Netekome etnologės Marijos Miliuvienės (4)

Marija Miliuvienė | Asmeninė nuotr.

Rugpjūčio 29 d. mirė Lietuvos istorijos instituto etnologė humanitarinių mokslų daktarė  Marija Mastonytė-Miliuvienė (1931-2018).

M. Miliuvienė (Mastonytė) g. 1931 m. gruodžio 8 d. Miežionėlių k. Švenčionių r. Etnologė. Etnologo, prof. habil. dr. Vacio Miliaus (1926-2005) žmona.

M. Miliuvienė baigusi Švenčionių gimnaziją, 1949–1954 metais mokėsi Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete, kur įgijo istoriko ir istorijos mokytojo specialybę. Dar penktame kurse savo kraštietės dėstytojos Pranės Dundulienės paskatinta domėjosi etnografija. Baigusi universitetą atsisakė rekomendacijos tęsti mokslus aspirantūroje Maskvoje ir išvyko mokytojauti į Švenčionių gimnaziją; ten su mokiniais rinko etnografinę medžiagą. 1957 metais buvo pakviesta į Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutą dirbti moksline bendradarbe.

Nuo 1957 m. iki 1988 m. – Lietuvos istorijos instituto mokslinė bendradarbė. 1967 m. Lietuvos istorijos institute ji apgynė istorijos mokslo kandidato (1993 m. nostrifikuota kaip daktaro) disertaciją „Lietuvių liaudies moterų drabužiai XIX a. – XX a. pradžioje“. 

Būdama Tautinio kostiumo meno tarybos prie Kultūros ministerijos nare (Kulikauskienė 2007: 260–261) prisidėjo prie lietuvių moterų sceninio kostiumo sunorminimo ir jo autentiškumo išsaugojimo. Buvo nuoširdi, dvasinga ir griežtos loginės mąstysenos, todėl buvo Etnografijos skyriaus siela ir kolegų patarėja įvairiais jiems rūpimais klausimais. Jai teko ir svarbios visuomeninės pareigos: buvo teismo tarėja. Institute dirbo iki 1988 metų. Išėjusi į pensiją rūpinosi, kad vyras galėtų dirbti mokslinį, pedagoginį ir visuomeninį darbą.

Daugelio straipsnių ir stambių studijų autorė. Apibendrino lietuvių drabužius pirmajame etnologijos akademiniame leidinyje „Lietuvių etnografijos bruožai“ (1964), viena iš Pabaltijo istorinio-etnografinio atlaso autorė (1986). Be tautinių drabužių istorijos ir tradicinės aprangos tyrimų, taip pat paskelbė stambių valstiečių mitybai skirtų darbų.

Stambiausios publikacijos: Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas (kartu su I. Butkevičiumi, V. Kulikauskiene, A. Vyšniauskaite 1981); Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas (kartu su I. Butkevičiumi, V. Kulikauskiene, A. Vyšniauskaite 1985); Istoriko-etnografičieskij atlas Pribaltiki. Odiežda (lietuviškoji dalis su V. Kulikauskiene 1986).

Palaidota rugpjūčio 31 d. Vilniaus Rokantiškių kapinėse.