V. Terleckas. Kas siekia uzurpuoti žodžio laisvę ir tiesą? (16)

Vladas Terleckas | voruta.lt nuotr.

Vladas Terleckas | voruta.lt nuotr.

Ne man vienam keisčiausia, kad nežinoma už ką, kokius kūrinius Mariui Ivaškevičiui paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Tai tapo vos ne „valstybine paslaptimi“. Jos sužinoti nepavyko ir žurnalistui Ferdinandui Kauzonui, jis buvo siuntinėjamas nuo Ainošiaus pas Kaipošių (Respublika, 2019 m. vasario 8 d.). Kultūros ministro oficialiame atsakyme nevyriausybinėms organizacijoms biurokratiškai rašoma: „Už drąsų literatūros žingsnį“. Ar 30 tūkst. eurų gauti pakanka drąsaus žingsnio?! Juk pasitaiko, kad meška ar dramblys drąsiai įžengia į kokią nors parduotuvę. Matyt, komisijos nariai supainiojo drąsą su įžūlumu, bravūra.

Kiek konkretesnė buvo Nacionalinės premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, kuri žurnalistei Irenai Babkauskienei sakė, kad rašytojui premija paskirta už pastarųjų 7 metų darbus (Respublika, 2019 m. gruodžio 28 d.). Pripažino, kad „Žali“ nebuvo svarstomas, vertinamas, nes šis romanas buvo išleistas 2002 m. Iš pokalbio su pirmininke paaiškėjo, jog ji nežinojo, kad 2018 m. pabaigoje „liaudžiai pageidaujant“ pakartotinai išleisti „Žali“. Kam jau kam, bet pirmininkei buvo privalu šį faktą žinoti. Be to, neaišku, kaip komisija apskaičiavo 7 metų laikotarpį. Pagal mane, pastarieji (paskutinieji) 7 metai apima 2012-2018 metų laikotarpį, t.y. ir antrojo „Žali“ išleidimo metus. Galimai buvo sužaista taip, kad bijantis tikėtinos pasipiktinimo audros buvo „pamirštas“ pakartotinis romano išleidimas arba sąmoningai 7 metų laikotarpis skaičiuotas pradedant 2011 m. Minėtos žurnalistės dauguma klaustų komisijos narių nepanoro kalbėti, ar, svarstant M.Ivaškevičiaus kandidatūrą, buvo diskutuota apie „Žali“, ar ją skaitė. Visa tai kelia dideles abejones šio konkurso skaidrumas. Kas galėtų paneigti, kad „Žali“ neveikė dalies komisijos narių. Taip pat nežinoma, kokiais kriterijais remiantis buvo atrenkami laureatai.

„Žali“ susilaukė tiek daug organizacijų ir pavienių asmenų kritikos, kad sunku ką pridurti. Todėl aptarsiu jos autoriaus, komisijos pirmininkės ir gynėjų „atsišaudymą“.

Iš pradžių M. Ivaškevičius viešai buvo pažadėjęs į kritiką nereaguoti. Bet po to, kai nevyriausybinės organizacijos nusprendė kreiptis į Generalinę prokuratūrą, kad ji ištirtų, ar autorius neįvykdė BK numatytos veikos, 2019 m. sausio 23 d. DELFI driogstelėjo rašinį „Medžioklė žvėries akimis“. Lietuvai pranešė baisią žinią – prieš jį rengiamas sąmokslas. Esą jį surengė kadaise buvę galingi, dabar vienijami marginalumo, kuriais patikėjo „garbingi girios kariai“ (partizanai – V.T.). Tuo tikslu jo medžiotojai prikėlė „iš užmaršties romaną „Žali“. Ir čia pasimovė, „pamiršo“ romano 2018 m. laidą. Tai parašė ne dėl atminties silpnumo, o galimo siekio, kad premijos skyrimas niekaip nebūtų siejamas su „Žali“. Pasak rašytojo, už Sausio 13-ąją iš Seimo tribūnos kalbėjusio partizano Jono Kadžionio nugaros stovėjo kažkas nematomas, keršijantis už Ivaškevičiaus veiksmus. Kitaip sakant, esą buvo pasinaudota savo galva nepajėgiančiu galvoti senu žmogumi. Dėl to rašytojas tapęs auka. Istorikas Tomas Baranauskas šiuos tauškalus pavadino sudėtingiausia metų sąmokslo teorija. Į tai Vytautas Sinica pažvelgė kitaip: kaip gerokai didesnę partizanų paniekos nei vulgarybės, antras galas ir sovietinės istorijos naratyvas (Tiesos.lt, 2019 m. sausio 27 d.).

Rašytojas aukos motyvą praplečia savo šeimos represavimo istorija. Jis teigia: „Mano seneliai kalėjo tremtyje devyniolika metų“, ten mirė mamos brolis, šeimos nariams neleista sugrįžti į gimtąjį kaimą ir t.t. Tai esą įrodo, kad jis negalėtų simpatizuoti sovietiniams budeliams ar juodinti prieš juos kovojusius. Tačiau knygoje „Žali“ juodinimo – per akis. Daugybėje rašinių jie išvardyti, todėl nėra reikalo kartoti. Nelabai supratau, kodėl jam reikėjo pasakoti šeimos istoriją, nes niekas iš kritikų nieko apie ją nerašė, juolab nepriekaištavo. „Medžiotojams“ jis prikišo nesidomėjimą jo šeimos istorija. Ar tuo nesiekta juos sugraudinti? Tarp kitiko šiek tiek Lietuvos istorija besidominčiam turėtų būti nesunku išsiaiškinti, atskirti kalinimą nuo tremties.

M. Ivaškevičius užvožia su kuoka pareiškimą dėl jo apdovanojimo pasirašiusiems Kovo 11-osios signatarams (nutylėdamas jų statusą): „nė vienas iš jūsų nėra tos knygos („Žali“ – V. T.) perskaitęs. Jūs susirenkate Seime ir visu kolektyvu bandote ją skaityti“, „valandų valandas analizuoja pirmuosius aštuonis mano seno romano puslapius“. Tenka jam pavydėti aiškiaregystės galių matyti „Žali“ neskaičiusius signatarus. Be to, matyt, Seimą bus sutapatinęs su sovietiniais raudonaisiais kampeliais, kuriuose vykdavo kolektyviniai skaitymai. Kategoriškai neigia, kad knygoje juodinami partizanai. Esą tai gali sakyti tik jos neskaičiusieji, arba sutrikusios sąmonės žmogus. Grąsina, kad tai yra šmeižtas, arba neapykantos asmeniui kurstymas. Taigi duodama suprasti, jog už tai gręsia atsakomybė.

M. Ivaškevičius daug rašo, daug kalba, todėl gali pamiršti, ką teigė. Tenka priminti keletą jo bendresnių, „konceptualių“ ištarmių. Radijo laidoje dėstė, kad „tikras menininkas ir patriotizmas – dalykai, neturintys susidurti. Herojizuojančios literatūros net nevadinu literatūra. Tai kažkokie propagandiniai žaisliukai.“ (lrt.lt, 2018 m. balandžio 14 d.). Legendinių partizanų „nupaminklinimą“ laiko jų sužmoginimo būdu. „Jeigu kuriamas didvyris, asociacijos nebus“ – moko jis. Jį gąsdina bendrojo lavinimo mokyklos pastangos išugdyti lietuvius, o ne žmogaus ugdymas, nes patriotizmas pats savaime nėra vertybė. „Išpažįstantiems milžinkapių patriotizmą“ tėškia: „neįdomi jiems (jaunimui – V. T.) jūsų praeitis (Šiaurės Atėnai, 2003 m. kovo 8 d.). Ką čia bekomentuoti, vertybinės nuostatos labai aiškios, jį išvedančios į istorijos politikos lauką. Istorikės, prof. Rasos Čepaitienės žodžiais, jis veikia kaip propagandistas.

Bent trumpai stabtelėkime ties M. Ivaškevičiaus gynėjų (kontra)argumentais. Pagrindiniai jo advokatai – R. Valatka, T. Venclova, M. Zingeris, žurnalistė A. Kaziliūnaitė. Kaip buvo galima tikėtis, jie unisonu gieda, kad premijos M. Ivaškevičiui atšaukimas (apie tai ir vyko diskusija) reikš pasikėsinimą į žodžio, kūrybos laisves. Kitas būdas – kritikų amžius, pabrėžtinai juos vadina seniais. R. Valatka partizanus, tarp jų šviesuolį Joną Kadžionį-Bėdą, išvadino mažaraščiais, nesugebančiais suprasti romano „Žali“, bet siekiančiais užimti komunistinių cenzorių vietą, kerštaujančiais rašytojui (komentaras LRT radijui, 2019 m. sausio 23 d.). T. Venclova išdrįso visus prieštaravusius prieš M.Ivaškevičiaus apdovanojimą apipilti srutomis: esate siaurakakčiai, fanatikai, temokate kaltinti, žeminti, nepaisote logikos grandžių, apsišaukėliai, veidmainiai. Džiaugėsi, kad Rašytojų sąjunga ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras solidarizavosi su M. Ivaškevičiumi (lrt.lt, 2019 m. sausio 29 d.). Tokios „inteligentiškos“ T.Venclovos nuostatos nestebina. Užteks prisiminti, kad jis stojo partizanų vado, kankinio Adolfo Ramanausko-Vanago šmeižikės R. Vanagaitės pusėn, daugybės žmonių viešas pastangas apginti jo garbę pavadino jos pjūdymu. Ryškiai prosovietinę, partizanus juodinančią M. Pociaus knygą „Kita mėnulio pusė“ pavadino fundamentalia. Nesuprantama kitkas. 2010 m. jis paskelbė tekstą „Aš dūstu“, kuriame kritikavo Lietuvą, dėstė, kad jam mąstanti asmenybė svarbiau už tautą. Tad neaišku, kodėl pagaliau parsibeldė „dūsti“ Lietuvoje. Gal taip reikia tam tikroms jėgoms.

Kūrybos laisvę be atsakomybės adoravęs M. Zingeris pateisino etikos normų nepaisymą: „romanistas gali  vaizduojamąjį personažą ir „gerbti“, ir „negerbti“, jį niekinti, arba juo šlykštėtis, neatsižvelgdamas į visuomenės moralę, <…> aprobuotą naratyvą“ (DELFI, 2019 m. vasario 1 d.). Pasak jo, jei M. Ivaškevičiui būtų atšaukta premija, pralaimėtų visi Lietuvos menininkai, oficialiai būtų sugrąžinti viduramžiai. Klausimas: jei žymus litvakų veikėjas kokio nors postmodernisto būtų pavaizduotas kaip J. Žemaitis, kaip į tai reaguotų M. Zingeris, žydų bendruomenė? Jam turbūt prisisapnavo „Žalių“ deginimas. Jei taip ir pasitaikė, turėjo teisę tokį pirkinį sunaikinti.

A.Kaziliūnaitė kažko naujo nepasakė, išskyrus deklaraciją, kad M. Ivaškevičiui reiškiami kaltinimai abstraktūs, absurdiški, nemokšiški. Gal neskaitė įvairių organizacijų pareiškimuose nurodytų faktų. Manding todėl, kad senių parašyti. Kas kita, kai tekstą paskelbia M. Ivaškevičiaus gynėjai, tuomet į jų amžių neatsižvelgiama. Prisimintina, kad T. Venclovai šiais metais sukaks 82 m., M. Zingeriui – 72 m., R.Valatkai – 63 m. Vadinasi, svarbiau, kad šie „jaunuoliai“ teisingai mąsto. Ne vienas M.Ivaškevičiaus advokatas prikaišiojo „seniams“, kad jie neperskaitė viso romano, tik paskaitinėjo įžangą. O ar jie patys skaitė?! Nuomonei susidaryti pakanka įžangos. O reikalavimas visą ją perskaityti – nehumaniškas, skaitytojas būtų pasmerktas ilgai kankinystei. Prof. Vytautas Radžvilas pagrįstai rūstavo, kad ją skaityti „be intelektualinio kartėlio ir moralinio pasibjaurėjimo gali tik visiškas mankurtas“ (Respublika, 2018 m. gruodžio 28 d.).

Įsiaudrinę diskutantai pamiršo pakalbėti apie M. Ivaškevičiaus dramaturgiją, už kurią, pasak komisijos pirmininkės, ir buvo paskirta premija. Matyt, jo kritikams užteko romanu „Žali“ padarytų žaizdų. Iškart prisipažįstu, kad neskaičiau jo pjesių, nežiūrėjau jų pastatymų, sąmoningai vengiau keiksmažodžių srauto, neetiškų pašaipų. Todėl pasinaudosiu teatro kritikų, žiūrovų vertinimais. Štai Monika Meilutytė, vertinusi spektaklį „Didis blogis“ (dramaturgas M. Ivaškevičius), rašė, kad Malaizijos lėktuvo numušimo epizodas atrodo neetiška pašaipa aukų ir jų artimųjų atžvilgiu. Tokia interpretacija esą siekiama sukelti žiūrovams ne gailestį, bet pasipiktinimą (Kultūros barai, Nr. 10, p. 41–42). F. Kauzoną papiktino „Išvarymas“, kadangi „prabilo tokiomis rusiškų keiksmažodžių papliupomis, kad <…> po pirmo veiksmo dalis žiūrovų neišlaikę tokio purvo, drabstomo nuo scenos, demonstratyviai paliko salę“ (Respublika, 2019 m. vasario 8 d.). Liudijama apie šimtus išėjusiųjų. Žiniasklaidoje M. Ivaškevičius aiškino, kad keiksmažodžiai nėra keiksmažodžiai, o tėra stilistinė priemonė, kuri šiuolaikinėje literatūroje plačiai naudojama. 2002 m. ar 2003 m. jis prikaišiojo lietuvių kalbai, kad ji esanti skurdi, nebuvo sukurtas keiksmažodžių žodynas. Tad gal bent keiksmažodžiais praturtino mūsų žodyną.

Tačiau Maskvoje duodamas interviu portalui „Sputnik“ apvertė plokštelę: baisėjosi, kad Vilniaus scenoje yra labai daug necenzūrinės leksikos „net pasakyčiau ištisinis matas“. Maskvoje rodytame „Išvaryme“ keiksmažodžių nebuvo (jie Rusijoje uždrausti). M.Ivaškevičius aiškino, kad buvo „Tik žodžiai, turintys sąskambį su kai kuriais keiksmažodžiais“. O mūsuose iš jų kuriamas vadinamasis menas. Toliau M. Ivaškevičius aiškino, kad žiūrovus (Lietuvos nacionalinio dramos teatro) piktino prievartos, smurto scenos. Dėl to teatras buvo priverstas pailginti nepilnametystės cenzą. Jo pjesėje „Madagaskaras“ prisidengiant pravardėmis šaipomasi iš daugelio 1918–1940 m. šviesuolių (prof. K. Pakšto, poeto, diplomato O. Milašiaus, V. Mykolaičio-Putino, net legendinių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno bei kitų). Linas V.Medelis rašo: „Madagaskaras“ konstruojamas kaip bulvarinis vaidinimas bei dialogai gali tęstis iki begalybės kaip blogame sapne“ (Pro Patria, 2017 m. lakpričio 9 d.). L. V. Medelis savo tyrimą baigia tokiu nuosprendžiu: „Ivaškevičius sąmoningai, postmoderniškai Lietuvos istoriją kiša po velėna“. Poetas Marcelijus Martinaitis taikliai išjuokė postmodernistus: „Dabar mūsų postmodernaus meno kūrėjai gyvena užsiėmę savo klyno ir tarpušakio reikalais“ (M. Martinaitis. Viskas taip ir liks. V., 2018, p. 98). Esą prieš imdamasis skaityti kai kurių modernistų eilėraščių, užsimaukšlina dujokaukę, kad apsisaugotų kaip iš šiukšlių konteinerių sklindančios smarvės (Ten pat, p. 136).

Postmodernistais besidangstantys įsitvirtino daugelyje pozicijų, agresyviai formuoja viešąją nuomonę. Šitai netiesiogiai pripažino V. Daujotytė: „Pokalbis su jumis (žurnaliste Irena Babkauskiene) mane priverčia pasakyti, kad aš save priskiriu mitų saugotojams, tai taip neoriginalu šiais laikais <…>.“ Ar tai ne baimė pasirodyti nemoderniai mąstančia?! Nepaisant to, profesorė „laimina“: „Dabar visai griežtai pasakysiu – viena iš meno priedermių ir yra žeisti mus, <…> netgi įžeisti mūsų sąmonę. <…> iš naujo permąstyti, apsispręsti, galvoti.“ Vadinasi, be „Žalių“ nei galvosi, nei apsispręsi. Ar tai ne jaunimo kvietimas skaityti tik „Žalius“ ar panašią lektūrą, antraip būsi bukas? Pasak Liudvikos Pociūnienės, meno pasaulyje pagrindiniu vidutinybės ginklu kovoje už publikos dėmesį pasilieka įžūlumas (Bernardinai, 2019 m. vasario 7 d.). Beverčiais tapo savoji garbė, orumas, sąžinė.

„Intelektualai“ skelbiasi vieninteliais tiesos žinovais, bando kitaip manantiems užčiaupti burnas, kėsinasi į jų žodžio laisvę, ją monopolizuoti. Apsimeta, kad prieštaravusieji premijos skyrimui minimam rašytojui protestavo ne prieš žodžio, kūrybos laisvę, o prieš melą, fikcijas, etikos principų paneigimą, prieš „savųjų“ dalyvavimą dezinformaciniame kare prieš Lietuvą. Ne šiaip sau filosofė Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė konstatavo, kad dalis intelektualų nusirito iki dvasios proletarų lygio, nacionalinę etiką pavertė griuvėsiais ir perspėjo, kad mūsų valstybė gali būti nužudyta jų rankomis (žr. jos knygą „Nacionalinės etikos griuvėsiai arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“. V., 2013, p. 79, 108).

P.S. Esu beveik tikras, kad 2019 m. Nacionaline premija bus pagerbtas Raimundas Banionis už filmą „Purpurinis rūkas“. Ne šiaip sau daug dienų vos ne kas vakarą jį reklamavo LRT. Šis kino režisierius pastatė filmą politiškai paklausia tema – partizaną žydšaudį, bet ne apie žydšaudį enkavėdistą.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas | Žymos: , , , .

16 komentarų

  1. Kęstutis:

    Gal jau ir vėlu, bet reikėjo nors kokį piketą prie prezidentūros sukviesti, nors pagėdintume… O šiaip tai yra gerai apgalvotas ir paruoštas smūgis. Tokiems smūgiams reikią ruoštis, jų bus vis daugiau ir jie vis stiprės. Tai vienas iš mūšių, kurį mes pralaimėjome informaciniame kare…

  2. Žodžiu, – Lietuvos nacionalinė premija autoriui yra skirta už sovietoruskišką nacionalumą postmoderistinėje lietuvių literatūroje… Kaip ir derėtų, literatūrinė sąmonė neliko be svetimų okupacijos padarinių joje…

  3. Juozas:

    dėl aiškumo reikėtų patikslinti terminus. Postmodernimas – tai poskultūrinis reiškinys, visapusiškas nuosmukis, kurį proteguoja seni ir jaunesni tarakonai. Pasak seno demagogo Valatkos, ką seniai (gal čia ir Venclova?) gali išmanyti apie dr.Ivanovo kūrybą ? Beje, jaunuolių akimis žiūrint, ir Zingeris, ir Valatka irgi seniai. Pralinksmino, kad keiksmažodžių tėvynėje Ivaškevičius pamiršo keiktis. Reiškia, gali, o jūs, Valatkos, Venclovos ir Zingeriai netikėjot ?

  4. Igoris:

    V. Daujotytė vartoja terminus „liaudžiai pageidaujant“ kaip tarybiniais laikais. Gėda tokiai komisijai. Apie autorių M. I. nesinori nei rašyti, nei skaityti, nei kalbėti. Jis nevertas.

  5. T0mas J.:

    Prastų žmonių visada buvo, yra ir bus. Kol prasti žmonės yra savo vietoj – niekas apie juos daug nekalba. Problema atsiranda, kai prasti žmonės pastatomi į postus, kur daromi svarbūs sprendimai. Pvz. į Nacionalinių premijų skyrimo komisiją.
    Mariaus Ivaškevičiaus kūryba – iškrypėlio kūryba, dvasios ubago.
    Bet ne jo kaltė, kad jam paskirta nacionalinė premija. Keista, kad to paskyrimo kaltininko autorius net neįvardija, o būtent apie tai ir reikia kalbėti!
    Premiją paskyrė komisija, vadovaujama Viktorijos Daujotytės Pakerienės, TSKP narės nuo 1975 m.
    Kieno sprendimu komisija sudaryta, kieno sprendimu šita Daujotytė tapo komisijos pirmininke? Komisija sudaryta 2017 m. birželio 21 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 501 .
    Ant nutarimo – premjero Skvernelio ir jo ministrės Jonsson parašai.
    Mano panieka Sauliui Skverneliui, buvusiai ministrei Jonsson ir Daujotytei su visa iškrypėlio garbintojų komisija.

  6. Diedas:

    Lietuvoje netvarka su valdžia.
    Kuo toliau tuo labiau jie skatina, kad į viršų išplauktų visas š…as.

  7. Žemyna:

    Žodžio laisvę šiais laikais tolerantiškai uzurpavo pseudoliberalai.
    Pažangiai mąstantiems laikas įsisąmoninti, jog žodžio laisvė suteikiama tik jų žodžius aklai kartojantiems, jų mintims ir veiksmams klusniai pritariantiems. Kitokie iš jų kontroliuojamo pasaulio bus ištrinti, nes ŽT ne jiems rašytos.
    „Žalių” neskaičiau, bet iš šių dienų ŽR Atviro pokalbio laidos
    – ziniuradijas.lt/laidos/atviras-pokalbis/is-istorijos-esame-labai-mazai-pasimoke-sako-istorikas-ir-zurnalistas-v-valiusaitis?video=1
    (dyvų dyvai – Rubavičių su Valiušaičiu įsileido!) ,
    iš šio straipsnio, bei iš komentarų Delfyje, atrodo, įminiau vis dar nesančio Lukiškių aikštės memorialo paslaptį. –
    Štai paties pirmo komentaro citata: „… sumenkino herojišką mūsų partizanų karą su okupantais iki šlykščios pašaipos, neva jiems labiausiai rūpėjo “išnešti išmatas iš bunkerio taip, kad rusai nesuuostų ir neužpultų”…”
    (iš delfi.lt/news/daily/lithuania/politiniai-kaliniai-ir-tremtiniai-teismui-skus-prokuraturos-sprendima-nepradeti-tyrimo-del-ivaskeviciaus-romano-zali.d?id=80378977&com=1®=0&s=1 )
    Ar ne tokio „Žalių” teksto inspiruota tokia įnirtinga bunkerio Lukiškių aikštėje gynyba, Laisvės kario bei kapsulių su karių pelenais išniekinimas? Ar ne čia slypi jo autoriaus „pažangaus” sumanymo paslaptis – išryškinti „romano” autoriaus „demaskuotą” miško brolių „tikrąją esmę”? Kuo greičiau ir kuo giliau pakišti po žeme „gėdingus praeities šešėlius” ir amžinai užmiršti juos, lyg niekada nebuvusius, kad „nedarytų gėdos”, netrukdytų drąsiai naujai mąstantiems išsiskirstyti, išsisklaidyti į globalios Lietuvos ateitį, į ateitį tautos, PIRMOS PASAULYJE paniekinusios savo tautos kovas už laisvę ir tautiečius, kovojusius tą kovą. Atsisveikinti su atmintimi padėjo ir Šimašiaus šokiai ant ledo, t.y., ant kapsulių su kovotojų už Laisvę pelenais…
    Štai taip šlykščiai prisijungta prie Išsityčiojimo iš tautos, iš Laisvės kovų istorijos. Net bolševikai to nedarė – ko ko, o savo tautos kariautų karų ir karių, anei carų, į tas GROBIAMĄSIAS kovas juos vedusių, neniekino. Išskyrus tą, katras jų perversmui trukdė.
    Gaila, kad komisijos, kaip ir sovietmečiu, sprendžia „ideologiškai teisingai mąstydamos”… Savo „teisingumu” ir pagarba „laisvai „meno” raiškai” komisijos uoliai remia tuos, kas tyčiojasi, remia jau viso pasaulio protus paralyžiuojančio karo „karius”. Tai buvo paskutinis kartas, kai išklausydavau profesorės pasisakymų. Ji – nebe autoritetas.

  8. Žemyna:

    Vasario 16-osios Liepsnų maršas VILNIUJE
    2019-02-16 18:00 – 20:00

  9. Ūla:

    Pritariu filosofės Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės teiginiui,
    Siunčiu nepagarbą Ivaškevičiui…….

  10. Ūla:

    gerb. Vaiškūnai, jeigu yra trinami komentaro kai kurie teiginiai ar citatos, tai trinkite visą komentarą. Netikėjau, kad susidursiu su tokia nepagarba savo skaitytojui.

  11. Žemyna:

    Na, va, įteikė. Ak, kokią veido išraišką sutaisė! O padėkos žodyje pareiškė, jog buvo purvu apipilti – jis, komisija. Būtent, ne jis apipylė, o jį apipylė.
    (Katra mūsų kaimynė kaltina visus, ką ji pati užpuolė?)
    Ne mažiau gražiai Mažosios studijos laidoje pasisakė krikščionis(!) V. Ališauskas.
    Visus, kas dėl premijos šiam asmeniui paskyrimo piktinosi, protestavo, išvadino nedidele nereikšminga marginalų grupele, kuri neįtakinga, į kurią niekas dėmesio nekreipia… Bet – patys pasimėgaukite šventiniu filosofo komentaru, jo „sveikinimu” ir kovotojams už Laisvę, ir jų palikuoniams:
    – lrt.lt/mediateka/irasas/1013712675/mazoji-studija-popiezius-ir-pasaulis-2019-02-16-17-05 nuo 11 : 12 min.
    Kažin, o ar filosofas nemano, jog visos lietuvių kovos už Laisvę buvo nusikalstamos? Jei partizanai buvo ne kovotojai, o galvažudžiai, banditai (kuriems tik nuosavas kailis rūpėjo bei kaip bunkeriuose išmatų prigaminti ir jas sėkmingai išnešti), tai, mano galva, filosofas turėjo užprotestuoti partizanų Deklaracijos minėjimą, užuot gaišęs laiką dėmesio nevertų marginalų protestams demaskuoti? Nebent tik dėl to, kad nėra tos bjaurasties, kuri genijaus rankose šedevru nevirstų, jei jau net kovotojų išmatos didžius talentus įkvepia!

    • Kęstutis:

      Šventės baigėsi, patriukšmavom patys sau ir dabar tokias menkystas belieka įtraukti į savo vidinius sąrašus – “dingę”… Neskaityti, nesidomėti, nežinoti… kas, kas toks Ivaškevičius??? Negirdėjau apie tokį… dingęs… Aktorius Meškauskas, kursiokas… sąraše – “dingę”, gal jau ir numiręs… Ališauckas? Gal koks turgaus prekeivis – nežinau tokio, matyt “dingęs”…Pas mane tokių labai daug… Lietuvos teatras, man jau seniai “numirėėėlis”, per tiek laiko nesugebėjo nieko iš Vydūno veikalų pastatyti. Bet, kad po teisybei, jokiam dabartiniam teatrui ar išliaupsintam režisieriui Vydūnas nebepasiekiamas šiame ir sekančiame gyvenime… ir t.t. Vien tik išsidirbinėtojai supa mus, o menas taip ir liko ten, kažkur anapus…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: