„Vienybė težydi“ – didelėmis baltomis raidėmis-kaladėlėmis šviečia užrašas Vilniuje prie Neries. Paskutiniai himno žodžiai, lyg malda-užkeikimas-priesakas… Ne šiaip sau, „vardan tos“. Sunkiausiai įvykdomas paliepimas, Kudirkos ir kitų to meto šviesuolių giliausias troškimas. Ko jau ko, o vienybės šioje tautoje šiandien nė su žiburiu neieškok. Veikiau priešingai – apkalbos, išmoningos patyčios, kandi kritika, pagieža, nepasitikėjimas, net neapykanta, gausiai liejama visai nepažįstamiems savo tautiečiams, nesivaržant reiškiama įnirtingai maigant klavišus, rečiau – iš padilbų gyvai.
Kas su mumis negerai? Tiek įpratome kvėpuoti nuodingu oru, kad nė nebejaučiame, kokiame dvasios smoge nuolat gyvename.
Klasiokė andai pasakojo dirbusi vaikų darželyje, kurio vadovė buvo itin despotiška, visus ant blakstienų vaikščioti vertusi asmenybė. Darbuotojai lengviau atsikvėpė, kai ją pakeitė kita direktorė – maloni, demokratiška, tolerantiška. Tačiau idilė truko neilgai. Nepratę prie tokio švelnaus ir mandagaus elgesio ir įtraukimo į sprendimų priėmimą žmonės pasimetė, veikiai palaikė tai charakterio silpnumu, ilgainiui ėmė irzti, įžvelgti vis daugiau naujosios vadovės trūkumų. Pasipylė skundai, apkalbos, kolektyve įsivyravo chaosas, kuriam suvaldyti prireikė net kelerių metų…
Klausantis šios istorijos į galvą atėjo Larso fon Triero „Manderlėjaus“ vaizdai išvaduoti vergai nežino, ką daryti su laisve, nemoka ja atsakingai naudotis, galiausiai savanoriškai pasirenka grįžti į nelaisvę…
Šiandien lietuviai yra tobuli individualistai-postmodernistai, mojantys ranka į greitos ir apčiuopiamos naudos nenešančius dalykus, nesuvokiantys, kad kažkam tai gali būti svarbu. Atplėšti nuo Žemės ir praradę ryšį su Dangum, nenuostabu, kad jie lengvai blaškomi globalizacijos vėjų. Neranda sau vietos. Nepajėgia niekur ĮSIŠAKNYTI.
Kas ir kada taip baisiai susargdino šią darbščią ir romią tautą? Kas ją palaužė ir privertė patikėti apie ją skleidžiamu melu? Kad yra NE TOKIA, nepakankamai gera, antrarūšė, turinti labiau pasistengti, kad atitiktų KITŲ nustatytus kriterijus ir normas. Iš tiesų tai niekaip nepajėgianti jų atitikti, kad ir kaip, iš paskutiniųjų, stengtųsi… Priversta apsimetinėti, vaidinti, nesėkmingai įtikinėti, kad yra normali, tokia pat civilizuota ir pažangi, kaip ten, Vakaruose…
Ar didysis atskyrimas įvyko vienus išvežus į Sibirą, o kitus privertus išduoti? Ar dar anksčiau, elitui brendant per upelį? Išduoti savo motinos šypseną, savo vaikystės šviesą, brolius ir draugus, savo namų jaukumą. Savo Lietuvą, kuri po to niekuomet nebebuvo tokia kaip anksčiau. Nors lyg ir taip pat čirpė svirpliai vakaro žolėje ar lygiai taip pat kvepėjo ką tik pamelžtas pienas…
Jie – MES – ir toliau išduodam. Savo mylimuosius, savo vaikus ar tėvus, savo sodo obelis, savo namus. Juos paliekam tikėdamiesi, kad kitur bus geriau. Nebus. Tai tą skausmą, pyktį, bejėgiškumą ir nuoskaudas bandome užtrenkti liedami neapykantą ir tulžį. Kitiems, bet taip pat ir sau. Vieni mokslininkai tai vadina pokolonijiniu resentimentu, kiti laiko ilgalaikėmis kolektyvinių traumų pasekmėmis. Bet ar mums nuo to lengviau? Nežinodami kito vaisto, mes mokame tik bėgti – į užsienį, į alkoholį, į priklausomybes, į atsitiktinius, trumpalaikius santykius… Nuo šeimos, nuo savęs, nuo atsakomybės, nuo galimybės subręsti. Pasveikti.
Tačiau to nepaisydami mūsų šventieji ir didvyriai, kurių, žinomų ir nežinomų, mums taip gausiai dovanojo XX amžiaus vidurys, nuolat laiko mus savo delnuose. Maldoje. Kuri vis dar neleidžia nuskęsti Lietuvos plaustui, blaškomam nenumaldomos audros, siaučiančios mūsų širdyse. Golgota ir Išdavystė. Pasipriešinimas ir Kolaboravimas. Partizanas ir Stribas. Elitas ir Runkelis. Pasiliekantysis ir Išbėgėlis. Visai šalia, atskirti tik nematomos ribos. Kodėl taip? Kodėl pasirinkimas toks sunkus ir žeidžiantis? Ar jo išvis esama?
Dar draugė pasidalino savo idėja, kad didžiausi jaunimo emigracijos skatintojai yra… ne, ne skurdas ar pamintas orumas, o … mokytojai. Nusilakstę per kelis darbus, nuolat pervargę, mokinių ir jų supertėvelių žeminami, švietimo valdininkų nevertinami ir negirdimi, jie savo ugdytiniams skuba įdiegti mintį (nebūtinai žodžiu, gal net labiau savo kūnu spinduliuojama tylia neviltimi), kad šioje šalyje nėra jokių perspektyvų, tad protingiausia bėgti iš čia kuo anksčiau. O mes dar stebimės baisia moksleivių požiūrio į emigraciją statistika, taukšdami apie mokytojų profesijos prestižo pakėlimą nuo dutūkstančiai kažkelintųjų… „Geriausia būtų susprogdinti visus švietimo skyrius“, – daro nelinksmą išvadą mano seniai matyta klasiokė. „O dar geriau būtų tiesiog išsprogdinti ŠMM“, – kandžiai atitariu.
O juk, atrodo, trūksta tiek nedaug. Tiesiog visiems pripažinti, kad mokytojas yra Mokytojas ir palikti jį ramybėje, leisti jam dirbti savo darbą. Padėti viskuo, kuo tik įmanoma, kad tik jam, o kartu ir vaikams, mūsų vaikams, būtų geriau.
Ir galbūt tada jiems, ir mums, pavyks. Kartu. Nes vienąsyk jau buvo pavykę tiems baudžiauninkų anūkams, kurių mokiniai ir studentai iš jų sužinojo, ką reiškia Laisvė. Ir nepabijojo ją ginti. TĄ birželį. Ir vėliau – miškuose.
Va čia tai jau tikrai būtų – vardan tos.
Ačiū autorei.
Ačiū už tiesos žodį ir drąsą prisiminti Birželio sukilimą. Vis mažaiu tokių belieka…
Šeštadienį Vilniuje buvo minimos 77-osios sukilimo mętinės bet niekas apie tai nepranešė,netgi Alkas..