J. Burokas. Nepaneigsime to, kas tikrai buvo (2)

Jonas Burokas | J. Česnavičiaus nuotr.

Jonas Burokas | J. Česnavičiaus nuotr.

Lietuvos visuomenė bunda. Ji nepamiršo skausmo, kurį patyrė per 50 sovietinės okupacijos metų, norėdama atskleisti tiesą ir atkurti užslopintą šiuo metu teisingumą.

Prieš 18 metų Vilniuje įvyko tarptautinis kongresas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“, kuris sulaukė 24 valstybių visuomenės garbių atstovų, kaltinančių komunizmo doktriną, komunistinių partijų tose valstybėse nusikaltimus. 2000 m. rugsėjo 27 d. kongreso tribunolas priėmė nuosprendį, kad komunistinių režimų nusikalstama veikla tęsėsi per visą jų egzistavimo laikotarpį.

Sovietų sąjungoje nacionalinių padalinių partijos ir vyriausybės privalo atsakyti už jų teritorijoje padarytus nusikaltimus, nes sovietinių respublikų kompartijų CK savo nutarimais, norėdami įtikti ir įsiteikti okupantams, dažnai savo nusikaltimus net išplėsdavo. Kongreso siekis buvo kilnus, tačiau komunistiniai nusikaltimai, kurie buvo baisesni už fašizmą, taip ir lieka įstatymiškai neįvertinti iki šiol.

Skaičiuojame 28 atkurtos Lietuvos metus, bet kuo daugiau tolstame nuo skaudžių okupacijos padarinių, tuo labiau pastebime siekį ištrinti istorinę atmintį, sumenkinti sovietinio genocido padarinius, apjuodinti asmenis, paaukojusius savo sveikatą ir gyvybę už Tėvynės laisvę, pasipriešinimo dalyvius.

Dar joks Lietuvos istorijos laikotarpis taip energingai nebuvo klastojamas kaip 1940–1990 metai. Politinis kalinys, svečias iš Izraelio Feliksas Krasavinas kongreso metu kalbėjo: „Yra kitas karas…Tai žiurkių intervencija, kuri vyksta visoje posovietinėje erdvėje ir gana sėkmingai. Dabar, kiek galėjau suprasti, buvusiųjų komunistų rankose yra valdžia, teismai, ekonomika ir žiniasklaida. Deja, jų rankose yra didžiosios dalies lietuvių tautos sąmonė, kuri eina už juos balsuoti taip, kaip ėjo sovietiniais laikais, lyg tai nebūtų tų šimtų tūkstančių brolių ir sesių, atidavusių savo gyvybes ir sveikatą už šios dienos laisvę“. Jo pranašingi žodžiai akivaizdžiai atspindi ir dabartį.

Komunistinių nusikaltimų teisiniai vertinimai nepajudėjo Todėl visuomeninės organizacijos, matydamos, kad sovietinių nusikaltimų liudytojų lieka vis mažiau, ėmėsi iniciatyvos įvertinti komunizmą ne pasauliniu ar tarptautiniu, o Lietuvos mastu – įvertinti Lietuvos komunistų partiją kaip nusikalstamą, represinę organizaciją. 2015-05-22d. Lietuvos Respublikos Seime, Kovo 11 akto salėje iškilmingai organizavo konferenciją „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“. Konferencijoje dalyvavo per 300 delegatų, tarpe jų ir prof. Vytautas Landsbergis.

Konferencija, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir  mastą, nusprendė įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje nusikalstoma represine organizacija 1940–1941 ir 1944–1990 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja ir tokią nusikalstama jos veiklą pasmerkti.

LR Seimui ir LR Vyriausybei pasiūlyta kreiptis į Europos parlamentą dėl SSKP kaip tautų genocido organizatorės ir vykdytojos nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo. Konferencijos aidai Lietuvos klausytojo nepasiekė, liko tarp LR Seimo Kovo 11 Akto sienų, nebuvo parodyta ir per televiziją. Konferencijos organizatoriai kiek galėdami platino medžiagą, savo lėšomis išleido pranešimų bukletą. LKP nusikaltimų įvertinimas pajudėjo tik po metų. Deja, nusivylėme. LR Seimas dėl tokio pasiūlymo priimti rezoliuciją be pataisų balsavo taip: už 37, prieš 24 ir 33 susilaikė.

Nenurimome. Seimo nariai A.Ažubalis, L.Kasčiūnas, E.Jovaiša, P.Urbšys, A.Kubilius ir Ž. Pavilionis 2017-06- 27 pateikė LRS rezoliuciją „Dėl LKP nusikalstamos veiklos įvertinimo projektas (Nr.XIIIP-873) ir visų laisvės kovotojų džiaugsmui buvo priimta. Balsavime dalyvavo 78 Seimo nariai – už 53, prieš 1 ir 24 susilaikė. Už rezoliuciją balsavo 27 TS LKD nariai, tarp jų – ir partijos pirmininkas G.Landsbergis.

Kartu Seimas savo rezoliucijoje kvietė Vyriausybę kuo skubiau parengti tuo klausimu LR Įstatymą. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS), matydama, kad LR Vyriausybė vilkina šį darbą, 2017-08-11 d. paruošė raginimą, kad Įstatymo projekto ruošimas būtų paspartintas. 2017-08-23 d. gavome Teisingumo ministerijos raštą Nr.(1.18)7R-6747, kuriuo pranešama, kad kreipsis į Lietuvos Teisės institutą, o tuo pačiu mus informavo, ar juridinis asmuo, konkrečiai LKP LR įstatymu galėtų būti pripažintas nusikalstama organizacija ir kokios tai būtų galimos tokio pripažinimo pasekmės Vadinasi, Teisingumo ministerija pripažįsta LKP subjektiškumą, o prof. V.Landsbergis teigia, kad tokios organizacijos visai nebuvo.

Tai kažkoks fantomas- šmėkla, vaiduoklis. Nenoras komunizmą įvertinti tarptautiniu mastu rodo Estijos iniciatyva organizuotas Teisingumo ministrų susitikimas Taline 2015-08-23, kuriame dalyvavo 18 valstybių atstovai. Tikslas – įsteigti tarptautinę instituciją-tribunolą, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus. Pusantrų metų laukusi atsakymo iš Lietuvos, Estijos Teisingumo ministerija dar kartą kreipėsi prašydama konkretaus atsakymo.

Deja, Lietuva šiuo klausimu aiškios nuomonės tuo klausimu neturi. Viešoje erdvėje tvyro nuomonė, kad tai reikia palikti istorijai, organizuoti konferencijas, kurti filmus ir pan., kad estų kvietimas kurti tribunolą yra simbolinis aktas. Tai akivaizdus faktas, kad komunizmo nusikaltimai stumiami į užmarštį.

Galų gale, nesulaukus iš LR Vyriausybės įstatymo projekto, dviejų garbingų Seimo narių A.Ažubalio ir L.Kasčiūno kantrybė trūko. Jie patys ėmėsi iniciatyvos ir 2018-08-01 d. pristatė LRS įstatymo projektą, kuriuo siekiama galiausiai įtvirtinti istorinę tiesą ir LKP aukščiausiu teisiniu lygiu pripažinti atsakinga už totolitarinio sovietų režimo nusikaltimų organizavimą. Senaties tokiems nusikaltimams nėra.

Ypač sujudo kaip širšių lizdas buvusios sovietinės nomenklatūros komunistai ir komjaunuoliai N. Oželytė- Vaitiekūnienė, Br.Bradauskas, L.Linkevičius, net jaunasis socialdemokratų lyderis G.Paluckas. Keista, kad prie šios kompanijos prisidėjo TS LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis, pavadinęs savo bendrapartiečius populistais. Nuo jo neatsiliko, pritardamas vaikaičiui, ir prof. V.Landsbergis, pasielgdamas neetiškai Lauryno Kasčiūno atžvilgiu ir pareikšdamas, kad tai ne „visas“ Seimo narys, o tik jo „pusė“.

Lietuvos partizanų vadovybė, kitos visuomeninės patriotinės organizacijos 2018-08-02 d. išplatino pareiškimą tradiciniame laisvės kovotojų susitikime Ariogaloje , kuriuo nepritaria G.Landsbergio viešai išsakytai pozicijai ir reikalauja iš jo moralinės atsakomybės. Vis tik jis atstovauja visoms patriotinėms jėgoms – partizanams, politiniams kaliniams ir tremtiniams. Beje, po netinkančio Landsbergiams ir buvusiems politrukams Įstatymo projekto buvo organizuota LRS spaudos konferencija, kurioje tvirtai pritarta A.Ažubalio ir L.Kasčiūno įstatymo pateiktam projektui. Tam pritarė ir kartu dalyvavusi Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovybė – pirmininkas G.Rutkauskas.

Pirmininkaudamas Ariogaloje G.Rutkauskas paskelbė, kad pateiktą įstatymo projektą ir jo priėmimą svarstys Seimas. Prof. V.Landsbergis, 2018-08-08 d. duodamas interviu žurnalistei I.Makaraitytei, teigė, kad 2017 metų rezoliucija smerkia „fantomą“, kad tokios LKP nebuvo. Pagal jį, tai buvo šmėkla, vaiduoklis. Tai tada leiskite paklausti, kaip įvardinti organizaciją, kuri kartu su okupantu vykdė terorą Lietuvoje, gal tai buvo banda, klika. Visur sovietiniuose dokumentuose figūruoja LKP(b). Toks pavadinimas atsirado 1947 metais panaikinus VKP(b). Visi matėme tada vadinamame Lenino prospekte ant kompartijos pastato iškabą – Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas. A.Sniečkus buvo tos partijos pirmasis sekretorius, o TSKP vadovas buvo generalinis sekretorius. Manyčiau, kad nereikėtų jaukti žmonių protų ir juos klaidinti, o iš esmės patarti, jeigu reikia, pataisyti įstatymo formuluotes.

Komunistinės partijos okupuotose šalyse buvo nusikalstamos todėl, kad vadovavosi nusikalstama komunistine doktrina kaip savo praktinio darbo teorine ir praktine programa. Šios partijos buvo represinės, nes jos tiesiogiai vykdė nusikalstamus veiksmus taikai, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, sąmoningai vykdė okupantų valią, pažeidžiant okupuotos šalies suverenitetą. Įstatymo projekto kritika negali neigti istorinių faktų, nes jo tikslas – pasmerkti komunizmo ideologiją ir jos struktūras. Kritikai turėtų siūlyti konkrečius apibrėžimus, kurie konkrečiai dariniai okupuotoje Lietuvoje veikė ir egzistavo, pasakyti, kas buvo tas fantomas, kuris pusę amžiaus vykdė terorą Lietuvoje.

Juk LKP ir VLKJS okupacijos metu turėjo įstatus, savo struktūras visuose padaliniuose, programinius dokumentus. 1989 metais įvykę atsiskyrimai, skilimai ir kitokie procesai nereiškia, kad juridinis vienetas kaip fantomas išvyko, kad jo teisių ir pareigų bei veiklos tęstinumo neperėmė kiti subjektai, ar kad išnyko visa tos organizacijos praeitis. Be to, įstatymo projekto kritikai turi atsakyti, ar jų kritika susijusi tik su formuluočių patikslinimu, ar jie iš viso prieštarauja bet kokiam Lietuvoje veikusių komunistinių struktūrų pasmerkimui.

Šiame rašinyje sudėliojau atliktą darbą nuo Vilniaus tarptautinio kongreso iki įstatymo projekto pateikimo. Daugelio liudijusių apie komunizmo nusikaltimus Lietuvoje nebėra gyvųjų tarpe. Likę gyvi partizanai, politiniai kaliniai, laisvės kovų dalyviai dar tikisi, kad komunistiniai nusikaltimai bus įvardinti įstatymu. Tai būtų pavyzdys ir kitoms buvusioms okupuotoms valstybėms. Šiandien žmonijos ir mūsų tautos uždavinys yra atverti vartus teisingumui. Teisingumas yra visų valstybių pagrindas. Tiesa ir teisingumas kompromisų nepripažįsta.

Užvaldžius neteisingumu visuomenę, žmonės pradeda nekęsti vienas kito ir stengiasi rūpintis tik savimi. Ar egzistuoja teisingumas mūsų Tėvynėje, kai pusę amžiaus truko neteisingumo palikimas, kai komunistų partija, kokia ji bebūtų, pasiskelbė visagale. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o sovietinė nomenklatūra vis labiau įsitvirtina ir stumia istorinę atmintį į užmarštį. Atidedamas teisingumas yra neteisingumas. Įvykiai Lenkijoje dėl teismų ir kitų reformų yra komunistinio palikimo tąsa. Komunistinė nomenklatūra, komunistai nepriklausomai nuo socialinės padėties noriai ar nenoriai prisidėjo prie Tėvynės išdavimo. Viena aišku, jie dalyvavo sovietinio režimo stiprinimo sistemoje vien savo priklausymu LKP, yra kalti prieš tautą.

Mūsų tauta padalinta į dvi dalis, vienoje pusėje engėjai ir tautą ištikusio teroro per okupaciją kaltininkai, o kitoje pusėje – pažeminti ir nuskriaustieji, sovietinio komunizmo aukos. Kas pradės tarp jų tą sieną trupinti? Vienintelis kelias eina per teisingumą. Buvę komunistų partijos vadovai, eiliniai komunistai mano, kad juos liečianti praeitis užmiršta, seniai išmirs, o jaunimui tai nerūpės. Toks perdėtas komunistų optimizmas yra nepagrįstas. Civilizacija mena savo praeitį ir jos moraliniame veidrodyje visi baisumai išlieka – jie nugrimzta į praeitį, bet niekada – į užmarštį. Klausimas tik tas, kaip tame veidrodyje nori įsiamžinti dabartinė karta – ar kaip orūs ir drąsūs, nebijantys pripažinti savo klaidų, už jas atgailauti ir jas taisyti teisuoliai, ar kaip beviltiški begėdžiai, iki paskutiniųjų naiviai mėginę neigti tai, kas nepaneigiama. Kokį paminklą sau statys ši tauta ir kiekvienas atskiras istorinio vyksmo dalyvis? Pagalvokime ir apsispręskime, kol dar nevėlu pakeisti tai, kaip mes būsime įamžinti.

Nekaltųjų žaizdos greit neužgyja, o randai niekada neišnyks. Turime spręsti, kaip sugyventi su savo praeitimi ir kaip sugyventi dabartyje. Kalba apie sugyvenimą eina per teisingumą. Teisingumas aršus kaltam, nes nusikaltėlis dedasi nekaltu savo akyse. Lietuvos komunistų partijos vadovai turėjo pasmerkti komunizmą ir nusikaltimus prieš lietuvių tautą. Tai turėjo padaryti A.B razauskas prieš vykdamas į Izraelį, kur atsiprašė žydų tautos už holokaustą. Riba tarp gėrio ir blogio liko neištrinta.

Komunistai kovojo ne prieš mirtiną savo priešą okupantą, bet prieš savo brolius ir seseris, savo tautą. Reikia atgailos. Bet kaip atleisti tam, kuris atleidimo neprašo. Komunizmo dangstymas ir bauginimas fantomais taip pat nusikaltimas. Arkivyskupas, politinis kalinys Sigitas Tamkevičius yra pasakęs: „Neduok Dieve, kad kada nors bus ištrinta riba tarp nusikaltimo ir didvyriškumo, tarp pasiaukojimo ir išdavystės“. Tikiuosi, kad LRS susivienys ir įstatymu pripažins LKP nusikalstama represine organizacija kartu su okupantais, pražudžiusiais trečdalį lietuvių tautos, geriausią tautos genofondą.

Autorius yra Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Garbės pirmininkas

Kategorijos: Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    I. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga turi nedelsiant nutraukti politinį sandorį su klastingąja landsberginių gauja.
    II. Atsiimti mūsų LRT iš klastingųjų Seimo partijų.
    III. Su LRT, tikras Sąjūdis (iki pergalės).
    Lietuva – laimingos Tautos tvirtovė!

  2. Žemyna:

    Į partiją stojo visokių aplinkybių, priežasčių ir tikslų vedini:
    1) stojo naiviai patikėjusieji, jog ši nuneš tiesiai į šviesią ateitį, bet ir fanatiškai tikintys ir pasirengę vardan to per lavonus eiti;
    2) karjeristai – vieni, norintys būtent partinę karjerą daryti ir dėl to bet kam pasirengę. Kiti – norėdami daryti profesinę karjerą, tačiau prieš juos buvo padėtas partijos slenkstis. Pvz., taip buvo atakuojami tėveliai ir aš. Grindė tai ne tik didesne alga, atsiveriančiomis galimybėmis, bet ir 4) vardijamomis priežastimis. Taip ir likome be karjerų. Ypač atkakliai ir dažnai buvo tėvelis atakuojamas, nes jam lygaus specialisto neturėjo į vadovus. Galiausiai atsivežė iš „plačiosios tėvynės“, o tėvelis buvo paliktas pavaduotoju – juk kažkas turi išmanyti, ką dirba : ( Nežinau, kas būtų buvę, jei ir pavaduotojas būtų tokio pat lygio „profesionalas“, kaip jų atsivežtasis viršininkas…
    3) Stojo paprasčiausiai saugantys save ir šeimą, nes buvo nusikaltę, arba „nusikaltę“, o partija jį „perevospitala“, ir štai jis – istinnas parteicas.
    4) Buvo tokių (ar bent sakėsi), kas įtikėjo, kad prieš partiją įmanoma kovoti, tik iš vidaus ją pakeičiant. Esą, kuo daugiau protingų, mąstančių, išsilavinusių žmonių/lietuvių stos į partiją, užims bukų beraščių vietas, tuo greičiau ateis permainos. Stojo, nes kito kelio nematė, netikėjo, jog galima esamą padėtį kitaip įveikti. Iš kalbų apie atsiskyrimą jie tik pasišaipydavo.
    5) Tęskite patys …
    Noriu tuo pasakyti, jog partijos pasmerkimas neturi reikšti visų į voratinklį pakliuvusių, ar priverstų į ją įstoti pasmerkimo. Juolab, kad pokario vaikai augo nė neįtardami, kokia dalia jų tėvams ir seneliams teko, jiems nė klausimas nekilo, kad gali būti tiesiog Lietuva, o ne LTSR… Priklausomai nuo aplinkos, kurioje augo, jie kuo toliau, tuo aiškiau matė, jog toji „partija“ yra visuotinių pajuokų objektas, tačiau dažnas iš iki Stalino mirties gimusiųjų šeimoje apskritai negirdėjo kalbų nei apie karą, nei apie partizanus, nei apie okupaciją. Nebent mokykloje per pamokas kalbėta apie vokiečių ir lenkų okupaciją bei dar tai, kad geriausi jaunuoliai būtinai stoja į komjaunimą, o vėliau – į partiją.
    Manau, kalbant šia tema, būtina pabrėžti, jog turima galvoje pati partija, jos idėjiniai vadai, bet jokiu būdu ne kiekvienas jos narys, juolab tas, kas ne savo noru, o veikiau per prievartą ir gąsdinimus „įstojo“ – buvo varu varomas, nes rajono partijos sekretorius vykdė ir viršijo ideologinio darbo su gyventojais planus, nes juk ir jam karjera rūpėjo, ir jis į Černiachovskio a. skubėjo…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: