V. Vaitkevičius. Amžiaus radinys Lietuvoje – Šventosios stabas (21)

Sventosios stabas B.Pinkeviciutes rankose_Liaudies kultura 2015.nr5

Šventosios stabas restauratorės Bronislavos Pinkevičiūtės rankose | Liaudies kultūra, 2015, Nr. 5, p. 9

Didysis praėjusio šimtmečio Lietuvos archeologinis radinys – prieš 5500 metų pajūryje iš juodalksnio išdrožtas stabas. Prasidedant akmens amžiaus gyvenviečių tyrimams Šventojoje prie Palangos, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad kartu su daugeliu kitų radinių giliai po žemėmis bus ir medinis dievybės atvaizdas.

Archeologė Rimutė Rimantienė prisimena, kad 1969 m. rugpjūčio 28 d. stabą, ekspedicijos dalyvių pavadintą dievuku, atrado Juozas Šliavas – mokytojas ir kraštotyrininkas iš Žeimelio su vienu iš moksleivių:

Nelabai ko tikėjausi iš to plotelio, bet, kaip visada, viską stengiausi iškasti iki pat galo. Įsitaisiau gal kokiame 3 m aukštyje ant iškastų žemių krūvos su visomis atsarginėmis priemonėmis.

Šalia manęs stovi vonelė su švariu vandeniu, turiu pasidėjusi šepetukus, fotoaparatą ir visa kita. Jiedu ramiausiai nukasinėja nuo laiptų viršaus sapropelį, tik žiūriu – išryškėja kažkoks rąstelis ir matyti pjaustymo žymės. Kasėjai susijaudino – čia ne mes iškirtom, šaukia jie. Aišku, matau, kad tai senos įkartos.

Ir kaip nesijaudinti, nes visi žinojo mano šviesiausią svajonę – iškasti dievą! Matau veidą – Šliavas negali net patikėti! O aš šaukiu: nosis, tikrai nosis! Į perkasą įlipti jau nebegaliu – paduodu jiems vonelę su vandeniu ir šepetukus. Taip, tikrai veidas (Rimantienė R. Aš iš dvidešimtojo amžiaus. Pluoštas archeologės prisiminimų. Vilnius 2010, p. 302).

Prieš 50 metų surastas Šventosios stabas Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje (viršutinė dalis) | Griciuvienė E., Grižas G., Steponaitis V. Lietuvos proistorė. Archeologijos ekspozicijos vadovas. Vilnius, 2000, p. 49.

Prieš 50 metų surastas Šventosios stabas Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje (viršutinė dalis) | Griciuvienė E., Grižas G., Steponaitis V. Lietuvos proistorė. Archeologijos ekspozicijos vadovas. Vilnius, 2000, p. 49.

Radinys slūgsojo netoli nuo buvusios lagūnos (naujausi tyrimai rodo, kad tai galėjo būti Šventosios upės vaga) kranto, pačiame gitijos – ežerinių sąnašų sluoksnio dugne, atokiau nuo kitų radinių. Visas stabas 1,95 m ilgio, 10 cm skersmens. Nužievinta ir apdirbta tik 32 cm aukščio galvos ir krūtinės dalis. Kaktoje paliktas medžio liemens apvalumas, kuris siaura juostele tęsiasi ir per nosį. Akys nepažymėtos, burną rodo tik nedidelis gūbrelis. Kaklas ir krūtinė nutašyti siauromis plokštumėlėmis, kiek leido titnaginis peilis ir akmeninis kirvis. Viršugalvis nutašytas smailai, pakaušyje palikta žievės.

Laboratoriniai tyrimai parodė, kad stabas buvo padirbtas tarp 3641 ir 3370 m. pr. m. e. (Rimantienė R. Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos. Šventosios ir Būtingės tyrinėjimai. Vilnius, 2005, p. 286).

Stabo radimvietė Šventosios kraštovaizdyje | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Stabo radimvietė Šventosios kraštovaizdyje | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Akmeniniai ir juo labiau mediniai senovės dievų atvaizdai randami kartą per šimtą metų. Tai didelė laimė ir garbė. Nesvarbu, kad niekas tiksliai nežino šių dievų vardų, nes galia slypi jų šventume. Žinojimas, kad praėjo tūkstančiai metų, stiprina protą ir sielą. Įkvepia, teikia pasididžiavimo jausmą ir, žinoma, žadina viltį, kad tokie dideli ir reikšmingi radiniai dar mūsų laukia ir ateityje.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Mes baltai, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: