Vasario 8 d. Jiezne, Prienų r. vykusiose iškilmėse „Išgelbėję Lietuvos nepriklausomybę“ buvo paminėtas pergalingų kautynių su bolševikais šimtmetis. Minėjime dalyvavo Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas Dainius Pašvenskas, Prienų raj. savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės bei Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai, kiti svečiai, miestiečiai.
Jiezno Nepriklausomybės aikštėje atvykusieji galima buvo susipažinti su Lietuvos kariuomenės naudojama pėstininkų ginkluote. Buvo padėtos gėlės prie žuvusių savanorių atminimo lentų, paminklo partizanams, savanorių žūties vietoje, senosiose kapinėse. Taip pat buvo perskaitytas Prienų krašto muziejaus darbuotojų parengtas pranešimas „Jiezno kautynėms – 100 metų“.
Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai šūvių salvėmis pagerbė Lietuvos valstybę Lietuvos kariuomenę ir žuvusiuosius Lietuvos savanorius, grojo Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono orkestras, buvo galima pasivaišinti Lietuvos šaulių sąjungos paruoštomis kariškomis vaišėmis.
Prieš 100 metų jauna Lietuvos kariuomenė patyrė neeilinius išbandymus. Įnirtingos kovos su bolševikais vyko ne tik Jiezne, bet ir Alytuje, Kėdainių-Šėtos rajone. Ties Kėdainiais vykusios kautynės buvo vienomis pirmųjų Lietuvos kariuomenės kautynių su Raudonąja armija.
Būtent ši pergalė sutrukdė bolševikų siekiams užimti Jiezną, Birštoną, Prienus, o vėliau ir laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną, kurį gynė gan silpnos lietuvių pajėgos. Jiezno kautynių ir kitų to laikotarpio kovų dalyviai padėjo vertybinius pamatus tolimesnei kariuomenės raidai.
Taučiūnuose bus paminėtos ir pirmojo savanorio Povilo Urbšio žūties 100-osios metinės
Vasario 9 d. Taučiūnų kaime, Kėdainių r. taip pat vyks renginiai, skirti Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metams, Pirmųjų Lietuvos kariuomenės kautynių 100-mečiui ir Pirmojo Nepriklausomybės kovose žuvusio Lietuvos savanorio Povilo Lukšio žūties 100-osioms metinėms paminėti. Renginiuose dalyvaus Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, kitų valstybės institucijų atstovai, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, visuomenė.
Renginio vasario 9 d. dienotvarkė:
11 val. Atminties valanda. Restauruoto paminklo, skirto Povilo Lukšio atminimui, šventinimas (Taučiūnų kaimas, Vilainių seniūnija);
12 val. Šv. Mišių auka už Lietuvos karius, savanorius, šaulius, Laisvės gynėjus Šv. Jurgio bažnyčioje; Po mišių (Didžioji g. – J. Basanavičiaus g.) paradinė karių, šaulių, LKKS sąjungos savanorių ir bendruomenės eisena į Dotnuvos g. kapines;
13 val. Povilo Lukšio (1886−1919) atminimo pagerbimas Kėdainių miesto Dotnuvos g. kapinėse; Jaunųjų šaulių pasižadėjimas
15 val. Kėdainių kultūros centre renginys „Tėvynei pašaukus“, skirtas 1919 m. Nepriklausomybės kovose su bolševikais žuvusiems Lietuvos kariams, savanoriams bei šauliams pagerbti ir pirmosioms kautynių pergalėms pagarsinti.
Dalyvaus: Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų karinis orkestras, Kėdainių bendrojo ugdymo mokyklų mėgėjų meno kolektyvai, Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“. Veiks karinės technikos ir ginkluotės paroda.
Kėdainių kautynės – tai 1919 metais vasario 8–10 dienomis vykusios kovos tarp Lietuvos nepriklausomybę gynusios Lietuvos kariuomenės ir į mūsų šalį įsiveržusių sovietinės Rusijos kariuomenės dalinių. Į Lietuvos teritoriją įsibrovusios sovietų kariuomenės tikslas buvo užimti tuometę mūsų šalies sostinę Kauną, į kurį veržtasi per Alytų bei Kėdainius. Užimti nepriklausomos Lietuvos sostinę sutrukdė ties Kėdainiais vykusios kovos, per kurias su bemaž 1000 sovietų karių susirėmė 200 Lietuvos savanorių, talkinamų Vokietijos kariškių, ir nugalėjo sovietinės Rusijos kovotojus.
Vykstant kovoms ties Kėdainiais, vasario 9-ąją žuvo Lietuvos kariuomenės savanoris Povilas Lukšys, kurio atminimas įamžintas jo žūties vietoje Kėdainių rajone Taučiūnuose.
P. Lukšys gimė 1886 m. rugpjūčio 21 d. Kazokuose, Surviliškio valsčius, dabartiniame Panevėžio rajone. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje. Pradėjus kurtis Lietuvos Respublikos kariuomenei 33 metų P. Lukšys surinko savanorių būrį ir atvedė jį į Kėdainius. Buvo Kėdainių apsaugos būrio būrininkas, lauko sargybos viršininkas, žvalgybos būrio viršininko pavaduotojas.
Kėdainių apskrityje dalyvavo kovose su Kauno kryptimi puolančiais Sovietų Rusijos daliniais. 1919-ųjų vasario 8 d., atlikdamas karinę užduotį žuvo smarkiame susišaudyme nuo bolševikų kulkos Taučiūnuose.
P. Lukšys iš pradžių buvo palaidotas netoli žūties vietos, vėliau drauge su kitais žuvusiais šio krašto savanoriais perlaidotas Kėdainių miesto kapinėse. Jo žūties vietoje Taučiūnuose 1929 m.buvo pastatytas paminklas, tapęs vienu svarbiausiu Nepriklausomybės kovų bei Laisvės atgavimo simboliu.
Paminklo P. Lukšiui atidengimas 1929 09 15:
Komunistų valdžia šį paminklą nuvertė tik 1962 metais, o Lietuvai atgavus laisvę 1993 m. paminklas vėl buvo atstatytas. Prie jo kasmet vasario 8 d. yra minimas P. Lukšio atminimas.
Po žūties 1923 m. P. Lukšys buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 1 laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintos gatvės Kėdainiuose ir kituose Lietuvos miestuose bei geležinkelio stotis.
Jaunos Lietuvos kariuomenės, apgynusios Lietuvos nepriklausomybę, žygdarbiams paminėti Lietuvos Respublikos Seimas 2019 metus paskelbė Nepriklausomybės kovų atminimo minėjimo metais.
Labai svarbios kautynės 1919 m. pavasarėjant vyko ir Bobriškėse prie Varėnos su Lenkijos kariuomene. Mūšį laimėjo lietuviai nuvydami Lenkiją iki Marcinkonių. Toliau tie patys kariai buvo permesti į forontą su bolševikai prie Alytaus.
Mūšio su Lenkijos kariuomene 100-osios metinės taip pat pažymėtinos – lenkai geležinkelio pylimu veržėsi, kad užimtų Alytų.
Ir ką?
Ogi tą kad yra puiku.To negalima pamiršti ir būtinai perduoti jaunimui…
O gi tą, kad kalbi lietuviškai , Tomai ir aš Tavę suprantu. Man daug.
Ogi tai, jog tai liudija mažos tautos pasiutusią narsą, neprilygstamą Dvasios jėgą, ištikimybę Nepriklausomybei.
Stoti į kovą ne tik su per 10, bet ir su 50 kartų už tave didesniu – tokios Dvasios stiprybės, ryžto ir tikėjimo gali ir didžiulės tautos pavydėti.
Reikėtų istorikams smulkiau aprašyti įvykius prie Bobriškių, mūsų istorijai, atminčiai tai svarbu
Pritariu. Deja, mūsų mokykla išleidžia mūsų vaikus visiškai neišprusintus tautos istorijos ir kovų klausimu! O apie šiuolaikinius VU bei Pedagoginio absolventus…
Kokia puošni, šauni, ori Smetonos koriuomenė: kur ji buvo kai stalino rusai atėjo ?
Na, turint galvoje, kiek Lietuva ir teritorija, ir žmonėmis buvo sumažinta strateginės draugės pastangomis; turint galvoje, jog vyriausybėje dirbo du Kremliaus kolaborantai, kategoriškai nesutikę priešintis; turint galvoje, kad Kremlius neužmiršo kovos su Lietuvos kariais patirties, tad veikė jau atitinkamai pats pasirengęs, o ir čia, viduje, talkininkais jau buvo pasirūpinęs…
Tada ji ne Smetonos, o Tautos kariuomene buvo. Smetonos ji patapo po 1926 m. perversmo ir ypač Smetoniška pasirodė per 1938, 1939 ir 1940 metų įvykius…