M. Kundrotas. Lietuva ant revoliucijos slenksčio? (18)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Ramūnas Karbauskis ir jo komanda, regis, ėmėsi reikalo rimtai. Pasinaudojant „MG Baltic“, liaudiškai – MGB byla pradedamas procesas, primenantis įvykius Lenkijoje ir Vengrijoje, kai demokratiškai išrinktos politinės jėgos ėmėsi kardinalaus valstybės ir visuomenės „apvalymo“ nuo ankstesnių sistemų likučių. Savotiškos revoliucijos iš viršaus. Lenkų „Teisė ir teisingumas“ ėmėsi tvarkyti teisinę sistemą, vengrų „Fidesz“ sugalvojo išvaryti iš Vengrijos patį Džordžą Sorošą.

R. Karbauskį sunku vienareikšmiai lyginti su Viktoru Orbanu ar Jaroslavu Kačinskiu. Šie vargu, ar būtų atvedę į didžiąją politiką tokius veikėjus kaip Saulius Skvernelis ar Dovilė Šakalienė. Susidaro keistoka kolizija pačioje valstietiškoje valdžioje – konservatyvi Seimo frakcijos dauguma ir liberali, net šiek tiek kairuoliška dauguma Vyriausybėje. R. Karbauskis – pragmatikas. Subūrė itin margą komandą, kad surinktų politinę daugumą, ir tai jam puikiai pavyko. Sunku pasakyti, kaip ten reikalai dėl vertybių, tačiau užmojais R. Karbauskis praspjovė tiek lenkus, tiek vengrus.

Užuot pasitenkinus vienu kąsniuku – liberalais – užsimota prieš ilgamečius dešiniosios politikos lyderius – Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus. Ir net prieš pačią prezidentę Dalią Grybauskaitę. Valstiečių nuomone, jie taip pat įsipainioję į MGB aferas ir valstybės užvaldymo procesą. Agrokoncerno problematika patogiai nutylima, ją tiesiog atsisakoma tirti, kas kelia pagrįstų minčių apie dvejopus standartus, vadistines nuostatas ir paprasčiausią veidmainystę. Kaip ten bebūtų su dora, jau matyti pirmieji ženklai, kad nuobodžiai nuspėjamą politinę rutiną gali pakeisti labai įdomūs laikai.

Dalinis apsivalymas – geriau, nei jokio. Užsistovėjęs vanduo pasmirsta. Permainos ligšiolinėje politinėje sistemoje šiuo metu reikalingos, kaip oras. Socialdemokratų partija suskilo. Sunku pasakyti, kiek čia tiesiogiai prisidėjo R. Karbauskis ar jo partija, o kiek suveikė vidinis konfliktas tarp valdžioje bet kokia kaina pasiryžusios išlikti Gedimino Kirkilo komandos ir ambicingo naujo lyderio Gintauto Palucko suburto kolektyvo. Tarp senosios LDDP nomenklatūros ir naujosios kairės. Bet jau yra tikimybė, kad abi socialdemokratų partijos liks už barjero. Tas pats gresia beviltiškai susikompromitavusiam Liberalų sąjūdžiui, o Artūro Zuoko „Laisvės sąjunga“ jau seniai tapo lavonu.

Jei dėl socialdemokratų ir liberalų žlugimo tikimybės galima trinti rankomis, tai valstiečių ir konservatorių konfliktas ir glumina, ir liūdina, ir teikia vilčių. Abiejose šiose partijose esama daug tautiškų, patriotiškų ir konservatyvių žmonių. Jie natūraliau atrodytų sąjungoje, nei priešpriešoje. Viską gadina lyderiai ir deja, tebevadinamos konservatoriais partijos atveju tai tinka labiau, nei kitoje pusėje. Partija, kurios vadovybė ir net garbūs patriarchai radikaliai atmetė Tautų Europos idėją, o per ją – ir patį tautiškumą, vargu, ar begali užimti ligtolinę politinę nišą. Dabar jai vadovauja revoliucingi liberalai, net su kairuoliškais polinkiais. Pradedant Lietuvos valstybingumo, baigiant lyčių ir šeimų klausimais.

Jei valstiečiams pavyktų pakirsti vadinamųjų konservatorių partijos įtaką, atsirastų laisva niša iš tiesų konservatyviai politinei jėgai. Ar ji rastųsi iš Tėvynės sąjungos vidaus, ar iš išorės, ar prasiveržtų kuri nors tradicinė konservatyvi partija, ar susikurtų nauja, tai – mažareikšmės detalės. Svarbiausia, kad tokia jėga atsirastų didžiojoje politikoje, ir kad, pagaliau, konservatyvus rinkėjas turėtų, ką rinktis. Jei R. Karbauskiui pavyktų tai pasiekti, kiekvienas nuoširdus dešinysis galėtų jam tik padėkoti.

Atskiro dėmesio nusipelno prezidentė. Iškilusi dviejų didžiųjų antagonistų – Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio – pagalba ji nuo pat pradžių blaškėsi tiek tarp savo rėmėjų valstybės viduje, tiek tarp didžiųjų tarptautinių žaidėjų. Arogantiškai atsisakiusi susitikti su JAV prezidentu, pareiškusi, kad Amerika mums diktuoja ir ji tam sutrukdysianti, palikusi „ant ledo“ už savo laisvę kovojusią Gruziją, paskiau ji tapo tą pačią kovą kovojančios Ukrainos rėmėja. Vien už tai jai buvo galima daug ką atleisti. Bet štai prezidentės kadencija baigiasi, artėja numanomas postas Europos struktūrose ir ratas vėl apsisuko.

Panašu, kad sovietų partinės mokyklos dėstytoja, galimai susijusi su pačiu Mykolu Burokevičiumi, po to į didžiąją politiką atėjusi per A. Brazauską ir galiausiai paremta V. Landsbergio, iš pradžių dreifavo nuo Maskvos prie Paryžiaus ir Berlyno. Ne toks jau tolimas dreifas. Paryžius ir Berlynas jau seniai bičiuliaujasi su Maskva ir priešpriešina save Vašingtonui. Vienas tiekia Maskvai karo techniką, kitas tiesia dujotekius. Ne kažin kas pasikeitė ir dabar. Po to, regis, Dalia perėjo į Vašingtono pusę, reikšdama paramą Kijevui, ir dar taip radikaliai, kad pats Vašingtonas galėjo pavydėti. Bet, kaip minėta, kadencija baigiasi. Vėl grįžtama prie Paryžiaus ir Berlyno.

Europos žmogaus teisių teismas, dalyvaujant Lietuvos atstovui Egidijui Kūriui, metė pirštinę Vašingtonui. Pasirodo, Lietuvoje veikė Amerikos Centrinės žvalgybos agentūros kalėjimas, kuriame kankintas kažkoks islamistų teroristas. Dabar Lietuva už tai turės sumokėti gražią sumelę pinigų. Toks europiečių sprendimas. Akivaizdžiai nukreiptas prieš Lietuvą, bet pirmiausiai – prieš Ameriką. Nėra jokių įrodymų, kad šis kalėjimas Lietuvoje veikė ir kad kas nors čia buvo kankinamas. Bet europiečiams užtenka miglotos tikimybės. O mūsų Dalia šį sprendimą palaimino.

Jei R. Karbauskis turės tiek politinės išminties, kiek turi užmojų, tai jis šią galimybę išnaudos. Už Lietuvos interesų ir jos transatlantinės partnerystės išdavimą gali grėsti net apkalta. O kartu su Dalia kristų ir partija, ligšiol besąlygiškai ją palaikanti. Žaidėjai susikeistų vietomis: prorusiškumo etiketė priliptų tiems, kurie uoliausiai ją klijuoja visiems savo oponentams ir kritikams. Sunku pasakyti, kiek tame būtų tiesos, bet politinių technologijų atžvilgiu tai būtų žaidimas be pralaimėjimo.

Padėtis kaista. Nebenustebintų, jei pasitaikytų viena kita politinė žmogžudystė, sudorojant vieną ar kitą valstiečių leitenantą. Pagąsdinimui. Kaip Vytauto Pociūno atveju. Kad mažiau kištųsi į svetimus reikalus. Vargu, ar bus liečiami lyderiai, tai būtų per daug skandalinga. Bet pagąsdinti gali.

Esminis klausimas, kiek valstiečiams ir jų sąjungininkams užteks drąsos ir išminties. Nesustos pusiaukelėje? Padėtis dabar jiems – tikrai dėkinga. Nežinia, ar jų pergalė išspręs visas susikaupusias problemas, bet laikai žada būti įdomūs. Pasirūpinkime spragėsiais.