V. Vasiliauskas. Ar Lietuva dar dainų kraštas? (6)

Valdas Vasiliauskas | Alkas.lt nuotr.

Per  TV rodomų FIFA pasaulio futbolo čempionato rungtynių pertraukas į televizijos ekraną išlenda kažkur matytas valkata, Katedros aikštėje porinantis, kad nėra nei išeivių, nei ateivių, yra viena tauta, laikas griauti šias netikras sienas ir statyti tiltus. Ir duria pirštu į Žemės gaublį, nurodydamas tų tiltų kryptį. Stačiai ideali globalios Lietuvos vizualizacija.  

Kadangi  klipas rodomas per visuomeninį transliuotoją LRT, tai yra pagrindinė oficiozinė  idėja, kuria valdžia pasitinka Lietuvos atkurtos valstybės šimtmečio minėjimo kulminaciją – Dainų šventę. Žmonės kalba, kad tas „kažkur matytas“ apšepęs senis, pasamdytas formuoti visuomenės nuomonę, ir įbrukęs R. Karbauskiui  „nei  išeivę, nei ateivę“ kultūros  ministrę, kuri net šimtmečio jubiliejų įstengė paversti tuščiu fasadiniu renginiu. Ir gera proga pasipinigauti saviškiams, įgudusiems kurpti  visokias instaliacijas, akcijas,  aplikacijas, projektus, klipus, kuriuos užmiršime jau rytojaus dieną. Ministrės komanda net Dainų šventę įkinkė globalios Lietuvos propagandai.

O juk UNESCO lietuvių Dainų šventę paskelbė Žmonijos žodžio ir nematerialinės kultūros  paveldo šedevru. Pirmiausia chore per bendrą dainą lietuviai pasijuto  tauta – tai  XIX- XXa. lietuviškų vakarų 30 metų trukęs sąjūdis, kurio neatskiriama dalis, šalia mėgėjų teatro, buvo chorinis dainavimas,  ypač  gražias tradicijas turėjęs Mažojoje Lietuvoje („Birutės“ draugija, Vydūno Tilžės Giedotojų draugija). Česlovo Sasnausko,  Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio ir kitų muzikos korifėjų išpuoselėtos chorinės kultūros vainikas – Dainų šventė.

Chorinė kultūra visuomet buvo Lietuvos pasididžiavimas, savo lygį išlaikė net okupacijos metais. Dainų šventes kas penkeri metai priverstinėje emigracijoje rengdavo ir pasaulio lietuviai – jiems Dainų šventės buvo kaip lietuviškos tapatybės ir bendrystės paliudijimas, Lietuvos prisiminimas ir pažadas į ją sugrįžti.

Nors Dainų šventė priklauso Žmonijos kultūros paveldui, tai jos neapsaugojo nuo visokeriopų modernizacijų, net radikalaus šventės struktūros keitimo. Spėčiau, šiemet  prikergtu miuziklu ir kitokiomis naujovėmis dangstoma atsivėrusi bauginanti tuštuma. Lietuvių chorinės kultūros katastrofiškas nuosmukis, apie kurį prieš Dainų šventę prabilo maestro Petras Bingelis.

Lietuvoje faktiškai nebelieka mėgėjų chorų, išskyrus bažnyčių parapijas. Todėl šią skylę Dainų šventėje bandoma paslėpti keliais profesionaliais chorais ir modernia garso stiprinimo aparatūra. Bet ar bus išsaugota tautą telkianti ir įkvepianti Dainų švenčių dvasia? Ar Lietuva dar dainų kraštas?

Ne ką geresni ir kiti Lietuvos materialinės ir nematerialinės kultūros paveldo reikalai. Antai, praradusi kantrybę karčią teisybę apie kultūros ministrės Lianos Ruokytės- Jonson nekompetenciją, sukeltą kultūros įstaigų tinklo chaosą, griaunamą kultūros paveldo sistemą, išdrožė paveldosaugos profesionalė Diana Varnaitė.

Kad ši nežinia iš kur atsibasčiusi „nei išeivė, nei ateivė“ yra atsitiktinis kultūroje žmogus, akivaizdu iš įkarščio, su kuriuo ministrė nusitvėrė kultūros įstaigų vadovų rotacijos idėjos. Kultūra itin susijusi su žmogaus asmeniu, todėl čia galioja kiti principai, nei ūkinės gamybos ar verslo vienetuose. Pagal europietišką – ir smetoniškos Lietuvos – tradiciją valstybės teatrų ir muziejų direktoriais skiriami garbingiausi tautos autoritetai. Jeigu būtų buvusi L.Ruokytės- Jonson valia, V. Šekspyras (W.Shakespeare), Moljeras (Moliere) , K. Stanislavskis, P. Brukas (P. Brookas) ar J. Grotovskis (Grotowski)  savo teatrams būtų galėję vadovauti tik dvi kadencijas.

Visu gražumu kultūros ministrės veidas atsiskleidė batalijose dėl Lukiškių aikštės. Jai ir jos „nei išeivių, nei ateivių“ – globalistų  legionui „Laisvės karys“ (Vytis) valstybės sostinės centre buvo kaip kipšams švęstas vanduo. Patyliukais laiminant mielam “orų berniukui“ Vilniaus merui R. Šimašiui ir sostinės vyriausiajam architektui M. Pakalniui (nūnai paaukštintam iki departamento direktoriaus, matyt, už nuožmų Vilniaus paveldo naikinimą), šiuolaikiniai nomadai ir mankurtai  išgujo „Laisvės karį“ į Kauną, kuris išskėstomis rankomis priėmė šią Lietuvos žmonių dovaną savo atkurtos valstybės šimtmečiui.

„Laisvės kario“ kritikai mėgindavo pasitelktį kitų Europos miestų patirtį. Pirmiausia, ten penkiasdešimt metų niekas netrukdė įamžinti savo istoriją ir jos herojus – šimtmetis buvo dėkingiausia proga bent iš dalies grąžinti šią skolą. Antra, tie modernizmo apologetai graudžiai senamadiški, bent dvidešimt metų atsilikę epigonai, ne tik be tautiškumo, bet be individualybės žymių – tų surūdijusių vamzdžių, sijų, skardų, velėnų iš kiekvieno Europos miesto, pasaulio modernaus meno muziejų nors vežimu vežk.

Štai ir pasitikome  valstybės šimtmetį su pagrindine beveide, lyg kokio provincijos miesto aikšte, kaip ir pritinka Nomadijos (klajoklių – „nei išeivių, nei ateivių“ – krašto)  sostinei. Kaip patyčia – vietoje memorialo laisvės kovotojams – trykšta fontanėlis, be jokio ryšio ir logikos, lyg balnas karvei. Dar viena vargana Europos miestų kopija, tarkim, Nicos, kur išmanus fontanas tapęs urbanistinę aplinką formuojančia dalimi.

Visa paguoda, kad šis unifikuotas,  neturintis nieko lietuviško ir vilnietiško, bet kuriam miestui tinkantis Lukiškių aikštės rūbas yra laikinas, kaip ir įprasta klajoklių mentalitetui. Ir vėl mūsų visų milijonai kaip į balą. Ir kažkieno kišenę.

Neabejoju, kad šiais metais per Valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną  Lietuvos širdis plaks Kaune, atidengiant paminklą Vyčiui. Tai ir bus atkurtos valstybės šimtmečio tikroji kulminacija. Ir padėka visiems kritusiems už Lietuvos  laisvę ir jos simbolius. Su  artėjančiomis šventėms, broliai ir seserys!