Vidmantas Balkūnas: apie fotožurnalistiką ir kitas profesijas (0)

Vidmantas Balkūnas | Asmeninė nuotr.

Vidmantas Balkūnas | Asmeninė nuotr.

Mielieji, štai ir vėl siūlome jaunimui „pasimatuoti“ profesijų… Mūsų svečias Vidmantas Balkūnas pasakoja ne tik apie savąjį fotožurnalisto darbą, bet ir apie kitas retas, pavojingas, atsakingas profesijas. Kadangi Vidmantas – labai plataus akiračio žmogus, žingeidus, pilietiškas, išprusęs vaikinas – minčių apie mūsų visuomenę jam kyla daug. O kadangi jo plunksna gana laki – įrašai socialiniame tinklalapyje „Facebook“ virsta ir asmeniniu, ir visuomeniniu dienoraščiu… Kaip žinia, tokius tekstus skaityti daug įdomiau negu sausai „suraitytus“… Parinkome keliolika įrašų, o norintieji galėtų pasidomėti plačiau pačiame tinklalapyje „Facebook“ pasiprašę „į draugus“ ar tapę jo sekėjais, kurių dabar jau per 7500… 

O štai čia apačioje – oficialios žinios apie jo darbus:

2000 m. baigė Varėnos „Ąžuolo“ vidurinę mokyklą. Spaudoje nuo 1997 m. Nuo 2007 m. iki 2015 m. žiniasklaidos grupės „Lietuvos rytas“ fotožurnalistas ir operatorius. Nuo 2015 m.  – naujienų portalo „15min“ fotožurnalistas.

Straipsniai, fotografijos ar fotoreportažai buvo publikuoti: „The Wall Street Journal“, „The New York Times“, „Die Zeit“, „Hufvudstadsbladet“, „Lietuvos ryte“, „Respublikoje“, „Verslo žiniose“, „Lietuvos žiniose“, „Kauno dienoje“, „Vakarų eksprese“, „Delfi.lt“, „Alfa.lt“, „Men’s Fitness“, „Ekstroje“, „MM“, „Ekstra panelėje“, „Kelionėse ir pramogose“, „Kelionių magijoje“, „Sporto klube“ ir kt. Vaizdo medžiaga panaudota AFP, AP agentūrose.

Reportažus rengė iš, Kosovo, Afganistano, Ukrainos Maidano revoliucijos ir karo Rytuose, už poliarinio rato, 2015 m. rengė reportažus apie migrantų krizę sekdamas paskui prieglobsčio prašytojus nuo Sirijos sienos iki Vokietijos. 2016 m.rengė reportažus apie migrantus iš Graikijos – Makedonijos pasienio, Ukrainos karo priešakinių linijų šalia Donecko, teroristinių išpuolių vietų Briuselyje, Sicilijoje esančių migrantų stovyklų ir ekspedicijos aplink Baltijos jūrą „Baltoscandia 2016“.

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Lietuvos spaudos fotografų klubo narys, speleologų klubo „Aenigma“ narys.

2015 m. spalio 19 d.

Pagaliau vėl atėjo tas metas, kai prieš darbą pradedu jausti stresą. Vadinasi, kad vyksta kažkas įdomaus. Pagaliau po  projekto „Paskui pabėgėlius“ palieku TV pašnekovo krėslus ir grįžtu į normalų ir tikrą darbą.

Darbą, kai, pradėjus svaigti galvai, supranti, kad per praėjusią parą valgei tik kartą, kai pusę paros praleidi pasaloje tykodamas žulikų, kai dirbi ne šiltose konferencijų salėse, o naktį sėlini vienoje rankoje laikydamas kamerą, o kitoje – dujų balionėlį. Kai atsiranda baimė, emocijos ir nuovargis.

Vėl prasidėjo darbas, kai ryte grįžęs namo turi išgerti alaus ar dar stipresnio gėrimo, kad sugebėtum po visko matyto ir patirto nors kiek pamiegoti…

Nėra lengva. Ypač, kai žinai, kad praleidęs tiek laiko turi medžiagą, kurios galbūt niekad skaitytojai taip ir nepamatys. Arba tiesiog visos tos laukimo valandos buvo be rezultato.

Bet kaskart grįžęs po tokios „darbo dienos“ suprantu, kaip, po velniais, myliu savo šeimą, namus, darbą ir profesiją. Ir aš vėl jaučiuosi gyvas.

2016 m. gruodžio 26 d.

Bičiuliai, draugai, sekėjai ir šiaip prijaučiantys… Ieškau galimybių ir toliau fiksuoti kaimo gyvenimą. Suprantu, kad galima tiesiog važiuoti ir ieškoti. Bet gal kieno nors tėvai, seneliai, kaimynai ar giminės planuoja pjauti kiaulę, užmušti ir nupešti vištą, verda samagoną ar tiesiog turi gražią autentišką, bet ne muziejinę pirkią? O gal dar kažkur išlikęs šarvojimo troboje paprotys ir raudos prie kapo duobės? Gal kuris iki šiol taiso arkliui dantis ar „skapina“ jaunus paršiukus? O gal vis dar renkasi kaimo žmonės į bendrą dūminę pirtį?

Norėčiau tai įamžinti. Gal būtų nesunku pasidalinti, kas kur ir kada vyksta? Nebūtinai šią akimirką. Bet kada. Bet būtų gerai žinoti nors 1–2 dienas iš anksto.

Man įdomu daug kas. Nebūtinai aprašytieji. Kaimo/provincijos darbai, buitis, tradicijos, net ir dalykai, kurių nesinori kartais viešinti – alkoholizmas, kaimo barai, daugiavaikės šeimos, smurtas šeimoje ir t. t.

Nepastebėsime, kai prasidės bulviasodis ir kiti žemės ūkio darbai… Pasidalinkite, jeigu negaila, tų žmonių, kurie neprieštarautų, kad fiksuočiau jų kasdienybę ten, kur reikia (pvz., velnio lašų gamyba, tinklų ar kilpų statymas ir kt.) – konfidencialumą garantuoju. Policija ar kiti gali mane tampyti, bet šių dalykų įamžinimas man yra svarbiau. Savo žodį tesėsiu.

Laikas man nėra svarbus. Svarbu spėti užfiksuoti, kol tai neišnyko. Tad būsiu dėkingas už įvairią pagalbą ar nuorodas.

Kaime | Asmeninė nuotr.

Kaime | Asmeninė nuotr.

2017 m. lapkričio 12 d.

Yra kategorija reportažų, apie kuriuos sužinojęs pradedi stresuoti dar gerokai iki jų pradžios. Kiekvienas ruošiamės savo karui. Viską stengiesi apgalvoti iki smulkmenų. Baimė atsiranda tada, kai niekad nesi tokiose situacijose dalyvavęs. Nė velnio neįsivaizduoji, kas bus ir kaip.

Pirmiausia bandai susidėlioti vaizdą ir įsivaizduoti, kokios įrangos reiks. Susirenki ją iš visų pakampių. Pakrauni pagrindines ir atsargines baterijas, suformatuoji atminties korteles, pasiruoši atsargines. Išvalai objektyvus, patikrini naktinio matymo funkciją kameroje. Išsitrauki netgi savo karinę vaistinėlę su turniketu.

Toks krapštymasis prie įrangos yra tarytum meditacija ar streso malšinimas. Bet tuo pačiu – malonus jaudulys. Kartais net pagalvoju, kuris etapas yra maloniausias – pasiruošimas, fiksavimas ar publikavimas? Bent jau tikrai žinau, kad ne išviešinimas. Kartais būna padarai istorijas, kurias tiesiog pamiršti paskelbti…

Man pačiam didžiausias malonumas yra tokias situacijas ir istorijas išgyventi ir suvokti, kad šalia paties gyvenimo egzistuoja šimtai ar tūkstančiai kitų pasaulių, kuriuose žmonės gyvena pagal savo taisykles, tradicijas ir vertybes. Tačiau jie tavimi pasitiki ir leidžia tai pamatyti.

Patekimas į skirtingų žmonių grupių ir profesijų pasaulius ir suvokimas, kuo jie kvėpuoja, man turbūt yra didesnis atlygis nei skaičiukai sąskaitoje mėnesio gale…

Reziumė –  jau greitai per 15min. Tik klausimas, ar tai bus įdomu tiek pat kitiems, kaip ir man…

Pasiruošimas darbo dienai | Asmeninė nuotr.

Pasiruošimas darbo dienai | Asmeninė nuotr.

2018 m. sausio 10 d.

Nežinau kaip kiti, bet aš vaikystėje varvinau seilę vartydamas „National geographic“, „Geo“ ir kitus panašius žurnalus. Su malonumu skaičiau straipsnius apie įvairias pasaulio tautas ir gentis. Tuo metu atrodė, kad visa tai yra kažkur kitam pasaulyje. Kosmose. O tokie žurnalai todėl ir leidžiami, nes to neįmanoma pamatyti savo akimis.

Praėjo kiek laiko, noras nepraėjo, atsirado galimybės ir pradėjau keliauti po pasaulį. Pamačiau daug keistų tautų, žmonių, jų pomėgių, gamtos ir tiesiog gyvenimo kasdienybės. Apie kai ką pavyko netgi reportažus parengti.

Tačiau po visų klajonių pradedu suprasti, kad skaitydami apie tolimiausių pasaulio pakraščių istoriją, gyvenimą ir papročius mes visiškai neįsivaizduojame, ką patys turime.

Prieš keletą metų pradėjau skaityti apie lietuvių papročius, mitologiją ir religiją ir iki šiol nenustoju žavėtis ir stebėtis. Mes net neįsivaizduojame, kokia turtinga ir įdomi mūsų šalis! Kiek archaikos esame išsaugoję, kiek dar gyvų papročių, kurie, regis, jau turėjo išnykti prieš pusę tūkstančio metų!

Mano domėjimas diletantiškas, bet, pvz., ar žinojote, kad lietuvių merginos kalba maldelę mėnuliui ir prašo sveikatos, o tai turi daryti išėjusios nuogos į mėnulio šviesą?

Arba kad iki šiol yra akmenys, kuriems moterys meldžiasi eidamos į bažnyčią? Ir tai nėra šių dienų raganavimas – tai senojo tikėjimo reliktas, papročiai, o tos močiutės yra nuoširdžios katalikės. Tiesiog tai atėjo per kartų kartas ir iki šiol yra išlikę.

Turime daugybę pačių įvairiausių keisčiausių daiktų, kurie buvo naudoti dar prieš kelis dešimtmečius (o kai kas iki šiol galbūt jais dirba), tačiau daugybės jų mes net paskirties nesugebėtume pasakyti!

Reziumė paprasta – nesudievinkime kitų tautų ir papročių, o pasidomėkime, ką patys šalia turime.

Nuotraukoje – senovės kaimo moteris man rodo, kaip naudotis statybose naudojamu įnagiu. Gal pasakysite, kas tai per įrankis ir kam skirtas?

Įrankis statyboms | Asmeninė nuotr.

Įrankis statyboms | Asmeninė nuotr.

2018 m. vasario 15 d.

Dievui, Tėvynei, ArtimuiPelnytai ar nepelnytai, bet šiandien uždaram rate gavau smūgį į krūtinę ir šį apdovanojimą…

Nuoširdžiai nesijaučiu vertas jo, bet džiugu, kad tokia proga prisimenami ne tik žurnalistai, bet ir fotografai.

Dievui, Tėvynei, Artimui!

2018 m. balandžio 11 d.
 

Šiandien teko dirbti prie Medžiotojų ir žvejų draugijos. Laukiau, kol galėsiu užfiksuoti, kaip FNTT pareigūnai išneša iš šios organizacijos dokumentus.

Vienas iš epizodų, kodėl vyksta tyrimas – projekto metu įsigyti 5 VW Amarok visureigiai. Tačiau įdomiausias ne pats pirkinys, o viešas jo paaiškinimas – reikėjo iškelti juodiesiems gandrams dirbtines lizdavietes. O iki tų vietų bet kokia mašina neprivažiuosi ir reikia daug įvairių medžiagų ir įrankių nuvežti…

Galvoju, kaip aš tuos darbus savu laiku sugebėjau padaryti neturėdamas nė vieno visureigio :/ ? Įsimeti į kuprinę kirvį, plaktuką, pjūklą, vielos ir eini į mišką daryti lizdavietės. Ir padarai. Gal kažką tada ne taip dariau? Bet lyg ir gyveno tose lizdavietėse paukščiai…

Kitas įdomus dalykas. Nieko neįrodantis, bet daug pasakantis. Kadangi porą tų amarokų stovėjo kieme, o veikti nebuvo tas valandas ką – užmečiau akį, kas jų viduje.

Viename jų ant galinės sėdynės gulėjo į maišą įkištas medžioklei skirtas lankas ir strėlės… Kažkodėl nepamenu, kad medžioklė su lankais būtų įteisinta, bet neabejoju, kad atsakymas šiuo atveju būtų paprastas –  „sportavau, bet nemedžiojau“. Turėti patį lanką nėra draudžiama, tačiau labai daug klausimų sukelia, kai jis atsiranda ant medžiotojo visureigio galinės sėdynės su paruoštomis strėlėmis…

2018 m. gegužės 11 d.

Patinka fotožurnalisto darbas. Rašant savo pasirinktas temas gali visiškai neskubėti. Gali gilintis kiek nori, sėdėti prie informacijos, analizuoti ir susitikinėti su reikiamais žmonėmis.

Prieš keletą mėnesių rašydamas apie kontrabandą užsikabinau už vienos tokioj pilkojoj zonoj esančios temos. Ir pradėjau po truputį knistis giliau.

Kaip ir dauguma atvejų – 70–80 proc. informacijos galima surinkti labai greitai, bet, norint atrasti likusią dalį ir smulkmenas, tenka praleisti labai daug vakarų. O tai ir yra įdomiausia. Sėdėti, krapštytis ir iki negalėjimo gilintis į temą.

Viskas baigėsi tuo, kad, norėdamas aprašyti tuos likusius 20 procentų, išleidau daugiau kaip pusę savo atlyginimo knygoms. Laukiau mėnesį, kol jos pagaliau mane pasiekė, ir dabar kaifuoju jas rydamas.

Skaitydamas naują siuntą pagalvojau, kad keista domėtis temomis, apie kurias dažnai negali rašyti visko, ką žinai. Turi filtruoti informaciją ir galvoti, kaip padaryti tekstą įdomų, bet nepakenkti valstybei ar nepadėti žulikams.

Daugybę informacijos ir literatūros, kurią mūsų tarnybos dažnai laiko slapta, yra viešai prieinama plačiajame pasaulyje. Tereikia ją susirasti ir atsisiųsti.

Ši knygų siunta jau atėjo. Skaitydamas jas jau radau ir naują temą sekančiam ciklui. Dabar beliko sulaukti naujų knygų arba pareigūnų vizito į mano namus.

Knygos slaptai...-12002018 m. birželio 21 d.

Paskutiniuoju metu bene didžiausias džiaugsmas ir malonumas yra gauti laišką iš knygyno su trumpa žinute  „Knygos atėjo“.

Net nežinau su kuo sulyginti tą emociją… kai skaičiuoji laiką, kada pagaliau galėsi įžengti į tą siaurą praėjimą, iki lubų nukrautą knygomis, kada pamatysi ant stalo padėtą krūvelę iš prieš kurį laiką pateikto užsakymo…

Nori nenori, bet popierinės knygos turi savo emociją ir kitokį jausmą. Palyginti su elektroninėmis knygomis, turbūt galima sakyti, kad tai tas pat, kaip gerti natūralų alų, gamintą namie, ir pirktą iš parduotuvės. Ir ten, ir ten – alus. Abu turi alkoholio, bet skirtumas didelis. Ir ne vien tik dėl skonio…

Mėnesį kitą prie lovos ir lango apsigyvens nauji gyventojai. Tik vis dar nenusprendžiu, kas yra smagiau –  žinios, kurias gauni, ar pats skaitymo procesas.

2018 m. liepos 6 d.

Fotografuoju šiandien mieste, stebiu aplinką ir kažkodėl neįtikina manęs tai. Atrodo lyg viskas ir gražu –  žmonės buriuojasi, mojuoja vienkartinėmis vėliavėlėmis, feisbuke dedasi gražius rėmelius, gražias viršelio nuotraukas, siunčia sveikinimus ir vis dėlto man tai netikra… Lyg žiūrėtum į ugnį ir nejaustum šilumos veidu.

Būti patriotu tapo madinga. Bent jau tokiu vadintis. Madinga keletą kartų per metus pamojuoti vėliavėlėmis ir parašyti patosinius postus socialiniuose tinkluose. Gal dar nufotografuoti kieme kabančią vėliavą. Kad tikrai visi žinotų, jog Tu toks.

Labai smagu, kad tokių žmonių daugėja, tačiau ar ta reklama ir viešieji ryšiai nenustelbia jau esmės? Dabar turbūt jau net neįmanoma jokia ekspedicija, kelionė ar bet koks žygis, jeigu jis nebus skirtas paminėti Lietuvos šimtmečiui…

Neteko girdėti, kad kas savo knygą, žygį ar atradimą paskirtų savo šeimai, miestui ar geram draugui. Geriau uždedam tą logo ir gal dar kokį finansavimą pavyks gauti. Niekas nesako, kad tai blogai. Kiekvienas savo tikslų siekia savaip. Tik ar tas viršelis tikrai visada atitinka vidų? Ar nepradedame švęsti nuo viešųjų ryšių ir nuotraukos socialiniuose tinkluose, kad tikrai visi pamatytų jog mes tikrai tikrai mylim šalį ir švenčiam tokią šventę?

Ar galim ranką prie širdies pridėję pasakyti, kad ne tik per šventes esame patriotai? Kad praleidžiame pėsčiuosius ne dėl to, jog bijome gauti baudą, o dėl to, kad juos nuoširdžiai gerbiame. Ar sustojam padėti sugedusiam pakelyje? Ar nebandome kaip nors pigiau, „be sąskaitos“ išsisukti?

Ar sugebame nesityčioti iš kitaip manančio, net jeigu tai daro visi aplinkui? Ar pakeliame šiukšlę mieste ar miške ir nunešame, kur jai vieta? Ar sugebėtume atsistoti prieš girtą gaują, kai kitas mušamas, nors jėgos nelygios? Ar nepabijosim prieš juos liudyti, net jeigu jie grasins mus užmušti?

Ir galų gale ar visada sugebame kritiškai mąstyti ir mandagiai „pastovėti“ už savo nuomonę ir tiesą? Ar kiekvienas sau galime pripažinti, kad netapome konformistais dėl ramesnio ir sotesnio gyvenimo?

Apsivilkti tautinius rūbus, pamojuoti vienkartine vėliavėle yra nesunku. Šiandien mačiau taip atrodančius veikėjus, kurie teisiami už korupciją, siaučia kartu su žulikais ir rūpinasi savo gerove lipdami per kitų galvas.

Man patriotas yra ne tas, kuris mojuoja vėliavėlę ar užsimauna trispalves kojines ir jų nuotrauką įkelia į FB. Man tikrasis patriotas tas, kuris kasdien tyliai padaro mažą ir galbūt niekam nematomą darbą, nuo kurio geriau tampa visiems ir tuo pat Lietuvai.

Demonstratyvus patriotizmas | V. Balkūno nuotr.

Demonstratyvus patriotizmas | V. Balkūno nuotr.

2018 m. liepos 9 d.

Seku įvykius Tailande, žiūriu nuotraukas ir kone jaučiu urvų kvapą.

Urvai ir speleologija yra turbūt vienas iš esminių pomėgių, nulėmusių mano gyvenimą, jo kryptį ir būdą. Nežinau, ar įmanoma atrasti daugiasluoksniškesnį užsiėmimą nei speleologija ir urvų tyrinėjimas.

Pradėkime nuo to, kad, norint tyrinėti urvus, visų pirma teks lipti į kalnus, išmokti naudotis vienos virvės technika ir susipažinti su daugybe įvairios įrangos, kurią privalu teisingai supinti net ir būnant parą be miego visiškoje tamsoje. Nuo to priklauso gyvybė. Tai turi būti tapę refleksu.

Norint tyrinėti urvus teks išmokti braižyti požeminius žemėlapius ir atlikti įvairius matavimus lazeriniais matuokliais, kampamačiais ir kompasu. Reikia nepamiršti, kad po žeme viskas yra trimatėje erdvėje – čia matuojamas ne tik azimutas ir ilgis, bet ir posvyrio kampas. Vėliau visa tai reikia atvaizduoti urvo žemėlapyje – vadinamojoje toponuotraukoje. Tam, kad kiti speleologai galėtų vaikščioti nepasiklysdami.

Norint tyrinėti urvus reikia turėti ištvermės. Jėga ir ištvermė – skirtingi dalykai. Žmogus gali nepadaryti prisitraukimo, tačiau turėdamas ištvermės galės ilgai leistis žemyn ir tyrinėti po žeme, o gali būti, kad didžiausias raumenų kalnas po pirmo pusvalandžio pavargs judėti siaurais praėjimais.

Taip pat prieš leidžiantis į požemių pasaulį teks susipažinti su geologijos, geografijos, hidrologijos ir net paleontologijos pagrindais. Pirmosios pagalbos suteikimas būtinas žinoti ir taip kiekvienam normaliam žmogui. Speleologijoje tik ji bus kiek kitokia. Greitoji po žeme neatvažiuos.

Tačiau svarbiausia – psichologija ir šaltas protas. Karštakošių ir panikuotojų urvai greitai atsikrato. Čia išmoksti valdyti save. Kartais būna taip, kad norėdamas patekti į dar nežinomą mokslui urvo dalį turi elgtis prieš instinktus. Ir tik juos ir save mokėdamas valdyti gali komfortiškai jaustis. Žinoma, komfortas yra sąlyginis dalykas – urve visuomet būsi šlapias ir nuolatinė temperatūra +6 – +8 neleis ilgam atsipalaiduoti.

Nusileisti 10 aukštų praraja žemyn – kasdienybė. Pralįsti poros sprindžių aukščio molinu ir vandens sklidinu tuneliu – kasdienybė. Išmokti naujų keiksmažodžių po žeme – kasdienybė. Apačioje nesuvokti, kodėl tu ten dabar guli tame molyje per atostogas – kasdienybė. Norėti atgal vos iš ten išlendi – kasdienybė….

Kaip ten sakoma – gimę šliaužioti neskraido. Aš vienas iš jų.

Urvuose... | Asmeninė nuotr.

Urvuose… | Asmeninė nuotr.

2018 m. liepos 13 d.

Kai pasaulis darosi nykus, visuomet nutinka kažkas, kas jį praskaidrina.

Fiksuoju eilinę heroino auką čigonų tabore. Policijos patruliai pasitaiko nebaisiai malonūs. Kai tau liepia eiti šalin, tenka keletą kartų perklausti – kur būtent man siūlo jie eiti? Ir kodėl? Perklausus keletą kartų vienas tik burbteli – „jautiesi labai teisuolis?“

Nei jaučiuosi, nei nesijaučiu. Tiesiog mėgstu dirbti savo darbą, kai niekas to netrukdo. Tiesiog šiaip sau. Iš oro. Nes penktadienis.

Jokio malonumo būti šalia tokių pareigūnų nejaučiu. Suku į taboro centrą apsidairyti ir pasižiūrėti, kas naujo. Seniai bebuvau. Apleidau. Nežinau net paskutinių naujienų.

Jau seniai pastebėjau, kad jausmas būnant tabore tartum tyrinėjant urvus po žeme. Toks neapsakomas jaukumas ir ramybė. Ir tai be pašaipos. Tiesiog ramybė.

Į mane dėmesio nebekreipia nei narkomanai, nei čigonai. Gal tik šviežiai iškepti policijos pareigūnai sustabdo pasižiūrėti, kas čia toks valkatauja.

Važiuojant pro vieną kiemą mane šūkteli vietinė čigonė: „Užsuk pas mus į kiemą!“ Sustoju. Stovėdami per lietų prakalbam kone valandą. Pasakoja apie savo gyvenimą, apie tai, kad dabar privalo per kelias dienas nugriauti namą, kad degina viską, kas viduje, kad iki šiol nežino, kur teks gyventi, brangesnius daiktus leido priglausti bičiulė, o ji svarsto, kur su savo neįgaliu sūnumi toliau eis. Tiesa, po kurio laiko pripažįsta, kad laiko nelegalaus namo nugriovimui turėjo mažiausiai keturis mėnesius. Tiesiog laukė buto… jo negavo, o laikas išseko. Ir jeigu nenugriaus namo, kuriame gyveno nuo jaunystės, – teks mokėti baudą… Tuo metu namą griauna keli narkomanai. Greičiausiai ne už dyka.

Nesiimu nei ginti, nei kaltinti šių žmonių. Tiesiog man įdomios taboro gyvenimo ir mirties istorijos. Ne visos jos yra paviešinamos, tačiau gal dėl tų išgyvenimų jaučiuosi savas čia.

Ir šios dienos pokalbis man įstrigo. Sako, mes žinom, kad tu dirbi su „antru“ (pareigūnais, kurie tabore daro reidus). Bet mes tavimi pasitikim. Tu jau seniai čia. Tavimi galima pasitikėti… Pradeda atsiprašinėti, kad negali net arbata pavaišinti, nes iš namų jau nieko nebelikę.

Ir toliau kalbamės. Nėra jokios įtampos. Atsiranda net juokas, nors aplinkybės tam visiškai netinkamos. Paprašau nusifotografuoti. „Niekad tabore nesifotografavau, bet padarom atsiminimui nuotrauką!“

Dar užklausia, ar tikrai su čigonais nieko bendra neturiu, nes turiu daug jų bruožų… Tuo pat abu pripažįstam, kad prie laužo galim sėdėti iki begalybės, kad miškas ir gamta yra pamatiniai gyvenimo dalykai… Pasiūlo išsiburti, bet mano argumentas, kad, kas lemta, to nepakeisi, tad kam žinoti ateitį iš anksto, ją įtikina.

Išsiskiriam. Penktadienis, trylikta diena, lavonas, taboras, griaunami namai, o aš laimingas…

Tabore... | Asmeninė nuotr.

Tabore… | Asmeninė nuotr.

2018 m. liepos 14 d.

Kai kurie žmonės pasirenka profesijas, kurios reikalauja daug daugiau, nei gali eilinis žmogus. Kartais jose dar daugiau, negu iš jo reikalaujama.

Įdomiausia, kad tokio tipo žmones, kuo sudėtingesnė situacija, tuo apima didesnis malonumas. Rengdamas reportažus matau daugybę tokių žmonių. Tokių, kurie išmainė ramų gyvenimą į įdomų. Paradoksas, kad nors jie gyvena ir labai įdomų gyvenimą, tačiau retas turbūt ramia dūšia gali pasakyti esąs laimingas.

Toks gyvenimas turi savo kainą. Ir jį sugebėti suvaldyti labai sunku. Jie privalo laviruoti tarp daugybės visuomenės niuansų, normų, pareigų ir bandyti prisitaikyti prie visiems įprastų taisyklių. Labai dažnai tam padeda alkoholis. Kartais padeda, o kartais tik sugadina viską.

Pabandykit įsivaizduoti elementarų pavyzdį. Kad ir narą ugniagesį, kuris ežere po vandeniu apgraibomis ieško papuvusio lavono ir jį užčiuopia prieš savo veidą. Tokį, kad pirštai sulenda. Pabandykit įsivaizduoti, kokio lygio turi būti jo nervai…

Bet visa tai juk niekur nedingsta. Nori nenori reikia kažkur nuleisti garą. Taip atsiranda apsauginiai mechanizmai – kad ir ciniški juokeliai. Tarkim, tokį juoką išgirsta koks šių laikų suaugęs berniukas, dėl kurio yra bliurinamas kraujas (ir jau net kaulai!) filmuose.

Jis pasipiktinęs apie tai parašo kokiam socialiniam tinkle. Tokie pat pradeda dalintis, kreiptis į žiniasklaidą. Žurnalistai būtinai įkala riebią antraštę. Naro valdžia priversta reaguoti. Jie „pasipiktina tokiu elgesiu“ ir prie naro dosjė prideda papeikimą.

Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kodėl šie žmonės dirbdami savo darbą retai būna laimingi. Nes juos paprastai supranta tik tokie kaip jie, o ne savo aplinkoje jie jaučiasi kaip meškos per Vienos balių…

2018 m. rugpjūčio 13 d.

Keliaudamas per Tušetijos kalnus ir slėnius daug laiko praleidau kalbėdamas su Zauri –  vietiniu kalnų gyventoju, kurio arkliai nešė žygio krovinį.

Iš pradžių laikęsis atokiai, po kurio laiko jis jau nekalbinamas prieidavo ir pasakodavo apie savo šalį, papročius ir tradicijas.

Kartą užėjo kalba apie turistus, kuriuos jam tenka lydėti. Pasakojo atvejį, kai atvykėliai iš vienos šalies sustoję viduryje numatyto maršruto pareiškė, kad jie pavargo ir čia nakvos. Reikia nuimti visą krovinį ir čia įsikurti.

Zauri mandagiai paaiškino, kad čia netinkama vieta, nes nėra arkliams vietos – nei atsigerti, nei ganyklos, kur jie galėtų atgauti jėgas. Tačiau atėjūnai pareiškė, kad jiems visiškai tas pat – jie moka pinigus ir jų čia valdžia. Tu sukis kaip nori.

Sakė, velniop tokius žmones ir jų elgesį. Ir mūsų nuomonės sutapo.

Tenka nemažai keliauti ir tuo pačiu susidurti su daugybe savo ar ne savo noru pasirinktų bendrakeleivių, o dar daugiau tokių stebėti iš šalies.

Ir išties yra kategorija turistų (keliautojais sunku juos pavadinti), kurie atvykę į šalį į vietinius žiūri tartum į keliais laipteliais žemesnės kastos narius (net ne žmones). Vien dėl to, kad jų gyvenimas kitoks. Ne toks, koks priimtas Vakarų kultūroje. Dėl to, kad jie turi mažiau pinigų, kad jų vertybės kitokios, kad važinėja su prastesnėmis mašinomis arba apskritai jų neturi, kad turi keistus papročius…

Tokie veikėjai nesisveikina su vietiniais, jų nekalbina, nenusiauna batų užeidami į jų namus, nesilaiko vietinių tradicijų. Jiems šie gyventojai – tartum tarnai, kurie turi aptarnauti jų išvyką. Jiems nerūpi kas, kaip ir kodėl vyksta šioje kultūroje. Nes jų pačių kultūra yra geriausia. Nes jie turi pinigų. Ir jų tikslas yra parsivežti nuotraukų su savimi, kad galėtų pasigirti, kokia atsilikus šalis, kurioje jie buvo…

Man regis, kad kitaip negali būti nei sutikus užkalbinti vietinį piemenį kalnuose, klajoklį dykumoje ar dirbančią moterį laukuose… Net nesuprantant kalbos visuomet galima pasisiūlyti padėti, padovanoti mažą suvenyrą ar tiesiog nusifotografuoti, kad liktų prisiminimas ir žmogus pasijaustų svarbus.

Man atrodo, kad būtent vietiniai žmonės ir pagarba jiems išties turėtų būti pagrindinė kelionės vertybė, o tik po to paties poreikiai…

2018 m. rugpjūčio 16 d.

Ištrūkęs iš Vakarų kultūros į kitą aplinką nejučia imi pastebėti, kaip ji kai kuriose srityse išsigimsta. Viena tų sričių – realybės neigimas.

Pas mus tai pavadinama, pavyzdžiui, „vaikų traumavimu žiauriais vaizdais“. Ir ne tik vaikų. Dabar nebegalime ne tik matyti avarijų vaizdų, negalime matyti net ne skerdžiamo gyvulio, negalime matyti ir pačios skerdienos. Negalime matyti netgi pačių kaulų ar kaukolės – visa tai yra bliurinama, nes tai gali sukelti stresą ir šokiruoti vaikus ir dalį kitos visuomenės…

Paskutiniu metu „šokiruoti“ pradėjo ne tik vaizdai, kurie vyksta mūsų gyvenime kiekvieną dieną. „Šokiruoja“ ir „neigiamai veikia“ jau ir žodžiai. Gal netrukus nebegalėsime net rašyti žodžio „kraujas“ ir už jį būsime blokuojami?

Galvoju – ir kuo blogesni užauga kalniečių vaikai patys nuo mažumės darinėdami skerdieną, matydami kraują ir kaulus? Net nereikia kalniečių. Užtenka Danijos pavyzdžio, kur vaikai mokosi anatomijos stebėdami, kaip darinėjami gyvūnai.

Iš dabartinės mūsų kultūros (visuomenės normų) reikėtų suprasti, kad šie žmonės yra psichiškai nesveiki ir traumuoti.

Tačiau man atrodo, kad daug didesnių bėdų turi tie žmonės, kurie kuria tokius precedentus ir įstatymus.

Tiek žmonės, tiek gyvūnai turi tokią neišvengiamą savybę kaip mirti arba žūti. Kartais po to būna kraujo. Bijoti tokių dalykų man yra tolygu kaip maudytis po dušu su drabužiais, nes baisu pamatyti savo kūną.

Iš tokio turbūt pasijuoktume. Bet, kita vertus, uždengiame vaikams akis, kai jie pamato mirtį arba kraują. Bet kuo šios situacijos skiriasi?

Rytai. Realybė | V. Balkūno nuotr.

Rytai. Realybė | V. Balkūno nuotr.

2018 m. rugpjūčio 19 d.

Manęs niekaip nenustoja žavėti benamiai ir valkatos. Tai tokia atskira žmonių kategorija, kurią puikiai galima rodyti mokantis evoliucijos. Prisitaikymas prie aplinkos ir išgyvenimo būdai kartais net mane nustebina.

Seniai baigėsi tie laikai, kai valkatavimas ir benamystė buvo žmogaus likimas. Dabar tai tiesiog pasirinktas gyvenimo kelias. Jiems jis patinka. Tokį jie ir gyvena. Tik nuo to mažiau įdomu netampa stebėti ir mokytis.

Žmogus sugalvojo, kaip išnaudoti velomaratono renginį. Tiksliau, kaip iš jo užsidirbti jame net nedalyvaujant.

Renginyje nemokamai dalijo vandenį. Tas vanduo supilstytas į standartinius plastmasinius buteliukus. Tuos, už kuriuos mes paprastai mokame parduotuvėje užstatą.

Sistema paprasta, bet apie ją niekaip nebūčiau pagalvojęs, kol nepamačiau. Nueini prie vandens dalinimo vietos. Pasiimi dėžę buteliukų. Vandens tiek neišgersi, tad, kad jis nebūtų veltui išlietas – palaistai gerai Gedimino pr. gėles. Butelius priduodi ir turi keletą eurų.

Kaip sakoma, ir gėlės palaistytos, ir skrandis pilnas…

Kaip užsidirbti pinigų iš vandens... | V. Balkūno nuotr.

Kaip užsidirbti pinigų iš vandens… | V. Balkūno nuotr.


2018 m. rugpjūčio 21 d.

Pasiruošimas darbo dienai…

Manau, kad priklausau kategorijai žmonių, kuriems reikia nuolatinių iššūkių ir tobulėjimo galimybės norint džiaugtis darbu ir gyvenimu. Tačiau tai kaip heroinas. Kuo tankiau ir kokybiškesnio bandai – tuo dažniau ir didesnio kiekio norisi. Ir visa tai veda į akligatvį.

Kiekių reikia vis didesnių ir geresnių. O iki tolei teikę malonumą jau nebejaudina. Bet norint tobulėti ir jausti džiaugsmą vis dėlto reikia gauti naują ir gerą dozę…. Kad būtų malonu. Ir taip ją vis didini didini didini…

Šią savaitę aš gaunu tokią iššūkio ir išbandymų dozę, kad pagaliau vėl jaučiuosi laimingas. Taip nuoširdžiai. Ne tada kai tavęs klausia „Kaip gyveni? – Laimingai!“

Tada, kai po visos dienos įspūdžių vairuodamas pagauni savyje, kad esi apsvaigęs. Ne nuo narkotikų ar alkoholio. Nuo to, ką patyrei per dieną. Kai kutena viduje. Kai jautiesi šiek tiek aukščiau, negu vaikšto aplinkiniai žmonės.

Šalia per emocijas kertančių iššūkių eilinį kartą iškyla profesinis klausimas – kaip aprašyti ir pavaizduoti tai, kas yra slapta ir negali būti viešinama? Tu matai ir žinai beveik viską, tačiau paviešinti gali tik mažą dalį ir labai atsakingai. Taip, kad nepakenktum tiems, kurie rūpinasi Tėvyne ir mūsų saugumu.

Tačiau tokiomis dienomis ir po tokio darbo jautiesi gyvas. Nesvarbu, kad trūksta miego, kad kūnas nori eiti atskiru maršrutu nuo proto ir kad šiandien porą kartų save eilinį kartą sulaužei. O kai ką palikai ateičiai. Nes jau supranti, kad dozės turi savo ribas. Jas vartoti reikia saikingai. Kai kada tikslingai ką nors pasiliekant ateičiai, nors galėtum gauti čia ir dabar. Saikas ir susilaikymas yra dorybė.

Tuo pat pradedi suvokti, kiek pasiruošusių ir atsidavusių Tėvynei profesionalų mes turime, jeigu neduok die ateitų diena X. Turime, tačiau nežinome ir dažnai net nesužinosime.

Visa tai artimiausiu metu per „15min.“ Bent jau tiek, kiek galima pasakoti.

2018 m. rugpjūčio 26 d.

Kelios padrikos mintys po praėjusios savaitės darbų.

Kuo skiriasi ir kuo panaši yra spec. tarnybų narių ir artimo rato žmonių atranka? Mano manymu, esmė yra ta pati – žmogus turi būti patikrintas. Tik vienu atveju yra limituotas laiko tarpas, o kitu – viskas priklauso nuo paties.

Principai tie patys. Pamatyti, kaip žmogus elgiasi stresinėse ir sudėtingose situacijose. Tarnybos tam turi pranašumą. Pas juos ateinantys žmonės patys sutinka su jiems skirtais išbandymais, o įsileisdamas žmogų į savo gyvenimą neturi galimybės jį „drožti“ savaitę, mėnesį ar pusę metų ir stebėti, kaip jis elgiasi kritinėse situacijose.

Kiekvienas žmogus turi savo baimes ir ribas, po kurių išeina iš komforto zonos. Užtenka jį atvesti prie to slenksčio ir jau galima sakyti, kad matai jo asmenybės dalį be kaukės. Nedidelę, bet čia jis atsiskleidžia visu savo gražumu.

Nereikia nieko klausti. Užtenka jį stebėti.Kaip jis tvarkosi su savimi, kaip tuo metu bendrauja su aplinkiniais…

Išgyvenimo pratybos | V. Balkūno nuotr.

Išgyvenimo pratybos | V. Balkūno nuotr.


2018 m. rugsėjo 3 d.

Mane vis periodiškai nustebina BPC operatoriai (-ės). Tikrai ne visi, tačia2u kartais pataikau ant tokių, kad, žinodamas, su kuo kalbėsi, turbūt prieš tai išgertum raminamųjų.

Vakar valkataudamas po Valkininkų kraštą aptikau kažką panašaus į sprogmenį. Nusiunčiau nuotraukas porai bičiulių išminuotojų. Natūralu, kad iš nuotraukos negali pasakyti tiksliai, bet abiem panašu buvo į šarvamušį. Tad geriau pranešti, nei palikti.

Skambutis BPC. Atsiliepia moteris. Trumpai paaiškinu situaciją. Vietovė? Merkio pakrantė. Artimiausias miestelis Valkininkai. Siūlausi – galiu atsiųsti koordinates.

Ne. Man reikia kaimo pavadinimo. Sakau, kad nėra čia kaimo. Čia pieva – paupys. O artimiausia gyvenvietė Valkininkai. Taip nebūna, kad nebūtų kaimo! Sakykit, koks kaimas! Dar kartą pasikartoju, kad nėra čia kaimo. Čia miškas ir pieva. Galiu padiktuoti tikslias koordinates…

Įkalbėjau po kokio trečio karto. Padiktuoju iš Garmino nuimto taško skaičiukus. Manęs klausia – o čia x ar y koordinatės? Net pasimetu. Neatsimenu, kad būtų tokia koordinačių sistema…

Sakau, ponia, aš tada per maps.lt koordinates nuimsiu, o jūs suveskite ir matysite tikslų tašką. „O pas mane kita sistemą ir aš į maps nevesiu!“… ok…

Bandau aiškinti, kaip privažiuoti. Irgi neapsieinama be kuriozų, nors, regis, nelabai yra ko nesuprasti.

Sakau, gal dėl viso pikto persiųsti nuotraukas su tuo daiktu? Gal pažiūrės inžinieriai ir sakys, kad vis dėlto nieko rimto nėra.. „Nereikia jokių nuotraukų siųsti!“ Kaip kirviu nukerta… Ok. Klausau, ponia. Jūs čia vadovaujate….

Po kokių 5–6 minučių pokalbio pagaliau abu atsisveikinam. Labai nemalonu.

Aptveriu stop juosta įtartiną daiktą, pažymiu kelią patruliams miško keliuku išsišakojimuose ir išvažiuoju. Dėl viso pikto paskambinu dar kartą 112 ir papildau informaciją. Šįkart operatorė labai profesionaliai ir ramiai viską išklauso ir užpildo.

Bet po pokalbio man vis dėlto liko toks didelis slogutis. Galiu sakyti, kad turiu patirties tokiuose reikaluose ir žinau, kaip elgtis, ką nurodyti ir kas svarbu. Man užtruko realiai labai daug laiko paaiškinti kas, kur ir kaip. Turėjau galimybę pateikti koordinates ir pažymėti teritoriją. Klausimas – kas būtų, jeigu mano vietoje būtų, tarkim, grybautojas, kuriam lūžo koja? Apvirtusi baidarė ir nukentėję žmonės? Arba tiesiog infarkto ištiktas žmogus?

Bet koks asmuo, kuris nesugebėtų šaltu protu mąstyti ir kelis kartus kartoti, kad čia nėra kaimo… kaip greitai jis mirtų, įdomu? Arba po kiek laiko sugebėtų surasti?

Ir kodėl iki šiol nėra galimybės BPC pasiųsti nuotraukų iš įvykio vietos? Dažnai tai daug daugiau pasakytų apie esamą situaciją, negu šoko ištikto žmogaus bandymas nupasakoti situaciją, greičiausiai klaidingai interpretuojant… Arba pasiklydęs žmogus galėtų bent apytiksliai parodyti, kur yra ir ką mato.

O dėl operatorės, kaip sakoma, šaukštas deguto medaus statinę sugadina…

2018 m. rugsėjo 7 d.

Kone kiekvienoje kelionėje mane įstringa detalės, kurios nėra aprašomos kelionių giduose ar vadovuose po regioną.

Ukrainos priešakinėse linijose tai buvo lėlytės motankos, kurios saugo karius nuo kulkų ir sprogimų. Migrantų iš Afrikos istorijose – vudu apeigos, kai net ir žinodamos, kad pakliuvo į prostitucijos spąstus, merginos negali perlipti per save ir sulaužyti įžadų. Bolivijoje tai buvo sudžiovinti embrionai, kurie neša laimę…

Sakartvelo kalnuose man įstrigo pakelėse esantys kryžiai ir akmeniniai altorėliai. Vėliau keliaudamas per kalnus išsiaiškinau, kad tai vietinių tušetų žūties vietos. Šalia jų dega žvakutės, kartais paliktos aukos ir net plastikiniai buteliai.

Vėliau brendant per kalnus ir slėnius su vedliu Tatia Tekle jis pasakojo (nuoširdus ačiū už kompaniją ir kantrybę atsakinėjant į klausimus!), kad kalnuose žuvus kartvelui, o tai gali nutikti jam nukritus nuo pasibaidžiusio arklio ar nulėkus su mašina nuo skardžio, pastatomas atminimo ženklas.

Mirties vietoje visuomet įrengiamas toks kryžiukas ar altorėlis (kiek pastebėjau, jų forma skiriasi prikausomai nuo regiono). Kaskart važiuodami pro tą vietą artimieji, draugai ir klasiokai sustoja atiduoti jam pagarbos. Turint omenyje, kad kalnuose kone visi visus pažįsta, tai pagarbą atiduoda tikrai daug žmonių.

Pagarbos atidavimas – tai vaišės. Kad būtų patogiau, įrengiamas staliukas su suolais. Jeigu tai ganykla ar pieva, kur ganosi gyvuliai, teritorija aptveriama.

Artimieji ir giminės prieš pradėdami valgyti ir vaišindamiesi vietine namine čača prisimena žuvusįjį ir jam nulieja pirmus gurkšnius degtinės ar vyno.

Tokie pasisėdėjimai gali trukti ir kelias valandas. Neretai išvažiuojant prie kryžiaus paliekama čačos talpa. Tam, kad pro šalį eidamas praeivis, kuris pats neturi degtinės, galėtų paaukoti ir išgerti į žuvusiojo sveikatą.

2018 m. rugsėjo 15 d.

Kuo toliau, tuo labiau manau, kad viena svarbiausių žmogaus savybių gyvenime yra motyvacija. Noras tobulėti, keisti ir siekti daugiau.

Gali nieko neturėti, bet jeigu būsi motyvuotas ir sieksi savo, toli gali nueiti. Dažniausiai mus stabdo tik mūsų pačių baimės. Bet jeigu noras eiti tolyn už ją didesnis, beveik nebejotinai viską pasieksi.

Gaila, kad negaliu viešai pasakoti visų istorijų, kurios nutiko vien dėl to, kad pagalvoji – nafik. Aš tai padarysiu.

Pirmiausia leidi sau ar kitam į galvą įšauti pačią kvailiausią mintį. Kvailiausią, nes tuomet ji tokia atrodo. Sekantis sakinys būna – nesąmonė čia, idiotizmas, net negaišk laiko tokiam marazmui.

Dabar jau išmokau kaskart savęs paklausti – o kodėl nesąmonė? O kas trukdo? Ko reikia norint tai padaryti? Ir kas nutiks, jeigu nepasiseks?

Paprastai atsakymai kaskart mane patį nustebina. Dažniausiai net ir pačioms neįtikėčiausioms idėjoms pasiekti tereikia tik noro, užsispyrimo ir valios. Aš eisiu toliau ir padarysiu. Ir net jeigu atrodo beviltiška – vis vien bandysiu.

Nepavyks pirmą kartą, gal pavyks antrą kartą. Arba bent jau trečią… Net jeigu nepavyks – būsi bent pabandęs ir turėsi jau daug daugiau patirties, negu iki to turėjai.

Tačiau neįtikėtina, kiek kartų vos pabandžius tampa aišku, kad viskas išsipildys. Baisu atrodo tik nepradėjus to daryti. Taip. Kažkiek tenka pasispausti, kažką paaukoti, pakentėti, bet bus daug geriau, negu kad buvo iki tol…

Svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi…

V. Balkūnas po normalaus žygio, jo žodžiais... | Asmeninė nuotr.

V. Balkūnas po normalaus žygio, jo žodžiais… | Asmeninė nuotr.

2018 m. rugsėjo 22 d.

Galvoju, kas daugiau kam duoda. Aš žurnalistikai ar ji man? Sako, kad kiekvienas žmogus yra egoistas, tačiau tos ribos ir supratimas yra skirtingi.

Nežinau, kokios yra mano ribos, tačiau kaskart manau, kad aš gaunu daug daugiau, negu atiduodu. Manau, kad jau seniai būčiau metęs žurnalistiką, jeigu ne tokie projektai ir žmonės, su kuriais susipažįsti juos darydamas.

Jeigu ne tie egoistiniai potyriai ir malonumas, kurį patiriu bendraudamas, patirdamas ir išmokdamas kažką naujo, vargiai vis dar dirbčiau šioje srityje…

Aš kaifuoju. Nuo to, ką galiu sužinoti, išmokti ir patirti. O šis ciklas man davė žiauriai daug. Nuo mokymosi organizuoti, pažinčių, nusivylimų, atradimų, suvokimo ir dar nebandytų psichofizinių savęs išbandymų…

2018 m. rugsėjo 26 d.

Jos mus saugo. Simona saugo šalies vadovę.

Daug kam atrodo, kad asmens sargybinio darbas yra kažkas romantiško. Gali būti. Aš turbūt negaliu žiūrėti į jį nešališkai. Daug bičiulių ir draugų jį dirba. Todėl žinau daugiau negu statistinis pilietis.

Pasakysiu tik tiek – tai žiauriai sunku. Nesugebėčiau to daryti. Ir sunkiausia yra ne treniruotės, sportas, įgūdžių lavinimas ar susitaikymas su saugomo asmens ir jo šeimos charakterio savybėmis, kurios dažnai nebūna pačios mieliausios…

Sunkiausia šiame darbe, mano manymu, yra sugebėjimas išbūti nuolat budriam ir akimirksniu reaguoti į susidariusią situaciją. Ir per tą akimirką priimti tinkamą sprendimą.

Patikėkit, kaip tai yra sunku, kai gyveni ramiame krašte. Viena yra būti budriam Afganistane ar Donecko priemiesčiuose, o visai kas kita – Lietuvoje…

Pabandykite įsivaizduoti situaciją, kad eidami ar važiuodami į darbą jūs saugotės pavojų ir esate bet kada pasiruošę reaguoti į grėsmę. Ją galite susigalvoti patys – girtas nepatenkintas klientas, išprotėjęs kolega su ginklu ar įpykusi minia su molotovo kokteiliais… Fantazuoti galima be galo.

Pirmą dieną bus įdomu, antrą – gal dar užteks jėgų, o trečią – pradės atsibosti. Po savaitės jau nebekreipsite į nieką dėmesio.

O šie žmonės negali sau leisti atsipalaiduoti, nors nieko ir nevyksta. Jie turi būti įsitempę kaip styga. Tai žiauriai vargina.

O lytis… neabejoju, kad vėl prasidės komentarai dėl to… Mačiau, ką jos gali. Nesvarbu, kaip atrodo. Patarimas paprastas – nebandykite jų užkabinti. Ypač, kai darbo metu būna kaip stygos ir pasiruošę reaguoti į grėsmes…

Jos mus saugo. „15 min.“ projektas

Jos mus saugo.  „15 min.“ projektas

 

2018 m. rugsėjo 19 d.

Vienas man brangiausių dūšiai šių metų projektų netrukus startuos per „15 min.“   Rašinių, nuotraukų ir videociklas apie kovines moteris pareigūnes, kurios tarnauja Lietuvai.

Apie jas ir jų susidūrimą su savimi. Apie ribas, kai reikia peržengti save ir išeiti iš komforto zonas. Apie savęs pažinimą ir baimes.

Laikas, kol rengiau jį, man neabejotinai bus vienas įsimintiniausių šiais metais. Ir ne vien dėl to, kad teko sėkmingai išbandyti tai, apie ką man dabar dėstytojai universitete sako, kad tai neįmanoma…

Aš džiaugiuosi pažinęs nerealias pareigūnes ir jų atsidavimą darbui. Ne tik pareigūnes, tarnaujančias Lietuvai, bet ir mamas, moteris ir mylimąsias. Jos nėra antžmogiai, nors kartais taip gali pasirodyti. Tai tie patys kaimynai, kuriuos mes kasdien sutinkam ir dažnai net nepagalvojam, kuo jie rizikuoja dėl mūsų…

Tačiau nė ketvirtadalio šio projekto nebūtų pavykę, jeigu ne „15 min.“ komanda ir nerealus palaikymas iš visų tarnybų ir kariuomenės (tiesa, viena tokia populiari įstaiga nepatenka į šią formuluotę).

Pareigūnai, kariai ir jų vadai dėjo man sunkiai suvokiamas pastangas, kad viskas būtų kuo įdomiau ir geriau. Nuoširdus ačiū jiems! Kaip sakoma – geriau neturėk pinigų, o turėk daug draugų. Šiuo atveju ne tik senieji padėjo, bet dar ir daug naujų susiradau.

2018 m. spalio 4 d.

Jeigu jau taip atsukus viską iki pat pradžių, tai mano domėjimasis „vyriškų“ profesijų moterimis ir moterimis pareigūnėmis prasidėjo būtent nuo gaisre sutiktos ugniagesės.

Pamenu tuomet savo nustebimą. Negalėjau patikėti, todėl dėl viso pikto pasitikrinau oficialiai. Pasitvirtino. Tuomet ir pagalvojau, kad būtų įdomu surasti daugiau tokių profesijų ir užsiėmimų, kur įprastai dirba vyrai, o moterims reikia gerokai pasistumdyti alkūnėmis ir atlaikyti pašaipas, kad galėtų įsiterpti ir dirbti mėgstamą darbą. Taip kadaise gimė ciklas „Viena tarp vyrų“.

Prisipažinsiu – ieškojau ir atvirkštinio varianto. Vyrų, turinčių „moteriškas“ profesijas. Pavyko aptikti vos keletą pavyzdžių „ant ribos“. Vyrams pastabų ir pašaipų nelaido, net jeigu jie dirba buhalteriais, darželių auklėtojais ar ginekologais. Tai kaip ir normalu. Tačiau, jeigu moteris pabando dirbti kai kuriuos „vyriškus“ darbus, – tuoj pat susilaukia pašaipų ir užgauliojimų.

Viena tokių profesijų – ugniagesio-gelbėtojo. Reikia pripažinti, kad tai tikrai fiziškai , o neretai ir psichologiškai sunkus darbas ir jo negali dirbti kiekviena mergina (kaip, beje, ir vyras).

Lietuvoje yra keletas moterų, dirbančių ugniagesių-gelbėtojų darbą. Viena jų – Lina Lelevičiūtė. Gaisrus gesinančia ir žmones gelbstinčia moterimi ji tapo neiškart. Tam prireikė 12 metų. Bet tapo. Ir daro. Tai tik parodo, kiek svarbu yra turėti svajonę ir jos siekti.

Lina, kone vyriausia ir daugiausia patirties savo darbe turinti projekte dalyvaujanti pareigūnė. Ji net neslėpdavo, kad jaučiasi kaip mama jaunesnėms dalyvėms. Galbūt kartais tai ir erzindavo, tačiau visi labai vertinom jos palaikymą ir rūpestį kitais .

2018 m. spalio 7 d.

Turint fotožurnalisto profesiją tenka susipažinti ir bendrauti su daug įvairiausių žmonių. Šiuo metu tai yra bene labiausiai mane džiuginantis motyvas šiame darbe.

Iki šiol sprendžiau, kodėl lengviausiai bendrauti su jaunais žmonėmis. Vis dėl to manau, kad esmė yra ne amžius. Man patinka žmonės, turintys „žiežirbą užpakalyje“. Tie, kurie nenusėdi vietoje, nori tobulėti, o svajonės ir idealizmas tiesiog šnypščia. O dažniausiai tokie būna jauni žmonės.

Ateis laikas ir temperatūra atvės. Garas nuslūgs ir į pasaulį bus pažvelgta kitaip. Norai ir svajonės atsimuš į niūrią rutiną. Taip jau surėdyta. Klausimas tik vienas – kiek ta žiežirba rusens užpakalyje ir vis varys pirmyn. Vieniems tai trunka kelis mėnesius, kitiems – kelis dešimtmečius.

Klausimas, kiek per tą laiką žmogus sugebės iš to užsidegimo pasiekti ir juo pasinaudoti. Man norėtųsi, kad tokiems žmonėms tas užsidegimo ir noro veikti laikotarpis tęstųsi kiek įmanoma ilgiau. Ideliu atveju iki mirties.

Norisi juos paskatinti ir padrąsinti.

Ina – vienas iš tų žmonių. Jauna, ambicinga ir idealistė. Tyli žemaitė, kuri savyje turi ne žiežirbą, o visą besikūrenantį laužą. Gal ne visuomet geba jį prižiūrėti, bet tai ir yra žavu. Ta energija iš vidaus.

Žmogus lyderis su užslėptu pykčiu neteisybei, noru pakeisti pasaulį, daryti gera žmonėms ir Tėvynei.

Kas smagiausia, kad tokių žmonių daugėja. Auga visiškai nepriklausoma karta. Karta ne ta, kuri žino savo teises. Karta, kuri žino ir atlieka savo pareigas.

Ir aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jos mus saugo, o joms baimė yra melas. 

 2018 m. spalio 9 d.

Praėjo pirmas studijų mėnuo. Žiauriai įdomus jausmas. Naujas pasaulis. Kitas pasaulis. Visiškas išėjimas iš komforto zonos.

Beveik visi pirmakursiai mokyklą baigė vos prieš kelis mėnesius. Man nuo abitūros egzaminų praslinko (tiksliau – pralėkė 🙂 ) jau 18 metų.

Tuos metus kažkaip išgyvenau. Kažkur dirbau, iš kažkur išmetė, kažkur priėmė, kažkur vos nežuvau, kažkiek patyriau ir žmonių ratas, kuris žino mane, tapo didesnis negu tų, kuriuos aš žinau.

Fotožurnalistai yra cinikai ir tokia padermė, kuri po kelerių metų įpranta „kojomis duris spardyti“. Eiti kiaurai sienas, langus ir jiems nedaro įspūdžio šalia praeinantis popiežius ar po avarijos gulinti nutraukta koja. Tiesiog darbas. Nejaudina. Ir tik tegu pabando koks ministras ką nors pasakyti ar pavėluoti į spaudos konferenciją…

Ir tokioje terpėje gyvenęs daugiau kaip 10 metų aš ateinu į pirmą paskaitą… Suprantu, kad sunkiai valdau savo jaudulį ir stresą. Nieko nepažįstu. Jaučiuosi visiškai žalias. Ir nebegaliu eiti kiaurai, nes mano statusas čia jau toks pat kaip kitų. Iš pradžių būdavo, kad atėjęs į paskaitą bijodavau paklausti, ar apskritai į tą grupę patekau ir į tą paskaitą atėjau…

Po kurio laiko pradedi pažinti grupiokus, kursiokus ir dėstytojus. Bet stresas dar nemažėja. Ta patirtis, kurią įgijau per tuos 10 metų intensyvaus darbo gatvėje, yra visai kas kita, ką moko žurnalistus universitete.

Mano patirtis – kaip renkant medžiagą naktį tabore aptikus leisgyvį sumuštą narkomaną jį išgelbėti ir kartu negauti į galvą nuo čigonų (dažnai užtenka triaukščių keiksmažodžių ir atstovėjimo už save vienam prieš visus), o paskaitose universitete kalbama apie žurnalistinę etiką, kad reikia kalbėti mandagiai, prisistatyti ir taisyklingai kirčiuoti.

Du skirtingi pasauliai. Bet aš naujuoju nuoširdžiai džiaugiuosi. Negali gyventi užsidaręs tik viename. Aš iki šiol gyvenau. Dabar pradedu mokytis kitos pusės. Panašu, kad dalis dėstytojų irgi gyvena kitame –  teorijos pasaulyje. Kaip jie man atveria akis kai kur, taip man kartais tyliai norisi jiems parodyti, kad egzistuoja ir kiek kitoks gyvenimas.

Apskritai dėl dėstytojų, – jų yra labai įvairių. Pirma kategorija – inteligentiški, mandagūs ir išsilavinę. Su tokiais norisi sėdėti kad ir dar vieną paskaitą ir diskutuoti. Į studentą jie žiūri sveikai ir protingai. Leidžiasi į diskusijas ir noriai padeda.

Yra tokių, kurie pasakoja paprastus dalykus, bet sugeba pateikti kaip branduolinės fizikos magistrinio darbo gynimą. Iš jų paskaitos išeini jausdamasis visišku idiotu. Bet gal jie tada svarbūs pasijaučia?

Trečia kategorija – dėstytojai, kurių dalykų neišmanai, bet paskaitos metu sugeba taip pateikti ir padrąsinti, kad net ir patingėjęs iki galo atlikti namų darbus išeini sau prižadėjęs, kad toliau stengsiesi tik daugiau, nes žiauriai įdomu! Jis nebando parodyti, koks yra protingas. Jis parodo, kad studentas yra toks.

Nežinau… dar tik mėnuo studijų, bet kol kas labai džiaugiuosi. Gali būti, kad atėjus sesijai kalbėsiu jau kitaip ir keiksiuosi. Bet kol kas mokslai „veža“.

2018 m. lapkričio 16 d.

Prieš keletą dienų Rimantė mane pakvietė į savo LRT radijo laidą „Įkvėpk, iškvėpk“ pašnekėti apie… gyvenimo džiaugsmą. Žiauriai man keista tema. Gal dėl to ir užkabino. Niekad nemąsčiau apie tai. Regis, gyveni, ir tiek. Džiaugiesi tuo, kas vyksta, ir tiek. Koks dar receptas…

Laukdamas pokalbio ir turėdamas minutę, kol važiavau iš vieno fotografavimo į kitą, vis pamąstydavau, kas mano gyvenimą daro vienokį ar kitokį…

Kad ir kaip būtų, vis dėlto didžiausią įtaką mano gyvenime padarė ir vis dar daro fotožurnalisto profesija. Tačiau man tai ne tik mygtukų spaudinėjimas. Man tai kur kas daugiau. Gal net sakyčiau, kuo toliau, tuo labiau tas techninis nuspaudimas ir pačios nuotraukos padarymas yra antraeilis ar net trečiaeilis dalykas.

Dirbdamas tokį darbą sutinki daugybę įvairiausių žmonių. Jie nėra geri ar blogi. Jie gyvena savo gyvenimą. Su savo problemomis ir džiaugsmais. Ir mato aplinką savo akimis. Ne mūsų. Bendraudamas su jais bent laikinai pradedi pasaulį matyti kitu kampu. Ir su kuo daugiau žmonių bendrauji, tuo labiau pasaulis įgyja 3D vaizdą…

Paskutiniais metais pastebiu, kad atvykus į fotografavimą ar kokį įvykį man daug įdomiau kalbėtis su liudininkais nei spausti patį kadrą. Fotografuojant portretą – bendrauti su herojumi, nei ieškoti meninių išraiškų.

Suprantu, kad tai turbūt nėra labai profesionalu. Tačiau neretai nutinka taip, kad „užsikabliavęs“ bendrauti „užsikabliuoji“ ir fotografuodamas eilinį portretą – vietoje 10 minučių skiri tam keletą valandų, o pats herojus tampa geru bičiuliu.

Tai tik vienas iš niuansų, kas mane „veža“. Tačiau jų yra daug daugiau. Vienas iš svarbiausių – žmonės. Patys artimiausi. Jie padeda. Iš jų mokaisi, jų dėka tobulėji, o kartais net padarai beprotiškus dalykus (pvz., įstoji mokytis 🙂 ).

Tai dalis priežasčių, kurios daro mane laimingą. Dalis „receptų“ veikia iki tol, kol jų nepadaugini. Tada atsiranda šalutinė reakcija – atvirkštinis poveikis…

Visas pokalbis su Rimante Kulvinskyte – mediatekoje (LRT. „Įkvėpk. Iškvėpk“ 2018-11-15). Dar įdomiau, kad laidos metu garso režisierė išleido į eterį porą mano mėgstamiausių dainų, kurių niekad nesitikėjau išgirsti LRT eteryje. O vienos iš jų metu man nuolat sudrėksta akys ir gerai kala per emocijas, nors įprastinėmis sąlygomis nepamenu, kada esu verkęs paskutinį kartą…

Parengė Dalia Rastenienė

 logo_srtrf (1)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Profesijos, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *