A. Aleksandravičius. Lietuvos kaimų „krištolinės naktys“ (4)

Koplytstulpiai Klepočiuose | A. Aleksandravičiaus nuotr.

Koplytstulpiai Klepočiuose | A. Aleksandravičiaus nuotr.

Lygiai prieš 75 metus, 1944 m. sausio 29 d., vokiečių užnugaryje siautėjęs Raudonosios armijos generalinio štabo būrys ir kerštaujantys dėl holokausto žydai užpuolė Šalčininkų r. Kaniūkų kaimą. Tai buvo žiauriausia raudonųjų banditų  baudžiamoji akcija Lietuvoje  per Antrąjį pasaulinį karą, virtusi tikromis skerdynėmis. Išžudyti net vaikai. 1944- ieji  buvo patys baisiausi Lietuvos kaimo istorijoje – mūsų ūkininkus žudė ir besitraukiantys vokiečiai, bet ypač  negailestingai – nugalėtojai rusai.

Pavykdavo  apsiginti

Kaniūkų kaimas pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos–Baltarusijos dabartinės sienos priklausė vadinamajam 1920–1939 metais lenkų okupuotos Pietryčių Lietuvos Dieveniškių „lietuvybės pusiasaliui“ – šioje teritorijoje dauguma gyventojų buvo lietuviai. Kaimas buvo tautiškai sąmoningas, priešinosi prievartiniam lenkinimui. Kaniūkuose gyveno 90 proc. lietuvių, veikė lietuviška mokykla, kaniūkiečiai buvo pasistatę trispalvį, geltoną–žalią–raudoną, šv. Kazimiero kryžių.

Raudonieji banditai Kaniūkus puldinėjo ir anksčiau, bet kaimo gyventojams pavykdavo apsiginti.

Nužudė lietuvišką dvasią

Tą lemtingą naktį rusai ir iš Vilniaus, Kauno getų pabėgę sovietų apginkluoti žydai puolė iš pasalų, prieš tai iššniukštinėję kaimo gynybos spragas. Pietryčių Lietuvoje dislokuoto 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono ataskaitose rašoma: „Kaniūkai buvo nepalankus sovietų banditams kaimas, todėl beveik visas sudegintas, o 38 gyventojai išžudyti.“

Buvo sunaikinta ir kaimo lietuviška dvasia. Lietuvos istoriografija apie jį tyli, Lietuvos generalinė prokuratūra Kaniūkų nusikaltimų žmoniškumui bylą nutraukė, dar gyvus žudikų gaujos narius paliko ramybėje, lenkų autoriai žudynių liudininkę Oną Zukelienę-Bobinaitę vadina Anna Suckiel, kitą išsigelbėjusią kaimo gyventoją Stasę Baronienę – Stanisława Woronis.

Keršytojai psichopatai

Po karo žydų „Keršytojo“ būrio, kartu su rusais žudžiusio Kaniūkų gyventojus, vadą literatą Abelį (Abą) Kovnerį sovietai išleido į Vakarus. A. Kovneris subūrė  naują teroristų gaują ir ketino išžudyti 6 milijonus vokiečių. Bet tik amerikiečių, britų okupacinėse zonose, Vakarų Vokietijoje. Į sovietų užgrobtą Berlyno dalį A. Kovneris nelindo, savo draugams rusams kortų nemaišė. Keršytojai planavo įpilti nuodų į Miuncheno, Hamburgo, Frankfurto prie Maino, Niurnbergo vandentiekio sistemas. Kai neišdegė, ėmėsi „B plano“ – rengėsi nužudyti amerikiečių kalinamus vokiečių karo belaisvius.  Bet savamoksliai nuodytojai, įsidarbinę stovyklos kepykloje,  belaisviams į duonos gabalus prikišo per mažai arseno, todėl vokiečiams tik suskaudo pilvus. Rusams vergavę belaisviai vokiečiai, net buvę esesininkai, tiesiogiai žudę  Lietuvos žydus, A. Kovnerio nedomino.

Atminimo lenta socialistui sionistui A. Kovneriui. Trūksta įrašo, kad jis vadovavo Kaniūkų „nuraminimo“ operacijai | A. Aleksandravičiaus nuotr.

Atminimo lenta socialistui sionistui A. Kovneriui. Trūksta įrašo, kad jis vadovavo Kaniūkų „nuraminimo“ operacijai | A. Aleksandravičiaus nuotr.

Amerikiečiai nenorėjo tarptautinio skandalo, todėl tik išspyrė karingąjį poetą A. Kovnerį su jo bendrais į Viduržemio jūros rytinę pakrantę ginti besikuriančios Izraelio valstybės nuo arabų, kurie rengėsi  sunaikinti  net pačias žydų šalies užuomazgas. Pernai ant buvusios Vilniaus  žydų gimnazijos, kurioje tarpukariu mokėsi A. Kovneris, sienos Lietuvos žydų bendruomenė atidengė atminimo lentą.

Jokios  karinės būtinybės

Tas pats Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos valdybos 14-asis būrys (N-14), sunaikinęs Kaniūkus, 1944 m. birželio 3 d. rytą kelyje Eišiškės–Vilnius už kelių kilometrų nuo Pirčiupių kaimo netikėtai užpuolė vokiečių SS ir karo policijos 16-ojo pulko transporto vilkstinę, nukovė 6 vokiečių kareivius (8 dingo be žinios). Pasala buvo beprasmė: frontas artėjo prie Lietuvos, vokiečiai nesitikėjo atsilaikyti. Taip pat be jokios karinės būtinybės sovietai, nešdami kudašių iš Lietuvos, 1941 m.  birželį nukankino 76 politinius kalinius netoli Telšių, sušaudė apie 230  Pravieniškių darbo stovyklos kalinių, Panevėžyje prie cukraus fabriko nužudė 19 kupiškėnų ir Panevėžio r. gyventojų: ūkininkus, gimnazistus, tarnautojus, policininką ir vargonininką, miesto ligoninėje –  3 gydytojus chirurgus ir medicinos seserį, o Pažaislyje prie Kauno užmušė 29 buvusius nepriklausomos Lietuvos valstybės saugumo departamento bendradarbius.

Provokatoriai buvo toli

Vokiečių 16-ojo pulko 3-iojo bataliono kareiviai  1944 m. birželio 3-iosios vidudienį keršydami  apsupo Naujuosius Pirčiupius, 69 vaikus, 29 moteris, 21 vyrą  suvarė į pirkias, kluonus ir gyvus sudegino.  Sovietų N-14 būrio  provokatoriai, užuot gynę pirčiupiečius nuo hitlerininkų, saugiai gėrė degtinę ir miegojo Rūdninkų girioje. Seniesiems dzūkams ženklas N-14 televizorių kamputyje – ne vien TV kanalų administratorių priminimas, kad taip pažymėtas laidas ir filmus gali žiūrėti tik paaugliai nuo keturiolikos metų.

Genocido mokytojai

Visiems gerai žinomas Adolfo Hitlerio ankstyvosios antisemitinės politikos simbolis – vadinamoji „Krištolinė naktis“. 1938 m. lapkričio 9-ąją ir 10-ąją sutemus  Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos aktyvistai Vokietijos miestuose niokojo žydų turtą, keršydami, kad jaunas Vokietijos žydukas, kurio tėvus hitlerininkai ištrėmė į Lenkiją, nužudė vokiečių diplomatą Paryžiuje. 91 žydas užmuštas, šimtai sužeista, daug žydiškų parduotuvių, ligoninių, maldos namų nusiaubta ir sudeginta. Gatvių žibintų apšviestos krautuvių vitrinų  šukės ant šaligatvių žibėjo kaip krištolinės.

Kruvina „šnipų“  medžioklė

Lietuviškiems dzūkų kaimams  sovietinės „krištolinės naktys“ atėjo  1944 m. Kalėdų išvakarėse, gruodžio 23-iąją ir 24-ąją. 1944 m. rudenį vokiečiai pasitraukė iš visos Lietuvos, išskyrus Klaipėdą. Bet mūsų ūkininkų tragedijos tik prasidėjo. 1989 m. jau išdrįsę kalbėti liudininkai papasakojo, kad   vien Alytaus r. Klepočių kaime sovietų NKVD kariuomenės 331-asis pasienio pulkas,  3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenės užnugario apsaugos daliniai ir kelią rodę  iš miškų išlindę vokiečių okupacijos laikais juose slapstęsi raudonieji banditai  sudegino 21 sodybą, sušaudė ar gyvus sudegino 12 kaimo gyventojų. Iš viso Dzūkijoje 1944 m. gruodžio pabaigoje rusų vidaus kariuomenė ir SSRS  gynybos liaudies komisariato  kontržvalgybos „Smerš“ („Mirtis šnipams“) vyriausiosios valdybos  smogikai Klepočių, Lizdų, Ryliškių, Druskininkų, Taručionių, Bugonių, Pieriškių, Vabalių, Fermos, Dubrių, Vertelkų kaimuose  nužudė  37 žmones, sudegino daugiau nei  70 sodybų.

Sudegino, nušovė, nudūrė

Likęs gyvas Klepočių kaimo  gyventojas Petras Mikalonis prisiminė: „Pas mus susikraustė šeimos su vaikais iš sudegintų sodybų. Atėjo nuo kapų Edvardas Mikalonis. Papasakojo, kad kaime daug lavonų, reikia kažkaip juos palaidoti. Užvažiavome į brolių Adolfo ir Broniaus Muzikevičių sodybą. Namai sudeginti, Adolfo nėra, o Bronius guli prie šulinio – nušautas ar nudurtas. Matyti, kad šautuvo buože smogta  į veidą, žandikaulis kabo ant krūtinės. Kaimynas Kazys Muzikevičius nušautas ir įmestas į ugnį. Gamtos nuskriaustą Vaitiekų Kasiulyną radome gale tvarto – serija iš automato kaip duota, tai pakaušis nukeltas, smegenys – ant žemės…  Benešant  kūną  į vežimą  iš Vaitiekaus  kailinukų išbėgo gal pusšimtis pelių, ko gero, jos ten slėpėsi nuo karščio – namai buvo sudeginti.   Iki pamatų sudegė  ir  Jono Mikalonio sodyba. Negyvo šeimininko kailiniuose žiojėjo baisi skylė, tai supratau, kad nenušautas, bet nudurtas.“

Kruopščiai suplanavo

Tą patį kruvinąjį gruodį Jurbarko rajone, Juodaičiuose rusų  baudėjai sudegino 7 sodybas, kuriose neva slėpėsi lietuvių partizanai,  Kauno apskrities Čekiškės valsčiuje  1944 m. gruodžio 16–21 dienomis  sunaikino 46 „antisovietinių elementų“ vienkiemius, nukovė 56 buržuazinius nacionalistus, gruodžio 22 d. Vilkijos valsčiuje 13-ojo NKVD  pasienio pulko  kareiviai „raudoną gaidį“ paleido į 9 sodybas (20 aukų). Panašaus masto žudynės Lietuvoje pakartotos tik po 54 metų. 1998 m. vasario 15 d., atkurtos Lietuvos  80-mečio išvakarėse, Širvintų rajone  vienišas šaulys  Leonardas Zavistonovičius karabinu iššaudė  beveik visą  Draučių kaimą – 8 vietos lietuvius.

Atgimimo laikais mūsų istorikams dar pasisekdavo  patekti į  Rusijos valstybinį karo archyvą. Iš rastų  dokumentų paaiškėjo, kad 1944 m.  kaimus degino ne savivaliaujantys  Raudonosios armijos marodieriai. Tai buvo kruopščiai suplanuotos Lietuvos gyventojų genocido akcijos. Liaudies priešus žudyti įsakė aukščiausioji sovietų vadovybė, kad dar gyvi ir kol kas neištremti lietuviai bijotų priešintis okupacijai.

Vietoj sodybų –  karinė bazė

Lietuviškus kaimus, tautiškumo židinius, Maskva naikino iki pat okupacijos pabaigos 1990 metais. Tik nuo XX a. šeštojo dešimtmečio – kiek gudriau,  „humaniškiau“.  Iš  Kazlų Rūdos savivaldybės Runkių kaimo, kuriame gimė  Vasario 16-osios akto signataras, buvęs Lietuvos Ministras Pirmininkas (1919 m.), 1942 m. sovietų nužudytas prof. dr. Pranas Dovydaitis, pirmiausia ištremti lietuvių partizanų artimieji, paskui tuščios sodybos nugriautos, vietoj jų pastatyta  sovietų  karinė bazė. Vėliau kaimiečiai būdavo perkeliami į kolūkinių gyvenviečių daugiabučius. Sovietų valdžiai taip  buvo lengviau kontroliuoti buvusius ūkininkus, kad jie nesiklausytų „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ir Vatikano radijo.

Klepočių  amnezija

Sovietai  išliejo daug krokodilo ašarų dėl Pirčiupių nelaimės, pastatė aukoms pompastišką paminklą, užsakė poemą „Kraujas ir pelenai“ (autorius – Justinas Marcinkevičius), 1980 m.  nurodė sukurti propagandinį filmą „Faktas“ kaip katalikai kaimo gyventojai  degančiame kluone  veltui  giedojo: „Marija, Marija, užstok prieš Aukščiausią Tu žmogų menkiausią, nes daugel pas Dievą gali“, tačiau Dangus jų maldų neva neišklausė. „Faktas“ iki šiol įtrauktas į LRT Aukso fondą.

Nužudytiems Klepočių gyventojams atminti  pastatyti vos keli kuklūs mediniai koplytstulpiai. 1989 m. spalio 17 d. sovietų Lietuvos generalinė prokuratūra pradėjo žudynių baudžiamąją bylą, bet greitai nutraukė, nes Maskva labai supyko. Pareigą gedėti dėl sunaikinto Klepočių kaimo Lietuvos valstybė tyliai paliko patiems jau išmirštantiems nužudytųjų artimiesiems.

Autorius yra Lietuvos žurnalistų draugijos narys

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

4 komentarai

  1. Rimgaudas:

    Keista, kad lietuviai nėra iškėlę bylos dėl prieš juos vykdyto holokausto (holokaustas – genocidas, žmonių naikinimas, masinės žudynės). Istorikai turi, juk, pakankamai medžiagos tokiai bylai kelti LR Aukščiausiame teisme. Gyvų liudininkų irgi dar likę. Tad, delsti nėra ko – Rusija, kaip prisiėmusi atsakomybę už TSRS, Izraelio tautinė valstybė, Vokietija, Lenkija turėtų už tai atsakyti, išmokėdami nukentėjusių giminėms kompensacijas.

  2. Alvydas Butkus:

    Užtat Kaniūkų kaime tomaševskininkai, Lietuvos valdžios leidimu, pastatė aukoms paminklą, paženklino jį Lenkijos herbu, surašė tekstą lenkų kalba ir tik apačioj Lietuvos valstybine kalba. Atminimo dienomis paminklas apjuosiamas Lenkijos vėliavos spalvų juostele, atvežami mokiniai, prisirenka AK uniformomiis vilkinčių entuziastų ir vyksta baltai raudonas mitingas, tarsi ten būtų Lenkijos teritorija.

  3. Pikc:

    O juk ta LŽB pakabinta lentelė LABAI DAUG ką sako apie tos organizacijos požiūrį į lietuvius ir Lietuvą, ne? 😉
    O juk įdomu – ar visi Lietuvos žydai tokio požiūrio laikosi, ar tik jų “grietinėlė”? Kitaip tariant – kokio masto yra ta “penktoji kolona”?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *