Knyga – vertybė, o ne popierius (2)

Gintaras Bleizgys | Respublika.lt nuotr.

„Vakaro žinios“ rašė, kad visuomenę papiktino Trakų bibliotekos darbuotojų meninis kūrinys, kai ant „iešmų“ buvo sumautos knygos. Kūrinys skubiai buvo išardytas, subjaurotos knygos atiduotos utilizavimui. Tačiau klausimas lieka atviras – kodėl bibliotekai nebereikalingos knygos nesiūlomos įstaigoms ar privatiems asmenims?

Nurašytos knygos – tik kitoms bibliotekoms

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atstovė Žydrė Vėtienė patikslino, kad kiekvienos bibliotekos dokumentų fondas yra kintantis, nuolat atnaujinamas ir pildomas.

„Praradę gerą fizinę būklę, nusidėvėję, turinio svarbą praradę lediniai, pertekliniai dubletai yra nurašomi. Per Mainų fondą dauguma patenkinamos būklės leidinių pasiūloma kitoms bibliotekoms. Pagal dabar galiojančius teisės aktus, nurašytus leidinius galime perduoti tik kitoms bibliotekoms arba institucijoms, vykdančioms bibliotekų veiklą. Galimybės perduoti knygas privatiems asmenims jie nenumato“, – sakė pašnekovė.
Nors Nacionalinėje bibliotekoje „senomis knygomis“ įvardijamos knygos, išleistos iki 1830 m. Vakarų Europoje ir iki 1904 m. Lietuvoje, vis gi svarbus ne knygos amžius, o jos vertė.

„Nei senos, nei vertingos knygos nėra nurašomos. Įvardinamos „senomis“ knygos dažniausiai yra sovietmečio laikų. Daug jų yra propagandinio turinio, prasto meninio lygio, užsienio autorių vertimai daryti iš rusiškų leidimų, tad vertės jos neturi. Skaitytojai renkasi svarbias, patrauklaus turinio knygas. Klasikos kūriniai dažniausiai turi ne vieną pakartotinę laidą, bibliotekos jas įsigyja. Jeigu pakartotinių laidų nėra, tuomet tenka tenkintis turimais senais leidimais“, – pasakojo Ž.Vėtienė.

Neradusios prieglobsčio kitose įstaigose, knygos iš Nacionalinės bibliotekos fondų atiduodamos utilizuoti. Tai, kad bibliotekose saugomos knygos gali būti perduodamos tik juridiniams asmenimis arba turi būti likviduojamos, patvirtino ir Kultūros ministerija.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sutiko, kad „švarios, tinkamos išvaizdos knygos gali būti perduodamos ugdymo įstaigų bibliotekoms“, bet įstatymai tokios tvarkos nenustato.

„Tai – vietos bendruomenės susitarimo reikalas. Teisės aktai tokių iniciatyvų netrukdo ir nereglamentuoja“, – rašoma ministerijos atsakyme.

Biblioteka | Asociatyvi I. Sidarevičiaus nuotr.

„Povandeninės srovės“

Rašytojas, poetas ir literatūros kritikas Gintaras Bleizgys atkreipė dėmesį į tuos niuansus, kurių nepaminėjo valstybinių institucijų atstovai.

„Kalbant apie bibliotekų turimas knygas, reikėtų žinoti, už kokias lėšas jos buvo įsigytos. Jeigu knygų įsigijimui buvo panaudoti ES fondų pinigai, parduoti jų negalima, nes tuomet bibliotekai tektų grąžinti paramai gautus pinigus. Jeigu pinigų, bet iš tų pačių europinių fondų, skyrė valstybė, knygomis irgi negalima prekiauti, nes taip bus iškreipiama konkurencija.

Kai knyga parašoma, ji tampa tokia pat komercine preke, kaip ir kitos. Autorius pasirašo sutartį su konkrečia leidykla ir ši, sumokėjusi autoriui honorarą, užsiima knygų platinimu. Jeigu knygų platinimu užsiimtų bibliotekos, joms taip pat reikėtų mokėti arba autoriui, arba autorinių teisių turėtojui“, – niuansus vardijo pašnekovas.

Pasak jo, tokią dviprasmę padėtį galėjo lemti ta aplinkybė, kad knygų leidyba, skirtingai, tarkim, nuo prekybos žemės ūkio technika, nėra komerciškai patraukli sritis, todėl nebuvo pasirūpinta poįstatyminiais, bibliotekoms nereikalingų knygų pardavimo galimybes numatančiais teisės aktais, o buvo pasirinktas paprasčiausias kelias – draudimas.

Trakuose praėjusios savaitės pabaigoje trumpam buvo atsiradusi vandens ratilus turėjusi simbolizuoti skulptūra – „Trakai – Lietuvos kultūros sostinė 2020“, kurioje atsidūrė įvairių autorių knygos | R. Kalinauskaitės nuotr.

Knygos neišnyks

Rašytojo G. Bleizgio teigimu, visuomenės susidomėjimas spausdintu žodžiu išlieka.

„Nors mano knygas žmonės dažniau ima iš bibliotekų, negu perka, į naujos knygos pristatymus ir susitikimus su autoriais, vyktų jie sostinėje ar regione, įprastai susirenka pilnos muziejų ir bibliotekų salės. Eilėraščiais, kiek pastebiu, domisi ir jaunimas, o į prozos kūrinių pristatymą ateina daugiau vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių. Galbūt senstu ir aš, todėl sensta ir mano skaitytojai. O gal tai – tiesiog sutapimas. Visgi akivaizdu, kad knygomis, nepaisant modernėjančių technologijų, žmonės domisi ir jas skaito“, – pastebėjimais dalijosi rašytojas.

Taip pat, jo teigimu, pastaraisiais metais ryškėja bruožas, kad užsienio autorių kūrinių žmonės vis dažniau ieško elektroninėje erdvėje, tačiau lietuvių autorių – įprastuose knygynuose. Tai, pasak G. Bleizgio, leidžia numatyti, jog popierinės knygos artimiausiu laiku tikrai neišnyks.

Trakuose praėjusios savaitės pabaigoje trumpam buvo atsiradusi vandens ratilus turėjusi simbolizuoti skulptūra – „Trakai – Lietuvos kultūros sostinė 2020“, kurioje atsidūrė įvairių autorių knygos | R. Kalinauskaitės nuotr.