R. Garuolis. Kas prieš trisdešimt metų trispalvėms atvėrė kelią (6)

kam.lt, A. Pliadžio nuotr.

Lygiai prieš trisdešimt metų, 1988 m. liepos 1-3 d. įvyko Baltijos studentų dainų festivalis „Gaudeamus“, kuris tapo virsmo tašku, kada lietuviškos trispalvės pradėjo viešai plazdenti ne tik kalėjimuose užgrūdintų disidentų, bet ir paprastų Lietuvos žmonių rankose. Nuo tos dienos drąsuoliais tapo visi.

Dažnai rašoma, kad tai buvo spontaniškas studentų sprendimas, įkvėptas prieš mėnesį atsiradusio Sąjūdžio idėjų.

Tačiau, kaip tų įvykių dalyvis turiu pasakyti, kad taip teigti yra ne visai tikslu.

Pirmieji „Gaudeamus“ festivalyje vėliavas iškėlė ne studentai, o prieš metus ir daugiau studijas baigę Vilniaus universiteto Interklubo „Juventus“ ir legendinio, didžiausio Sovietų Sąjungoje roko festivalio „Lituanika“ organizatoriai.

Liepos 2 d. ryte man paskambino Taikos klubo „Lituanika“ prie Lietuvos kultūros fondo prezidentas Mindaugas Černiauskas ar šio klubo narė Vida Simonavičiūtė, vėliau tapusi garsia madų dizainere, dabar jau nebeprisimenu kuris, ir nieko neaiškinus pakvietė ateiti prie Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto, esančio M.K.Čiurlionio gatvėje. Kadangi gyvenau netoliese, greitai buvau ten, kur pamačiau Vidą Simonavičiūtę, Mindaugą Černiauską, ir interklubiečius Alvydą Ožekauską, Gražiną Jasiūnaitę, Jūratę Baušytę ir Nidą Kaladytę, laikančius kelias neabejotinai Vidos Simanavičiūtės pasiūtas lietuviškas trispalves, o pro juos savo oficialioje eisenoje ėjo ir ėjo studentai, šventės dalyviai.

Greitai viena trispalvė buvo įduota ir į mano rankas. Jausmas buvo ne koks. Laukėme kada prie mūsų prieis milicija, bet jos nesimatė. Dauguma studentų žiūrėjo į mus kaip į provokatorius, o dalis jų atrodė net stengėsi apeiti mus kuo toliau, nors eisenoje tai padaryti nebuvo lengva.

Guodėmės, kad tai tik laikina, nes dauguma studentų buvo ne iš Vilniaus ir nematė Sąjūdžio mitingų, surengtų birželio 21 d. prie Aukščiausiosios tarybos, kuriame dalyvavo kelių šimtai, o birželio 24 d. prie Katedros jau kelis tūkstančiai dalyvių. Jau dvelkė laisvės vėjas, bet trispalves mitinge Katedros aikštėje bandė kelti tik už antisovietinę veiklą teisti Laisvės lygos nariai. Sąjūdis to daryti dar nedrįso, ir mitinge Katedros aikštėje nuo Laisvės lygos narių, mojuojančių trispalvėmis, viešai atsiribojo.

Vis tik mes, interklubiečiai matėme daugiau. Gegužės viduryje apie dvidešimt „Lituanikos“ festivalio https://lt.wikipedia.org/wiki/Lituanika_(festivalis) organizatorių ir jų talkininkų delegacija lankėsi Tartu pop muzikos festivalyje, kuris buvo pats didžiausiais Estijoje, o jame dalyvavo geriausios estų roko muzikos grupės. Mūsų tikslas buvo parinkti geriausias grupes, kurios galėtų dalyvauti „Lituanikos“ festivalyje Vilniuje. Greitai prie manęs, kaip šios delegacijos neoficialaus vadovo ir vieno iš „Lituanikos“ festivalio režisieriaus priėjo Martas Tarmakas, mokantis lietuviškai, ir prisistatė Estijos liaudies fronto atstovu. Jis papasakojo, kad ši balandžio pradžioje Estijoje susikūrusi organizacija siekia padėti M.Gorbačiovui vykdyti „perestroiką“, t. y. pertvarką.

Tai ką jis papasakojo – šokiravo visus. Pasirodo, mėlynai juodai balta vėliava, kurią koncerto metu mosavo žiūrovai yra prieškarinės Estijos valstybinė vėliava, kurią Liaudies frontas pateikdavo kaip liaudies vėliavą, kuri turi teisę egzistuoti šalia valstybinės Estijos vėliavos, sukurtos sovietinių okupantų. Ypač šios spalvos buvo mėgstamos vietinių pankų, kurie pasirodo buvo krikščionys ir reikalavo tuo metu Sovietų Sąjungoje negirdėtų dalykų – emigruoti į krikščionišką Švediją. Koncerte po atviru dangumi sėdintys senukai, pasirodo buvo antisovietiniai disidentai ir Lietuvos laisvės lygos bendraminčiai, o plakate, kurį jie laikė, buvo vienas estiškas žodis „Nepriklausomybė“. Koncerte, kaip vėliau tapo įprasta ir Sąjūdžio mitinguose, žiūrovai susikabinę rankomis kartu su geriausiais Estijos dainininkais dainavo, kad nereikia Taline statyti antro uosto. Martas Tarmakas paaiškino, kad oficialiai Liaudies frontas tai grindžia ekologinėmis priežastimis, bet tikra priežastis yra neleisti prisidengus uosto plėtimu pakeisti demografinės Talino padėties, atkeliant naujų gyventojų iš „plačiosios tėvynės“ ir paversti estus mažuma savo šalies sostinėje.

Reikia priminti, kad 1988 metai buvo „tamsiausia naktis prieš aušrą“. Tais metais sukako 70 metų Vasario 16-ąjai ir Lietuvos komunistai žiniasklaidoje pradėjo nuožmią smerkimo propagandą prieš „buržuazinius nacionalistus“, o ypač prieš tuo metu į laisvę išleistus Nijolę Sadūnaitę ir Antaną Terlecką. Buvo rengiami mitingai, kuriuose suvaryti žmonės turėjo klausyti, kad Sovietų Sąjungoje gyvenantys lietuviai yra laisvesni nei buvo Nepriklausomoje Lietuvoje ir smerkti „antitarybinius veikėjus“ ir JAV prezidentą Ronaldą Reiganą, keliantį klausimą dėl Lietuvos okupacijos. Prieš Vasario 16-ąją darbovietėse praėjo susirinkimai, kuriose net buvo įspėjama tą dieną geriau be reikalo nevaikščioti gatvėmis, o parduotuvėse apsipirkti iš anksto, kad nepapultų į A. Terlecko ir N. Sadūnaitės provokacijas, o į darbą darbuotojams buvo patariama ateiti kukliau apsirengus, kad niekas nepagalvotų, kad švenčiama Lietuvos Nepriklausomybė. Vasario 16-ąją kiaurą parą, kad „užkirstų kelią nacionalistiniams išpuoliams“, budėjo komunistų partijos ir komjaunimo komitetai, gatvėmis važinėjo kariniai šarvuočiai.

Grįžę namo visiems pasakojome ką matėme Estijoje. Žinia apie tai kas vyksta pas šiaurės kaimynus taip greitai plito, kad po dviejų savaičių tą patį pasakoti mums pradėjo ir draugai, kurie Estijoje nebuvo.

Per bendrus draugus sužinojome, kad jaunųjų mokslininkų klubo „Po Zodiaku“ nariai planuoja steigti judėjimą, panašų į Estijos liaudies frontą. Kartu su kelias interklubiečiais teko dalyvauti ir istoriniame susirinkime Verkių rūmuose, kuriame buvo nuspręsta kviesti susirinkimą birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje, kuriame gimė Sąjūdis, atvedęs Lietuvą į Nepriklausomybę. Daugelis interklubiečių dalyvavo ir ten. Susikūrus Sąjūdžiui organizuoti pripratę lituanikiečiai prisidėjo kas kuo galėjo: vieni tapo „žaliaraiščiais“, kiti parūpindavo garso aparatūrą mitingams ir pan.

Dabar niekas neprisimena, kam kilo mintis išeiti su trispalve į „Gaudeamus“ festivalį.

Tačiau ne visi eisenoje dalyvavę studentai išsigandę žiūrėjo į mus. Vienas jaunuolis prišoko prie mūsų ir susijaudinęs prašė duoti panešti trispalvę, nes jo tėvus ištrėmė į Sibirą, o jis svajojęs apie šią akimirką visą savo gyvenimą. Vėliavą jam davėme ir jis laimingas nuėjo. Po truputį ir mes įsijungėme į eiseną. Alvydas Ožekauskas išdidžiai nešė trispalvę eisenos pirmose gretose. Mes su trispalvėmis sekėme jį už kokių dešimties -penkiolikos metrų. Milicijos nesimatė, nors neabejojome, kad KGB mus stebi.

Netoli Žalgirio stadiono, kuriame turėjo baigtis eisena ir prasidėti koncertinė šokių dalis, prie Alvydo Ožekausko priėjo piktas vyras ir prisistatęs Vilniaus KGB pirmininko pavaduotoju Žemguliu ėmė kamantinėti, kodėl šis nešantis „buržuazinę vėliavą“. Arvydui Ožekauskui pabandžius aiškinti, kad Estijoje trispalvė jau įteisinta, Žemgulis jį nutraukė, pasakęs, kad šitos vėliavos jis nekels net jei ji bus įteisinta, ir pareikalavo vėliavas „susivynioti“. Mindaugas Černiauskas, girdėjęs jų pokalbį įspėjo, kad grasinimai rimti ir patarė vėliavas laikinai paslėpti.

Greitai su eisenos dalyviais atsidūrėme „Žalgirio“ stadiono centrinėje tribūnoje ir ten vėl išskleidėme vėliavas. Netrukus prie mūsų priėjo studentės iš Estijos ir atsisėdo šalia, pasakiusios, kad savo buvimu nori palaikyti mus, drąsius lietuvius. Visą koncertą visų matomi sėdėjome centrinėje tribūnoje su plevėsuojančiomis trispalvėmis ir niekas nedrįso mūsų suimti.

Pasibaigus pasirodymui, draugai, sužinoję, kad aš su jais pas draugus į Naująją Vilnią nevyksiu, staiga sukrovė visas vėliavas man į maišelį ir dingo. Viskas įvyko taip greitai, kad nespėjau susigaudyti, kaip pasijutau vienas su iš maišelio styrančiais vėliavų kotais. Vėliavas dar galima buvo paslėpti maišelyje ir išnykti minioje, grįžtančioje iš koncerto, bet kur dėti vėliavų kotus, kurie išduoda mane, tuo labiau, kai visi koncerto žiūrovai matė mus su trispalvėmis.

Staiga netoliese pamačiau Vytą Lukšį, kuris kaip Afganistano karo dalyvis padarė karjerą ir tapo Vilniaus universiteto komjaunimo sekretoriumi. Susipažinau su juo dar tada, kai jis nebuvo padaręs karjeros komjaunime. Neatrodė, kad buvo komunistinių pažiūrų. Priėjau prie jo ir užkalbinau. Vis drąsiau nei eiti vienam. Mačiau, kad jis mane matė su vėliava, bet dabar aš jos nenešiau ir jis manęs nesišalino. Kalbėjomės apie šį bei tą, apie tai kada įteisins trispalvę.

Mūsų kelionės namo kryptis sutapo. Įlipome į troleibusą. Prie sustojimo prieš Gėlių turgelį mums belipant iš troleibuso pro užpakalines duris prieš mus išdygo du milicininkai ir rusiškai paprašė dokumentų. Vytas Lukšys pastebimai susinervino. Pagalvojau, dabar turės per mane bėdų. Milicininkai paaiškino, kad Gėlių turgelyje kažkoks vyras pilkomis kelnėmis kažką pavogė, todėl dabar visi vyrai, turintys pilkas kelnes, tikrinami. Susižvalgėme, tikrai abu mūvėjome pilkas kelnes. Tiesa, buvo keista, kad vagystė įvyko Gėlių turgelyje, o tikrina vyrus, kurie vyksta ne tolyn Gėlių turgelio, o link jo. Aš jokių dokumentų neturėjau. Žinojau, kad KGB vis tiek nustatys mano tapatybę, bet nusprendžiau pajuokauti. Taip pasivadinau ne Garuoliu, o Karoliu. Gyvenu ne tryliktame, o penkioliktame name, ne šešiasdešimtame, o penkiasdešimtame bute. Nuo sustojimo iki namų atėjau niekieno nesulaikytas.

Kitą dieną sužinojau, kad panašus nutikimas laukė ir mano draugų Naujojoje Vilnioje. Staiga į duris paskambino milicija ir patikrino visų dokumentus, nes Naujojoje Vilnioje, pasirodo, irgi kažkas kažką pavogė, todėl milicija turėjo eiti po butus ir tikrinti visų juose esančių asmenų tapatybes.

Tačiau kita diena „Gaudeamus“ šventėje jau buvo kitokia. Studentai pamatę, kad milicija mūsų su trispalvėmis nesulaikė, per naktį prisisiuvo tiek trispalvių, kad mes jau nebesijautėme vieniši.

Paskutinę dieną vykęs grįžimas iš koncerto Vingio parke virto nesulaikoma jaunimo demonstracija su trispalvėmis priešakyje, kokios Lietuva nematė nuo prieškario laikų. Eiseną prie Tauro kalno pasitikęs būrys milicininkų nedrįso užkirsti miniai kelio, kai jaunimas ėmė skanduoti „Gorbačiov“, „Perestroika“ ir panašius šūkius. Priėjus Katedros aikštę, išsigandę jaunimo, milicininkai iš kažkur ištraukė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį Alvydą Medalinską, kuris iš milicijos automobilio maldavo elgtis protingai, eiti kur nori, bet tik nepažeidinėti viešosios tvarkos.

Ta diena pakeitė Lietuvą, po „Gaudeamus“ šventės Lietuvos trispalvė pradėjo savo pergalingą žygį po Lietuvą, ir nors buvo daromos kliūtys, jau niekas nebegalėjo sustabdyti valstybės, kurią simbolizavo ši vėliava, atkūrimo.

P.S.

Interklubo, vėliau Taikos klubo, „Lituanika“ prezidentas Mindaugas Černiauskas dabar yra vienuolis Marija Elijas, gyvena Europoje.

Kažkur Europoje gyvena ir „Juventus“, ir „Lituanika“ interklubietis, buvęs fizikos studentas Alvydas Ožekauskas, nešęs trispalvę pirmose „Gaudeamus“ eisenos gretose, ir interklubietė Nida Kaladytė, baigusi anglų kalbos filologiją.

Interklubietės Gražina Jasiūnaitė ir Jūratė Baušytė, sukūrusios šeimas, gyvena JAV.

Vida Simonavičiūtė, baigusi dizainerės karjerą, rado ramybę krikščionybėje, gyvena Lietuvoje, kaip ir ekonomistas Ričardas Garuolis.

Nei vieno istoriko jie nesudomino ir istoriniuose „Gaudeamus“ šventės įvykių tyrimuose jie niekur nepaminėti, nors KGB archyvuose turi būti išlikę jų nuotraukos.

Todėl atiduodant pagarbą jiems ir buvo parašytas šitas straipsnis.