Legendinio partizanų vado A. Ramanausko-Vanago tėviškės sodybos namo vieta ir suimties vieta įtrauktos į Kultūros vertybių registrą (2)

A. Ramanausko-Vanago suimties vietai pažymėti skirtas paminklas_| V. Striužo nuotr.

A. Ramanausko-Vanago suimties vietai pažymėti skirtas paminklas_| V. Striužo nuotr.

Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas – svarbi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio asmenybė, 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signataras, kovotojas, pedagogas ir partizanų vadas, prisidėjęs prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo. Minint A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, Kultūros paveldo departamento Penktoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba suteikė A. Ramanausko-Vanago gyvenimo atminimo vietoms teisinę apsaugą ir pripažino nacionalinės reikšmės objektais.

A. Ramanausko-Vanago tėviškės sodybos namo vieta yra Bielėnų kaime, Būdviečio seniūnijoje, Lazdijų rajono savivaldybėje (u.k. 42656). Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė 1918 m. kovo 6 d.  Niū Briteno mieste, JAV, o į Lietuvą su tėvais atvyko 1921 m. Gyveno Bielėnų kaime, baigė Galinių pradžios mokyklą ir Seinų „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose. Iki dabar sodybos namo vietoje yra išlikę stambių akmenų pamatai, kurie kartu su žemės reljefu įvardinti kaip vertingosios savybės. Vertingųjų savybių pobūdis – istorinis.

Kita svarbi ir kartu tragiška Laisvės kovotojo gyvenimo akimirka susieta su jo suimties vieta (u.k. 42657), esančia Kaune, Kalniečių gatvėje. Sovietiniams okupantams numalšinus partizanų ginkluotą kovą, nuo 1953 m. emgėbistai pradėjo aktyviai ieškoti besislapstančio partizanų vado A. Ramanausko-Vanago. Paieškai organizuotas platus agentų, agentų-smogikų, šnipų, informatorių tinklas, o paaiškėjus A. Ramanausko-Vanago buvimo vietai buvo suorganizuota profesionali suėmimo operacija.  Šioje vietoje 2012 metais pastatytas skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas paminklas, skirtas atminti Lietuvos partizanų generolui A. Ramanauskui-Vanagui.

Šios dvi vietos liudija nepriklausomos Lietuvos istorijai svarbios asmenybės, legendinio partizanų vado A. Ramanausko-Vanago gyvenimo kelią.  Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (toliau – LLKS) 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas, ėjęs ir LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas, Gynybos pajėgų vadas, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, brigados generolas, Vanagas taip pat  buvo pedagogas, žurnalistas ir vienas iš nelegalios partizanų spaudos organizatorių, leidėjų ir redaktorių.

Vanago partizaninė kova taip pat buvo ne kartą įvertinta. 1945 m. apdovanotas Narsumo juostele, 1946 m. – Uolumo juostele, 1949 m. 1 laipsnio Laisvės Kovos kryžiumi, 1950 m. – I ir II rūšies 1 laipsnio Laisvės Kovos kryžiais, 1997 m. jis pripažintas kariu savanoriu. 1998 m. Adolfui Ramanauskui-Vanagui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis. 1998 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 1999 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.

„A. Ramanausko-Vanago palikimas yra ryžtas, atkaklumas ir lietuviško charakterio stiprybė, artinusi mus prie šiuolaikinės Lietuvos. Lietuvos piliečių pareiga yra ne tik išsaugoti partizanų kovas menančias vietas, bet ir išlaikyti laisvės dvasią ir tas vertybes, dėl kurių savo gyvybes paaukojo geriausi Tautos sūnūs ir dukterys“, – teigė Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Minint generolo A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, Lietuvoje vyksta daug įvairių renginių. Vienas iš jų gegužės 20 d., Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, organizuojamas pėsčiųjų žygis Punios girininkijoje, Panemuninkų km., Alytaus raj.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros politika, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Žemyna:

    Ačiū už tikri naudingą ir garbingą nutarimą!
    Bent sykį nuo šios kadencijos KM pusės ne griaunantis, bet kuriantis vėjas papūtė!

  2. Manau, kad taip pat svarbi yra vieta, iš kurios buvo pasiryžta ir išeita į Partizanus. Tai tokia vieta yra Alytaus mokytojų seminarija, ją be abejonės taip pat derėtų įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *