„Viešbutį prie šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios planuojančios įmonės reikalavimas priteisti iš visuomenininkės 50 000 eurų ir areštuoti jos butą liudija apie stiprėjančią tendenciją persekioti piliečius už dalyvavimą sprendžiant aplinkos klausimus“, – teigia asociacija „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ šiandien išplatintame pranešime spaudai.
Pranešime teigiama, kad asociacija „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ kreipėsi į aukščiausius Lietuvos vadovus, prašydama užtikrinti piliečių apsaugą nuo persekiojimo už dalyvavimą sprendžiant kultūrinės ir gamtinės aplinkos klausimus. Kreipimesi teigiama, kad toks persekiojimas pastaruoju metu tampa stiprėjančia tendencija.
Kreipimosi autoriai atkreipia dėmesį, kad UAB „Orkela“, kuriai priklauso viešbutį ir administracinių pastatų kompleksą prie Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno ansamblio su Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia statyti planuojanti įmonė „Lords LB“, iškėlė ieškinį asociacijos narei ir Seimo nario Naglio Puteikio padėjėjai Rasai Kalinauskaitei, reikalaudama priteisti 50 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad ji išplatino pranešimą spaudai apie Seime vykusio forumo „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“ dalyvių pasirašytą rezoliuciją ir socialiniame tinkle paskelbė klausimus apie planuojamų statybų vietoje dirbusį ekskavatorių.
Negana to, įmonė UAB „Orkela“ prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti R. Kalinauskaitės turtą, įskaitant butą, kuriame ji gyvena su savo šeima, bet Vilniaus m. apylinkės teismas šį prašymą 2018 m. liepos 27 d. nutartimi atmetė (nutartis nėra įsiteisėjusi, nes gali būti skundžiama per 7 dienas nuo įteikimo).
Ieškinyje, kurio nuskenuota kopija pridedama prie šio pranešimo, UAB „Orkela“ prašo teismo pripažinti, kad tikrovės neatitinka ir jos dalykinę reputaciją pažeidžia informacija, paskelbta dviem atvejais.
Pirmasis – pranešimas spaudai apie rezoliuciją, kurią pasirašė dalis Seimo Kultūros komiteto ir asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ 2018 m. gegužės 30 d. surengto forumo „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“ dalyvių bei rengėjų. Įmonė reikalauja paneigti šį fragmentą, kuris yra citata iš minėtos rezoliucijos teksto: „Dėl agresyvios plėtros, nevaldomos korupcijos, kompetencijų stokos ir kitų priežasčių vyksta sistemingas kultūros paveldo vertybių naikinimas, tuo pat metu naikinant tautos ir vietos bendruomenių kultūrinę tapatybę, skurdinant visuomenės istorinę savivoką ir apribojant jos ateities galimybes, kaip prioritetą iškeliant siaurą merkantilinį interesą (šio proceso pavyzdžiai – daugiabučių namų statyba Vilniaus Misionierių ansamblyje, planai užstatyti viešbučiu ir septynių aukštų administracinių pastatų kompleksu Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblį su Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, Kauno Vienybės aikštės, Ąžuolyno parko pertvarkymo projektai, kiti rezonansiniai projektai visoje Lietuvoje).“ (ieškinyje citata sutrumpinta ir baigiasi žodžiu „bažnyčia“).
Antroji informacija, kurią reikalauja paneigti UAB „Orkela“ – socialiniame tinkle „facebook“ R. Kalinauskaitės paskelbtas įrašas su klausimais apie darbus, vykdomus prie Lukiškių dominikonų vienuolyno: „dalinuosi reportažu nuo Lukiškių dominikonų vienuolyno – ekskavatorius rausia turbūt poros metrų gylio duobę, jos rausėjai aiškina, kad taip ruošiamasi archeologiniaims tyrimams, o archeologų vadovas p. Linas sako, kad filmuoti nieko negalima… Beje, toje vietoje, kur archeologai dirbo be ekskavatoriaus, mačiau atkastą kapą – juk nuo XVI a ten yra buvusios kapinės, uždarytos apie 1865 m. Nesu archeologė, nesiimu vertinti, bet ekskavatorinė archeologija tokioje vietoje palieka tokį pat nykų įspūdį, kaip ir planai užstatyti šv. Pilypą ir Jokūbą viešbučiu:( Būtų puiku, jeigu kas nors galėtų įvertinti, ar ten, kur rausiama technika, tikrai nebėra ko tirti rankomis… čia vaizdas iš toliau:
Čia pokalbis su ekskavatoriaus ir sunkvežimio vairuotojais:
Čia bandymas pasikalbėti su tyrimų vadovu:
Čia dar vaizdas:
UAB „Orkela“ prašo teismo ne tik priteisti iš R. Kalinauskaitės 50 000 eurų ir bylinėjimosi išlaidas, bet ir įpareigoti „per vieną savaitę pasirinktoje žiniasklaidos priemonėje savo lėšomis ir be komentarų paskelbti“ jų parengtą aukščiau pacituotos informacijos paneigimą.
Asociacija „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ vertina UAB „Orkela“ ieškinį kaip persekiojimą už kritiką, bandant nepagrįstai apriboti konstitucinę asmens teisę turėti įsitikinimus bei juos laisvai reikšti, nes tai, ką prašoma paneigti, yra nuomonė ir klausimai, kuriuos piliečiai turi teisę kelti. Manome, kad plėtros bendrovė piktnaudžiavo teise, pareikšdama šį akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, ir ginsime savo organizacijos narę nuo persekiojimo.
Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis pažymi, kad šiuo ieškiniu plėtros bendrovė tęsia vadinamųjų strateginių bylų prieš visuomenės dalyvavimą tradiciją, plačiai žinomą nuo tada, kai daugiabutį namą vietoje „Lietuvos“ kino teatro statyti ketinusi įmonė iškėlė milijoninį ieškinį keturiems judėjimo „už Lietuvą be kabučių“ nariams. Tokių ieškinių tikslas – įbauginti projektų kritikus ir atgrasyti nuo nuomonės reiškimo.
Kreipimesi taip pat primenama, kad pastaruoju metu tai jau antras panašaus pobūdžio ieškinys visuomenininkams, siekiantiems išsaugoti kultūros paveldą: 2018 m. pavasarį Vilniaus senamiesčio bendruomenei buvo įteiktas daugiabučius namus Vilniuje ant Išganytojo kalvos Misionierių ansamblyje statančios UAB „Misionierių namai“ ieškinys, kuriuo reikalaujama uždrausti bendruomenei naudoti domeną „misionieriai“ su plėtiniu „com“ ir įpareigoti perduoti jį plėtros bendrovei arba išregistruoti.
Be to, pastaroji bendrovė reikalavo nubausti vieną iš asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narių vien už tai, kad Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio piketo dalyviai stovėjo per arti prie Vilniaus m. apylinkės teismo pastato, t. y. arčiau, nei Susirinkimų įstatyme nustatytas 75 metrų atstumas, nors niekur toliau prie šio teismo nėra piketui tinkamos vietos, pats piketas nekėlė jokio pavojaus ir nepažeidė kitų asmenų teisių bei laisvių, o Lietuvos Konstitucija ir mūsų valstybės ratifikuota Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įtvirtina teisę laisvai rinktis į taikius susirinkimus. Vilniaus m. apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2018 m. birželio 5 d. nutarimu panaikino Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK veiklos skyriaus nutarimą skirti baudą už šį piketą.
Asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ vertinimu, nurodyti faktai, o taip pat didelį rezonansą sukėlęs Kauno medžius nuo iškirtimo ginančio advokato Sauliaus Dambrausko ir jo bendraminčių sulaikymas bei kiti panašūs atvejai liudija apie stiprėjančią tendenciją persekioti piliečius už dalyvavimą sprendžiant klausimus, susijusius su kultūrine ir gamtine aplinka.
Ši tendencija yra būdinga nedemokratinėms valstybėms, kurioms svetima pagarba žmogaus teisėms ir iš jos kylantis Faro bei Orhuso konvencijose įtvirtintas suvokimas, kad piliečių teisės, susijusios su kultūros paveldu ir gamtine aplinka, yra neatskiriamos nuo Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje apibrėžtų žmogaus teisių.
Todėl tendencijos persekioti visuomenininkus stiprėjimas ne tik akivaizdžiai parodo kritines problemas, susikaupusias vienoje iš mūsų visuomenės gyvenimo sričių – teritorijų planavime, bet taip pat verčia kelti klausimą apie demokratijos kokybę ir valstybės nuostatas saugant savo istorinį kultūrinį paveldą ir identitetą.
Dėl išdėstytų aplinkybių asociacija „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ paprašė valdžios atstovų, kuriems adresuojamas raštas, imtis iniciatyvos įgyvendinti minėtoje 2018 m. gegužės 30 d. forumo „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“ rezoliucijoje pateiktą prašymą „inicijuoti įstatymų pakeitimus, kurie numatytų draudimą persekioti visuomenę už tai, kad ji inicijuoja viešojo intereso gynimą aplinkos ir paveldo srityje, keliant nepagrįstus materialinio pobūdžio ieškinius (vadinamuosius strateginius ieškinius prieš visuomenės dalyvavimą), arba rasti kitus teisėtus būdus apsaugoti visuomenę nuo tokio antikonstitucinio persekiojimo.“
Įkalinsim bet kokią sukriošusią kultūros atgyveną aukštose storose stiklo dėžėse! Kad niekas jų nematytų, o kai nematai, tai ir užmiršti, ir širdies neskauda.
Kiek dar visokios šmėklos iš praeitų amžių mums gyventi trukdys? Galas, basta. Sprogdint nesprogdinsim, bet dėžėse užrakinsim! Konservacija, tskant.
Jei kas – sakysime, jog tai euro padėklas, jog rengiamės bažnyčią vežti restauratoriams.
Suizulejo urbanistai gasdina zmones uz kritika uz nuomone. Panasiai elgiasi nusikalteliai. Tai kaip reikia suprasti? Kokioj salyje mes gyvenam?
Per ŽR dabar iki 14.30 laida šiuo klausimu
Besimeldžiantys aukso veršiui miesto NT suvystytojai nenori matyti paprasto dalyko:
kažkada NT savininkai ar verslininkai atėjo kas į tuščius, kas į pustuščius laukus ir juose pradėjo statyti būsimąjį jaukų, širdžiai mielą, akims gražų miestą, vertinamą įv. sričių profesionalų, kuriuo ir praėjus per pusę tūkstančio metų žmonės atvažiuoja grožėtis, kurį myli nuo seno čia gyvenantys vilniečiai.
Atrodo – gražus pavyzdys ir šių laikų investuotojams, vystytojams – sukurti naują rajoną, paliksiantį ne mažiau pavydėtiną pėdsaką architektūros ir urbanistikos istorijoje, kad jų vardai būtų ateityje su pagarba minimi.
Ar jie neturi kada mokytis iš sektinų moralių pavyzdžių, nes užimti malda… aukso veršiui? Ar jie senojoje miesto dalyje supirko sklypus ne tam, kad investuotų į geresnį architektūros paminklų išsaugojimą. T.y., nemeluoja tie, kas mano, jog jie šį gabalą pirko kaip visokeriopai pelningą, nes ne tik centre, bet ir gatavos infrastruktūros prikimštą? Kai viskas gatava, NT savininkas sutaupo daugybę milijonų. Reikia manyti, kad investuotojai jau ir pirkėją šiai kaip sauldainiukas masinančiai valdai surado, ir juos laaabai masinančią kainą suderėjo, o čia kažkokia visuomenininkė kelią pastojo, triukšmą kelia. Pirkėjas gali apsigalvoti?
Deja, SV-ėje visada randasi išminčius, išparduodantis miestą net be pagrindinės sąlygos pardavimo sutartyje – be įpareigojimo įr įsipareigojimo saugoti paveldą ir atsakyti už tai VISU ne tik savo, bet ir paveldėtojų bei bendraturčių turtu).
Atrodo, jog sostinės savivaldybė užmiršo šios institucijos paskirtį – jaučiasi lyg Gariūnų perpardavėjai, o ne orūs garbingą praeitį turinčios tautos sostinės tarnautojai, piliečių atstovai.
Su liūdesiu tenka pripažinti, kad piniguočiai darosi vis drąsesni ir įžūlesni. Prisiminkime Trakų autobusų stoties, Pilypo ir Jokūbo bažnyčių aplinkos bei kitų “statytojams” naudingų vietų istorijas. Baisiausia, kad jie randa talkininkų iš paveldosaugininkų, architektų, teisininkų…