A. Liekis. Lietuvių elito vištakumas Tautos nepriklausomybės šviesoje (IV) (24)

Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje. 1797 m. P. Smuglevičiaus paveikslas | Wikipedia.org nuotr.

Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje. 1797 m. P. Smuglevičiaus paveikslas | Wikipedia.org nuotr.

Tęsinys, 1 dalis čia, 2 dalis čia, 3 dalis čia.

5. Senoms grandinėms – naujas pavadinimas

Kai kurie mūsų ponai semūnai, kiti baudžiauninkiškos dvasios kinkadrebiai – mokslininkais besivadiną, nežinia ko vis lyg ir bijo pasakyti, kad tas lenkų gegužės 3-iosios įstatymas – ne pasaulinės minties šedevras, o tik vienas iš mėginimų, kaip visuomenės pažangą sustabdyti, kaip valstybę vėl sugrąžinti į ankstyvuosius viduramžius, skelbiant ir valdovo sosto paveldimumą (iki tol, iki Liublino unijos jis būdavo renkamas Lietuvoje – Didžiuoju kunigaikščiu, Lenkijoje – karaliumi).

Tiesa sakant, ta vadinamąja konstitucija nėra ko didžiuotis ir lenkams. Ji menkina ir jų unorą, nes parodo ir lenkus tamsuoliais atsilikėliais, nes lyg ir tarp lenkų nebuvo nė vieno, kuris būtų galėjęs valstybės karaliumi būti, nes pagal tą „konstituciją“ ir savos valstybės sostą atiduoda atėjūnų vokiečių dinastijai. Dokumente nurodyta: „Lenkijos sostą norime turėti ir nusprendžiame būsiant renkamą iš kilmingos giminės visiems laikams (…). Busimųjų Lenkijos karalių dinastija prasidės Frydricho Augusto, dabartinio Saksonijos elektoriaus, asmeniu, kurio vyriškos lyties įpėdiniams de lumbis (gimusiems – A.L.) skiriame Lenkijos sostą. Po tėvo sostan turi įžengti vyriausiasis viešpataujančio karaliaus sūnus. O jeigu dabartinis Saksonijos elektorius neturėtų vyriškos lyties palikuonių, tada vyriškos lyties įpėdinystės liniją Lenkijos soste turi pradėti vyras, kurį elektorius, seimui sutikus, parinks savo dukrai (…). Karaliaus asmuo yra šventas ir nuo visko apsaugotas. Pats savaime nieko nedarydamas, prieš tautą už nieką negali būti atsakingas. Jis privalo būti ne patvaldžiu, bet tautos tėvu ir galva, ir tokiu jį įstatymas bei ši Konstitucija pripažįsta ir skelbia (…) Visi viešieji aktai, tribunolai, teismai, magistrantūros, monetos, antspaudai privalo eiti karaliaus vardu …“ Ir t.t.

Tai buvo ir vienas netolerantiškiausių valstybinių dokumentų ir kitų religijų atžvilgiu Jo pirmame straipsnyje „Viešpataujanti religija“, skaitome: „Tautos viešpataujanti religija yra ir bus Romos katalikų šventas tikėjimas su visomis jo teisėmis. Perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo (suprantama, katalikų – A.L.). į kurį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė…“ Antrame straipsnyje „Bajorai ir žemvaldžiai“ parašyta: „Bajorų luomui iškilmingiausiai užtikriname visas teises, laisves, prerogatyvas bei pirmenybes privačiame ir viešajame gyvenime, o ypač patvirtiname, užtikriname ir neliečiamais pripažįstame ¡statymus, statutus ir privilegijas.“

Tik bajorų luomui buvo garantuojamos visos laisvės ir teisės. Skyriuje „Valstiečiai ir valsčionys“ nurodyta, kad jei dvarininkas sudarė kokias sutartis „su savo žemių valsčionimis”, jau per amžius niekas negalės tų sutarčių pakeisti. Ir toliau: „Tokiu būdu dvarininkams garantavę visokeriopą naudą, kurią jiems teikia valsčionys, ir norėdami veiksmingiau paskatinti krašto žmonių skaičiaus gausėjimą, skelbiame visišką laisvę visiems žmonėms, tiek naujai atvykstantiems, tiek tiems, kurie (…), vos įžengę į lenkų žemę, turi visišką laisvę užsiimti savo amatu.“ Kitaip sakant, tik atvykėliams amatininkams buvo žadama „laisvė užsiimti savo amatu“ ir „lenkų žemę“ – ja jau tuo metu buvo ir Lietuva.

Juokingais atrodo ir mūsų LR Seimo „atminties“ cerberių argumentai, kad gegužės 3-iosios konstituciją būtina įteisinti, kad galėtume pretenduoti į ją, kaip LDK labai pažangų anų laikų palikimą. Tačiau tie gegužės 3-iosios dokumentai ne sustiprina teises į LDK paveldą, bet dar sumenkina, nes juk teisiniu požiūriu, kaip minėta, jau nuo Liublino unijos (1569 m.) Lietuva buvo praradusi nepriklausomybę, nepaisant, kad daugelyje sričių dar ir tvarkėsi savarankiškai. Bet kadangi beveik visos sąjungos – unijos, tame tarpe ir ta gegužės 3 – osios vadinamoji konstitucija, buvo pasirašytos, priimtos tik pasinaudojant tuo laiku sunkia LDK padėtimi, gresiant karams ir okupacijoms, o taip pat melą ir šantažą, jos laikytinos teisiškai negaliojančiomis. Tad ir Lenkija ir „istoriniu aspektu“, ir teisiniu požiūriais neturėjo ir neturi jokių teisių ir į LDK, jos palikimą.

Kita vertus, mūsų rinktieji paskelbdami ir gegužės 3-iąją „atmintina“, tuo pačiu lyg pratęsia ir senųjų unijų su Lenkija (tame tarpe ir Liublino) galiojimą, Lenkijos teises ir visą kultūrinį palikimą ir niekšingai išduoda mūsų Nepriklausomybę, paneigia Vasario 16-ios Aktą, jo nuorodą, kad atkuriama „Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje“ yra atskiriama nuo „visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. O Vasario 16-ios nuostatomis, buvo priimta ir patvirtinta ir dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tad ir mūsų išlaikomieji seimūnai, prezidentai, nubalsavę gegužės 3-iosios – „valdymo įstatymo“ priėmimo dieną paskelbti Tautos švente, „atmintina“ diena, kaip ir jos propagandistai – istorikai globalistai ir lenkintojai, pažeidė ir šiandieninę Lietuvos Respublikos Konstituciją, padarė nusikaltimus pagal daugelį Baudžiamojo kodekso straipsnių, todėl jie, su Prezidentu Adamkumi priešaky, turėtų būti traukiami „baudžamojon atsakomybėn“, kaip ir tie, kurie Lietuvos „išsigelbėjimą“ matė ir mato „tarybinių tautų šeimoje“, kurie aukštino ir aukština 1940 m. liepos 21 d ir vėlesnius vadinamojo Lietuvos liaudies seimo nutarimus, dėl Lietuvos „įstojimo į TSRS tautų šeimą“, „LTSR konstitucijos“ priėmimą ir t.t.

Kitaip sakant, Lietuvos valdžia, pripažindama Liublino uniją, gegužės 3-iosios vadinamosios konstitucijos teisėtumą ir tęstinumą, skelbdama jų priėmimus valstybei svarbių, atmintinų dienų sąrašuose, paneigia Vasario 16 – osios ir Kovo 11 –osios Aktus, buvusį ir esamą Nepriklausomos Lietuvos teisėtumą, kaip ir tie, kurie meldžiasi J. Pilsudskiui, nors daug tarp jų ir yra propagandistų sugadintomis smegenėlėmis, dėl ko negali suvokti, kad ne lenkų, o lietuvių žemėse gyvena, yra ne ne Lenkijos, o nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečiais.

6. Su Nepriklausomybės viltimis

Kaip matėme, nors LRS ir kituose minėjimuose oratorių kalbose, „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinų kavalierių straipsniuose ir nuolat pabrėžta, kad tą gegužės 3d. dokumentą visi ir visur sutikę su džiaugsmu ir pritarimu, deja, taip nebuvo. Ypač keikė Lenkiją, jos poniją daugelis Lietuvos didikų ir bajorų, kurių dalis susirinkę Targivicuose įsteigė savo konfederaciją, pakvietė visus jungtis prie jų į kovą, kad apgynus turėtas laisves ir Lietuvos savarankiškumą.

Prie sukilėlių prisidėjo ir pats karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Tačiau konfederatais pasinaudojo Rusijos carė Jekaterina II, pasiskelbusi Respublikos laisvių gynėja ir, 1793 m. sausio 23 d. Petrapily pasirašiusi sutartį su Prūsijos ir Austrijos imperatoriais, pasidalijo Respubliką, Rusijai prisiskiriant beveik visą likusią po Liublino unijos LDK teritoriją. Po nemenką gabalą paskelbė atsirėžiančios sau Prūsija ir Austrija.

Vilniuje, Varšuvoje ir kitose centruose buvo įkurdinti Rusijos kariuomenės daliniai. Tai buvo smūgis konfederatams, tikėjusiems, kad Rusija tik padės atkurti senąją valdymo tvarką, o daug lietuvių bajorų ir didikų – atkurti Lietuvos valstybės savarankiškumą nuo lenkų. Bet pamatę tikrąjį okupantų veidą, atsitokėjo ir ėmė reng­tis ginkluotam sukilimui, kad išvijus iš krašto „gelbėtojus“ – rusus.

7. Lenkų nužudytas laisvos Lietuvos atkūrėjas vyskupas I.J.Masalskis

Ignoto Jokūbo Masalskio paveikslas. Dailininkas F. Smuglevičius 1785-86 | Wikipedia.org nuotr.

Ignoto Jokūbo Masalskio paveikslas. Dailininkas F. Smuglevičius 1785-86 | Wikipedia.org nuotr.

Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis (g. 1726 07 22) buvo tarp konfederatų ir kovotojas tiek prieš Lenkijos, tiek prieš Rusijos šeiminkavimą LDK. Jo tėvas kunigaikštis Mykolas Juozapas Masalskis buvo vyriausiasis Lietuvos kariuo­menės vadas (didysis etmonas) irgi visą laiką aistringai pasisakė už LDK savarankiškumą, smerkė Liublino uniją kaip naudingą tik Lenkijai ir pražūtingą Lie­tuvai. Tad, matyti, iš dalies ir dėl to Lietuvos savarankiškumą visur rėmė ir jo sūnus Ignas Jokūbas, kuris, vos tapęs vyskupu (1763 m.),paskelbė priklauso­mumo nuo lenkų pražūtingumą Lietuvai, darė žygių, kad ir Lietuvos Ka­talikų bažnyčia būtų atskirta nuo Lenkijos, įkurta atskira Lietuvos bažnytinė provincija, kurios arkivyskupas turėtų Lietuvos primo titulą ir būtų pavaldus tik Popiežiui. Ne kartą jis savo projektus svarstyti buvo pateikęs Lenkijos-Lietuvos Seimui, tačiau lenkai visokiais pretekstais jam užkirsdavo kelią.

Nuo pirmųjų vyskupavimo dienų I. J. Masalskis nurodė parapijų kuni­gams steigti lietuviškas parapines mokyklas, kad jose galėtų mokytis visi, nepaisant luomų (tam jis paskyrė savo 23 tūkst. auksinų), 1765 m. jis įsakė, kad Vil­niaus kunigų seminarijoje būtų dėstoma Lietuvos istorija, o po dešimtme­čio jo pastangomis Vilniuje įkurta mokytojų seminarija (jai išlaikyti vyskupas paskyrė 25 tūkst. auksinų); tais pačiais metais vyskupo iniciatyva įsteigta lietuviškiems vadovėliams rengti draugija, kuri iki 1790 m. parengė ir iš­leido jų daugiau kaip 15 tūkstančių egzempliorių.

Vyskupo pastangomis Vilniuje 1775 m. įsteigtos felčerių ir akušerių mokyklos Šv. Roko ligoninėje (jai vyskupas buvo atidavęs savo rūmus Se­reikiškėse). Daug lėšų ir energijos paaukojo Vilniaus katedros perstaty­mui, vyskupo rūmų N. Verkiuose projektavimui ir statybai, savo lėšomis išlaikė Lietuvos kariuomenės pulką (apie 1200 karių) ir t.t. Tai buvo vie­nas ryškiausių tų metų savarankiškos Lietuvos atkūrimo patriotų, tuo tikslu jis prisi­dėjo ir prie konfederatų, pakilusių kovon prieš gegužės 3-iosios konstituciją, bet patikėjo, kad Rusija, remdama juos, nori tik padėti Lietuvai atgauti savarankiškumą. Tuo patikė­jusių, kaip minėta, buvo daug. Jų nuostatas iš dalies rodo ir stojančiųjų į konfederaciją priesaika: „Aš […] stodamas į konfederaciją […], prisiekiu, jog visomis jėgomis neleisiu lenkų karaliaus valdžios išplėtimo, naikinsiu tuos, kurie prieš šlėktos laisves, už sosto paveldimumą […]“

Tadas Kosciuška. K. Šveikarto paveikslas | Wikipedia.org nuotr.

Tadas Kosciuška. K. Šveikarto paveikslas | Wikipedia.org nuotr.

Prieš rusų įgulas ir jų pagalbininkus 1794 m. prasidėjo sulenkėjusio lietuvio generolo Tado Kosciuškos vadovaujamas gin­kluotas sukilimas. Jis gimė 1746 m. vasario 12 d. Lietuvoje, Slomino apskrityje, Kosovskų parapijoje, Merečiovčiznos dvarelyje, neturtingo lietuvių bajoro šeimoje. Mokėsi įvairiose karinėse mokyklose, išvykęs į JAV dalyvavo jos Nepriklausomybės karuose, pelnė ten brigados generolo laipsnį. 1784 m. sugrįžo Lietuvon, apsigyveno tėvų dvarelyje, po to vadovavo Respublikos daliniams kovose su konfederatais ir juos remiančia rusų kariuomene. Pralaimėjus kuriam laikui buvo pasitraukęs į Saksoniją, bet 1794 m. pradžioje vėl buvo pakviestas vadovauti ginkluotam sukilimui prieš rusų įgulas ir jos rėmėjus. Lietuvoje sukilimui vadovavo inžinierius pulkininkas Jokūbas Jasinskis. Vilniuje sukilėlių buvo sudaryta laikinoji Vyriausybė – Tautinė Lietuvos aukš­toji taryba , kuri planavo po pergalės atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. To siekti skatino ir minėtasis vyskupas I.J.Masalskis. Tai siutino lenkus. Ir kai vyskupas 1794 m. pradžioje to sukilimo reikalais nuvyko Varšuvon, jis buvo, kaip ir šimtai kitų nepritarusių gegužės 3 d. konstitucijai ir LDK suliejimui su Lenkija, suimtas ir uždarytas į kalėjimą, lenkų kankintas ir nužudytas.

Apie lietuvių vyskupo L J. Masalskio nužudymą 1794 m.birželio 28 d. (prieš tai, gegužės 9 d., Varšuvoje taip pat be jokio teismo buvo pakartas Livonijos vyskupas Juozas Kazimieras Kasakauskas) Varšuvos priemiestyje, vadinamojoje Krokuvoje, priešais Bernardinų bažnyčią istorikas N. Kostromarovas (Kostromarov), rašo: „[…] Iš laikinai to kalėjimo Bruehlio namuose Varšuvoje Masalskį išvedė skerdžius, girtuoklis Klinovskis. Jo vadovaujama iš pasitenkinimo klykianti lenkų minia virvėmis suraišiotą vyskupą tempė kartuvių link, daužydami jį pagaliais, kumščiais, dėl ko jis visas kruvinas apalpo dar iki kartuvių nepriėjęs. Bet budeliai pakelę vėl daužė pagaliais, kumščiais, spardė kojomis, kol užkėlė po kartuvėmis ant suolelio, užnėrė virvę ant vyskupo kaklo. Tuomet mūrininkas Dolgertas užsliuogė ant kartuvių, pririšo virvę ant jų skersinio, o stovintieji apačioje kojomis išmušė suolelį iš po vyskupo kojų ir jis pakibo…“ (Girdėti balsų, kad Lietuvos katalikų Bažnyčia privalėtų vyskupą paskelbti šventuoju, Nepriklausomos Lietuvos globėju).

Susidorojimui su vyskupu, kaip ir kitais gegužės 3 d. konstitucijos priešininkais – „separatistais“ – lietuviais, siekusiais išlaisvinti Lietuvą nuo lenkų ir jų katalikų Bažnyčios hierarchų viešpatavimo, pritarė ir tas mūsų tautietis ir labai garbinamas Sukilimo vadas gen. T.Kosčiuška. Ne be jo sutikimo buvo nužudyta ir daug kitų lietuvių, pasisakiusių už nepriklausomos LDK atkūrimą, dėl to jis, atvykęs Vilniun išvaikė sukilėlių sudarytąją Vyriausybę, daug jos narių irgi už „separatizmą“ įsakę nužudyti, tarp jų Lietuvos kariuomenės etmoną Simoną Kasakauską (pakorė balandžio 25 d., dar bene 50 tos Lietuvos Tarybos narių nubaudė įvairiomis bausmėmis), o talentingąjį sukilimo Lietuvoje vadą Jokūbą Jasinskį, ypač drąsiai ir sumaniai vadovauį Lietuvos sukilėliams kovose prieš Rusijos kariuomenę, irgi apkaltinęs „separatizmu“, atleido iš pareigų, ir su sargyba pasiuntė „ginti Varšuvos“, o jo vieton T. Kosčiuška paskyrė nuožmų lenkų šovinistą ir davatką generolą Michalą Velhorskį (Michal Wielhorski) ir susirinkusiai vilniečių miniai T. Kosčiuska paskelbė, kad yra tik viena Lenkija ir yra tik viena jos Vyriausybė – Vyriausioji taryba Varšuvoje.

T.Kosčiuska buvo tokiu pat lietuviu, kaip ir po šimtmečio Lenkijos viršininku ir nepriklausomos Lietuvos smaugėju tapęs J.Pilsudskis. Visa tai gerokai pakirto lietuvių kovos dvasią ir pristabdė lietuvių tautinio ir valstybinio atgimimo raidą.Ir dėl to kaltas ir minėtasis mūsų tautietis, JAV didvyris gen. T.Kosčiuska, kuris tarnaudamas svetimiesiems prarado lietuvišką savimonę ir nebe suvokė savarankiškos Lietuvos atkūrimo svarbos. Tad ir mūsų LRS „istorinės atminties“, „minėtinų dienų“ cerberiai, būtų pasirodę tikrais lietuvių Tautos ir jos sukurtosios nepriklausomos Lietuvos patriotais, jeigu Lietuvos Vyriausios (tautinės) Tarybos įsikūrimą 1794 m. balandžio 24 d. būtų paskelbę minėtinų Lietuvoje dienų sąraše – tai tikrai svarbus įvykis nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo kelyje. Bet mūsų ponai seimūnai ir prezidentai, atrodo, yra linkę švęsti tik lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo pasmaugimo datas.

Sukilmas rusų kariuomenės buvo įveiktas ir Lenkija su Lietuvos provincija žlugo; Lietuva atiteko Rusijai. Bet ar Rusija būtų pripažinusi Lietuvos valstybingumą, jeigu konfederatai būtų laimėję? Iš archyvuose dokumentų nematyti, kad Rusija būtų ką nors rimta žadėjusi Lietuvai. Rusija kurstė konfedaratus tik tam, kad kaip sakyta dėl vidinių kovų valstybė dar labiau nusilptų ir ją būtų lengviau okupuoti. Kita vertus, nebuvo aiškiai nusistatę dėl Lietuvos ateities ir žymiausi to meto Lietuvos veikėjai: daug jų ir priešinosi gegužės 3-iosios konstitucijai tik iš baimės, jog ji gali suvaržyti jų\laisves, sumenkinti turimą valdžią, o nebeturėjo Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės įžvalgos.

Autorius yra istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius

Bus daugiau

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *