D. Kuolys. Smurtas valstybės vardu – malonė ar Orvelas ir Kafka?

„Seimas priėmė įstatymą – kuriame pirmąsyk Lietuvos istorijoje ne tik uždraustos fizinės bausmės bei visos smurto formos, bet ir numatyta išsami pagalba šeimoms.“ – sako veidaknygėje Seimo narė Dovilė Šakalienė.

Tačiau jos minimo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo antrojo straipsnio penktoji dalis skelbia:  „Fizinė bausmė – vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą.

Fizine bausme nelaikomos valstybės legaliai taikomos bausmės ir kitokios poveikio priemonės nepilnamečiams“.

Taigi valstybės „taikomas“ smurtas prieš vaiką, vaiko kankinimas arba jo garbės ir orumo pažeminimas, pagal Seimo priimtą ir prezidentės pasirašytą Lietuvos Respublikos įstatymą, nebėra smurtas.

Į šią įstatymo nuostatą veidaknygėje atkreipė dėmesį Seimo narys Naglis Puteikis.

Valstybės smurtas yra „privatus reikalas, į kurį niekas neturėtų kištis“, – aiškino šią savaitę per „Žinių radiją“ žurnalistas Vytautas Bruveris, rūsčiai smerkęs Seimo narius, kurie tokį „privatumą“ pažeidė.

„Orvelas ir Kafka, jei būtų čia, turėtų slėptis po lapais, nes jų vaizduojamos visuomenės atrodytų kaip rankdarbių būrelis, palyginus su mūsų kasdienybe.“ – nebeištvėrė valstybės smurtą patyrusios kauniečių šeimos advokatė Rūta Visocnik.

Ir savo veidaknygėje vaizdžiai aprašė jos ginamos šeimos susidūrimą su „vaiko teisių gynėju“:

„Štai ką tik nuskambėjęs epizodas dėl T. Ismailovo, teisto ir pikantiškus pomėgius demonstruojančio „vaikų teisių gynėjo“, gatvėje taip agresyviai plėšiančio 2 metų vaiką tėvui iš rankų, kad praeiviams net kilo noras pranešti apie smurtautoją. Ne apie tėvą. Apie vaiko teisių gynėją, veikusį nelyg nusikaltėlis. Ironiška? Atsitiktinumas? Išimtis? Ne! Tai dabartinės Lietuvos „koncentratas“. Vienas standartas taikomas tau, eilini lietuvi, o kitas – valstybės prievartos aparatui.

Tik pabandyk, teistas ir valstybę apvaginėjęs lietuvi, linkęs į viešą prievartos ir erotikos simbolių demonstravimą, papulti vaiko teisių gynėjų akiratin! Mikliai būtum pripažintas neadekvačiu piliečiu ir netinkamu tėvu.

Tačiau štai, šitas visus vaiko teisų gynėjo formaliuosius standartus atitinkantis asmuo (anot SAD ministro ir A. Jakavonienės), įsibrauna į tavo privačią – tau šventą – erdvę, kurios neliečiamumą garantuoja Konstitucija; elgiasi kaip budelis, o ne kaip svečias; savo grubiu elgesiu gąsdina ne tik vaikus, bet ir tave patį; tu esi bejėgis, nes jis turi teisę veikti valstybės vardu, ir dar pačioje jautriausioje srityje; tavo bandymas atlikti savo prigimtinę tėvišką pareigą – suabejoti jo veiksmais ir apsaugoti vaiką nuo jo grubių letenų – baigiasi tuo, kad Visagalėje ir Nekvestionuojamoje Grėsmių Nustatymo Lentelėje esi apkaltinamas neadekvačiu elgesiu (nes nieko kito tau negali „pripaišyti“); padaroma išvada, kad dėl neadekvatumo tu negali pasirūpinti savo vaikais, ir tą pačią dieną tu esi diskvalifikuojamas kaip tėvas. Be jokių įrodymų, nei minutei nesusimąsčius apie pasekmes vaikams. Viršų ima štai tokių izmailovų grubi jėga ir įžeista ambicija.

Gal šitas žmogus vaikystėje nejautė tėvų globos ir šilumos, gal jaučia nuoskaudą dėl to, kad kažkada tėvai jo neapgynė. Gal dėl to jis instinktyviai siekia grubiai reaguoti į bet kokią tėvystės ir motinystės apraišką? Galbūt būtent dėl to įsidarbino srityje, kurioje tėvystės menkinimas, vaiko ir tėvų ryšio ardymas vykdomas prisidengus valstybės vardu. Jam viskas paduota ant lėkštutės – tik važiuok ir imk.

Norėjau tikėti, kad yra būtent taip – kad šitas žmogus yra anomalija, o ne taisyklė vaiko teisių apsaugos sistemoje. Tačiau ministro ir vaiko teisių gynėjų vadovybės reakcija rodo, kad nieko baisaus čia jie nemato – įstatymas leidžia įsidarbinti, kvalifikacija tinkama. Atliksim tarnybinį patikrinimą ir valio. Ministras sako – neskubėkim daryti išvadų. Tačiau ir vėl dvigubas standartas – taisyklė „neskubėkim“, pasirodo, taikoma tik valstybės aparato, o ne visuomenės naudai. Tėvai, iš kurių atimti vaikai, buvo įvertinti labai skubiai, ir visai Lietuvai valstybės vardu skleidžiama melagystė apie neblaivią mamą, apie namuose rastus smurto įrankius, apie vaiko „sveikatos sutrikdymą“ (nepasakant, kad tai tebuvo sena mėlynė ant kojos).

Ir kaip apsiginti nuo institucinio smurto, vykdomo ne tik valstybės vardu taikant prievartą be teisės adekvačiai gintis, bet ir atvirai meluojant ir dezinformuojant tautą už „viešiesiems ryšiams“ skiriamus milijonus? Tiems ryšiams iškeisti jau šimtai milijonų. Ar jaučiame kokį nors ryšių su valstybės įstaigomis ar pareigūnais pagerėjimą? Ar esame geriau informuoti apie tikrąją jų veiklą? Ar gauname sąžiningus atsakymus į savo klausimus, ar tik makaronus ant ausų? Ar kiekvienu klausimu į priekį išstumiant “ryšių su visuomene” atstovą didinamas institucijų atvirumas, ar tik vengiama realaus bendravimo su žmonėmis ir asmeninės atsakomybės?

Kur šiuo atveju yra tas ryšys su visuomene, jeigu valdžios atstovų pasisakymuose neužkabinama esmė – kad tėvui neleista likti su vaikais būtent dėl ismailoviškoje lentelėje įrašytos eilutės „reaguoja neadekvačiai, todėl negali pasirūpinti vaikais, negali užtikrinti vaikų saugumo“? Visai tautai buvo parodyta, kad tas, kuris viešoje vietoje plėšė vaiką iš tėvo rankų – adekvatus ir turintis teisę teisti; o tėvas, ginantis savo mažametį sūnų nuo pasitikėjimo nekeliančio svetimo žmogaus – neadekvatus.

Orvelas ir Kafka, ko gero, būtų sustoję čia. Nes net ir jų fantazija nebūtų nuvedusi toliau.
Bet mes galim ir daugiau! Tie patys valdžios žmonės, leidę grubiai atiminėti vaikus tokiems ismailovams, tėvams siūlo „bendradarbiauti“, priimti jų siūlomas „paslaugas“ šeimai. Jie išmokys mus kaip gyventi.

Ir tu neturi teisės atsisakyti. Nes nebendradarbiavimas su izmailovais yra vienas iš kertinių Grėsmių Lentelės punktų, galinčių nulemti vaiko paėmimą ir grąžinimo galimybės nukėlimą neribotam laikui.

Tokiu būdu jie palauš tavo valią ir išmokys besąlygiškai paklusti, šantažuodami tave per pačią jautriausią vietą – tavo vaikus. O kas toliau?“

Ir kaip reikėtų, kad šiuos teisininkės žodžius išgirstų Dovilė Šakalienė, Mykolas Majauskas, kiti Seimo nariai, socialinės apsaugos ministras, premjeras, prezidentė ir pradėtų patys nuoširdžiai bendradarbiauti su visuomene, norinčia gyventi laisvoje Respublikoje.

O vieną kertinių laisvos Respublikos principų dar prieš Kristų yra nusakęs Markas Tulijus Ciceronas:

“Pirma ir aukščiausia taisyklė: „Te nebūna naudojama jėga!“. Nes nėra nieko, kas būtų pražūtingiau piliečių bendruomenei, labiau priešiška teisei ir įstatymams, taip nepilietiška ir nežmoniška, kaip kad, gyvenant padorioje ir tvarkingoje respublikoje, ką nors daryti prievarta.“