M. Kundrotas. 2019-ieji. Ką parodė rinkimai? (15)

Marius Kundrotas | Alkas.lt nuotr.

Lietuvos prezidento rinkimai jau trečią kartą iš eilės pasirodė visiškai nuobodūs. Vienintelė rimtesnė intriga buvo tai, ar Gitanas Nausėda II-jame rate susirems su apyliberaliu „valstiečiu“, ar su kraštutinai liberalia „konservatore“. Galutinė pergalė buvo aiški bet kuriam įžvalgesniam Lietuvos politinės tikrovės stebėtojui. Vis dėlto ir šie rinkimai leidžia darytis tam tikras išvadas, kurios gali pasitarnauti tolesnių tikimybių numatymui.

Pirmiausia – akivaizdu, kad susirėmus apylygiams kandidatams, iš kurių vienas iškeltas partijos, o kitas išeina už partinio lauko ribų, daugiau galimybių turi pastarasis. Jei žvelgsime į dvejus praėjusius prezidento rinkimus, ten situacija buvo šiek tiek kitokia. Dalia Grybauskaitė pirmąsyk išrinkta dviejų tuometinių politikos banginių – socialdemokratų ir konservatorių – parama. Antrai kadencijai D. Grybauskaitei beliko vienas – konservatorių – ramstis.

Šį kartą dvi pagrindinės parlamentinės jėgos – valstiečiai ir konservatoriai – žengė konfrontacijos keliu, kiekviena jų kėlė savo kandidatą. Išrinktas trečias, praktiškai be jokios įtakingesnės politinės jėgos paramos. Tai – gana nauja tendencija, bet panašu, kad ji tik stiprės. Užuot suteikę aukščiausią mandatą kuriai nors iš konfrontuojančių stovyklų rinkėjai pasirinko figūrą, iš kurios galima bent tikėtis moderatoriaus vaidmens. Toks pasirinkimas – logiškas, bet kartu rodo ir gana liūdną politinę tendenciją.

Lietuvoje partinė kova vis mažiau suvokiama kaip konstruktyvi skirtingų idėjų konkurencija ir vis labiau – kaip beprasmiškos, netgi šlykščios rietenos, tarpusavio trukdymas, purvo pilstymas ir pačios Tautos skaldymas. O nuo čia jau labai arti link diktatūros ilgesio. Savo laiku apie tai kalbėjo pirmasis ir ketvirtasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Nors oponentai jam priskiria simpatijas autoritariniam valdymui, iš tiesų jis tai veikiau priėmė kaip liūdną duotybę ir sutiko tapti tuo laukiamu viršpartiniu, autoritetiniu lyderiu.

Taigi, prezidento rinkimai atskleidė, jog politikos suvokimas mūsų visuomenėje vis labiau tolsta nuo demokratinio modelio ir vis artėja link autoritarinio. Gerai, jei atsiras naujas Antanas Smetona, bet kol kas maža prielaidų, kad jam būtų, iš kur atsirasti. Masinės liumpenizacijos, silpno viduriniojo sluoksnio, Rusijos informacinės įtakos sąlygomis greičiau jau iškils Aliaksandras Lukašenka. Šiuose rinkimuose jo dar išvengėme, bet kas bus toliau?

Daug įdomesni Europos Parlamento rinkimai. Į pirmą vietą iškopė konservatoriai, tikėtinai prisidūrę balsų iš vis labiau besiskaldančių liberalų, bet kartu – išlaikę inertiškiausią konservatyviojo elektorato segmentą, kuriam svarbiau partijos pavadinimas ir jos vadovo pavardė, nei vis sparčiau besikeičiančios politinės nuostatos. Antrą vietą užėmė socialdemokratai, trečią – valdantieji valstiečiai.

Šiame kontekste ypač įdomu tai, kad valdančiajai koalicijai priklausantys socialdarbiečiai ir milijonieriaus Remigijaus Lapinsko vadovaujama Žaliųjų partija patyrė visišką krachą. Be to, pastarosios reitingai nuo ankstesnių Europos Parlamento rinkimų smuko daugiau, nei ketvirčiu. Tai rodo, jog Lietuvoje visiškai užtenka vienos socialdemokratų ir vienos žaliųjų etiketę turinčios partijos. Be to, žaliųjų valstiečių iškilimas į trečiąją vietą rodo, jog ši politinė jėga išlieka rimtu politiniu Lietuvos veiksniu ir jai režisuotos laidotuvės – gerokai per ankstyvos.

Darbo partija, užėmusi ketvirtąją vietą, darsyk įrodė esanti vieno žmogaus partija. Po savo kūrėjo Viktoro Uspaskicho pasitraukimo smukusi iki visiško užribio ji staiga vėl iškilo ir gavo savo atstovą – tą patį V. Uspaskichą – Europos Parlamente. Drauge tai parodė, kad gero ruso ar tiesiog – gero gaspadoriaus įvaizdis dar turi Lietuvoje savo paklausą ir nišą.

Liberalų sąjūdis užėmė penktą vietą. Tai ypač įdomu, žinant itin stiprų šios partijos apibyrėjimą, pirmiausiai – besikuriančios Laisvės partijos naudai. Nors vienas iš pastarosios lyderių – Remigijus Šimašius – prezidento rinkimuose rėmė „konservatorę“ Ingridą Šimonytę, sunku pasakyti, už ką šios partijos simpatikai balsavo Europos Parlamento rinkimuose – už konservatorius ar už savo paliktą Liberalų sąjūdį. Bet kuriuo atveju Liberalų sąjūdis dabar galės girtis iškovotu mandatu ir aiškinti, kad jį gavo savo jėgomis, o tai leis konkuruoti tiek su Laisvės partija, tiek su liberaliuoju Tėvynės sąjungos sparnu.

Liberalų susiskaldymas toliau sklaidys liberaliųjų rinkėjų balsus, todėl tikėtina, kad bendra liberalizmo įtaka mažės. Nebent šią nišą galutinai perimtų lyderiaujanti Tėvynės sąjunga, galutinai nutraukdama ryšius su konservatyviąja tradicija ir konservatyviaisiais savo nariais, bet vargu, ar artimiausiu metu bus rizikuojama prarasti jų balsus.

Šešta vieta gerokai nustebino. Ji atiteko Aušros Maldeikienės komitetui, tiksliau – pačiai A. Maldeikienei. Tai rodo, kad spigus klyksmas po intelektualumo aura taip pat turi savų simpatikų. Užtai septintoji ir paskutinioji mandatą suteikusi vieta buvo gana aiški – ją užėmė Valdemaro Tomaševskio blokas, išsiųsdamas savo lyderį į Briuselį dar vienai kadencijai. Šio bloko elektoratas – gana stabilus ir mažai, kas gali pretenduoti jį perimti, nors tam tikrų pokyčių esama ir čia – nuo ankstesnių rinkimų rinkėjų skaičius sumažėjo beveik trečdaliu.

Taigi, kairysis ir žaliasis elektoratas konsoliduojasi, liberalusis – toliau skaldosi, o labiausiai dezintegruoti pasirodė eurokritiniai, tautiškieji ir konservatyvieji segmentai. Panašu, jog Lietuva šįsyk vėl bus reta išimtis Europoje, likdama be tautiškų atstovų, bet ir už rinkimų barjero likusių grupių spektre galima rasti savų nugalėtojų ir pralaimėtojų.

Aštuntą vietą užėmė ir vos vos už barjero liko Romualdo Ozolo įkurta Centro partija, kuriai dabar vadovauja Naglis Puteikis, o į rinkimus vedė Antanas Guoga. Panašu, jog ši partija sutelkė tiek N. Puteikio atstovaujamus tautiškus, socialiai konservatyvius, švelniai eurokritiškus sluoksnius, tiek A. Guogai artimesnį socialiai liberalų, globėjiškos Europos elektoratą. Tai leido aplenkti daugelį siauresnio spektro grupių. Vis dėlto dviejų lyderių pozicijų skirtumai tokiais klausimais, kaip gilesnė Europos integracija, šeimos politika ir migracija tapo pretekstu daliai dešinesnių rinkėjų rinktis kitus sąrašus.

Tautiškąją ir konservatyviąją nišą ypač pretendavo užpildyti Vytauto Radžvilo komitetas, pasirinkęs itin agresyvią ir ekskliuzyvistinę retoriką varžovų atžvilgiu. Tiek tautiškųjų konservatorių, tiek centristų atžvilgiu būta daug išpuolių, pateikiant save kaip vienintelį tikrą pasirinkimą. Akivaizdu, jog daugelis rinkėjų tai atmetė. V. Radžvilo komitetas stipriai nusileido Centro partijai ir net Rolando Pakso komitetui, užimdamas tik dešimtą vietą, o vienas Audronius Ažubalis, atstovaujantis konservatyviajam Tėvynės sąjungos sparnui, surinko daugiau reitingo balų, nei visa V. Radžvilo grupė kartu paėmus.

R. Pakso komitetas užėmė devintą vietą, o jo įkurta ir palikta „Tvarkos ir teisingumo“ partija – tik vienuoliktą. Tai rodo, jog „tvarkiečių“ elektorato dauguma – tai R. Pakso asmeninis elektoratas. Po to dabartiniam partijos vadovui Remigijui Žemaitaičiui racionaliausias sprendimas būtų jungtis į kokį nors platesnį frontą. Likusias vietas išsidalino arba nueinantys politikai – Gediminas Kirkilas, Artūras Zuokas, Artūras Paulauskas, arba tokie veikėjai, kuriems savo rinkėjo dar teks palaukti – R. Lapinskas ir Paulius Kunčinas.

Už barjero likę politikai dažniausiai teisinasi informacine blokada ir lėšų stygiumi. Išties tai – opios problemos, tačiau lieka atvirų klausimų apie subjektyviuosius veiksnius. Kodėl stambaus verslininko vedama Centro partija daugiau, nei dvigubai pralenkė kito stambaus verslininko vedamą Žaliųjų partiją? Matyt, daug kas priklauso nuo lyderio charizmos, įdirbio, idėjų patrauklumo, pagaliau – nuo realios politinės nišos. Tas pats pasakytina apie informacinę blokadą. V. Radžvilo komitetas viešai gal net labiau reprezentuotas, nei Centro partija, tačiau daug lemia politinės manieros, konstruktyvumo ar destruktyvumo lygis.

Abeji rinkimai iškėlė tiek realius, tiek potencialius lyderius, o taip pat išryškino autsaiderius. Drauge išaiškino vienytojus ir skaldytojus. Kandidatas į prezidentus Arvydas Juozaitis siūlė abipusiai naudingą ir moraliai teisingą sandorą V. Radžvilui: A. Juozaitis remia V. Radžvilą Europos Parlamento rinkimuose, o pastarasis pirmąjį – prezidento rinkimuose. Šis variantas atmestas ir dar griebtasi insinuacijų A. Juozaičio komandos atžvilgiu. N. Puteikis, išsikėlęs kandidatu anksčiau už A. Juozaitį, galiausiai atšaukė savo kandidatūrą ir paragino savo rinkėjus remti A. Juozaitį.

Iš to matyti, jog tiek A. Juozaitis, tiek N. Puteikis yra telkiančios, bendradarbiauti linkusios figūros. Galbūt aplink jas ir telksis tautiškosios jėgos. O skaldytojai liks patys sau simpatiški savo baigtinio elektorato ribose.