Gėlių dienai – 100 metų (0)

Gėlių dienai – 100 metų | Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Kultūrinė nepriklausomybę atgavusios Lietuvos aplinka, anot Živilės Intaitės, 1918 m. stokojo meninės infrastruktūros, meninių tradicijų, todėl kultūros veikėjų tikslas buvo suformuoti meninio gyvenimo funkcionavimo pagrindus, nacionalinės kultūros gaires. Viena gijų kultūrinio Lietuvos gyvenimo audinyje galime laikyti prieš 100 metų, 1919 m. birželio 1 d., Kaune pasirodžiusį vienkartinį žurnalo pavidalo leidinį Gėlių diena. Tai – nedidelis to meto poetų ir rašytojų darbų rinkinys. Jį išleido Gėlių dienos komisija. Leidinį sudarė ir redagavo Kazys Binkis (1893–1942) – rašytojas, žurnalistas, dramaturgas, vienas originaliausių XX a. lietuvių poetų.

Leidinio atsiradimas susijęs su labdara. Lietuvos moterų globos komitetas, vadovaujamas Domicelės Sleževičienės (1884–1973), 1919 m. vasaros pradžioje sumanė Kaune suorganizuoti labdaringą renginį – Gėlių dieną, surinkti lėšų ir paremti nukentėjusius per Lietuvos nepriklausomybės kovas karius ir jų šeimas. Kaip rašo Adolfas  Juršėnas, „rašytojams buvo pasiūlyta šios šventės proga išleisti vienkartinį leidinį. Tokį leidinį parengti ir išleisti ėmėsi K. Binkis. Greitomis surinkęs iš jaunų plunksnos draugų poezijos ir prozos kūrinių gamtos ir meilės motyvais, jis sudarė ir išleido dailų didelio formato, tik nestorą almanachą, pavadintą Gėlių diena. Labdaringas Gėlių dienos renginys buvo reklamuojamas svarbiausiuose to meto dienraščiuose Lietuva ir Laisvė: „Sekmadienį, birželio 1 d. š. m. Lietuvių Moterų Būrelis rengia Kaune Gėlių Dieną […]“, buvo kviečiama pirkti literatūros ir dailės vienkartinį leidinį Gėlių diena.

Gėlių dienos almanachas – nedidelis, 16 puslapių leidinys. Jis pradedamas poetiška K. Binkio įžanga, pasirašyta inicialais K. B., kurioje išreiškiamas troškimas pamiršti karo siaubus, tiesiog gyventi ir džiaugtis kasdieniais dalykais: „taigi nesistebėkime, kad tauta, eidama į paskutinį mūšį, dainuodama „dobilėlį“ ir, nusiskynusi ramunio žiedą, šypsodamos pešioja lapelį po lapelio. Nesistebėkime, nes tamsiomis žiemos dienomis ilgai ji sapnavo tuos žiedelius, nešiojo-godojo juos savo dainose ir atėjus margaspalvėms gėlių dienoms, nebodama rimties valandos, ji nori jais pasidžiaugti. Ji žengia į mūšį apsidariusi naujais drabužiais iš saulės ir menulio išaustais ir žiedų daugybės papuoštais“.

Almanache Gėlių diena skelbiama nemaža jausmingos poezijos: Balio Sruogos (1896–1947) „Apsistok nors mirksnio…“, „Nemuno dainužė“; poeto modernisto, vertėjo, teisininko Adomo Lasto-Lastausko „Lyg varpa“ (pasirašyta slapyvardžiu Adomas Juodasai); kunigo, poeto, rašytojo, kultūros darbuotojo Mykolo Vaitkaus (1883–1973) „Brangusis vakaras“, „Grožis ir ašara“, „Žmogus ir saulutė“; poeto, publicisto Fausto Kiršos (1891–1964) „Peteliškė ir aras“; I. Talmonto (Jurgis Talmantas, 1894–1955?) „Vėjelis daug galėtų“; karininko, poeto Juozo Mikuckio (1891–1970) „Dainius“ bei paties K. Binkio „Utos“ ir „Be tavęs“.

Binkio eilės išsiskyrė iš kitų almanacho poetų kūrybos rafinuota forma ir skambesiu. Pirmą kartą publikuotiems trioletams „Utos“, pasak A. Juršėno, būdinga giedra nuotaika, spalvų žaismė, meninės formos grakštumas ir melodingumas. Poemėlė „Be tavęs“ žavėjo skaitytoją nuotaikų kaita, intymiais išgyvenimais ir dramatiškumu.

Leidinyje pateikiama ir prozos: dailininko, meno istoriko ir kritiko, rašytojo, dramaturgo, visuomenės veikėjo, pedagogo Vytauto Prano Bičiūno (1893–1942) viena trilogijos „Meilė“ dalis – „Laiškas“; poeto, žurnalisto Prano Vytauto Budvyčio (1900–1975), pasirašiusio Svyruonėliu, miniatiūra „Kodėl tavęs čia nėra?“; pedagogo, žurnalisto Mato Bagdono (1895–1957) „Sapnas“ (pasirašyta slapyvardžiu A. Vabalkšnis). Skelbiama rašytojo, spaudos darbuotojo, diplomato Igno Šeiniaus (1889–1959) rinkinio „Naktis ir saulė“ ištrauka.

Leidinį baigia B. Sruogos filosofinis esė „Homo homini lupus est…“ teisingumo ir kultūros tema. Autorius teigia, kad „milžinų karo chaosas ir pabudino žmoguje su nauja galia teisingumo akstiną ir nematyti žiaurumai sukėlė žmoniškumo pradą“, o tautų, kurios pamina šį pradą, laukia lemtis „bendra su atgyvenusiomis tautomis“, kitaip sakant, – pražūtis.

Binkis už gražiai išleistą Gėlių dienos leidinį ir už pirmą kartą publikuotus trioletus bei poemėlę „Be tavęs“ sulaukė daug komplimentų. Apie labdaringo renginio sėkmę pranešė ir tuometinė spauda: „Gėlių diena, kuri buvo surengta 1 birželio d. š. m. sužeistųjų ir kitaip nukentėjusių kovoje del Lietuvos nepriklausomybės kariškių ir jų šeimynų naudai, davė, sulig tos Dienos Komiteto parengta apyskaita, puikaus pelno“. „Miestas buvo iškilmingai išpuoštas, Laisvės alėjoje stovėjo kelios kioskės, kur pardavinėjo vienadienį gėlių literatūros leidinį Gėlių diena. Mergaitės, tautiniais rūbais pasipuošusios, rinko aukų mieste. Papuošti automobiliai ir vežimai važinėjo po miestą. Miesto sodas taip pat buvo iškilmingai papuoštas. Čia iki pat vakaro buvo įvairių loterijų. Visa tai rodė iškilmingą šventės reginį. Visų veiduose buvo matyti linksmumo, smagumo, jauteisi esąs tikrai kartu su pavasariu atgimstančios tėvynės šventėje“.

Lietuvos literatų darbus vėliau publikavo ir kiti meno bei literatūros leidiniai. 1923–1924 m. ėjo Kazio Puidos (1883–1945) redaguotas žurnalas Gairės, metraštis Kūrybos keliais (1923), mėnesinis iliustruotas žurnalas Gaisai (1930–1931). Žurnalas Kultūra (1923–1941) skelbė ne vien grožinę literatūrą, bet ir mokslinio pobūdžio straipsnius. Avangardinę literatūrą spausdino leidiniai Keturi vėjai (1924–1928) bei Trečias frontas (1930–1931). Kultūros temomis rašė žurnalai Septynios meno dienos (1927–1934), Naujoji Romuva (1931–1940) su muzika susijusius tekstus skelbė Muzikos barai (1931–1933, 1938–1940) bei Muzikos menas (1924). Be šių, ėjo Kinas (1934–1935), Teatras (1937–1939) ir kiti menui bei kultūrai skirti periodiniai ir keletas vienkartinių leidinių. Visus paminėtus leidinius galima rasti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus Senosios periodikos sektoriaus skaitykloje.

Literatūra:

1. Gėlių diena. Lietuva, 1919, birž. 3 (Nr. 117), p. 3.
2. Intaitė, Živilė. Tarp tradicijų ir modernumo: Vytauto Bičiūno (1893–1942) kūryba. Krantai, 2014, Nr. 4, p. 13.
3. Juršėnas, Adolfas. Kazys Binkis: gyvenimo ir kūrybos bruožai. In: Binkis, Kazys. Raštai. T. 1. Vilnius: Pradai, 1999, p. XXIX.
4. Saulėtekis, 1919, birž. 29 (Nr. 6), p. 2.
5. Laisvė, 1919, birž. 1 (Nr. 55), p. 2.
6. Lietuva, 1919, birž. 1 (Nr. 116), p. 2.
7. Lietuva, 1919, geg. 31 (Nr. 115), p. 4.