Laumės juosta yra vienas būdingų vaivorykštės, dangaus skliaute regimo efemeriško optinio reiškinio – įvairiaspalvės juostos – pavadinimas. Šis posakis, kiek romantizuotas ir plačiai vartojamas ne tik dangaus fenomenams, bet ir kitų sferų dalykams pavadinti, atrodo jau kiek banalokas. Tačiau gilinantis į jo kilmę, ištakas, vartojimo pradžią bei paplitimo baltų žemėse ir už jų ribų arealą, paaiškėja, kad vaivorykštės, kaip moteriškos mitinės būtybės ar jos atributo, samprata pasaulyje yra plačiai paplitusi, pradedant rytų, vidurio ir pietų Europa, baigiant pietvakarių Azija.
Vaivorykštės įvardijimas Laumės juosta vartojamas didžiojoje Lietuvos dalyje, ypač Aukštaitijoje (LTR 898/132; 1300/315; 1627/177; 2514/129; 3835/448; LMD I 1002/236; LKŽe: laumė). Latgalijoje, rytiniame Latvijos areale, besiribojančiame su Lietuva, vaivorykštė gali būti vadinama analogiškai: Laumes josta (LPT XIII: 216). Pasitaiko atvejų, jog lietuvių vaivorykštė pavadinama tiesiog laume: Laumė vandenį traukia Smn. (LKŽe: laumė). Vadinasi, Laumės juosta / Laumes josta – plačiame rytų baltų plote paplitęs vaivorykštės vardas, jau tai byloja jo gana seną kilmę.
Vaivorykštę pavadinantis posakis Laumės juosta buvo žinomas jau XVII a. Jį užfikavo Frydrichas Pretorijus Vyresnysis (Laumês Jůʃta) vokiečių-lietuvių kalbų žodyne (Clavis Germanico-Lithvana, apie1680) (BRMŠ III: 93). Vėliau Laumės juosta rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta XVIII a. Pilypo Ruigio ir Gotfrydo Ostermejerio (BRMŠ IV: 41, 65).
Pati Laumė / Lauma, lietuvių, latvių ir prūsų būdinga mitinė figūra, žinoma kaip moteriška būtybė su didelėmis krūtimis ir ilgais palaidais plaukais, yra susijusi su visomis pasaulio sferomis (dangumi, antžemine dalimi ir požemiu), gali būti jų tarpininkė, jungti tas zonas arba buvoti tai vienoje jų, tai kitoje. (1)
Laumę su vaivorykšte suartina visų pirma tai, kad jos abi siejasi su vandenimis. Viena vertus, Laumė pasižymi ryšiu su žemėje esančiais telkiniais, kita vertus, ji prisideda prie dangiškosios drėgmės – lietaus formavimo, kitaip sakant, žemės vandenų virsmo į lietų. Laumė savo esminiais ypatumais yra „vandeninė“ būtybė, kurios dažna buvojimo vieta yra kaip tik prie vandens telkinių: upių, ežerų, tvenkinių. Sakmėse laumės vaizduojamos kaip skalbiančios, daužančios kultuve rūbus, besimaudančios ar besišukuojančios (LTR 1167/493; 4056/48; 1438/223; 5083/107; Vėlius 1977: 96, 111). Neretai jos užklysta į prie vandens stovinčią pirtį, ją kūrena ar prausiasi. Kupiškėnai, pamatę vaivorykštę, sako: laumė ragana pirtį kūrena – vanosis (LKŽe: laumė; Jasiūnaitė 2010: 36). Vienoje sakmių, komentuojančių vaivorykštės reiškinio atsiradimą, siejant tai su laumėmis, jos apibūdinamos kaip skalbėjos, paklojusios pievoje išskalbtus kelių spalvų drabužius:
Vieną kartą laumės skalbė baltinius, jų buvo visokių spalvų. Jos visus baltinius išdėjo pasižiūrėti, tuo tarpu viena laumė liepė jiems pakilti aukštyn, ir tie baltiniai ant dangaus sudarė gražią, įvairių spalvų juostą. Todėl ją pavadino laumės juosta, arba vaivorykšte. LTR 1300/315
Tad vaivorykštė yra laumių-skalbėjų veiklos padarinys. Pievoje jų išdėlioti įvairiaspalviai baltiniai pakyla aukštyn, ir ten jie pavirsta į „gražią įvairių spalvų juostą“, kuri pavadinama laumės juosta, arba vaivorykšte.
Kita laumių veiklos sfera, su kuria siejama vaivorykštės kilmė – audimas. Laumės lietuvių tautosakoje neretai vaizduojamos kaip verpėjos, audėjos (LMD I 144/16; LTR 499b/18; 935/12; 2989/340; 3577/ 129, 130; 3665/197). Aiškinant vaivorykštės kilmę pasakojama, kad laumių išaustos juostos, panašiai kaip kad anksčiau aptartame tekste laumių išskalbti skalbiniai, pakyla į dangų:
Vieną kartą laumės audė juostas ir iškėlusios žiūrėjo, katros gražesnė. Ir štai pamatė, kad trečiosios laumės juosta pakilo ant dangaus. Ten ir dabar pasiliko. LTR1300/323
Žmonės sakydavo, kad laumės ausdavo laumės juostas, kurios ant dangaus matydavos. LTR 1438/34
Vaivorykštė gali būti ir Laumės atributas, jos aprangos dalis arba įrankis, kuriuo atliekami tam tikri veiksmai. Danguje ji gali atsirasti iš Laumės pamestos ar tiesiog jos turimos juostos:
Vaivorykštė yr laumės juosta, su katra laumė galinti prie savęs pritraukti žmogų, gyvulį ar ką kita. LTR 2567/ 225
Vaivorykštė atsirado šitaip. Sako, laumę vijęs raganius. Laumė bėgdama pametus sava joust, tai kai pa letaus, ir pasimata juosta. LTR 1870/35
Laumė senovėje nešiojo tokią juostą, bet kartą ji ją pametė ir atskridę paukščiai prisiuvo ją prie dangaus. Lietui lyjant ji ir dabar dar matosi, o žmonės ją vadina laumės juosta. LTR 4239/503
Išskirtinas tautosakos tekstas, kuriame kalbama apie Laumę ir jos juostą – vaivorykštę, yra pateiktas Liudviko Adomo Jucevičiaus:
Laumė tai buvusi stebuklingo gražumo deivė, ji gyvenusi debesyse. Ką ji globojusi – apie tai žmonių kalbos nieko nepasako. O jos istorija buvusi tokia: sėdėdama savo deimantinėje krasėje, pamačiusi kartą vieną dailų vaikiną ant žemės ir, išskleidusi savo juostą (vaivorykštę), nusileidusi pas jį. To pasimatymo vaisius buvęs toks, jog dievaitė pagimdžiusi sūnų, vardu Meilų. Sūnų tą auklėjusi viena žiniuonė Vilijos pakrantėje. Motina tris kartus dienoje nužengdavusi iš dangaus ir penėdavusi jį savo krūtimis; šitaip trukę keletą mėnesių, kol vyriausiasis dievas susekęs, kame Laumė laikanti paslėpusi savo ir žemės vyro meilės vaisių, o tada stvėręs jį už kojų ir bloškęs virš pačių aukščiausių debesų ir tenai, sietyne, davęs jam žvaigždžių tarpe vietą. Pačiai dievaitei jis nupjovęs krūtis ir, sukapojęs į smulkius gabalėlius, išsėjęs jas po visą žemę. Todėl tad mūsų liaudis akmenėlius, žinomus mineralogijoje belemnitų ar perkūno strėlių vardu, vadina Laumės papais. Vaivorykštę prūsai ir žemaičiai taip pat vadina Laumės juosta. (Jucevičius 1959: 75–76)
Šis kūrinys galėjo būti papildytas paties A. L. Jucevičiaus sugalvotomis detalėmis gana laisvai jį atpasakojant ir tokiu būdu pateikiant iš dalies liaudišką, iš dalies autorinę pasakojimo versiją. [2] Cituotas siužetas gal ir nėra autentiškas visomis jį sudarančiomis sudėtinėmis dalimis, bet jo semantinės struktūros branduolys yra susijęs su lietuvių žodine tradicija. Aptariamo teksto tautosakinį pamatą paliudija aptiktas dar vienas panašaus turinio padavimas, kuris buvo užrašytas ir pirmą kartą paskelbtas žinomo tautosakos rinkėjo, kraštotyrininko Balio Buračo:
Žemaitijoje, netoli Kuršėnų, yra Laumakių balos, kuriose seniau irgi gyvenusios jaunos, gražios laumės, o čia pat, Kipšų dvare, bastęsis kipšų, arba velnių, karaliūnas. Jaunos laumutės, įsimylėjusios kipšų karaliūną, viliodavo jį padebesiuose patiesusios gražią juostą, kurią ir visi Kipšų dvarelio darbininkai matydavę tįsant iš Laumakių raisto. Kartą dangaus dievalis Perkūnalis supykęs nepermaldaujamai ir trenkęs iš padebesio į laumių raistą. Tuomet galą gavo karaliūnas Kipšas ir jo mylimoji Laumė. Kipšo liko tik širdis, kuri ir dabar ten tebėra akmeniu pavirtusi. Kipšo būta didoko, nes jo suakmenėjusi širdis, stovinti Laumių raiste, ant Velnio pylimo, yra dviejų metrų aukščio. (Buračas 1996: 39)
Siužeto centre – laumių, nuo padebesių patiesusių juostą ir viliojusių žemės gyventoją kipšų karaliūną, meilės istorija. Nekyla abejonių, kad L. A. Jucevičiaus ir B. Buračo užrašyti padavimai yra giminingi siužeto variantai. Abiejuose padavimo variantuose pasikartoja analogiškos struktūros siužetinė schema su šiek tiek varijuojančiais jos elementais.
Vadinasi, juosta (vaivorykštė), nuleista iš padebesių žemyn, abiejuose aptartuose siužetuose atlieka tarpininkės funkciją tarp dangiškosios ir žemiškosios sferų (3).
Panaši vaivorykštės prasmė – kaip tilto, sujungiančio mylimuosius ir skirtingas mitinio pasaulio sferas, aptinkama rusų liaudies kūryboje. Pasakojama apie gražuolę caraitę, debesų nimfą (matyt, atstovaujančią dangui), kuri įsimyli viliotoją vardu Zmej Gorynič (Змей Горыныч) (gyvatė paprastai siejama su žemės ir požeminiu lygmeniu). Tačiau jie negali susitikti, kadangi yra skiriami plačios ugnies upės. Tada caraitė gauna stebuklingą rankšluostį, meta jį – tą pat minutę rankšluostis tampa gražiu aukštu tiltu (vaivorykšte) per upę (Aфанасьев 1983: 101). Beje, pati siužetinė šio naratyvo schema artima L. A. Jucevičiaus pateikto padavimo semantinei struktūrai. Šis faktas – tai dar vienas argumentas, paremiantis svarstyto kūrinio, paskelbto L. A. Jucevičiaus rinkinyje, folklorinę prigimtį.
Daugelio pasaulio kraštų mituose ar folklore viena iš vaivorykštės manifestacijos formų galėjo būti moteriška dievybė. Egiptiečių mitologijoje deivė Nut, dangaus skliauto įasmeninimas, buvo įsivaizduojama kaip vaivorykštė, kuri, išsigaubusi lanku liesdavusi Žemę savo rankų ir kojų galiukais (MНM I: 421).
Su Laume bei jos juosta gali būti palyginta ir senovės graikų deivė Iris, kuri buvo tapatinama su vaivorykšte. Vaivorykštė Iris jungė Žemę ir Dangų, dievus ir žmones (Grimal 1981: 291). Be to, jos misija buvo perduoti žmonėms dievų žinias, jų nurodymus ir patarimus (ten pat). Tad mediacinė vaivorykštės funkcija – žmonijos jungimas su Dangaus ir dieviškomis galiomis – yra akivaizdus.
Bulgarai vaivorykštę galėjo vadinti Samodivos (Самодива) juostos vardu (Белова 2009: 388). Ši mitinė būtybė savo pobūdžiu yra artima vadinamosioms pietų slavų rusalijoms (bulgarų русаље, plg. rusų русалки). Rusalijos ir rusalkos savo funkcijomis yra neabejotinas laumių atitikmuo (žr. Агапкина 2002: 353; Laurinkienė 2013: 274). Beje, slavai iš viso vaivorykštei įvardyti dažnai naudodavo daiktavardį пайас / пойас ‘juosta’, pridėdami prie jo mitinio veikėjo vardą: bltr. божы пайас ‘dievo juosta’, ukr. божий пойас ‘dievo juosta’, пойас Божойi матери ‘Dievo motinos juosta’, bulg. божи пойас ‘dievo juosta’, бабин пойас ‘bobos juosta’ (Белова 2009: 387, 388). Matyt, vaivorykštės kaip mitinio personažo juostos, ypač moteriškos būtybės atributo, vaizdinys yra buvęs gana archajiškas, tik vėliau jis transformavosi, įgydamas jau kitą, kartais ir su krikščionybe susijusį vardą. Ši tendencija pasireiškė ir lietuvių tradicijoje. Šalia Laumės juostos atsirado tokių vaivorykštės vardų kaip kad Adomo ir Ievos juosta, Dermės juosta, Malonės juosta.
Serbai tikėjo vaivorykštę esant tiltu mirusiųjų sieloms, kuriuo jos einančios į anapusinį pasaulį – rojų. Panašūs tikėjimai žinomi ir rusams (Белова 2009: 387). Tambovo rusai sako: „Радуга – это дорога к Богу“ ‘Vaivorykštė – tai kelias Dievo link’ (ten pat).
Tarpininku tarp mitinio pasaulio sferų buvo šiaurės germanų vaivorykštė Bivrostas (šiaurės germ. Bifröst), kuris kaip tiltas jungė Asgardą, dievų gyvenamąją vietą, su Midgardu, tai yra pasaulio viduriu, žmonių apgyventa žeme („Poetinė Eda“, Grymnio eilės 44; Simek 1984: 48-49; FWSD: 922). Vaivorykštė Bivrostas kilo į dangų ir ten baigdavosi. Kasdien asai (šiaurės germanų dievai, susiję su karu ir valdžia) jodavo per šį tiltą į savo susirinkimų vietą prie Urd šaltinio. Kaip liudija vėlyvesni germanų mitologijos šaltiniai, Švabijoje tikėta, kad vaivorykštė yra tiltas tarp Žemės ir Dangaus, kuriuo nulipa angelai (HDA VII: 588). Vienoje vaikų dainelėje apie vaivorykštę sakoma, kad ja nusileidžia Dievas (HDA VII: 594).
Vadinasi, vaivorykštės sąsają su mitinėmis būtybėmis, ypač moteriškomis, ir jos tarpininkavimo funkciją tarp pasaulio sferų – Žemės ir Dangaus – ar jų atstovų (žemės gyventojų ir dievų ar mirusiųjų sielų) liudija daugelis tradicijų, tarp jų ir tikrai archajiškų. Baltų žodiniame palikime vaivorykštė taip pat turėjo ryšį su moteriška mitine esybe – lietuvių bei latvių mitine figūra Laume / Lauma ir galėjusi būti jungtimi, nelyginant tiltu, kuriuo ši būtybė nusileisdavusi iš Dangaus ant Žemės.
Nuorodos:
1. Beje, tautosakoje vaivorykštė (nebūtinai sieta su Laumės vardu) kaip tik atliko tą priešingus pasaulio polius jungiantį ar tiesiog visatą apjuosiantį vaidmenį: Matai, jas [vaivorykštės – N. L.] abu galai siekia dungaus ir žemės kraštus (LTR 1081/71); Kai vanduo pradėjo slūgt, ji [vaivorykštė – N. L.] apjuosė visą pasaulį (LTR 1181/113).
2. Kritiška nuomonė kūrinio tikrumo atžvilgiu buvo išreikšta Meilės Lukšienės ir Zenono Slaviūno L. A. Jucevičiaus „Raštų“ (1959 m.) komentaruose (Jucevičius 1959: 622; žr. ir Vaiškūnas 1994: 18–19). Iš tiesų, čia esama autorinės kūrybos elementų (kad ir vardas Meilus). Tačiau minėti autoriai nėra pastebėję analogiško padavimo apie Laumę lietuvių tautosakoje. Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad kai kurios šio siužeto linijos (Laumės ir vaivorykštės ryšys, Laumės ir „žemės vaikino“ meilės, Laumės kūdikio motyvai, Laumės ir „vyriausiojo dievo“, reikia manyti, Perkūno, artimas santykis) yra paliudytos ir kitų lietuvių žodinės kūrybos naratyvų.
3. Apie Laumakius, kurie minimi B. Buračo pateiktame padavimo variante, yra žinomas ir kito siužeto tipo padavimas (KbPK 6b), kuriame pasakojama apie kipšo meilę Laumei ir apie tai, kaip kipšas lankydavo Laumę Laumakiuose (LTR 4941/205, 221, 440; 4944/281). Laumakiai siejami su Laume ir kipšu ne viename tautosakos naratyve. Tai patvirtina B. Buračo, iš dalies ir L. A. Jucevičiaus užrašytų padavimų tikrumą.
Santrumpos ir literatūra:
BRMŠ – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, t. III: XVII amžius – 2003, t. IV: XVIII amžius – 2005, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
FWSD – Funk&Wagnalls Standard Dictionary of Folklore, Mythology and Legend, vol. I–II, NewYork: Funk&Wagnalls Company, 1949–1950.
HDA – Handwörterbuch des deutschen Aberglaubens, hrsg. unter besonderer Mitwirkung von E. Hoffmann-Krayer und Mitarbeit zahlreicher Fachgenossen von Hans Bächtold-Stäubli, Bd. VII – 1935/1936, Berlin und Leipzig: Walter de Gruyter & Co.
KbPK – Kerbelytė, Bronislava. Lietuvių liaudies padavimų katalogas = Каталог литовских народных преданий = The Catalogue of Lithuanian Local Folk-Legends, [red. Kazys Grigas], Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1973.
LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas: elektroninė versija, t. I–XX, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1941–2002, prieiga per internetą: www.lkz.lt.
LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne.
LPT – Latviešu pasakas un teikas, Pēc Anša Lercha-Puškaiša un citiem avotiem sakopojis un rediģējis prof. P. Šmits (Schmidt), XIII, Rīgā: Valtera un Rapas akc. sab. apgāds, 1936.
LTR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
МНМ – Мифы народов мира, гл. ред. С. А. Токарев, т. I – 1980, т. II – 1982, Москва: Советская энциклопедия.
Buračas Balys 1996. Pasakojimai ir padavimai, sudarė Albinas Degutis, Vidmantas Jankauskas, Vilnius: Mintis.
Grimal Pierre 1981. Dicctionario de mitología griega y romana, Barcelona–Buenos Aires–México: Paidós.
Jasiūnaitė Birutė 2010. Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
Jucevičius Liudvikas Adomas 1959. Raštai, vertė D. Urbas, įvadas M. Lukšienės, komentarai M. Lukšienės ir Z. Slaviūno, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.
Poetinė Eda – iš senosios islandų kalbos vertė Aurelijus Vijūnas. Vilnius: Aidai, 2009.
Vaiškūnas 1994. Ar pažino senoliai žvaigždes? Liaudies kultūra, Nr. 1, p. 16–20.
Vėlius Norbertas 1977. Mitinės lietuvių sakmių būtybės: laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai. Vilnius: Vaga.
Агапкина Т. А. 2002. Мифопоэтические основы славянского народного календаря: Весенне-летний цикл. Москва: Индрик.
Aфанасьев А. Н. 1983. Древо жизни: Избранные статьи. Москва: Современник.
Белова 2009. «Радуга», in: Славянские древности: этнолингвистический словарь, т. IV, Москва: Международные отношения, p. 386–389.
