Bus bandoma kurstyti abejones lietuvių kultūrinės tapatybės tikrumu? (71)

Knygos „Kilmės įrašas“ pristatymas | lnb.lt nuotr.

Knygos „Kilmės įrašas“ pristatymas | lnb.lt nuotr.

Sausio 17 d., 17 val., Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Valstybingumo erdvėje (II a.), vyks humanitarinių mokslų daktarės Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės monografijos „Kilmės įrašas“ (Komunikacija ir kultūrų hibridizacija Lietuvoje) sutiktuvės. Renginiui vadovaus Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Eduardas Borisovas. Diskusijoje dalyvaus Vilniaus universiteto (VU) Greimo studijų centro prof. Kęstutis Nastopka, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos ir diplomatijos mokslų katedros prof. Šarūnas Liekis, VU Komunikacijos fakulteto, Žurnalistikos instituto prof. Andrius Vaišnys ir kiti mokslininkai.

Knygos sutiktuvėse bus diskutuojama, kodėl moderniosios lietuvių kultūrinės tapatybės kūrimo eigą galima laikyti nuotykiu ir į jį žvelgti kaip į kultūrinį detektyvą. Autorė, rašydama monografiją, bandė išsiaiškinti, ką gavome ir ką praradome, kai, užsidegę noru būti savimi, atmetėme kelių šimtmečių bendrą istorinę lietuvių ir lenkų patirtį Abiejų Tautų Respublikoje. Tai yra, sukurdami moderniąją lietuvių tautą.

Knygoje retoriškai klausiama: ar lietuvių kultūrinė tapatybė, kurta kolonizavimo sąlygomis, iš tikrųjų yra autentiška? Tekste nagrinėjama didžiojo istorinio pasakojimo, kuriuo tauta save įrašo į istoriją, reikšmė ir globaliame pasaulyje iškylanti būtinybė iš naujo perskaityti „Aušroje“ (1883) sukurtą lietuvių naratyvą. Knygoje gretinama keletas diskursų: Motiejaus Strijkovskio „Kronika“ ir Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“, Teodoro Narbuto „Lietuvos istorija“, taip pat juridinis diskursas – 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas, kuriuose iki „Aušros“ programos buvo aprašyta lietuvių tautos ir istorijos genealogija. Galbūt aristokratiškosios savasties dalies, labiausiai besipriešinusios kolonizatorės Rusijos invazijai, ir išstumto dvarų diskurso priėmimas leistų kitaip papasakoti savo šalies istoriją ir biografiją – nutylint mažiau faktų ir aiškiau atsakant sau į klausimą, ką būtent praradome.

„Vertingiausi monografijos bruožai – tarpdalykiškumas, polemiškumas ir publicistinė aistra. Rašydama tekstą, autorė neslepia savo smalsumo ir nuostabos, gilindamasi į komunikacijos ir informacijos specialistei naujas pažinimo sritis. Ji nėra nuobodi visažinė, o žingeidi ir abejojanti tyrėja, iš tikrųjų ieškanti atsakymų. Žurnalistės patirtis išėjo tik į naudą. Iš čia mokslinę argumentaciją sušildanti kalbėsena, diskursas yra aistringas, metaforos gundančios, o mitas – labirintas. Toks stiliaus žaižaravimas, tikras užsižaidimas, nuėjimas į autorei mielas samprotavimų ir semiotikos lankas primena M. MakLuhano (McLuhano) ar U. Eko (Eco) kalbėseną“, – teigia VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto prof. Žygintas Pečiulis.

J. Linkevičiūtė-Rimavičienė VU studijavo žurnalistiką, magistro darbui pasirinko temą „JAV lietuvių spauda ir kultūriniai ryšiai su Lietuva“, rašė straipsnius kultūrinėje spaudoje. 2012 m. Vilniaus universitete įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Daktaro disertacijoje „Kultūrinės tapatybės konstravimas programiniuose lietuvių periodinės spaudos tekstuose“ nagrinėjo XIX–XX a. lietuvių inteligentų periodikoje paskelbtus programinius tekstus (manifestus) nuo „Aušros“ iki Sąjūdžio ir atliko jų lyginamąją analizę. Šiuo metu – Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorė.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: