V. E. Bortkevičienė. Petras Vileišis, palikęs neužmirštamus pėdsakus Lietuvių tautai (6)

Petras Vileišis su žmona Alina (1904 05) | Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotr.

Petras Vileišis su žmona Alina (1904 05) | Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotr.

Tautinio atgimimo jaudulys, kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kasmet tolsta nuo mūsų kasdienybės. Išlieka tik ryškiausi paveikslai, įvykiai, veidai, dažniausiai nugulę į istorijos šaltinių puslapius, grožinės literatūros tekstus. Tačiau gyvai iškyla, kai agresyvėja kosmopolitinės idėjos, bandoma perrašyti istoriją, minimos sukaktys ir kt.

Jei XIX a. viduryje išsiskyrė Žemaičių vyskupas, lietuvių tautinio atgimimo judėjimo vienas iš svarbiausių veikėjų, blaivybės draugijų organizatorius, švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas – vyskupas Motiejus Valančius, tai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ypač ryškų pėdsaką paliko žymus geležinkelių ir tiltų statytojas, kelių inžinierius – Petras Vileišis. Jis lietuvių tautinės valstybės  kūrėjas, mecenatas, švietėjas.

Petras Vileišis gimė 1851 metais sausio 25 dieną (Skebotiškio valsčiuje, Medinių kaime, prie Pasvalio) laisvųjų karališkų valstiečių Vincento Vileišio ir Agotos Mačėnaitės – Vileišienės šeimoje. Petras buvo vyriausias sūnus. Toje šeimoje gimė vienuolika vaikų, iš kurių trys mirė, o aštuoni užaugo – šeši broliai (Petras, Kazimieras, Anupras, Antanas, Juozas ir Jonas. Jonas buvo Lietuvos valstybės kūrėjas: Vasario 16-tosios akto signataras, vidaus reikalų ministras, finansų ministras, pirmasis Lietuvos atstovas JAV, Kauno burmistras) ir dvi seserys.

Broliai Jonas, Petras, Antanas ir Anupras Vileišiai (1904 m.) | Bronislovo Medzionio nuotr.

Broliai Jonas, Petras, Antanas ir Anupras Vileišiai (1904 m.) | Bronislovo Medzionio nuotr.

Pirmasis mokytojas, kuris mokė P. Vileišį, buvo kaimo daraktorius Strazevičius. 1861 metais P. Vileišis įstojo į Panevėžio gimnazijos pirmąją klasę, vėliau mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurią 1870 metais baigė aukso medaliu. Baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją, P. Vileišis norėjo studijuoti Kelių inžinierių institute, tačiau jo nepriėmė dėl to, kad buvo katalikas. Tada jis įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, kurį baigęs pakartotinai stojo į Peterburgo Kelių inžinierių institutą. Šį kartą buvo priimtas.

Jau lietuviškos spaudos draudimo metais rūpinosi lietuvių tautos švietimu. Studijuodamas Peterburge subūrė lietuvių studentų būrį, kurie nelegaliai lotyniškomis raidėmis leido rankraštinį laikraštį „Kalvis ‒ melagis“ (per metus išėjo dešimt numerių), be to, dalyvavo labdaringoje lietuvių ir žemaičių draugijoje. 1876–1877 metais, pasinaudojęs Rusijos‒Turkijos karo meto suirute, gavo Peterburgo cenzūros komiteto leidimą legaliai išleisti keturias savo knygeles lotyniškomis raidėmis. Tai buvo knygelės: „Apsakinėjimas apie žemę ir atmainas oro“, „Dvi labai naudingos šnekos ir trumpas pasakojimas apie iškalas“, „I. Jurgis Stefensonas. II. Pas mus ir kitus“, „Jons ir Aniuta“. Šių knygelių išleidimas turėjo įtakos caro valdžios apsisprendimui dėl lietuvių spaudos draudimo panaikinimo.

Reikia pasakyti, kad Peterburgo lietuviai studentai tarpusavyje kalbėdavosi ar susirašinėdavo lenkų kalba, nes lietuvių literatūrinės kalbos – kokia ji tada buvo – nei P. Vileišis, nei kiti studentai nemokėjo. Dėl to P. Vileišis rašė ir redagavo savo Mūšos upyno tarme, fonetiškai, naudojo lenkišką raidyną. Todėl  nežinančiam Vileišio tarmės tuos tekstus skaityti buvo sunkoka.

P. Vileišis nuoširdžiai troško padėti savo tautai, vesti ją į geresnį, pasiturintį gyvenimą. Būdamas itin gerai išsimokslinęs, suprato, kad, norint lietuvius prikelti iš tautinio apsnūdimo, nepakanka vien tik sužadinti jų meilę tėvynės praeičiai ir kalbai, kurti daug žadančius ateities planus, o reikia imtis konkrečių veiksmų jų materialinei padėčiai gerinti. Tik materialiai sustiprėję lietuviai galės atgimti, pakilti iš to skurdo, į kurį juos įklampino ilgas vergavimas kitiems. Be to, jis puikiai žinojo, kad to idealo jie galės siekti tik būdami laisvi, nuo rusų įstatymų nepriklausantys žmonės.

Paminklas broliams Vileišiams: Petrui, Jonui ir Antanui | Vyginto Skaraičio (BFL) nuotr.

Paminklas broliams Vileišiams: Petrui, Jonui ir Antanui | Vyginto Skaraičio (BFL) nuotr.

Baigęs Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą bei Peterburgo kelių inžinierių institutą, Belgijoje išmokęs dirbti su išskirtine plieno technologija, išdirbęs daug metų įvairiose Rusijos vietovėse tiesiant geležinkelius, buvo Rusijos imperijoje labai paklausus aukščiausio lygio kelių, geležinkelių ir tiltų statytojas, kesoninių pamatų tiltams įrengimo specialistas. Už gerą darbą 1889 m. buvo apdovanotas ordinu. Dirbdamas Rusijoje kartu su kitais lietuviais studentais padėdavo knygnešiams gabenti uždraustas knygas, savo įmonėse stengėsi įdarbinti lietuvius darbininkus.

Būdamas stiprus savo specialybės žinovas ir organizatorius, jis pelnė Rusijos valdžios pagarbą, susilaukė daug užsakymų, kuriuos įvykdęs beveik per dvidešimt metų susikrovė didžiulį 830 tūkstančių auksinių rublių kapitalą.

Turėdamas daug pinigų, P. Vileišis skyrė daug lėšų ir jėgų Lietuvos ekonominiam bei humanitariniam švietimui. Bendradarbiavo su „Aušra“, „Varpu“ ir kita nelegalia spauda. Jis juos rėmė materialiai, rašė straipsnius.

P. Vileišio iniciatyva Vincas Pieteris išvertė į lietuvių kalbą I. Lysovskio knygelę „Trys pamokslai apie gaspadorystę“. 1883 m. ji buvo išleista Ragainėje su P. Vileišio pratarme.

Norėdamas kuo daugiu išvystyti šviečiamąją veiklą  P. Vileišis ėmė burti lietuvius inteligentus. Įdomu, kad tarp šviečiamosios veiklos talkininkų buvo ir tuo metu pradėjęs reikštis teisininkas bei publicistas Antanas Smetona. Jis parašė dvi knygutes: „Kas ir kiek gali pirkti žemės Lietuvoje“, „Miškų, laukų, sodų, daržų eibės ir bausmės už jas“, ir išvertė knygutę „Kam, kada ir kaip reikia atbūti karūmenė (vaiskas)“.

1899 metais P. Vileišis su visa šeima grįžo iš Rusijos į Lietuvą. Vilniuje 1900 metais įkūrė geležies dirbinių gamyklą, kurioje stengėsi įdarbinti savo tautiečius, nes tuo metu Vilniuje daugiausiai darbdavių buvo lenkų, kurie rūpinosi savo tautiečiais. 1904 metų pabaigoje gavęs valdžios leidimą įsteigė spaustuvę, pradėjo leisti (dažniausiai savo lėšomis) pirmą lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“, buvo jo oficialus redaktorius. Kiek vėliau atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną.

1904–1906 m. pastatė Vilniuje namus – Vileišių rūmų ansamblį, kurie dar ir šiandien puošia mūsų sostinę Vilnių (projekto autorius architektas Augustas Kleinas). Kadangi ansamblis yra prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, į ansamblį įdėjo baroko detalių. Name prie gatvės buvo įkurta laikraščio „Vilniaus žinios“ redakcija, spaustuvė ir knygrišykla. Vileišių šeima šiame name gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, o karo metu šių rūmų dalis buvo užleista našlaičių prieglaudai, vėliau lietuvių švietimo draugijai „Rytas“. Šiuo metu Vileišių rūmuose įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Vileišių rūmai Vilniuje | Panorama.lt nuotr.

Vileišių rūmai Vilniuje | Panorama.lt nuotr.

1905 m. kartu su Dr. Jonu Basanavičiumi padėjo sušaukti Didįjį Vilniaus seimą, įsteigti Lietuvių mokslo draugiją, buvo LMD narys. Lietuvos kultūros reikalams išleidęs didelę dalį sukauptų pinigų ir net įsiskolinęs, 1908 m. Petras Vileišis išvyksta į Rusiją dirbti pagal profesiją. Kaukaze ir kitur šešerius metus iki 1920 metų vadovavo geležinkelių tiesimui, statė tiltus, kasė tunelius.

1921 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1922 m. dirbo susisiekimo ministru, 1923 m. išrenkamas Kauno universiteto garbės daktaru, 1924 m. –  Lietuvos technikų ir inžinierių draugijos garbės pirmininku. Šiuo laikotarpiu P. Vileišis parašė apsakymų iš Lietuvos valstiečių gyvenimo, apie keturiasdešimt mokslo populiarinimo knygučių.

Petras Vileišis buvo vienas pirmųjų verslininkų, kuris reikalavo aukštos verslo kultūros, dorovės ir, žinoma, rodė ją pats. Tautiečiams atskleidė daugybės amatų perspektyvas, diegė modernų požiūrį į juos bei žemės ūkį, pramonę.

Mirė Petras Vileišis 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje, palaidotas Kauno bazilikos rūsyje, tik po dešimt metų 1935 m. kovo 21 d. palaikai perlaidoti Vilniuje Rasų kapinėse esančiame Vileišių šeimos kape.

Petro Vileišio nuopelnai lietuvių tautai labai dideli. Jo atminimas pradėtas įamžinti dar Nepriklausomoje Lietuvoje. P. Vileišio vardu pavadinta aikštė Kauno Žaliakalnyje; jo vardas buvo suteiktas tiltui per Nerį Kaune; P. Vileišio vardu buvo pavadinta gatvė Kaune; P. Vileišio vardu pavadinta Pasvalio gimnazija, o prie jos pastatytas skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas P. Vileišio paminklas; Kaune prie Karo muziejaus yra pastatytas P. Vileišio biustas; Medinių kaime pastatytas P. Vileišiui skirtas stogastulpis. Viliuje, T. Kosciuškos gatvės skvere, atidengtas paminklas broliams Petrui, Jonui ir Antanui Vileišiams. Skulptūrą sukūrė skulptorius Regimantas Midvikis, architektai Linas Kūgelis ir Ričardas Krikštapavičius. Paminklas pastatytas Vileišių giminės iniciatyva. P. Vileišio gyvenimas, jo darbai yra iškilus Tėvynės meilės liudijimas, sujungęs verslą, dorą, tautiškumą „vardan tos Lietuvos“.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: