Rima Kasnauskytė (35 m.) 2017 m. dalyvavo regėjimo gerinimo stovykloje.
Anksčiau moteriai rūpėjo tik darbas, ji visada tikėjo, kad sunkiai dirbantis žmogus yra vertas pagarbos, o tie, kurie mėgaujasi gyvenimu, yra veltėdžiai.
Po stovyklos atsikračiusi akinių (-4 dioptrijų) ir klaidinančių nuostatų Rima pasiekia tų pačių rezultatų dirbdama gerokai mažiau.
Siūdama šuniukams lietpalčius ir lininius rūbus jų šeimininkams kaunietė dabar randa laiko savęs ugdymui, stebėjimui, mokymuisi.
Nemačiau, koks gyvenimas yra gražus
Stovykloje įvyko stiprus lūžis. Po pirmų trijų dienų priešinimosi naujai gyvenimo sistemai pavargau ir nutariau pagaliau pasinaudoti mokytojų pasiūlymu – atsiduoti ir pasiimti kiek galima daugiau, pasimėgauti. Kai tik leidau sau atsipalaiduoti, pajutau visai kitą stovyklos poveikį. Iki tol buvau niurzga ir nuolat skųsdavausi viskuo, o nuo tos dienos vietoj skundimosi nepatinkančiais dalykais ėmiau džiaugtis patinkančiais. Ir mano nuostabai, dalykų, kuriais galima džiaugtis pasirodė žymiai daugiau. Vakare pilnais laimės plaučiais sunku užmigti būdavo. Iki šiol stebiuosi, kaip galėjau nematyti, koks gyvenimas yra gražus ir koks stebuklas yra būti jo dalimi.
Nusiimti akinius buvo rimtas iššūkis
Noras pagerinti regėjimą atvedė mane į šią stovyklą. Tik neįsivaizdavau, kaip -4 dioptrijų akinius sugebėsiu per savaitę padėti į šalį. Dabar suprantu, visa esmė buvo juos nusiimti. Pirmas kelias savaites vaikščiojau kaip katinas be ūsų. Tada prisiminiau, kaip dar visai neseniai pratinausi prie dvigubai stipresnių akinių, kuriuos man paskyrė optikoje. Taip ir guli vargšeliai vos mėnesį panešioti. Pinigai į balą, nes negaliu jų net trumpam užsidėti.
Visi tvirtino, kad prie akinių reikia priprasti, kad net jei skauda galva, šiukštu nenusiimkit – nes bus sunkiau priprasti. Kad turi praeiti laiko, kol priprasite. Na taip, aš pripratau. Ir baisiausia, patikėjau kad be jų aš nieko nematau. Nes nusiėmusi tokius akinius, prie kurių akis pratinau beveik tris savaites, aš matydavau tik rūką. Nesinori net prisiminti. Akis atmerkus ryte, pirma mintis būdavo „kur mano akiniai?“.
Trys savaitės po stovyklos, kai nutariau nusiimti akinius, buvo kitaip sunkios. Man neskaudėjo galvos. Sunku buvo vietoj „aš nematau“ pripažinti, kad „aš matau taip“. Susitaikyti, kad toks yra mano pasaulis. Taip, buvau suirzusi ir sunkiai galėjau susikaupti darbui. Nuolat sukosi galvoje „aš nieko nematau“ arba „na tai kada gi aš praregėsiu?“. O dar aplinkiniai pridėdavo: „va ten, žiūrėk… ai, tiesa, tu gi nematai“. Bet buvau griežtai nusprendusi akinių nebesidėti, stovykloje man puikiai paaiškino, kokią žalą jie daro akims. Lęšiams neturėjau galimybių išlaidauti (akys toleravo tik vienadienius, nemaža suma gaudavosi). Tas pasiryžimas mane ir laikė kol persilaužiau.
Nusprendusi, kad niekas nepasikeis, pasakiau sau „nelauk stebuklo“ ir džiaukis tuo, ką turi. Po kurio laiko akys apsiprato prie pasikeitimo ir suirzimas ėmė slopti, pradėjau gebėti koncentruotis darbe, nusiėmiau akinius ir prie kompiuterio, liko tik vairuojant. Pastebėjau, kad mano sąmoningumas ir pastabumas detalėms labai išaugo nusiėmus akinius, būtent, nusiėmus. Ėmiau įsiminti daugiau informacijos ir, atrodytų, nereikšmingas detales, kurios man puikiai leidžia orientuotis aplinkoje.
Metai be akinių išmokė atverti širdį
Mane iki šiol žavi, kai aš „logiškai“ stengiuosi ką nors pamatyti. Dar stovykloje mus mokė, kai kažko neįžiūri, pabandyk apvesti žvilgsnį aplink, ieškoti detalių ir vaizdas išryškės. Vaizdas iki mūsų akių ateina, reikia tik išmokti jį iššifruoti, atsipalaiduoti ir jį įsileisti. Man būna taip keista, kad aš tokius dalykus pastebiu, kad tokios detalės man padeda matyti, kaip, tarkim, sesės eisena, jos visos galimos šukuosenos, ėjimo greitis, žingsnio dydis, rūbų spalvos. Visa tai man leidžia ją atpažinti iš gana toli.
Akinių nusiėmimas man sustiprino pasitikėjimą savimi, sąmoningumą, pastabumą detalėms, atminties lavinimą, atsirado noras gyventi ramiau ir lėčiau, noras gyventi čia ir dabar. Tai pats svarbiausias pokytis mano gyvenime, įkvėpęs man begalinės drąsos gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Akys man visada buvo svarbiausias, dabar sumažinau jų svarbą, ir ėmiau vystyti daugiau patikimesnių juslių, padedančių „matyti“. O svarbiausia, kad atvėriau širdį ir ėmiau dažniau matyti ja. Man be galo patinka mano pasaulis. Ir mano gyvenimas man yra gražus.
