M. Kundrotas. Dvi motinos, patvoriniai ir maži stalinukai (19)

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Panašu, jog artėjantys visuotiniai Lietuvos Seimo rinkimai užderės gausiu politinių alternatyvų spektru. Šalia jau veikiančių centristų, tautininkų, jaunalietuvių partijų kuriami Vytauto Radžvilo, Arvydo Juozaičio, Mindaugo Puidoko ir Mariaus Gabrilavičiaus-Maksimaliečio junginiai. Visi jie pretenduos į alternatyvą susiklosčiusiai politinei sistemai.

Nežinia, ar visiems įvardytiems subjektams pavyks sukurti partijas iki to laiko, kai bus registruojami rinkimų dalyviai. Bet jau dabar matyti tam tikri vieno ar kito junginio būdo bruožai.

Biblijoje, pirmojoje Karalių knygoje, aprašomas įdomus epizodas. Pas karalių Saliamoną atėjo dvi moterys, gyvenusios vienuose namuose ir panašiu laiku pagimdžiusios sūnus. Viena jų nugulė savo vaiką ir šis mirė. Tada ji sukeitė savo mirusį ir gyvąjį kaimynės vaiką. Įvyko ginčas, kurios vaikas – gyvas, o kurios – miręs. Saliamonas pasiūlė perkirsti gyvąjį kūdikį į dvi dalis, atiduodant jas abiems motinoms.

Viena moteris tarė: puiku, tenebūna nei tau, nei man. Kita sušuko: atiduokite vaiką jai, tegul tik jis lieka gyvas! Saliamonas nusprendė, jog tikroji motina – ta, kuri siekė išsaugoti vaiko gyvybę savo pačios interesų kaina ir atidavė jį šiai moteriai.

Ši istorija labai primena šiuolaikinius alternatyviuosius politikus. Vieni jų siūlo jungti visas patriotines, socialiai konservatyvias jėgas, puikiai suvokdami, jog tai reiškia savų interesų aukojimą – juk teks pasislinkti tiek partinėse vadovaujamosiose struktūrose, tiek rinkimų sąrašuose. Kiti vadovaujasi principu „mes arba niekas“, atmesdami bet kokį vienijimąsi su kitais subjektais. Nevengdami netgi tokių politinės kovos metodų, kaip melas ir šmeižtas.

Biblijoje aprašyto vaiko vietoje šiuo atveju – visa lietuvių tauta. Vieni siūlo jį padalyti, suskaldyti, perkirsti, verčiau rizikuodami prarasti balsus patys, nei išsaugoti vaiką gyvą. Kitiems svarbiau, kad vaikas, skaitykime – tauta – išsaugotų gyvastį, net jei patiems teks dėl to kai ką prarasti. Kurie iš jų tikri patriotai, galime spręsti vien pagal požiūrį šiuo klausimu. Tikra motina, tikras tėvas veikiau sutiks, kad jų vaikas gyvens su kažkuo kitu, nei kad žus.

Vienybės klausimu galimi du kraštutinumai. Savo laiku viena patriotinė partija, siekdama išlikti, rankiojosi narius tiesiog patvoriuose. Prisirinko tokių keistų ir abejotinų žmonių, kad vargo su jais keletą metų, kol per dideles kančias ir vargus šiaip taip ėmė apsivalyti. Bet yra ir kitas kraštutinumas. Tai – įtarinėjimas visų, kas uždelsė laiku įsijungti į vienintelę teisingą komandą.

Šitokie veikėjai primena mažus stalinukus. Savo laiku Josifas Stalinas su Nikolajumi Bucharinu sudorojo ilgametį bendražygį Levą Trockį. Vėliau J. Stalinas sudorojo patį N. Buchariną. O dar po to pradėjo doroti visus, įskaitant artimiausius savo rato žmones. Kol – tiesa, po mirties – buvo sudorotas pats. Paranoidinė priešų paieška, įtarinėjant visus ir viską, greitai įgauna pagreitį.

J. Stalino genas – gajus. Nors skaldančiuosius lietuviškuosius alternatyvininkus galima suprasti. Jie vadovaujasi lefebristine krikščionybės versija, kur išvis atmetama diskusija, dialogas kaip būdas rasti tiesą. Tiesa čia gaunama apreiškimu per autoritetus, kurie – už bet kokio kvestionavimo ribų. Kaip danguje, taip ir žemėje. Religinės nuostatos perkeliamos ir į politiką.

Šiandien apie vienybę kalba Naglis Puteikis, A. Juozaitis, tautininkai ir jaunalietuviai. Kai kurie jų jau žengia ir konkrečius praktinius žingsnius. Tuo tarpu V. Radžvilo komanda toliau vadovaujasi totalitariniu principu „mes arba niekas“. Jiems geriau likti už rinkimų barjero, nei peržengti jį su kuo nors kitu. Sunku pasakyti, ar tai – tik ambicijos, pagrįstos lefebristine pasaulėvoka, ar juos dar kas ir pakursto. Vienaip ar kitaip tokia laikysena naudinga tik valdančiajai sistemai.

Iki visuotinių Seimo rinkimų beliko metai. Per tą laiką pamatysime, kas išties siekia vienybės, o kas apie ją tiktai kalba. Paaiškės, kas yra tikroji motina, o kas – savanaudė apsišaukėlė. Kam išties rūpi tauta, o kas tiktai naudojasi tautiniais idealais egoistiniams interesams pridengti. Bet lieka tik šauktis Dievo, kad apsaugotų nuo totalitarinių diktatorių inkarnacijų. Istorija parodė, kas nutinka, jei tokie per stebuklą ar susiklosčius tragiškoms aplinkybėms gauna valdžią.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: