R. Ambrazevičius. Ką mena du seni atvirukai

Pagal A. Žalvarnio žodžius sukurta blaivininkų giesmė. Atvirukas išleistas 1926 m. | R. Ambrazevičiaus nuotr.

Vartydamas senas tėčio nuotraukas ir laiškus, radau porą atvirukų, kurie gali būti įdomūs ir kitiems. Pirmasis – tai pagal A. Žalvarnio žodžius sukurta blaivininkų giesmė. Atvirukas išleistas 1926 m.

Poetas A. Žalvarnis – tai poeto Teofilio Tilvyčio vyriausiasis brolis Jurgis (vyriausias vaikas šeimoje; Teofilis – 13-asis vaikas šeimoje), kunigas, tuometinis žymus visuomenės veikėjas, gyvenęs 1880-1931m. Apie jį galima daug rasti „pagūglinus“ internete, todėl daugiau nesigilindamas pabrėšiu, kad dabar labiau žinomas Teofilis kartais nepelnytai nustelbia savo vyriausiąjį brolį. Pavyzdžiui, Panevėžyje esanti Jurgio Tilvyčio (iki 1934 m. buvusi Molainių) gatvė ir dabar miesto planuose, ypač naujesniuose, dažniausiai pavadinama T. Tilvyčio gatve. Turbūt dėl to ir sovietmečiu jos pavadinimas išliko nepakeistas.

Antrajame atviruke pavaizduotas dar gana jaunas rašytojas Liudas Gira. Atviruko išleidimo metai nenurodyti, tačiau reikia manyti, kad atvirukas išleistas 1922-aisiais metais ar vėliau, kadangi Liudas Gira tais metais pradėjo dirbti Valstybinės Dramos Direktoriumi, o tokios rašytojo pareigos nurodytos atviruke.

Liudas Gira. Atviruko išleidimo metai nenurodyti, tačiau reikia manyti, kad atvirukas išleistas 1922-aisiais metais ar vėliau | R. Ambrazevičiaus nuotr.

Jaunąjį poetą, kaip liudija šis atvirukas, atrodo, savinosi dzūkai, nors greitai jo eiles pradėjo dainuoti visa Lietuva. Kas nežino, pavyzdžiui, dainos „Gale lauko, toli, / Trys berželiai auga;…“ ar „Kampe tupi, kampe tupi“ – / Kuliam keturiese. / Kulki, broli, prakaituoki – / Bado neturėsi!“ Tik mažai kas žino, kad tai Liudo Giros kūryba. Yra jo eilių, kurias į gyvenimą paleido dainomis Lietuvos kompozitoriai. Daug jis nuveikė Lietuvos valstybei ir kultūrai iki II-jo pasaulinio karo. Tačiau nuo ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio išryškėjęs poetiškasis neūkiškumas, lengvesnio gyvenimo ieškojimas ir garbės troškimas nuvedė jį iki Stalino saulės vežėjo į Lietuvą. Savo ankstyvąja poetine, kultūrine ir politine veikla jis įėjo į Lietuvos istoriją, tačiau dėl vėlesnės jo veiklos, po nepriklausomybės atkūrimo buvo nugriautas jo paminklas, stovėjęs prieš Švietimo ir mokslo ministeriją, jo vardu pavadinta gatvė iš Vilniaus centro iškelta į miesto pakraštį. Deja, bet tarp Lietuvos rašytojų toks yra ne vienas Liudas Gira, yra ir blogesnių pavyzdžių. Jų gyvenimai turėtų būti gera pamoka Lietuvos jaunimui, ieškančiam savo gyvenimo kelio.

Pirmojo atviruko, išleisto 1926 m. kita pusė – atviras laiškas | R. Ambrazevičiaus nuotr.

Kiek netikėtai šie atvirukai atvedė prie gatvių pavadinimų problemos. Dėl Liudo Giros gatvės Vilniuje gal klausimų nebekils, o Panevėžyje dėl Tilvyčio gatvės pavadinimo norėtųsi daugiau aiškumo. Kodėl miesto planuose painiojami Tilvyčių vardai? Jei planų leidėjai nederina leidžiamų planų su miesto valdžia, tai miesto valdžia turėtų ieškoti kokių nors būdų, kad klaidos būtų ištaisytos. Kad mažiau būtų painiavos, gal net reikėtų šią gatvę pavadinti Jurgio ir Teofilio Tilvyčių gatve. Nors Jurgis Tilvytis konkrečiai Panevėžiui yra daugiau nusipelnęs, bet Lietuvai daug nusipelnęs yra ir jo brolis Teofilis.