A. Bagdonas. VU psichologijos studijoms – 50 metų (1)

VU Psichologijos katedros ir Specialiosios psichologijos laboratorijos darbuotojai 1978 m. | VU nuotr.

VU Psichologijos katedros ir Specialiosios psichologijos laboratorijos darbuotojai 1978 m. | VU nuotr.

Kai prasidėjo antroji Vilniaus universiteto (VU) protesto už padoresnį savo bendruomenės narių gyvenimą diena, nereikėjo eiti į paskaitas, auditorijos buvo uždarytos net studentų konsultavimui, liko laiko visokiausio pobūdžio refleksijoms ir apmąstymams ne tik apie tai, kas vyksta čia ir dabar, bet ir apie tai, kas vyko tada, beveik toje pačioje vietoje – VU išliko toks pat (tik penkis kartus sutrumpėjo iškaba – nebeliko nei Vinco Kapsuko vardo, nei Tautų draugystės ir Darbo raudonosios vėliavos ordinų, nei žodžio valstybinis).

Kadangi psichologų rengimo ir psichologijos plėtros Lietuvoje eigoje teko dalyvauti nuo pat 1969 m. (tais metais pradėjau dirbti tuomet dar bendroje Psichologijos ir pedagogikos katedroje, nuo 1971 m. – Psichologijos katedroje), norėčiau glaustai reflektuoti tą psichologijos studijų plėtros 50 metų laikotarpį.

Prielaidos psichologijos studijoms atsirasti

2019 m. atšventėme VU ir Filosofijos fakulteto 440 metų jubiliejų, Filosofijos fakulteto atkūrimo 30-metį, Lietuvos psichologų sąjungai (LPS) kelias svarbias datas: LPS pirmtakės Lietuvos psichologų draugijos (LPD) įkūrimo metines (1958 m.), LPD reorganizavimo į LPS 30-metį (1988 m.), LPS formalaus išstojimo iš SSSR psichologų draugijos metines (1989 m. sausis – vos metai iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo). Verta paminėti ir trijų Lietuvos psichologijos tėvų gimimo metines: profesorių Jono Vabalo-Gudaičio (1881–1956), Vlado Lazersono (1889–1945) ir Alfonso Gučo (1907–1988). Tarp šių psichologinės kultūros plėtros Lietuvoje datų viena data liko nepastebėta ir deramai nepažymėta: nuo 1969 m. rugsėjo 1 d. VU pradėjo vykdyti naują psichologijos studijų programą.

XX a. 7-asis dešimtmetis – dar gilaus sovietmečio laikotarpis. Marksistinė-leninistinė ideologija dar įkyriai bruka istorinio ir dialektinio materializmo dogmas gamtos, ypač socialiniams reiškiniams aiškinti. Tiesa, būtent šį dešimtmetį palengva atmetamas dar 1948 m. SSSR mokslų akademijos sesijoje oficialiais mokslais paskelbti lysenkizmas bei mičiurinizmas ir įsigali šiuolaikinės genetikos nuostatos. Nuo kibernetikos ir bionikos nuimama pseudomokslų etiketė. Lengviau atsidūsta ir psichologija: vis mažiau reikalaujama psichinius reiškinius aiškinti aukštosios nervinės veiklos dėsniais ir kategorijomis, oficialiai įteisintomis SSSR mokslų akademijos vadinamojoje Pavlovo sesijoje (1949 m.).

1966 m. Maskvoje įvyksta XVIII pasaulio psichologų kongresas. Didžiausiuose to meto Maskvos ir Leningrado universitetuose psichologija ištrūksta iš filosofijos glėbio – įkuriami savarankiški psichologijos fakultetai su keliomis katedromis. Industrinių technologijų plėtros poreikis pareikalauja iš psichologų taikomųjų žinių: kaip geriau organizuoti žmogaus darbinę veiklą, kaip atsižvelgti į žmogiškąjį veiksnį kuriant mašinas, sudėtingų technologijų valdymo pultus ar ekranus, kaip pritaikyti gyvųjų organizmų funkcionavimo ypatumus tobulinant techniką. Šį dešimtmetį ypač suklesti ergonomika, inžinerinė ir darbo psichologija, kuriasi laboratorijos ir atitinkamos katedros universitetuose. Tokiame praktinių poreikių kontekste gerėja ir psichologijos studijų organizavimo galimybės kitose respublikose, kuriomis pirmiausia ir pasinaudoja Estija, Lietuva, Ukraina ir Gruzija.

Psichologijos ir pedagogikos katedra 1971 m. | VU nuotr.

Psichologijos ir pedagogikos katedra 1971 m. | VU nuotr.

Išorinės ir vietinės aplinkybės

Nors Lietuvoje ir toliau vyravo orientacija į žemės ūkio plėtrą, sparčiai vystėsi ir industrija: televizorių gamyklos Kaune ir Šiauliuose, statybinių medžiagų gamybos įmonės, maisto pramonė. Lietuvoje buvo įsteigtos ir toliau steigiamos įslaptintos stambios įmonės, gamyklos ir organizacijos (Rusijoje – net ištisi įslaptinti miestai ar priemiesčiai) – vadinamosios pašto dėžutės, plėtojusios karines technologijas. Tos pašto dėžutės buvo numeruojamos skaitmenimis oficialiam susirašinėjimui: nurodomas miestas ir priskirtas pašto dėžutės numeris, pavyzdžiui, Vilnius-p/d 55 – Vilniaus elektros skaitliukų gamykla, tuo pačiu numeriu žymima ir Vilniaus elektrotechnikos detalių gamykla, Vilnius-p/d 6 – 555-oji gamykla. Didesnėse įmonėse atsirado DMO – darbo mokslinio organizavimo skyriai, minėtoms pašto dėžutėms buvo reikalingi ne tik elektronikos specialistai, bet ir inžineriniai psichologai, nes daugelyje jų buvo vykdomi sistemų „žmogus–mašina“ ir kiti taikomieji tyrimai.

Tuo pat laiku visos SSRS mastu pradėti kurti profesinio orientavimo centrai, kurių veiklos esmė buvo žmogaus tinkamumo tam tikrai veiklai, arba veiklos reikalavimų žmogui, nustatymas. Tokia veiklos kryptis turėjo net specialų pavadinimą – profesiografija. Priminsiu, kad dar tarpukario Lietuvoje V. Lazersonas sudarinėjo vadinamąsias psichogramas – žmogaus psichologinių savybių profilius.

Psichologijos studijoms atsirasti svarbios vietinės aplinkybės – tam tikro laipsnio profesinė specialistų parengtis psichologijos studijoms rengti (studijų rengėjai, dėstytojai), bazė mokomosioms ir profesinėms praktikoms, etatai studijas baigusiems absolventams įdarbinti. Praktiniam ugdymui, o vėliau ir įdarbinimui buvo pasirengę daug įstaigų: įmonės, minėti DMO ir profesinio orientavimo centrai bei kabinetai, kai kurie mokslinių tyrimų institutai. Buvo ir kurioziškų dalykų: kai kurios įmonės ar net kolūkiai norėdavo atrodyti naujoviškai. Viena tokia naujovė ir prestižo reikalas buvo ir psichologo įdarbinimas, nors realaus darbo ten jam ir nebuvo.

 1969 m. psichologijos studijų programos ypatumai

Pirmoji penkerių metų trukmės psichologijos studijų programa buvo orientuota į darbo ir inžinerinę psichologiją. Ši programa negalėjo smarkiai skirtis nuo Maskvos universiteto psichologijos studijų programos. Taip pat, kaip ir visose kitose studijų programose, Komunistų partijos (TSKP) istorijos, dialektinio ir istorinio materializmo dalykai buvo privalomi. Daug dėmesio buvo skiriama psichologijos gamtamoksliniams pagrindams (žmogaus anatomijai ir fiziologijai, antropologijai, genetikai, analizatorių fiziologijai, aukštosios nervinės veiklos fiziologijai, psichikos evoliucijai).

Psichologijos studijas ir jų programą tvirtino ne tik LSSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, bet ir tokio pat pavadinimo sąjunginė ministerija. Tačiau jau po kelerių metų pradedama „nutolti“ nuo unifikuotos ir į inžinerinę bei darbo psichologiją orientuotos studijų programos. Vietoje aukštosios nervinės veiklos ir analizatorių fiziologijos pradedamas dėstyti jungtinis neurofiziologijos dalykas, vietoje bendrojo genetikos dalyko – žmogaus genetika.

Nuo 1971 m. pagal susitarimą su filosofų bendruomene po pirmųjų dvejų metų priėmimų maždaug 5 studentai iš tuomet priimamų 25 pradeda studijuoti filosofiją pagal modifikuotą, į filosofijos specializaciją orientuotą studijų programą. Artėjant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui, visiškai nutolstama tiek nuo sąjunginio standarto, tiek nuo orientacijos į inžinerinę bei darbo psichologiją – ji tampa vis labiau „generalistine“, bendrine. Todėl perėjimas iš vientisųjų 5 metų trukmės studijų prie dvipakopės studijų sistemos nebuvo problemiškas: visi bendrieji dalykai liko bakalauro pakopai, o magistrantūros pakopai parengtos psichologijos specializacijų – klinikinės, organizacinės ir pedagoginės psichologijos – studijų programos Dar po kiek daugiau nei dešimtmečio atsirado sveikatos ir teisės psichologijos specializacijos.

Infrastruktūra, studijų personalas ir studentai

Svarbi psichologijos studijų institucionalizacijos prielaida buvo specialistų parengtis tokias studijas organizuoti ir vykdyti. Pirmiausia, psichologija buvo dėstoma kitų specialybių studentams ir ne tik VU – kurį laiką pokariu ji buvo mokoma ir vidurinėse mokyklose. Antra, psichologijos studijas organizuoti VU buvo mėginta ir ankstyvuoju pokariu – 1946–1947 m., bet po poros metų jų rengimas nutrauktas, o studentai išskirstyti po kitas specialybes arba patekdavo į 1948–1953 m. organizuotas psichologijos ir lietuvių kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademija). Beje, šias studijas taip pat teko organizuoti prof. A. Gučui.

Nuo 1958 m. veikė minėta LPD, organizavusi ne tik respublikines, bet ir Baltijos respublikų konferencijas. Taip pat buvo dar prieškariu VDU ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto psichologų sukauptas nemažas laboratorinės įrangos arsenalas ir didžiulė psichologijos literatūros biblioteka anglų ir vokiečių kalbomis. VU biblioteka prenumeravo periodinį leidinį „Psychological Abstracts“, spausdinusį daugumos užsienio psichologijos žurnalų santraukas, pagal kurias buvo galima užsisakyti ir straipsnių atspaudus. Dėstytojai turėjo galimybę važiuoti į Maskvos Lenino bei Užsienio literatūros (dar vadintos Inostranka) bibliotekas, kurios komplektavo kone visus užsienio šalių periodinius leidinius. Taigi VU Psichologijos katedros personalas nebuvo atitrūkęs nuo vakarietiškosios psichologijos konteksto.

Nors Psichologijos katedroje iš pradžių darbavosi tik 5–6 dėstytojai, greit iškilo dėstytojų, besispecializuojančių atskirose srityse, poreikis. Tos nišos 1969–1972 m. buvo užpildytos – prie katedros veikė psichologijos aspirantūra (dabar doktorantūra), atsirado gabių iš kitų sričių persikvalifikavusių specialistų. Norėčiau kai kuriuos iš jų paminėti, nes šimtams studijavusių po 2000-ųjų su kai kuriais iš tų dėstytojų jau ir nebeteko susitikti. Pagrindiniai idėjos rengti ir vykdyti psichologijos studijas autoriai buvo du darniai darbavęsi psichologai – prof. A. Gučas ir doc. Juvencijus Lapė (1925–1911). Formalus vadovas buvo katedros vedėjas A. Gučas, tačiau visa lobistinė veikla, studijų programos gerinimas, vėliau jos vykdymo rengimas, netgi prasižengusių tarybinei ideologijai studentų gelbėjimas gulė ant J. Lapės pečių. 1975–1985 m. J. Lapė buvo Psichologijos katedros vedėjas, o po Nepriklausomybės atkūrimo ir vienas aktyviausių psichologijos studijų rengėjų atkurtame VDU.

Kelerių pirmųjų studijų metų dėstytojų branduolį, be minėtų A. Gučo ir J. Lapės, sudarė: A. Bagdonas (neurofiziologas), A. Danielius (anglistas; 1942–2002), F. Laugalys (biofizikas), G. Mikšytė-Butkienė (matematikė), E. Rimkutė (lituanistė), A. Suslavičius (anglistas; 1940–2011). Raidos (amžiaus tarpsnių) psichologijos dalykus kuravo psichologė A. Poškienė (1929–2001). Visi jie daktaro (tada mokslų kandidato) disertacijas apgynė psichologijos arba neuromokslų srityje. Jiems talkininkavo ir ne psichologijos dalykų dėstytojai: filosofai, antropologai, anatomai, psichiatrai, biologai, užsienio kalbų dėstytojai, matematikai, kibernetikai. Maždaug nuo 1975 m. į psichologijos studijų vykdymą pradėjo įsitraukti šių studijų absolventai, kurie dabar jau visiškai perėmė tokių studijų (ir ne tik VU) vairą.

Šių eilučių autoriui per penkias dešimtis dėstymo metų teko pabendrauti (skaityti paskaitas, egzaminuoti, vadovauti kursiniams ir baigiamiesiems darbams) su maždaug 3000 psichologijos studentų. Iš jų apie 2000 tapo profesinei veiklai parengtais specialistais (tais, kurie baigė penkerių metų trukmės vientisąsias arba abi studijų pakopas ir gali savarankiškai dirbti praktinį darbą). Teko dėstyti ir kitų specialybių studentams – pedagogams, fizikams, socialiniams darbuotojams, gamtininkams. Nujaučiu klausimą: kuo skiriasi psichologijos studentai nuo kitų specialybių studentų? Statistiškai mąstant, tos pačios kultūros atsitiktinai suburtos žmonių grupės niekuo nesiskiria, tačiau specialybės ar veiklos srities rinkimasis suburia žmones į statistiškai netapačias grupes. Pirma, nuo pat 1969 iki 2019 m. stojimo į psichologiją varžybos buvo vienos didžiausių. Vadinasi, dėstytojams tekdavo ir tenka darbuotis su gabesniais negu vidutinio intelektinio pajėgumo studentais, dauguma jų – puikūs matematikai, biologai, užsienio kalbų žinovai. Antra, psichologijos studentų įvairovė pagal asmenybės, elgesio ar jausmingumo bruožus (ir problemas!) įvairesnė negu ne psichologų imčių studentų. Dėl šių priežasčių ir dėstytojams tenka „pasitempti“, o dėl didesnės įvairovės dėstytojo veikla tampa įdomesnė.

Pirmoji psichologų laida, 1974 m. birželis | VU nuotr.

Pirmoji psichologų laida, 1974 m. birželis | VU nuotr.

Lietuvos psichologinės kultūros plėtra

Nuoseklios, nė karto nenutrūkusios, po Nepriklausomybės atkūrimo išplėtotos dar šešiuose universitetuose psichologijos studijos negalėjo nepaveikti visuomenės gyvenimo. VU auklėtiniai pirmieji susiburia į psichologų grupę Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui remti, pirmieji (dar 1988 m. rudenį) nutaria LPD pertvarkyti į LPS, o ši 1989 m. sausį oficialiai išstoja iš SSRS psichologų draugijos. Noriu atkreipti dėmesį į trumpinį LPS – jis tinka ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, ir Lietuvos psichologų sąjungai.

1992–1994 m. psichologai aktyviai dalyvauja kuriant psichologinės pagalbos švietimui sistemą – turime gerai suplanuotą savivaldybių pedagoginių ir psichologinių tarnybų tinklą, metodiškai tą tinklą kuruojantį Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centrą. Aktyvesnieji psichologai jau nuo 1975 m. palengva pradeda „brautis“ į ganėtinai autoritarišką sveikatos priežiūros sritį – pradžioje į psichikos sveikatos, o vėliau ir į kitas įstaigas – ligonines, reabilitacijos centrus.

Po Nepriklausomybės atkūrimo suklesti organizacinė psichologija, orientuota į geresnį verslo rengimą. Sunku net suskaičiuoti, kiek privačių verslą ir organizacijas konsultuojančių įmonių įsikūrė. Pastarąjį dešimtmetį pastebima psichologų ekspansija į teisėsaugos sritį – teismus, įkalinimo įstaigas.

Ar įmanoma pamatuoti, kiek psichologijos studijų diegimas prisidėjo prie visuotino gėrio – geresnio atskirų asmenų klestėjimo, protingesnių valdininkų sprendimų, žmonių psichinės ar net fizinės sveikatos pagerėjimo? Manau, Lietuvai kol kas galioja tokia taisyklė: kol neišspręstos kardinalios socioekonominės problemos, kol nemaža dalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, subtili psichologinė pagalba mažai veiksminga. Tačiau plėtojantis ekonominei gerovei (į tai orientuota gerovės valstybės ideologija) bus pasiektas tikrosios psichologinės gerovės lygmuo. Tuomet nepakaks tik teisingo gėrybių skirstymo, reikės smarkiai patobulinti ir procedūrinį teisingumą, giliau apmąstyti ir pakoreguoti žmonių tarpusavio santykius, visuminio gėrio skirstymo būdus, pašalinti vis dar gajas „gyvulių ūkio“ tendencijas. Psichologinių paslaugų paklausa tik augs. Tačiau bus kam jas ir teikti: dėl nereguliuojamo psichologų rengimo bumo po Nepriklausomybės atkūrimo psichologų skaičiumi 100 tūkst. gyventojų JAV – „pasaulinę psichologų rengimo kalvę“ – lenkiame 1,5 karto.

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Psichologija, Švietimas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: