G. Navaitis. Kam kliudo mūsų Vytis? (12)

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kalbėdamas Seime laisvės gynėjų dieną Jonas Kadžionis-Bėda sakė: „Man tiesiog nesuprantama, ką reiškia tai, kad neleidžiama Vilniaus Lukiškių aikštėje pastatyti Vyties ženklo?“

Lietuvai priešiškų jėgų kliudymas Vyčiui net labai suprantamas. Yra vis dar bandančių ginčyti Vilniaus priklausomybę Lietuvai. Jiems tautiniai simboliai Lietuvos sostinėje labai neparankūs. Yra vis dar svaičiojančių apie Lietuvą prijungta prie Rusijos. Jie suprantama, kad Vytis centrinėje sostinės aikštėja neatitinka tokių siekių, o kada nors jį griauti nebūtų patogu. Todėl stengiasi, kad jis iš vis neatsirastų.

Nelengva būtų įvardinti visus, kuriems Vytis tarsi ašaką gerklėje, bet jie veikia.

159-1-600x399Sausio 12-13 d. socialiniame tinklo feisbuko (Facebook) administratorius sustabdė Vyčio nuotraukos ir ją lydinčio teksto rodymą. Svarbu pabrėžti, kad tinklui už Vyčio rodymą buvo mokama. Administratorius sustabdė Vyčio pateikimą internete, remdamasis tuo, kad daug feisbuko vartotojų Vilniuje kreipėsi į jį protestuodami prieš Vyčio rodymą, rašė skundus. Tokių prašymų pašalinti Vytį iš feisbuko buvo pateikta bent du – trys šimtai, o gal ir daugiau. Tai ir paskatino feisbuko administratorių atsisakyti už Vyčio rodymą gaunamų pinigų.

Pateikus paaiškinimą, remiantis sutartimi dėl apmokėjimo už rodymą, vėlai naktį prieš sausio 13-ą. Vytis vėl atsirado feisbuke. Kaip prieš dvidešimt aštuonerius metus taip ir dabar – laimėta.

Valstybingumas ir tautiškumas nugalėjo, galime džiaugtis. Ar tikrai galime?

Džiaugtis visada šaunu, tačiau praverstų įsidėmėti

  • socialiniuose tinkluose yra suderintai veikiančios prieš Lietuvą, prieš jos simbolius, jos istoriją grupės;
  • šios grupės tikrai dar aktyviau veiks rinkimų metu;
  • jei kritiški pamąstysime – atrasime sąsajų tarp politikų pasisakančių už antilietuviškus sprendimus ir šiuos sprendimus palaikančių socialiniuose tinkluose.

Turime būti budrūs. Šliužas pagimdęs blogį dar gajus.

Autorius yra Kazimiero Simonavičiau universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras

Kategorijos: Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

12 komentarų

  1. Simonas:

    Konkrečiai ir tiksliai. Daugiau tokių straipsnių.

  2. O kaip yra su tuo faktu, kad Vytis 20 metų “šuoliavęs Kaune”…, Pilsudskio iš Vilniaus taip ir negrūdo… Tai gal čia būtų priežastis to sakomo Vilniuje – “ne”… Juk turime senąjį karališkąjį ženklą – vadinamus Gedimino stulpus, atsižvelgiant į tai galima manyti, kad sostinei jis labiau tiktų. Beje, partizanų uniformos taip pat buvo su Stulpų ženklu, o lietuviškoji kariuomenės dalis, Vytauto vadovaujama, Žalgirio mūšyje taip pat dar kovėsi su Stulpų emblema vėliavose. Kaip žinoma, su Krėvos unija baigėsi Lietuvos kaip karalystės egzistavimas – matyt, dėl to toliau tapo ne prie ko ir karališkasis ne lenkiškas Stulpų ženklas. LDK teko tenkintis kunigaikštystei pritikusiu Vyčiu… Dabar Vytis stovi Kaune ir destruktyvų užsipyrimą su jo statymu Lukiškėse derėtų baigti.

    • Žemyna:

      Sakykime.
      Bet esmė ta, kad net pats pažangiausias, geriausiai kovas už Saulę Lietuvos išmanantis šių laikų Europos kūrėjas (hmmm) visgi nė vieno iš tautiškųjų ženklų reprezentacinei valstybės aikštei nesirinko. Jo autoritetinga nuomone, išdrįsusiems kelti balsą prieš okupantus vieta nebent tik kapčiuje, urve, bunkeryje ar pan., o ne ant žirgo padoriems žmonėms į akis lįsti …

    • Antanas:

      Jei Kaune stovi Vytis, tai nera jokia nodėmė, kad Kitas Vytis atsirastų Vilniuje.
      Kaune pastatyti Vytį forsavo buvusios kultūros ministrės L.Jonsson komada, turėdama tikslą, jei Kaune stovės, tai bus lengviau stabdyti Vilniuje.
      Jonsson pelnytai istorijos savartyne, yra viltis, kad atsikračius Lietuvos nacionalinio saugumo bent vienos iš kenkėijų Vytis bus pastatytas Lukišių a. Vilniuje.

      • Žemyna:

        Na, na, naujasis kultminas yra senosios kultminos pažiūrų tęsėjas. Tą pačią, ar kitą dieną po jo paskyrimo Lietrytyje ir dar kažkur buvo pokalbis su juo. Labai „pažangių pažiūrų” asmuo.

    • Pikc:

      Tai, kad dėl savo “genderio” neapsisprendusiam(-iai) “kažin/vilnai” Vytis netinka, yra LABAI iškalbingas faktas. 😉

  3. Arūnas:

    Kovoja ne tiek prieš VYTIES ženklą, kiek prieš VYTĮ karžygį, o Lietuvos herbas jau seniai sulaukė jų paniekos, būk tai dėl netinkamų spalvų ar ne taip pakreiptos žirgo uodegos. Ir su Vyties ženklu, ir su Gediminaičių stulpų ženklu buvo kurta Nepriklausoma Lietuva, ir už ją kovojo partizanai. Kažkodėl vieną iš šių ženklų žemina ir nori perduoti (ar parduoti) gudams

  4. Paulius:

    Vyčio baimė turi senas šaknis. Ar atkreipėte dėmesį į ant Archikatedros sienos Vilniuje esantį istorinį tekstą, kurio viršuje lenkų Erelis ir Vytis. Paskutiniais lenkų okupacijos metais visai rimtai lenkų ekstremistai sprendė kaip juos sukeitus vietomis, nes jiems pasirodė kad čia pavaizduotas lietuviško Vyčio išsigandęs lenkų erelis!
    Paulius, senas vilnietis

  5. Algimantas:

    Valstybės priešų visada buvo ir bus. Labai tikslus autoriaus raginimas – “būkime budrūs”. Tad būkime. Kas jei ne mes, laisvi savo valstybės piliečiai, ją ginsime ir apginsime?
    O Vytis stovės ne tik Lūkišių aikštėje.

  6. Algimantas Zolubas:

    Jie slepiasi, bijo viešumos. Viešinkime.
    Antai Nacionalinių premijų komisija, paviešinus jos vertinimus, regis, jau bijo nusičiaudėti.

    • Žemyna:

      Šiandien per ŽR vidurdienį visa 1,5 val. laida buvo skirta premijos gynimui, teisinantis tuo, kad ta knyga buvo išleista prieš 17 m., o premija skirta už pastarųjų 7 m. pasiekimus. Atrodo, jau sykį buvo apdovanotas už „nuopelnus Lietuvai”…
      Beje, ar ta knyga buvo išversta į užsienio kalbas? Jei taip, tai jo rašliava tikrai „pasitarnavo”… Tik ar Lietuvai? O gal kai kam kitam? Gal tąjį „kai ką” mūsų pakantuimas paskatino dar aršesniam puolimui ir šmeižtui? Galima įtarti, jog būtent taip sėkmingai pasibaigusi tos jo knygos istorija padrąsino ir Vanagaitę bei to „kai ko” riziką „investuoti” į jos „pasaulinį turnė” po Vakarų TV?

  7. Žemyna:

    Atsiprašau, kad kartoju, tačiau… gal Autorius, būdamas psichologas, perskaitys tas mane graužiančias mintis, ir imsis suburti kolegas bei kt. sričių specialistus tarptautiniam projektui?

    Padrikos mintys dėl kai kurių teritorijų, kurių valstybinė priklausomybė ne sykį prievarta keista, kur ne sykį amžių vingiuose (prievarta) keista gyventojų bažnyčia, tautybė, pažiūros, asmenvardžiai, soc. statusas, turėta nuosavybė ir t. t. –
    dėl viso šio, dėl daug amžių trunkančio okupacinio konteksto, tokių vietovių žmonės patiria ilgalaikį neigiamą poveikį kartų kartoms, šeimų dorovei, orumui, psichologiniam žmonių stabilumui, pilietiškumui, prognozuojamumui ir t.t. Vertybių vietą, kaip ir pvz, šių laikų moksleivių gyvenime, užima prisitaikymo vardan išlikimo instinktas – prisišlieji prie stipresnio, prie to, kuris pats kitus muša, o ne jį muša, ir.. išlieki. Taip ir pats jautiesi pranašesnis už „kvailius”, kas „nepraktiškas”, todėl nepasidavė didesnei jėgai, t.y., už tuos, kas liko ištikimas, todėl priešinasi ir dėl to nuolat nukenčia; ar net žūva. Todėl „praktiškieji” tampa ir už okupantą didesni jo įvestųjų naujų tvarkų šalininkai, tampa ir už okupantą aršesni jo tautybės bei kalbos saugotojai ir t.t.
    Tad galiausiai toks gyvenimo būdas – lenktis stipresnei jėgai, didesniam, pavojingesniam iš nuolat jo gyvenamai teritorijai gresiančių okupantų, stengtis jam bet kokia kaina įsiteikti, net ir savų išdavystės kaina; rinktis komfortą ir saugumą – tampa kolaborantų kasdienybe, jų gyvenimo būdu ir net jų „dorove”.
    Tačiau kartu kažkur jų pasąmonės bei sąžinės užkaboriuose visa laiką kirba TIESOS apie save ir savo protėvius žinojimas, ir jie jau ir patys tampa neprognozuojama nestabilumo bomba savo regione, nes dalis jų siekia bet kokia kaina tą tiesos balsą savyje nutildyti ir įrodyti, jog tiesa yra netiesa, jog jie priklauso „aukštesnei rasei”, jog tai iš jų atėmė „jų” žemes ir jų privilegijas (todėl ir Vyčiui, ar bet kam, kas įrodo tikrąją šios vietovės istoriją, įnirtingai priešinamasi) .

    Nežinau, ar sugebėjau išdėstyti tai, kas sukasi galvoje.
    Šio komentaro tikslas – manyčiau, jog tai turėtų tapti pasaulio psichologų domėjimosi tema – tyrimas, kuo paverčia žmones, asmenybes ilgaamžės, viena kitą keičiančios okupacijos, valdovų didybės manijos padiktuotos nesibaigiančios kovos dėl svetimų teritorijų. Visa tai atsiliepia didesnių kaimyninių valstybių draskomų teritorijų gyventojams, jų psichikai, ilgainiui juos demoralizuoja ir … veda žmoniją į katastrofą, nes kiekvienas nestabilumo židinys, kad ir kur jis būtų, gali sukelti karo gaisrą visame žemyne. O išsišokėlių, lygiai tą patį vidinį tiesos balsą slopinti norinčių „tautos vedlių” to gaisro link juk netrūksta – taip pat ir mūsų pačių mums dar likusiose žemėse.
    Jei tokių tyrimų rastųsi, gal rastųsi ir darbo su daugiaamžes okupacijas ir to padarinius patyrusių žemių gyventojais metodikos? Gal tai jiems padės suprasti, jog Tiesa juos išlaisvins? Net ir ne garsiai ir viešai išreikšta, o tik sau patiems – gal suteiks jiems dvasinės ramybės, gal išmoks nepasiduoti kiršinami? Gal nuslopins norą kariauti su šalies, kurioje ir patys gyvena, piliečiais?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: