M. Kundrotas. Partizanas ištvirkėlis – nutapytas. Lauksime partizano homoseksualisto

Nacionalinė premija Mariui Ivaškevičiui, parašiusiam romaną „Žali“, sukrėtė daugelį. Pirmiausiai – šio romano iliustruotus Lietuvos partizanus ir jų artimuosius, po to – ištisą eilę įvairaus kalibro Lietuvos patriotų. Ideologinėje kovoje kai kurie vertinimai buvo sutirštinti, o faktai – iškraipyti. M. Ivaškevičiui priskirta tezė apie partizanus – išsigimėlius, nors ji paties autoriaus tekste įdėta į antagonisto – sovietinio okupanto – minčių aruodą.

Šitaip interpretuojant tekstus galima Bibliją paskelbti ateistiniu tekstu, nes ten yra fragmentas „Dievo nėra“. Tiesa, šalia parašyta: „Tarė kvailys“. Panašiai interpretuota Agnės Širinskienės mokslinė analizė, kurioje kritikuojama tezė, jog lytiniu keliu plintančios ligos – Dievo bausmė už lytinį ištvirkavimą. Nepriklausomai nuo požiūrio į tokią tezę faktas buvo toks, kad autorė ją kritikavo, o grupė melagių pateikė ją kaip pačios autorės požiūrį.

Pats M. Ivaškevičius pagrįstai piktinasi, kad kai kurie asmenys pavaizdavo jį tuo, kuo jis… Nėra. Tuo pat metu jam atrodo visiškai normalu vaizduoti Lietuvos laisvės kovotojus tuo, kuo jie… Nebuvo. Viskas čia tvarkoje, nes viskas – tik meninė išmonė. Net istorikas ir politikas Arvydas Anušauskas stoja ginti šį autorių, kad į jo išmones reikia atsakyti realiosios istorijos žiniomis ir supratimu, užuot griebusis draudimų. Tarytum kas nors iš bent kiek rimtesnių personų siūlytų drausti M. Ivaškevičiaus tekstus.

Iš tiesų yra esminis skirtumas tarp galimybės reikšti savo nuomonę ir tos nuomonės premijavimo. Juolab – Nacionaline premija. Išmonė – išmone, bet rimtų istorinių romanų ar apysakų autoriai žino ribas tarp išmonės ir klastotės. Aleksandras Diuma galėjo iš savos varpinės vadinti puritonus niūriaisiais ir net kvailaisiais, bet jų vertybės jo tekstuose pateiktos taip tiksliai, kad kritiškesnis skaitytojas pats gali atsirinkti, ar jam tos vertybės priimtinos. Volteris Skotas galėjo iškelti Ričardo Liūtaširdžio riteriškąsias dorybes, primiršdamas jo žiaurumą ir išdavystes, bet vengė priskirti savo herojams išgalvotas ydas.

Tiek A. Diuma, tiek V. Skotas, tiek Prosperas Merimė išgarsėjo tuo, kad savo tekstuose skatino kilnumą, draugystę, ištikimybę ir kitas moralines vertybes. Kokias gi vertybes skatina M. Ivaškevičiaus tekstai? Jo herojai – instinktyvūs hedonistai. Vargu, ar partizanas, sanguliaujantis su svetima moterimi, gali įkvėpti tauriems žygdarbiams. Labai panašiai partizanus vaizdavo garsioji sovietų klasika – „Vanagai iš anapus“. Girtuoklėliais, paleistuviais, gobšuoliais, klastūnais ir savanaudžiais. M. Ivaškevičius jų įvaizdį kiek sušvelnina, bet kryptis – maždaug ta pati.

M. Ivaškevičius teigia, jog siekė pavaizduoti partizanus artimesnius savo kartai. Aš priklausau tai pačiai kartai ir sunku prisiminti, kad būčiau įgaliojęs jį man atstovauti. Galbūt kai kuriems šios kartos atstovams ydingas žmogus išties artimesnis už herojinį idealą. Tai – suprantama. Bet vargu, ar patys partizanai, jų artimieji ir gerbėjai privalo priimti tokį įvaizdį. Rašytojas, žinoma, turi teisę kurti pagal savo vertybinę skalę. Bet kiti turi lygiai tokią pačią teisę vertinti jo kūrybą. Dabar gi tiek pats rašytojas, tiek jo advokatai kartais pakalba taip, lyg rašytojo teisė virstų visuomenės pareiga jį priimti. Nes vertinti gali tik ekspertai.

Vargas mirusiems herojams. Jie gali būti interpretuoti bet kaip. Nebepasipriešins. Nebepatikslins. Nebesubars. Antaną Smetoną savinasi tiek konservatoriai, tiek fašistai, o kai kas bando jį priskirti net liberalų stovyklai. Įvairiai interpretuojami net mūsų dienas pasiekę herojai – Romualdas Ozolas, Justinas Marcinkevičius. Ne išimtis ir partizanai. Kas iš to, kad monsinjoras Alfonsas Svarinskas prieš mirtį dar spėjo pasakyti, jog jis ir jo broliai savo kraują liejo už Lietuvą. Ne už ištvirkėlius. M. Ivaškevičiaus ir panašių interpretuotojų tekstuose šie žmonės kovojo už kažin kokią abstrakčią individo laisvę. Net hedonistinę ar savanaudišką.

Gyvename laikais, kai net Konstituciją geriau išmano Konstitucinio teismo šamanai, nei patys jos autoriai. Pasirodo, kad net šeima Konstitucijoje… Neutrali lyties atžvilgiu. Nors šeima ir santuoka įvardytos tame pačiame straipsnyje, o santuoka čia – tik tarp vyro ir moters. Lygiai taip interpretuojami ir žmonės. Kažin, kaip atrodytų autorinė išmonė, kurioje Motiejus Valančius būtų vaizduojamas protestantu, o Jonas Basanavičius – kairiuoju. Tokia kūryba, veikiausiai, būtų tiesiog išjuokta. O štai postmoderniosios vertybės gali būti įkūnytos bet kurio istorinio herojaus asmenyje.

Klausimas, kas prie ko taip priartinama? Postmodernistai – prie tautos ir valstybės herojų, ar patys herojai – prie postmodernistų? Istoriniai asmenys virsta tik medžiaga, iš kurios lipdomi jiems visiškai svetimos kultūros lipdiniai. Tai – daugiau, nei išmonė. Tai – klastotė.

Žinoma, galima sutikti, kad pernelyg idealizuotas herojus tampa šalta statula be gyvybės. Jei norima partizanus pavaizduoti žmogiškesniais, galima pasidomėti, ką turėjo išgyventi kovotojas, keletą metų prapuvęs drėgnoje žeminėje, matęs, kaip jo draugas Jonas kankinamas išdavė draugą Petrą, žinantis, kad Petras po to sudraskytas į gabalus ir pamestas turgaus aikštėje, tarsi dvėsena. Kaip Petro motina, jį išvydusi, išprotėjo. Kaip Petro žmona su vaiku ištremti prie Ledjūrio ir abu mirė nuo šalčio ir bado. Ir kaip po to visa tai žinantis kovotojas, užėjęs į kaimą pavalgyti, išvydo šokantį, dainuojantį, besilinksminantį jaunimą…

Tokių išgyvenimų apmąstymas atskleistų partizanų žmogiškus bruožus. Gal net sutaikytų kovotojų artimuosius su tais, kurie laiko save nuo šių kovotojų nukentėjusiais. Padėtų suprasti, kodėl kai kurie kariai palūždavo, peržengdavo tam tikras ribas, kodėl kartais nukentėdavo eiliniai žmonės, įtarti išdavyste, išprievartauti kolaboruoti ar tiesiog leidę sau švęsti karo metu. Kartu būtų galima patyrinėti vietinio kolchozo pirmininko ar komsomolo aktyvistės biografiją ar charakteristiką, jų motyvus, jų likimus. Kompleksinė tų laikų žmonių studija daug kam daug ką padėtų suprasti, juolab – įvilkta į prieinamesnę grožinės literatūros ar šiaip meno formą.

Ivaškevičių kelias – lengvesnis. Autoprojekcija į kitus asmenis. Savų jausmų ar minčių įkūnijimas į žmones, kurie, jei būtų gyvi, galimai patys tam priešintųsi. Nebestebintų, jei po kiek laiko išeitų knyga, filmas ar spektaklis apie du partizanus gėjus ar dvi ryšininkes lesbietes. Gal net tarptautinę premiją gautų – šalia „Kuproto kalno“. Nepriklausomai net nuo meninės vertės: meninę vertę tokiais atvejais atstoja reikiama konjunktūra. Atsivertų fondai-fondeliai, o dekadentiniai meno mėgėjai prapliuptų ditirambais.

Nearti dirvonai, drauge Mariau. Išmėginkite. Juk Jūs tai sugebate.