Pačioje rugsėjo pradžioje, Švedijoje, įvyko riksdago (parlamento) rinkimai. Nežymia persvara juos laimėjo centro-kairės koalicija, susidedanti iš socialdemokratų, kairiųjų ir žaliųjų. Vienu mandatu mažiau riksdage turi centro-dešinės aljansas, susidedantis iš keturių partijų atstovų – moderatų, liberalų, centristų ir krikščionių demokratų. Atrodo, lyg ir aišku kas turėtų sudaryti vyriausybę. Bet ne viskas šį kartą taip paprasta. Socialdemokratų lyderis Stefanas Lofvena, po silpnesnio nei anksčiau savo partijos pasirodymo riksdago rinkimuose, buvo atstatydintas. O dešiniųjų lyderiui Ulfui Kristersonui irgi nepavyko suformuoti vyriausybės.Viso to problema – trečioji pagal surinktų balsų skaičių partija – ultra dešinioji Švedijos demokratų partija, kuri pasižymi rasistiniais ir ksenofobiniais pareiškimais ir yra aiškiai priešiškai nusiteikusi imigrantų klausimu. Ji surinko 17,6 proc. balsų, per aštuonis metus patrigubinusi ją remiančių balsų skaičių ir reikalauja įtakos priimant sprendimus mainais į paramą. Su demokratais nenori bendradarbiauti nei viena iš Švedijos politinio spektro pusių – nei kairioji, nei dešinioji.
Tiesa, eilinių moderatų ir krikščionių demokratų tarpe yra balsų, norinčių sueiti į sandėrį su demokratais, bet vadovybės tarpe to nėra. Šiaip ar taip laikas bėga, ir vis mažiau lieka laiko, jeigu nenorima naujų riksdago rinkimų, iki paskutinių alternatyvų pasiūlymo vyriausybės sudarymui, po to turėtų sekti riksdago patvirtinimas. Prieš kelias dienas S. Lofvenui vėl buvo pasiūlyta suformuoti vyriausybę. Neatmetama galimybė, kad kuri nors partija iš centro-dešinės pusės gali palinkti centro-kairės pusėn ir ją paremti. Tik ar to norės patys socialdemokratai, savo vidaus politikoje jau ir taip toli pažengę neoliberalizmo kryptimi, kas tiesiogiai grasina partijos identiteto praradimu.
Svarbu pažymėti tai, kad ultradešinioji Švedijos demokratų partija gerovės valstybės vystymo atžvilgiu yra pasisakiusi ne kartą, ir tuo pelniusi nemažos rinkėjų dalies paramą. Niekada Švedijos istorijoje nebuvo tokios keistos, panašios į politinį patą situacijos, kuri, vis tiek, anksčiau ar vėliau, išsispręs kurios nors politinės jėgos pergale.
Autoriu yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius
Profesorius, bet apibūdindamas Švedijos demokratų partiją vadina neoliberalmarksistų klišėmis: “ultra dešinioji Švedijos demokratų partija, kuri pasižymi rasistiniais ir ksenofobiniais pareiškimais”. Jei jie pasisako prieš pabėgėlių priėmimą, tai reiškia nuosaikūs demokratai, tokių daug yra ES valstybėse ir kaip galima nelogiškai taip vadinti, juk aiški Demokratų partija.
Jei tokie profesoriai dėsto jaunimui, tai Lietuvos kelias yra link išnykimo. Prof. patarčiau klausyti D. Trampo minčių, kurias jis pasakė dėl pabėgėlių D. Britanijoje ir kurias nutylėjo didž. mūsų žiniasklaida, kad tai didžiulė gėda Europai naikinančiai savo kultūrą. Gėda turėti M.Romerio vardą universitetui, kuriame neoliberlmarksistiniai profesoriai, M.Riomeris buvo Masonų ložės “Lietuva” vadas ir kovojo dėl Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai
– tiksli analizė
Na, nederėtų pamiršti, jog 70% švedijos pajamų atitenka 1% Švedijos piliečių. Kaži ar etninių. Švedija globalizuojama- diabilizuojama taip pat sparčiai, kaip ir Lietuva. Global kapital neturi sienų, nei ribų!