A. Navickas: Kaip sureaguoti į A. Ramanausko-Vanago palaikų atradimą? (2)

Andrius Navickas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Praėjusią savaitę skandalų suvarpytą viešąją Lietuvos erdvę nušvietė gera žinia – po dešimtmečių intensyvių paieškų buvo atrasti mūsų legendinio laisvės kovotojo Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai ir jų palaidojimo vieta. Įgyvendinta 2008 m. Seimo priimtoje rezoliucijoje įvardinta užduotis.

Džiaugdamasis šiuo Lietuvai svarbiu įvykiu, Seimo narys Andrius Navickas vis dėlto išreiškė apgailestavimą, kad veikiausiai nepavyks įgyvendinti ir kitos rezoliucijoje numatytos užduoties – atrasti Jono Žemaičio palaikus. Labiausiai tikėtina, kad šis Lietuvos didvyris buvo nukankintas ir sudegintas Maskvoje.

„Simboliška, kad visa tai paskelbta Šimtmečio metais, artėjant okupacijos ir trėmimų paminėjimui. Tačiau mūsų reakcija tebus dirbtinė, jei nematysime viso šio svarbaus atradimo konteksto. Svarbaus mūsų valstybės orumui ir istorinei tapatybei atradimo laurai priklauso Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC). Na, o svarbiausias postūmis priklauso jaunam istorikui Dariui Indrišoniui, kuris buvo priverstas palikti mėgstamą darbą, nes nesugebėjo pragyventi iš begėdiškai mažo atlyginimo. Kiek šiandien labai strategiškai svarbi valstybės institucija moka profesionalui, baigusiam aukštąjį mokslą, sugebančiam vykdyti svarbius tyrimus? 460 eurų, – faktus žeria Seimo narys A. Navickas. – Dar vienas istorikas, reikšmingai prisidėjęs prie A. Ramanausko-Vanago palaikų atradimo – Dalius Žygelis. Jis daug metų darbuojasi LGGRTC ir yra, tenesupyksta kiti, pats geriausias partizaninio judėjimo Lietuvoje tyrinėtojas, atlikęs daugybę svarbių darbų šioje srityje. Šiuo metu LGGRTC jis dirba tik puse etato ir tik iš atkaklaus idealizmo, nes jo atlyginimas – 280 eurų. D. Žygelis turi šeimą, augina du vaikus. Tam, kad galėtų dirbti prasmingą ir mėgstamą darbą, jis dar turi ieškotis papildomų darbų“.

Seimo narys stebisi, kad tokia padėtis ne radikalios ekonominės krizės, bet ekonominio pakilimo laikotarpiu. Deja, daugybę kartų išsakytos LGGRTC specialistų godos vis dar lieka neišgirstos. Nors elementarus pragmatiškumas turėtų mums diktuoti, kad didžiulė specialistų kaita, be kita ko, yra ir neracionalus finansinių resursų panaudojimas. Nes naują specialistą tenka iš naujo apmokyti, reikia laiko, kol jis visavertiškai įsitraukia į darbus ir tada supranta, kad šioje darbovietėje, kur darbas prasmingas ir įdomus, nėra jokių perspektyvų išlaikyti savo šeimą.

Praėjusią savaitę Seimo Žmogaus teisių komitete buvo svarstyta ir patvirtinta metinė LGGRTC ataskaita. Patvirtinta vienbalsiai, konstatuojant, kad ši institucija dirba svarbų darbą ir būtinas didesnis finansinis palaikymas. Ar pavyks tai įrodyti ir Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijoms, kai jos ruoš siūlymus kitų metų biudžeto projektui?

Kita vertus, jau dabar galima bent kažkiek pagelbėti LGRTC. Jau kurį laikas Seime svarstomas įstatymo projektas, kuris leistų daliai LGGRTC darbuotojų, kurie yra ir valstybės tarnautojai, bent jau padidinti kategoriją ir taip pakelti atlyginimus. Deja, Socialinių reikalų ir darbo komitete (SRDK) projektas įstrigo. Svariausias argumentas – reikia iš pradžių sukurti visą kategorijų sistemą, pertvarkyti valstybės tarnybą, o tada jau galima bus spręsti, kaip elgtis su LGGRTC darbuotojais. Tačiau mes kalbame apie gyvus žmones, o ne apie formules, algoritmus, kurie gali palaukti.

„Raginu kolegas, SRDK narius, visas Seimo frakcijas ir Seimo valdybą padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, jog dar pavasario sesijoje galėtume priimti pataisas, kurių labai laukia LGGRTC. Tai būtų tikra padėka, motyvuojanti siekti naujų svarbių atradimų. Jei to nepadarysime, mūsų padėkos ir sveikinimai LGGRTC bus veidmainiški“, – sako Seimo Žmogaus teisių komiteto narys A. Navickas.