Lietuviškos Vėlinės tarp praeities ir dabarties (0)

Vėlinės | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Vėlinės | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Regis, bent jau mirusiųjų laidojimo ir pagerbimo papročiai turėtų likti atspariausi pasikeitimams, tačiau ir jie pasiduoda pašėlusiam gyvenimo tempui ir verslo diktatui.

Apie tai prie Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo apskritojo stalo diskutavo etnologas profesorius Libertas Klimka, kunigas Robertas Pukenis, ritualinių paslaugų verslo atstovas Valentinas Kurilovas bei sociologas Raimundas Kaminskas. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G. Jakavonis:
– Šiandien, Vėlinių išvakarėse, susirinkome pakalbėti apie tai, kiek ir kaip per trisdešimt Lietuvos Nepriklausomybės metų pakito laidojimo tradicijos. Pradėkime nuo jūsų, gerbiamas Libertai, nes jūs tikriausiai žinote visas tradicijas nuo pat viduramžių…

L. Klimka:
– Ne tik nuo viduramžių. Palaidojimai mūsų žemėje siekia labai tolimus laikus, net ir akmens amžių. Kasinėdami archeologai gali kažkiek pasakyti, ką mūsų protėviai galvojo apie pomirtinį gyvenimą, kaip reikėtų elgtis dabartiniame gyvenime, kad ta būtis turėtų prasmę.

Šiandien susiklosčiusios tradicijos turi gilias šaknis. Vėlinės praeityje buvo labai svarbi šventė, tačiau mirusieji būdavo minimi ne tik per Vėlines. Su anapusiniu pasauliu būdavo susijusios ir kai kurios šeimos šventės. Sakykime, šventoji Kūčių vakarienė, kai vėlės yra paminimos, tarsi jos yra kartu prie stalo, šeimos rate. Tokių švenčių būta ir anksčiau.

Etnologai mano, kad laidojimo papročiai yra labai archajiški ir labai pamažu keičiasi. Bet ką mes matome? Paminėjote trisdešimt nepriklausomos Lietuvos metų. Per šį laikotarpį mūsų papročiai labai stipriai pasikeitė. Ypač kapų priežiūra. Įdomiausia, kad papročius mums ėmė diktuoti verslas.

Noriu pasakyti, kad mes turime kryždirbystės tradiciją, nematerialaus paveldo tradiciją. Lietuviai nuo senų senovės pagerbdavo savo mirusiųjų kapinaites statydami kryžius. Jie būdavo statomi šeimai, dažniausiai mediniai, bet visai šeimai vienas.

Kapinaitės buvo svarbi kultūrinio kraštovaizdžio dalis. Važiuoji per Lietuvą, matai skirtingų spalvų medžius įvairiais metų laikais ir supranti, kad tai yra kaimo kapinaitės. Išaugę šimtamečiai medžiai. O dabar aš patyriau labai nemalonų jausmą, kai nuvažiavau aplankyti savo senelių ir prosenelių kapinių matau, ten visi medžiai iškirsti. Seniūnijos tuo pasirūpina. Intencija tarsi labai graži lapai krenta ant kapo ir nėra kam nušluoti, vaikai ir anūkai emigravo į užsienius. Tokiu pretekstu naikinamos mūsų tradicijos ir kraštovaizdis.

Nepaisoma tų gražių kryždirbystės tradicijų, kurios yra įrašytos į pasaulinį nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Kiekviename etnografiniame regione tradicijos būdavo labai skirtingos: žemaičių kresnieji kryžiai ar dzūkų miško kapinaitėse pastatyti aukšti kryžiai su spinduliais, tarsi saulės imitacija, ar aukštaičių tie laibieji, labai gražiomis saulutėmis papuošti kryžiai. Viskas savita, graži įvairovė tai buvo mūsų Lietuvos pasididžiavimas.

Deja, dabar verslas viską diktuoja, visoje Lietuvoje statomi šlifuoto akmens paminklai. Dar man labai skaudu, kad, iškirtus medžius, pradeda augti žolė. Ką tada sako verslas? Verslas sako, kad reikia dengti granito plokštėmis, o mąstant mitologiškai, akmuo atskiria gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų pasaulio. Antra, lietuviai niekada taip nesielgdavo. Kai augdavo medžiai, tai ir žolytė kai kur labai neaukšta išdygdavo. Padengus granitu, iškyla vėl kita problema, reikia jį valyti nuo samanų ir pan., tuomet verslas siūlo naudoti įvairius chemikalus, siūlo puošti plastikinėmis gėlėmis.

Per Vėlines reikia ir žvakutę uždegti ant kapo. Bet kas įdiegė tokią tradiciją, kad ta žvakė turi degti 26 valandas? Kokia prasmė? Jeigu ta žvakutė degs vos 5 minutes, tai mes sukursime atminimą pirmiausia savo širdyje, savo šeimos rate. Gal geriau paklauskime savo vaikų ar anūkų, ar jie prisimena savo senelių vardus? O jų darbus? O jų rūpesčius? Ar sukalba atminimo maldą?

G. Jakavonis:
– Klausimas dvasininkijos atstovui. Mes turėjome mirusiųjų kultą, jiems visuomet rodydavome didžiulę pagarbą. Tačiau kai dabar pamatau per Heloviną šokinėjančius su kaukėmis, suprantu, kad netenkame šios tradicijos. Pas mus mitologijoje velnias yra mažas ir nelabai ko vertas, nes žmogus jį sugeba apgauti, o štai Helovino tradicijoje velnias yra baisi ir stipri jėga, blogio įsikūnijimas. Kai pamatau jauną žmogų, tai taip ir norisi paklausti, ar kai palaidosi artimą žmogų, tu irgi taip siautėsi ir šėlsi per šią šventę. Kodėl lietuviai priima svetimą kultūrą? Kokie būtų jūsų pamąstymai?

R. Pukenis:
– Krikščioniškai žvelgiant, Vėlinės turi gilią prasmę. Pirmiausiai prisimename savo mirusiuosius, kurie kenčia. Visi šventieji akcentuoja, kad žmogus mokėtų gyventi, formuotų pavyzdį ir atitinkamas kultūros tradicijas. Vienų požiūriu niekas nepakinta, kitų požiūriu žmogus pradeda kvailioti.

Mirusįjį reikia pagerbti, palydėti tyla, juk yra skausmas, kad netekome artimo žmogaus. Jūs teisingai pasakėte, kuo čia dėta ta kaukė? Bažnyčia su tuo nekovoja, bet įvardija kaip žalingą paprotį, kuris ateina iš Amerikos, Airijos, tai yra keltų papročiai. Krikščionybė jungia gerąsias ikikrikščioniškąsias tradicijas ir įdeda turinį, kad vėlės gyvena, kad žmogus paskutinę akimirką duoda ataskaitą. Tai prisimindami, mes turime išmokti gyventi.

O tie paminklai yra lyg iš tuštybės, noro pasirodyti, kad nereikėtų daug darbo įdėti. Bet pats nuoširdžiausias prisiminimas yra deganti žvakutė, malda ir pan. Kapą galima aplankyti dažniau, ne tik per Vėlines, esant kokiai nors šeimos progai. Tai yra mūsų kultūra, kad gyvieji jungiasi su tais, kurie yra išėję.

Lietuviai pagonys turėjo gražią savybę, kad spalio pabaigoje susirinkdavo miške prie savo kapinių, pasivaišindavo, palikdavo vaišių prie kapo. Mes tų tradicijų nepeikiame, nekovojame su tomis pagoniškomis tradicijomis, nes visuomet bus įvairių žmonių.

Bet Heloviną įvardijame kaip žalingą paprotį, kuris gali ir psichiką iškreipti. Tarp kitko, Amerikoje išleista „Liaudies papročių enciklopedija“ tai įvardija kaip siekimą bendrauti su dvasiomis. Jeigu vaikas su kauke žaisdamas pabels kaimynui, nieko tokio. Bet kryptis yra kažkokia ne tokia.

G. Jakavonis:
– Gerbiamas Valentinai, mes abu esame iš Varėnos krašto. Ten kaimuose yra tradicija per Vėlines deginti laužus. Tokia tradicija išlikusi Margionyse, Mardasave. Jūs žinote, kokios dabar yra laidojimo procedūros. Kodėl, jūsų manymu, žmonės antkapiams renkasi akmenį, kodėl dabar atsiranda ir populiarėja kremavimo tradicija?

V. Kurilovas: Profesorius akcentavo, kad viską šiandien diktuoja verslas, bet galiu pasakyti, kad patys žmonės prie to ir privedė. Anksčiau buvo tradicija žmogų laidoti trečią dieną, o dabar niekas nenori sėdėti tris dienas. Pirmą dieną šarvoja salėje, o jau antrą dieną laidoja. Kaip minėjote, Mardasave, Marcinkonyse, Kabeliuose dar tų senųjų tradicijų laikomasi, tačiau miestuose jos išnyko. Pasakysiu, kodėl. Darbdaviai nenori išleisti darbuotojų trims dienoms.

Kodėl antkapiui renkasi akmenį? Lietuviai dažnai galvoja, ką pasakys kaimynas. Jei aš pasistačiau mažesnį, kaimynas būtinai pasistatys didesnį ar prabangesnį. Arba štai pas mus ateina žmonės, išsirenka karstą ir visuomet klausia, ar nepasirodys per pigus, ką pasakys žmonės. Todėl ir pradeda nykti visos tradicijos. Daug žmonių yra emigravusių, neretai jie grįžta tik į laidotuves ir tuomet ieško, kas užsiima kapų tvarkymu, visą priežiūrą patiki kapų tvarkymo įmonei. Jie grįžta kartą per metus, uždega žvakutę. Duok, Dieve, jeigu pasimeldžia, o ne penkioms minutėms užbėga nušluoti lapų nuo granito. Daug lemia emigracija, daug ką lemia žmogaus požiūris į kito žmogaus galimybes.

Mūsų, Varėnos, krašte yra mažai kremuojama, nes toks dar yra pačių žmonių pageidavimas. Kai yra didelės kapinės, yra ir galimybė palaidoti karste. Didžiuosiuose miestuose ateina kremavimo mada, nes kapinėse nebėra vietos. Tuomet jau pradeda laidoti ant senelių, prosenelių. Bet senelių ar prosenelių kape galima palaidoti ir urną.

Noriu pasakyti, kad tose naujovėse yra ir teigiamų dalykų, ir neigiamų. Viena vertus, mes turime laidoti kūną į žemę. Kita vertus, artimiesiems yra lengviau atsisveikinti, kai nemato kūno. Tada psichologiškai laidotuvės yra ramesnės, ypač jeigu tėvams tenka laidoti savo vaikus. Ne vieną kartą teko pašarvoti vienai valandai, po to išveži karstą, parveži urną, artimieji nemato kūno, jiems truputį lengviau. Mano nuomone, kremuojant būna ramesnės laidotuvės.

G. Jakavonis:
– Kaip visi tie dalykai atrodo žvelgiant sociologo akimis?

R. Kaminskas:
– Vyksta tam tikri socialiniai, politiniai, ekonominiai pokyčiai, jie yra gana ryškūs. Šitie pokyčiai keičia mūsų socialinius santykius. Aš pirmiausia norėčiau pasakyti, kad požiūris į laidotuves ar į mirtį, tai požiūris į žmonių socialinius santykius. Visgi mūsų bendruomenė yra sudaryta iš gyvųjų ir mirusiųjų.

Modernus ir postmodernus žmogus galėtų tą neigti, bet mes ateiname į šį pasaulį, gyvename tam tikrame mieste, tam tikruose pastatuose, tam tikrose gatvėse. Mes gyvename išradimų pasaulyje, mes gyvename tęsdami kitų darbus.

Vėlinės yra ta diena, kai ateiname pirmiausia apmąstyti savo santykį su mirusiaisiais ir, ko gero, apmąstyti save, nes mes nešiojame genetiką, mes esame perėmę tam tikras vertybes. Jei mano seneliai, tėvai buvo katalikai, eidavo į kapines, gerbdavo mirusiuosius, tai lygiai tą patį ir aš darau.

Kapinės, Vėlinės, yra ryšys su žeme. Ką mes matome šiandien? Matome, kad mūsų visuomenė yra pakankamai moderni ir ji gali didžiuotis, kad yra išlaikiusi senosios, archajinės kultūros elementus. Tie archajinės kultūros elementai pasireiškia per laidotuvių papročius, požiūrį į mirtį. Kaip aš suprantu, archajinis žmogus gyveno pagal taisykles, pagal tam tikrą tvarką. Ką šiandien daro mūsų broliai žydai? Jie neturi filosofijos, jie turi taisykles ir jiems reikia laikytis tų taisyklių.

Garsus tyrinėtojas Jonas Balys savo veikale „Mirtis ir laidotuvės: lietuvių liaudies tradicijos“ surinko ir aprašė tą tvarką ir taisykles. Buvo labai paprasta tos taisyklės iš kartos į kartą yra perduodamos ir tu žinai, kaip reikia elgtis.

Kas vyksta mūsų modernioje, postmodernioje visuomenėje? Tos tradicijos yra kaip atgyvena. Mes esame laisvi žmonės, kuriame savo neoliberalią filosofiją, atskirą, individualią filosofiją, kuri nėra bendruomeninė. Žmogaus požiūris į kūną, į Dievo vaiko kūną, lyg ir kinta. Kinta vertybės.

Per Vėlines aš ateinu ir pagalvoju ne tik apie vardus, bet ir kaip sekėsi tam seneliui, ko aš iš jo galiu pasimokyti, ką aš darau ne taip, kaip darė jis. Tokia trumpa meditacija prie tos žvakutės. Mes žinome, kad ir anksčiau taip elgdavosi. Labai gaila, kad šiandien kaimas jau traukiasi. Didžioji žmonių koncentracija yra miestuose. Kapinės yra didžiulės, jos jau nėra tokios kapinaitės, kai sueina visa bendruomenė ir uždega žvakutes. Susipina kelios tradicijos: archajinė, senoji tradicija, moderni, postmoderni ir antimoderni.

G. Jakavonis:
– Atrodo, kad tas neoliberalizmas sujaukė visas vertybes jau nebeaišku, kas yra gerai, o kas blogai. Tėvai gyveno pagal vienokias vertybes, o dabar ir vienalytės santuokos yra toleruojamos. Kodėl vyksta toks kitimas? Kokios yra kapinių kultūros kitimo priežastys?

L. Klimka:
– Taip, yra žmonių, kurie iš emigracijos grįžta tik kartą metuose. Tada yra verslas, kuris prižiūri kapines, ir kaip patvirtinimą, kad kapai prižiūrimi, nusiunčia nuotraukas. Todėl metų metais kapai gali būti nelankomi. Čia buvo paminėtos tos priežastys, kurios lemia pokyčius mūsų visuomenėje ir mūsų sąmonėje. Labai kinta požiūris į vertybes.

Noriu pasakyti, kad mes net savo vaikus stengiamės apsaugoti nuo visokio skausmingo išgyvenimo. Tačiau ar visuomet tai yra gerai? Pavyzdžiui, ligoninėje sunkiai serga artimas žmogus, kuris gal jau greitai išeis, o mes stengiamės, kad vaikas to nematytų, kad nepatirtų to išgyvenimo. Mano manymu, kaip tik šie dalykai nuskaidrina sielą, visi gyvenimo momentai palieka pėdsaką, kuris mūsų sielą patobulina. Tos hedonistinės nuotaikos pasireiškia ir per laidotuves. Yra begalės priežasčių, kurios keičia mūsų papročius ir tradicijas.

Mano nuomone visuomenė turi daryti tam tikrus žingsnius, kad tas senąsias tradicijas išgrynintų, o ne tik pateiktų gražius pavyzdžius. Reikia išgryninti tai, kas tinka XXI amžiui ir kas neprieštarauja katalikų tradicijai.

Žinoma, yra ir gražių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Menininkų kalnelyje Antakalnyje mes pamatysime ir ant kapo pasodintą medelį. Apeliuodamas į verslą, norėčiau pasakyti, kad vis dėlto karstas turėtų būti iš nedažytų ir nelakuotų lentų. Man atrodo, kad prieš mirtį reikėtų pabrėžti, jog mes esame visi lygūs. Kad ta socialinė nelygybė bent jau mirties akivaizdoje nerėžtų akies, kai vienas laidojamas labai prabangiame karste, o kitas kukliame.

Iš to atsiranda lenktyniavimas, kas gražiau papuoš kapą. Sulaukėme, kad Vilniuje kai kurie kapai yra dengiami net stiklo plokštėmis. Kultūriniu požiūriu tai yra visiškas absurdas. Tos plastmasinės gėlės yra ne tik neestetiška, bet ir neekologiška. Arba tos žvakės, kurios didžiausiuose gaubtuose dega. Mes pamiršome, kaip kvepia vaškinė žvakutė, tegul ir 10 minučių deganti, bet ji yra kažkoks nepaprastas jausmas.

Man pavyko rasti labai įdomų paminėjimą, kad ant kapo uždegta žvakutė atsirado tik 1888 m. Dzūkijoje, Akmens kaimelio kapinaitėse, klebonas pagalvojo, kad būtų labai gražu paminėti visus, iš šio kaimo išėjusius ir negrįžusius. Tuomet jis ant kapo uždegė daug simbolinių žvakučių. Visiems tai padarė didelį įspūdį ir šis paprotys paplito.

G. Jakavonis:
– Kartais pastebiu, kad, kai vyksta šv. Mišios už mirusįjį, tai bažnyčioje būna tik keli žmonės, o laidojant prisirenka pilnos kapinės. Kaip tai reikėtų suprasti?

R. Pukenis:
– Gilus ir prasmingas klausimas, džiugu, kad tai pastebėjote. Maldą už mirusiuosius reikia suvokti taip. Pavyzdžiui, buvo du broliai, vienas turėjo skolą, bet išvyko, todėl prašo, kad likęs brolis atiduotų skolą tam kaimynui. Gyvendami mes visi prieš Dievą įsiskoliname ir išvykus ten, jau negalime atsiteisti. Todėl čia gyvenantys malda padeda tai sielai. Ne visi yra giliai tikintys, tuomet numoja ranka ir neįvertina. Tradicija turi turėti tą gilumą.

Lietuvių tauta turėjo nuostabias tradicijas. Vytautas Didysis pradėjo formuoti krikščioniškąsias tradicijas: 1430 m. jis Trakuose apgyvendino benediktinus, o tie vesdavo žmones į kapines, su malda, su giesmėm. Tai nuostabu.

Apibendrinant, kodėl keičiasi papročiai, reikėtų pasakyti, kad pirmoji priežastis sumaterialėjimas. Visi skuba, nėra kada laikyti mirusiojo tris paras, nėra kada atvažiuoti ir aplankyti sergančiojo, o paskui mirusiojo. Seniau sueidavo visas kaimas, visa giminė. Retas kuris neatvykdavo. Tas skubėjimas užmuša tavyje tikėjimo dvasią. Tuomet pradedama tikėti visokiais burtais, sapnais, kuriuos mes regime. Tas žmogus, kuriame tik vos vos rusena tikėjimas, metasi į prietarus.

Žmogus yra bejėgis išsigydyti nuo mirties, todėl jis metasi į tą trenksmą, turiu mintyje Heloviną, siekdamas užsimiršti, pakvailioti, bet tai nieko gero. Seniau ateistai kapines iškeldavo kuo toliau nuo miesto, kad neprimintų mirties. O iš tiesų, kai atlydi į bažnyčią, pamatai, kokios gražios, kokios nuostabios tos mūsų krikščioniškosios tradicijos.

G. Jakavonis:
– Gerbiamas Valentinai, o ar galima per laidotuves Dzūkijoje dar išgirsti raudų?

V. Kurilovas:
– Yra dar likusių giesmininkių, kurios gieda tas tradicines giesmes. Bet yra pasirinkimas, nes, kaip jau buvo minėta, viskas yra susiję su verslu. Tie, kurie atvažiuoja iš provincijos, teigia, kad jie turi savo giesmininkes ir jas atsiveš močiutes, kaimynes ir pan. Kiti kaip tik nenori tų giesmių, nes tai sukelia per daug skaudulių, prisiminimų, kartais klausantis net šiurpas eina per kūną. Dabar giesmininkai važiuoja su vargonais, gali negiedoti, tiesiog pagroja muzikos kūrinį. Atvažiuoja pagriežti violančele. Nebe giedama, o tik sudaromas muzikinis fonas. Jei žmogus yra šarvojamas kaimo bendruomenės namuose, tai paprastai visi kviečiasi kaimo giesmininkus. Jeigu šarvojamas mieste, tai tuomet labiau nori šiuolaikiškumo, mažiau tų giesmių, kad būtų ramios muzikos.

G. Jakavonis:
– Valentinai, ne vienerius metus praleidot Anglijoje, kaip galėtumėte mūsų laidotuvių tradicijas palyginti su tenykštėmis tradicijomis?

V. Kurilovas:
– Ten yra atsisveikinama su mirusiuoju ir kremuojama. Pas mus paprastai pagerbti susirenka visi artimieji ir draugai. Pas juos nėra taip, kad eitų, neštų didžiausius vainikus. Ten nesėda visi į mašinas ir nesidriekia didžiausia kolona. Pas juos yra vienas septynių sėdimų vietų katafalkas, į kurį susėda visi artimieji. Jei yra didesnė giminė, tuomet pasamdoma dar viena mašina, tokia kaip limuzinas su 12 sėdimų vietų. Šie automobiliai išlydi iš šarvojimo salės ir palydi į kremavimą. Artimiesiems yra atiduodama urna ir jie elgiasi taip, kaip nori gali mėnesiui pasidėti tą urną namuose arba nusiveža į kapines ir palaidoja.

Anglijoje man patiko kapinaitės. Ten ne viskas yra uždengta plokštėmis, kaip yra pas mus. Pas juos yra padėtas antkapis, užrašyti vardai ir nėra jokio atitvėrimo. Tiesiog užsėta žolyte, kas ateina, uždega žvakutę ir viskas, jokio išskirtinumo. Vyrauja būtent toks požiūris, kad po mirties yra visi lygūs, visi vienodi.

R. Kaminskas:
– Noriu pastebėti, kad žodžio „vėliava“ šaknies kilmė yra nuo žodžio „vėlė“. Tai rodo, kad vėliava yra gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenė. Mums yra svarbu tai, ką darė protėviai, kurie stovi už mūsų ir žiūri į mus. Kitas dalykas šiandieninio žmogaus požiūris į pomirtinį gyvenimą. Ne paslaptis, kad nėra didelis procentas žmonių, kurie tikėtų pomirtiniu gyvenimu, nors jeigu pažiūrėtumėm į statistiką, tai 80 proc. žmonių yra Romos katalikai.

Šiandieninėje modernioje, postmodernioje visuomenėje, mes gyvename taip, tarsi nebūtų mirties. Mes bėgame nuo jos, nes mes netikime pomirtiniu gyvenimu. Religija tampa individualiu reikalu, tam tikromis religinėmis praktikomis ir mes tą vadinamąjį amžinąjį gyvenimą  rojų norime susikurti čia ir dabar, sukurti tam tikrą iliuziją. Kas yra blogai? Kad per tą bėgimą nėra mūsų pasiruošimo mirčiai sampratos, nėra sampratos socializacijai.

Jaunas žmogus turėtų pamatyti mirštantį žmogų, nereikia bijoti to streso. Stresas irgi yra tam tikra patirtis, nes kai ištiks tavo artimųjų mirtis, tu nepulsi žudytis ar gerti tablečių. Reikia pastebėti, kad keičiasi požiūris į žmogų.

Pažiūrėkite, kaip yra sutinkami kaimuose Rytų Ukrainoje žuvę kariai. Visi kaimo žmonės atsiklaupia. Ta pagarba rodo, kad šie žmonės kovodami atidavė savo gyvybę. Už ką? Už bendruomenę, už mus, gyvuosius. Aš visgi siūlau nešti tą vėliavą, turime didžiuotis ja, savo kultūra ir žiūrėti į tuos pokyčius gana analitiškai. Kaip sako profesorius, atsirinkti, kas tinka ir kas galėtų tikti. Dabar jau kalbama apie elektronines kapines: susimoku pinigus, įkeliu nuotraukas, įrašus ir serveris juos laiko taip aš užsitikrinu amžinybę.

Galime sakyti, kad Vakarai, globalizacija daro įtaką, bet sovietmečio palikimas taip pat turi didelę reikšmę. Lietuvoje buvo naikinamos kapinės ir krikščionių, ir žydų, ir protestantų kapinės tiesiog buvo šluojamos. Čia yra baisu. Katalikų bažnyčia buvo vienintelė sovietmečiu tokia nepriklausoma institucija, kuri kėlė galvą ir bandė protestuoti, kūrėsi žmonių teisių gynimo komitetai. Ką darė sovietai? Prisiminkime tą priverstinę ateizmo propagandą. Tuos padarinius jaučiame ir dabar.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Religija, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: