E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: komunikacija ir psichologinės manipuliacijos tarpasmeninėse erdvėse; neformalios socialinės kontrolės priemonės (XXI) (1)

tapatybe-pixabay_com_nuotr

Pixabay.com nuotr.

Taigi, gerbiamieji, tęsiame „Propagandos žodyną“. Šįkart pasigilinsime į dar keletą psichologinių operacijų principų, vykdomų pasitelkus bendravimo procesus ir aptarsime likusias, neformalias, socialinės kontrolės priemones.

42. Komunikacija ir psichologinės manipuliacijos tarpasmeninėse erdvėse

Tikslingo, orientuoto propagandos reikmėms bendravimo įgūdžių ugdymas ir treniruotės smarkiai skiriasi nuo įprastinio bendravimo lavinimo. Tai reikalauja gebėjimo ne tik suvokti kokio nors bendravimo proceso turinį, bet ir tiksliai susieti šį turinį (skleidžiamą žinią) su konkrečių asmenų, socialinių grupių, organizacijų, institucijų, visuomenių aspiracijomis. Gebėjimas suprasti, kaip, kokiais būdais, kokiais tikslais ir dėl kokių būtent motyvų atskiri asmenys yra susieti tarpusavyje ir kaip būtent susieti, yra esminis. Pavyzdžiui, partizaninio karo sąlygoms pritaikytos propagandinės komunikacijos atveju bus ypatingai svarbu, kad žinios skleidėjas išvystytų įtikinamos propagandinės žinios ciklus (angl.: series), kuriuose preciziškai subalansuotų skleidžiamą informaciją, pagrįstą būtent tarpasmeniniais santykiais skirtingo lygmens kariniuose (partizaniniuose) junginiuose.

Panašiai įtikinėjimo procesas turėtų vykti ir tuo atveju, kai „taikinys“ yra civilinė visuomenės dalis: nepakanka vien tik suformuluoti įtikinamą propagandos žinią. Būtina užtikrinti, kad ji tolygiai, periodiškai sklistų tose numatyto „taikinio“ grupėse, tais laiko ciklais, tokiais tarpusavyje suderintais lygiais ir per tokius asmenis, kad būtų užtikrintas efektyviausias jos poveikis. Šį procesą tyrinėję E.Kacas ir P.Lazarsfeldas (Elihu Katz ir Paul Lazarsfeld) teigia, kad raktas suvokti „taikinyje“ vyraujančias individų nuomones, jų pokyčius ir jais pagrįstus „taikinio“ narių veiksmus yra mažų asmenų grupių viduje sklindančios informacijos turinys ir nuomonių dinamika.

Realiai šis procesas pasireiškia maždaug taip: „taikinio“ visuomenę sudarantys asmenys trokšta pritapti ir/ar prisitaikyti prie nuomonių, įpročių ir elgsenos tų, su kuriais jie jaučia motyvaciją komunikuoti. Įprastai tie, su kuriais norima komunikuoti, yra šeimos nariai, draugai, kolegos darbe, įvairių socialinių grupių ar organizacijų, kurioms mes priklausome, nariai, žiniasklaidos atstovai ir panašiai. Būtent panaudojus šiuos motyvus komunikuoti, tampa įmanoma nustatyti galimus veiksmingus propagandos poveikio kanalus ir efektyviausius propagandinės žinios sklaidos šaltinius bei būdus, kuriuos naudojant nusižiūrėtas „taikinys“ taps pažeidžiamas. Kitaip tariant, taps įmanoma jį paveikti ir nukreipti įvykius propagandistams pageidaujama linkme.

Pasitelksiu pavyzdį: jeigu „taikinys“ jaučia motyvaciją komunikuoti su kokia nors socialine grupe, tampa įmanoma įdiegti atitinkamą žinią ar kitokias poveikio „taikiniui“ priemones tos grupės erdvėje. Jeigu taikinys atitolęs nuo socialinių grupių, tuomet klasikinis prieigos (angl.: approach) būdas propagandinei žiniai ir atitinkamam poveikiui skleisti bus profesinė, asmeninė aplinka ir panašiai. Iš čia peršasi išvada: jeigu norite sukurti struktūrą, darančią nuolatinį, laipsnišką, tęstinį poveikį kokiam nors asmeniui ar asmenų grupei – teks pasidomėti „taikinių“ bendravimo motyvacijomis, kryptimis, erdvėmis, bendravimo adresatais ir sukoncentruoti poveikio priemones „taikiniams“ būtent pagal tai. Tinkamai „surežisavus“ ir panaudojus asmeninius stimulus (šią temą aptarėme anksčiau), taptų įmanoma veiksmingai paveikti tai, ką minėjau praeitame straipsnyje: tai, kaip numatyti „taikiniai“ interpretuoja juos supančią gyvenimo tikrovę. Ir, kas propagandos skleidimo atveju yra dar svarbiau: efektyviai manipuliuoti „taikinių“ ir jų aplinkų reakcijomis į šią tikrovę.

Pažymėtina, kad asmenų grupės, kaip ir atskiri asmenys, turi tikslus. Šių tikslų dažniausiai neįmanoma pasiekti be tam tikro tarpusavio sutarimo laipsnio. Pakankamai aišku, kad jeigu tam tikros asmenų grupės (visuomenės, valstybės) dauguma negali sutarti dėl tinkamų atliktinų veiksmų, jie negali veikti kolektyviai. Taigi ir siekti tikslų, nes tarpusavio sutarimas ir kolektyvinis veiksmas yra įmanomi tiktai prasmingos komunikacijos dėka. Šiuo atveju, remiantis elementaria logika: ką atakuos priešiškai nusiteikę propagandistai? Jūsų komunikacijos motyvacijas; adresatus; kryptis; erdves; Jūsų asmeninius stimulus; santykį su kitais individais ir/ar jų grupėmis; Jus supančio gyvenimo tikrovės interpretacijas; reakcijas į ją; Jūsų tarpusavio sutarimo su asmenimis/asmenų grupėmis/organizacijomis laipsnį, nes be jo neįmanomi konkretūs veiksmai.

Remiantis tuo, kad viena iš svarbiausių komunikacijos funkcijų yra susieti asmenis tarpusavyje arba su tam tikromis grupėmis, ar, pavyzdžiui, sava istorija, kultūra ir panašiai, taip pat tuo, kad propagandos žinios skleidimo atveju paslėpta, užkoduota žinia dažnai yra svarbesnė, nei paviršutiniškas išorinis jos efektas, socialinę komunikaciją iš „žinios siuntėjo“ pozicijų galima suklasifikuoti į:

  1. Skirta informuoti.
  2. Skirta instruktuoti, ugdyti ir/ar mokyti.
  3. Skirta pramogai.
  4. Skirta įtikinti.

Tuo tarpu vertinant tą patį procesą iš „žinios gavėjo“ pozicijų, ta pati socialinė komunikacija yra suskirstytina į:

  1. Skirta suprasti.
  2. Skirta perimti instrukcijas, ugdytis ir/ar mokytis.
  3. Skirta pramogauti.
  4. Skirta atitinkamai disponuoti ir/ar priimti vienokius ar kitokius sprendimus.

Psichologinių operacijų, vykdomų pasitelkus įvairius komunikacijos procesus, atveju yra svarbu žinoti, kad bendravimo turinys, taikomas propagandos reikmėms (propagandinė žinia) gali būti sukonstruotas taip, kad vykdytų:

  1. Visas išvardintas funkcijas.
  2. Tiktai kokią nors vieną iš jų atskirai.
  3. Apimtų visus aukščiau pateiktus funkcijų derinius vienu metu.

Pavyzdžiui: šiandien kartais vis dar linkstama atskirti švietimą (funkcija: informuoti), propagandą (funkcija: įtikinti) ir pramogą (funkcija: pramogauti). Antai žiniasklaidos atstovai neretai tvirtina, kad jie nesiekia „įtikinti“, jų funkcija yra tiktai „informuoti“. Teatro atstovai teigia, kad jų funkcija yra tiktai „teikti kultūrą“ (t.y., pramogą)… Galima teigti, kad tai teisinga tiktai iš dalies, nes, panaudojant šiuolaikinei kultūrai būdingą ribų tarp skirtingų funkcijų išblukimą, atsiveria didesnės galimybės tiek kūrybiškesniam įprastinės informacijos pateikimui, tiek ir propagandinės žinios įdiegimui platesniame spektre. Pavyzdžiui, vertinant pramogai ir įtikinimui skirtos komunikacijos (filmo, spektaklio, knygos pristatymo, parodos, koncerto ir taip toliau) santykį su socialine „taikinio“ situacija, didžiausią įtaką „taikinio“ auditorijai daro:

  1. Įvairūs renginio konteksto organizavimo aspektai.
  2. „Taikinio“ įsivaizdavimas apie komunikacijos formos (renginio) šaltinius.
  3. Renginio pavadinimas ir jo kilmė.
  4. „Taikinio“ auditorijos narių priklausymas įvairioms socialinėms grupėms ir orientacija į tų grupių vertybes.
  5. Kokiu laipsniu, kaip aukštai kiekvienas auditorijos narys vertina narystę grupėje, kuriai priklauso.
  6. Lyderių, formuojančių „taikinio“ auditorijos (ar „taikinio“ grupės) nuomones, aktyvumas.
  7. Socialiniai situacijos aspektai prieš pristatant būsimą komunikacijos formą žiniasklaidai – ir po to.
  8. Tai, kiek „taikinio“ auditorijos nariai yra linkę (ar priversti) atlikti tam tikrą vaidmenį.
  9. „Taikinio“ auditorijos narių asmenybės modeliai.
  10. „Taikinio“ auditorijos narių socialinis sluoksnis.
  11. „Taikinio“ auditorijos narių nusivylimų esama „taikinyje“ situacija lygis.
  12. Socialinių mechanizmų, skirtų paskatinti ir realizuoti kokius nors veiksmus, prieinamumas „taikinyje“.

Kai propagandinė žinia yra skleidžiama pasitelkus ne tik žiniasklaidą, bet ir tarpasmeninius ryšius „taikinio“ viduje, potenciali jos įtaka pasirinktam „taikiniui“ skirstoma šitaip:

  1. Žiniasklaidos poveikis: ar „taikinio“ nariai pasitiki žiniasklaida, kaip dažnai ją skaito, kokiomis kalbomis, kiek įtakos žiniasklaida daro ir panašiai.
  2. Egzistuojančių „taikinyje“ žiniasklaidos skirtumų pobūdis: kokie skirtumai ir kaip gali būti panaudotini propagandos skleidėjų reikmėms.
  3. „Taikinio“ visuomenę sudarančių asmenų požiūriai ir jų dinamika. Pavyzdžiui: kokie požiūriai vyrauja, dėl ko ir kaip dažnai kinta, kaip sklinda, per kokias tarpasmenines struktūras ir/ar kanalus, kokiu greičiu, kaip „taikinyje“veikia tokios neoficialios informacijos sklaidos formos, kaip gandai, šmeižtai, kiek intensyviai bendraujama „akis į akį“ ir panašiai.
  4. Pastebėtina, kad toks įtakos „taikiniui“ veiksnys, kaip konkrečių komunikacinių propagandinių pranešimų turinys yra… paskutinėje vietoje.

Paradoksas? Iš dalies taip. Kita vertus, apie ką esame kalbėję anksčiau: dauguma patyrusių propagandistų, draugiškų ar priešiškų, puikiai žino, kad svarbiau yra ne tai, kokia propagandinė žinia skleidžiama, bet kaip ir kokį galutinį poveikį ji padarys galutiniams adresatams. T.y., kaip galop pakis „taikinio“ narių elgesys per tam tikrą laiko periodą.

Anot E. Kaco ir P. Lazarsfeldo, norint atskleisti manipuliavimo komunikacijos procesais galimybes aukščiau minėtų keturių veiksnių (informuoti, ugdyti, pramogauti, įtikinti) visgi nepakanka. Šių tyrinėtojų teigimu, būtina pridėti penktąjį komunikacijos ir „taikinio“ narių nuomonių kaitą lemiantį kintamąjį: tai, kad individo reakcija į komunikaciją negali būti vertinama neatsižvelgiant į jo socialinę aplinką ir jo tarpasmeninius santykius bei jų specifiką. Todėl pirmiausia yra svarbu atsižvelgti į vadinamą „pagrindinę grupę“, kuriai priklauso konkretus asmuo. Ją sudaro: asmens šeima (įskaitant buvusius gyvenimo partnerius, artimus bei tolimus giminaičius ir panašiai), draugai, neoficialios grupės asmens darbe, smulkūs kariniai ar paramilitariniai vienetai, kuriems šis asmuo priklauso, įvairios kitos organizacijos, jaunimo kultūros ir subkultūros grupės ir taip toliau. Pasak E. Kaco, šioms smulkioms grupėms būdinga tai, kad jų nariai dažniausiai imponuoja vienas kitam kaip asmenybės. O M.De Fleras (Melvin L. De Fleur) taip pat pažymi, kad tokioms grupėms būdinga: mažas dydis, santykiškas patvarumas, neoficialumas bendraujant ir tiesioginis (angl.: eye-to-eye) kontaktas. Nepaisant to, ar grupė, kuriai priklauso konkretūs asmenys, yra didelė, ar maža, priklauso artimai „taikinio“ aplinkai ar labai tolimai, asmens ir grupės tarpusavio santykis yra ypatingai svarbus siekiant vykdyti efektyvias psichologines operacijas atskirų asmenų atžvilgiu.

Daugeliu atvejų, kai grupei priklausančių asmenų komunikacija susijusi su jautriais asmens reikšmingumo, statuso grupėje, vidiniais grupės elgsenos modelių standartais, konkretaus asmens bendravimo ypatumai paprastai yra pritaikomi prie kitų tos pačios grupės narių. T.y., kaip reikiant pasistengus, šį komunikacijos proceso momentą taip pat tampa įmanoma, – būtent, gerbiamieji, – labai sėkmingai panaudoti psichologinėms manipuliacijoms. Principas yra gana paprastas. Turint informaciją, dėl kokių motyvų asmuo bendrauja su tam tikra grupe, galima manipuliuoti iškart iš keturių pusių:

  1. Paveikinėti bendravimo motyvus ir trikdyti patį bendravimo procesą.
  2. Manipuliuoti „taikinio“ grupe: pavyzdžiui, skatinti, kad „taikiniui“, mainais į bendravimą, būtų keliami vis didesni reikalavimai, t.y., formuotųsi psichologinis spaudimas iš grupės pusės.
  3. Tolydžio skatinti ir panaudoti psichologinį spaudimą įvairiose „taikinio“ ir jo grupės aplinkose (išmoningų technikų, kaip tai organizuoti, yra, kaip suprantate, be galo daug).
  4. Tais atvejais, jei psichologinių manipuliacijų vykdytojams pavyktų „apdoroti“ pakankamai artimą „taikiniams“ aplinką, efektas taptų keliagubai naudingesnis, nes, tokia jau žmonių psichologija, tolimesnė aplinka yra linkusi pasikliauti artimose aplinkose vyraujančiais požiūriais daug labiau, nei žiniasklaida ir panašiais šaltiniais.

Kai propagandos vykdytojų pastangos yra nukreiptos į asmens ir asmenų grupės santykį, egzistuoja dvi svarbios psichologinių operacijų vykdymui bendravimo koncepcijos:

  1. Dviejų etapų komunikacijos srautas* (angl.: two-step-flow communication)
  2. Sustiprinimo funkcija (angl.: reinforcement function).

Dviejų etapų komunikacijos srautu vadinamas toks bendravimas, kai „taikinio“ nuomonių lyderiai idėjų semiasi iš žiniasklaidos ir po to savo ruožtu tas nuomones „transliuoja“ toliau, savo grupėms. Šiuo atveju minusas yra tai, kad tiesioginio, įprastinio žiniasklaidos poveikio auditorijai įvaizdis šiandien yra labai supaprastintas. Pasigilinus į šį komunikacijos procesą atidžiau – vien tik pačios žiniasklaidos paveikiam propagandinės žinios skleidimui nepakanka. Privalu įvertinti, kad galutinis propagandos efektas šiuo atveju taip pat priklauso nuo sudėtingo asmeninių ir socialinių įtakų tinklo. Psichologinių operacijų vykdymo požiūriu tai reiškia, kad tarpasmeninis bendravimas gali ir neutralizuoti, ir sustiprinti atitinkamo šaltinio siunčiamus propagandos pranešimus. Taip pat tai, kad pageidaujama įtaka „taikinio“ auditorijai sklinda ne iškart ir tolygiai po, pavyzdžiui, tam tikro straipsnio, televizijos laidos ir panašiai. Bet per daug ilgesnį laiką, laipsniškai, per įvairias žiniasklaidos priemonių ir tarpasmeninių ryšių tarp individų kombinacijas. Tais atvejais, kai sykiu su žiniasklaida bei tarpasmeniniais ryšiais atitinkamai apdorojamos įvairios „taikinio“ (ar daugelio atskirų „taikinių“) aplinkos, žala gali būti ypatingai didelė ir sunkiai atitaisoma.

Kai psichologinės operacijos vykdomos naudojant „taikinio“ (asmens, asmenų grupės, organizacijų, valstybės visuomenės) tarpasmeninius ryšius, privalu įvertinti šiuos aspektus:

  1. Kitų žmonių asmeninė įtaka ir nuomonės dažniausiai daro asmenims, pasirinktiems kaip „taikiniai“, didesnę įtaką, nei galėtų padaryti kokia nors žiniasklaidos priemonė. Kuo artimesni jie bus „taikiniui“, – tuo didesnis galutinis efektas.
  2. Didesnę įtaką daro asmenys, turintys panašų socialinį ekonominį statusą.
  3. Didesnę įtaką pasirinktų „taikinių“ motyvacijai priklausyti grupei ar pasitraukti iš jos darys ne žiniasklaida, bet tie su „taikiniu“ susiję asmenys, su kuriais „taikinio“ santykis yra artimas ir/ar intymus (tai iš dalies ir paaiškina, dėl ko, vykdant reikšmingesnes psichologines operacijas individų ar jų grupių atžvilgiu, dedamos pastangos priartėti (angl.: approach) tiek, kad taptų įmanoma veikti „taikinių“ artimą, geriausiai – asmeninę aplinką).
  4. Nuomonių lyderiai trokšta figūruoti žiniasklaidos priemonėse daug labiau, nei kiti atitinkamos grupės nariai (dažnu atveju būtent tai daro lyderius daug labiau pažeidžiamus).

Tuo tarpu sustiprinimo funkcijos atveju pakanka įsidėmėti tai, kad individų reakcija į propagandinę komunikaciją, siekiant juos įtikinti, pirmiausia taip pat yra pagrįsta nuomonėmis, vyraujančiomis jų artimoje aplinkoje. Sykiu pozityvus asmens (asmenų) požiūris į propagandinius įtikinėjimus tvirtėja. Tai gali būti nuomonės asmeninėje aplinkoje, socialinėje grupėje, su kuria „taikiniai“ linkę susitapatinti, profesinėje sferoje ir panašiai. Pasak E.Kaco ir P.Lazarsfeldo, norint paskleisti propagandinę žinią, provokaciją, manipuliaciją psichologinių operacijų tikslais sparčiai ir efektyviai, patartina pradėti nuo tokių tarpasmeninių kontaktų, kaip draugai, giminaičiai, artimi kolegos profesinėje aplinkoje ir panašiai (tas pačias rekomendacijas aptiktume SSRS doktrinos specifikoje, kurią esame aptarę anksčiau).

Gan įdomų tarpasmeninės komunikacijos akis į akį su tikslu įtikinti pavyzdį dar iš karo Vietname laikų yra pateikę JAV propagandos specialistai (remdamiesi jų užfiksuotais vietinių gyventojų požiūriais), cituoju: „Amerikiečiai turi daug visko, bet jie nekalba. Vietnamiečiai neturi daug, bet jie kalba, kalba, kalba. Mes privalome kalbėtis.“

Kita vertus, nepaisant palyginti gausių tyrimų apie psichologines manipuliacijas komunikacijos procesais, praktinių patarimų, kaip vykdyti atitinkamą kontrapropagandą, nėra ypatingai daug. Iš dalies vertingos galėtų būti psichologinių operacijų pasekmių tyrinėtojų įžvalgos apie tokius drastiškus atvejus, kaip komunistinių režimų karo belaisvių priverstinis „politinis indoktrinavimas“ ir psichologinių manipuliacijų procesai, kai „taikinys“, – kokios nors valstybės visuomenė. Antai keletą įžvalgų, kaip padidinti visuomenės atsparumą galimoms priešiškoms psichologinėms operacijoms, yra pateikęs Dž. A. Kelis (George A. Kelly). Tikslas buvo aiškus ir paprastas: padidinti Prancūzijos civilinės visuomenės, pirmiausia jaunosios kartos, atsparumą priešiškoms psichologinėms manipuliacijoms. Anot Dž. Kelio, Prancūzijoje pirmiausia „buvo paspartintas teigiamų reikšmių ir simbolių, skatinančių abipusį tikslų supratimą tarp kariuomenės ir [Prancūzijos civilių] gyventojų, kūrimas. Vėliau (…) buvo raginama atgaivinti tradicines tautos vertybes švietimo reforma, kaip konkretų tikslą pasirinkus jaunesnius piliečius.“ Pagrįstai buvo tikimasi, kad tokiu atveju „kariuomenė būtų pasirengusi „suteikti piliečiams tokį „moralinį stuburą“ prieš agresiją, kuris būtų ne tik materialus, bet ir psichologinis (…) siekta parodyti, kaip veiksmingai kovoti tiek materialiniu, tiek ir psichologiniu lygmenimis.“

Tais pačiais tikslais 1953 metais Prancūzijoje, pirmininkaujant generolui Ž. Fuarui (Jacques Faure), buvo atgaivintas Kariuomenės jaunimo komitetas. Kalboje, viešai pasakytoje 1956 metų vasario mėnesį, generolas Ž. Fuaro paragino jaunuosius savo klausytojus „siekti preciziškos tautinių mitų inventorizacijos“ ir pasverti savo „emocinį tankį““ (emocijų visumą ir intensyvumą. – E.V.). Tuo pat metu buvo pradėta plati ir gan ambicinga informacijos apie kariuomenę programa plačiajai visuomenei. Pasak Dž. Kelio, jai kurti buvo panaudota gausybė „psichologinės medžiagos“, sykiu visa programa buvo aiškiai nukreipta į „antikomunistinį indoktrinavimą“.

Bet… tai buvo XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Gerai būtų, jei šiandien viskas būtų taip paprasta, gerbiamieji. XXI amžiaus realybė yra šiek tiek kitokia. Gan tiksliai tai neseniai įvardijo Edvardas Lukasas (Edward Lucas), cituoju: „Pamenate aiškių kategorijų pasaulį? Pasaulis buvo kapitalistinis arba komunistinis. Karai turėjo aiškias pradžias ir pabaigas. Priešininkai buvo žinomi. Geografija buvo reikšminga. Vyriausybė ir verslas egzistavo atskirai. Šnipai veikė slapta. Naujienos buvo naujienos, faktai buvo faktai. Palyginus su šiais prisiminimais, šiandieninis pasaulis atrodo nebeaiškus visais atžvilgiais. Komunizmas baigėsi beveik visur. Vietoj to mes turime kapitalizmo įvairovę (valstybinį, autoritarinį, draugišką, gerbūvio), su skirtingais politinio pliuralizmo kiekiais. Beveik visi karai yra nedeklaruoti; Rusija ir Ukraina vis dar palaiko diplomatinius santykius, nepaisant karo Rytų Ukrainoje. Tolimasis Pchenjano (Pyongyang) režimas naudoja kibernetinius ginklus apginti Bangladešo bankus ir luošinti Holivudo kino filmų kūrimo įmones. Kalbant apie tai, kas valdo pasaulį, technologijų įmonės yra svarbesnės nei dauguma vyriausybių. Šnipai drąsiai veikia (beveik) stačiai mūsų akyse, prekiaudami įtaka ir skleisdami propagandą. Kiekvienas, turintis interneto ryšį, gali būti žurnalistas, leidėjas ar propagandistas.“

Sakyčiau, išblukus minėtų reiškinių riboms, XXI amžiuje kyla naujų poreikių ir tikslų. Kadangi kiekviena valstybė pasižymi sava geopolitine, sociologine, istorine, kultūrine specifika, logiška būtų teigti, kad kiekvienu atveju būtų efektyviausia susikurti savoms reikmėms pritaikytas, unikalias technikas bei koncepcijas ir jas nuolat tobulinti. Mums irgi. Nes jei Estijai, pavyzdžiui, teko sunki lemtis nuolat būti pirmuoju „raudonos meškos Rytuose „naujovių išbandymo poligonu““**, – tai mes, Lietuva, esame didžiausia Baltijos valstybė ir todėl, natūraliai, antrasis geidžiamiausias „meškos“ taikinys.

43. Socialinės kontrolės priemonės

Praeitą kartą aptarėme daugumą formalių socialinės kontrolės priemonių. Tuo tarpu neformaliosioms įprastai yra priskiriamos šios:

  1. Ideologijos.
  2. Papročiai ir tradicijos.
  3. Visuotinai priimtos moralės normos ir iš jų kylantys konkrečioje visuomenėje praktikuojami įpročiai bei pomėgiai.
  4. Tautosaka ir su ja susieta kultūra (t.y., iš jos kylančios giluminės kokiai nors tautai, visuomenei būdingos elgsenos normos).

Pradėkime nuo ideologijų, nes ši neformaliųjų socialinės kontrolės priemonių grupė yra viena veiksmingiausių. Dėl ko? Todėl, gerbiamieji, kad gabiausi ideologijų formuotojai anaiptol nebuvo kvailiai ir, pritaikydami kokią nors ideologiją konkrečiam „taikiniui“, prieš tai įvertindavo specifinius to „taikinio“ ypatumus, socialines grupes „taikinio“ visuomenėje, kurių atveju ta ideologija sėkmingiausiai prigytų, ir panašiai.

Moksliškai ideologija apibrėžiama kaip tam tikra socialinio gyvenimo teorija, kuri interpretuoja įvairias socialines „taikinio“ realijas iš tam tikrų idealų požiūrio taško su tikslu šiuos konkrečius idealus pateisinti „taikinio“ akyse ir juos įtvirtinti kaip įmanoma labiau. Kai kuriuose šaltiniuose, pateikiant ideologijos sampratą, taip pat akcentuojama reikmė įrodyti ideologijos nešėjų skelbiamų vertybių (tikrų ar tariamų) analizės ir „taikiniui“ diegiamų požiūrių pagrįstumą. Pavyzdys: tokios ideologijos, kaip marksizmas leninizmas arba fašizmas pirmiausia siekė kuo tiksliau išanalizuoti egzistuojančius socialinius iššūkius savo potencialioje auditorijoje ir atitinkamai prie jų prisitaikyti, t.y., siūlyti atseit sprendimus jų pasirinktoms pažeidžiamoms socialinėms grupėms numatytame „taikinyje“.

Gi tikrą veidą, aštrias iltis ir nagus, tiek vienu, tiek ir kitu atveju abi ideologijos atskleidė, kaip visi jau žinome, tiktai daug vėliau, – tada, kai jų propaguotojai jau buvo užsitikrinę pakankamą jų ideologijų rėmėjų skaičių, gavę tam tikrą realios valdžios kiekį ir jau galėjo patys diktuoti savo taisykles likusiai „taikinio“ visuomenės daliai. Pažymėtina, kad dauguma ideologijų pirmiausia deklaruoja padarysiančios didelę teigiamą įtaką socialiniam visuomenės gyvenimui. Sociologai tai aiškina tuo, kad ideologijų, kaip reiškinio, esmė pagrįsta siekiu patenkinti socialinių grupių interesus ir pageidavimus dėl socialinės gerovės schemos. Taip pat ideologijos siekia: skatinti veiksmą; pateikti tam tikrą jungtinę kokių nors vertybių sistemą; suteikti jų išpažinėjų gyvenimui daugiau prasmės; motyvuoja ko nors imtis (gero ar blogo, tai jau kitas klausimas); tenkina žmogiškąją vaizduotę ir vilioja ateities vizija.

Tautosaka ir su ja susieta kultūra, tradicijos ir papročiai, – ši grupė yra priskirtina teigiamoms neformaliosioms socialinės kontrolės priemonėms. Poveikio principas yra gan paprastas: tai egzistuojantys ilgą laiką, natūraliai pripažinti elgsenos būdai, kurie automatiškai atsiranda ir funkcionuoja visuomenėse, asmenų grupėse ir panašiai. T.y., kasdienio elgesio modeliai, kurie atsiranda savaime ir nesąmoningai, lemia individų įpročius ir yra bendri visai grupei. Jie yra socialiai priimtini, patvirtinti, turi tam tikras tradicines sankcijas. Pasitelksiu pavyzdžių: mūsų kultūroje nepriimta linksmintis mirusiųjų palaidojimo vietose, smurtauti prieš moteris ir/ar vaikus, žeminti vyresniuosius, spjaudyti į vandenį ar ugnį (tai aiškus ir man asmeniškai labai gražus mūsų protėvių religijos aidas), me esame linkę nepasitikėti svetimaisiais ir kažkodėl mėgstame ąžuolus bei akmenis. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad, pavyzdžiui, estai taip pat kažkodėl pametę galvas dėl ąžuolų, akmenų, kadagių, o jūra jiems yra laisvės simbolis.

Tai tiek šį kartą, gerbiamieji. Ar pastebėjote, kad esame kartu jau… visus metus? Sveikinu! Nes tai reiškia, kad bendromis jėgomis, ištvermingai įveikėme pirmąjį edukacinį „Propagandos žodyno“ kursą. Dėkoju už Jūsų palaikymą, diskusijas, mokymąsi ir smalsumą! O dabar Jūsų antipropagandistė ketina išeiti šiokių tokių akademinių kūrybinių atostogų, nes, drįsiu prasitarti – esu užsibrėžusi tikslą sparčiau užbaigti antrosios knygos „Propagandos žodynas“ dalies rankraštį. „Raudona meška“ mokosi naujų triukų, velniaižin, kokių įdomių iššūkių sulauksime rytoj, o Tėvynę turime tik vieną… Išminties, drąsos, stiprybės Jums visiems ir niekada nepamiršti, kad „Kiekvienas spyglys svarbus!“

Paaiškinimai

* Dviejų etapų komunikacijos modelio srautas yra pagrįstas hipoteze, kad komunikacijos idėjos nuomonių lyderius tam tikroje visuomenėje pasiekia dažniausiai iš žiniasklaidos erdvės, ir po to iš nuomonių lyderių – atitinkamai pasiekia platesnius visuomenės ratus.

** Palyginimui: 2007 m. Estija tapo pirmuoju visame pasaulyje kibernetinio karo „taikiniu“. Prieš Putino Rusijos invaziją į Gruziją, – pirmuoju informacinio karo „žinoti kaip“ (angl.: know-how) testavimų „taikiniu“. Šiuo metu, mano nuomone, mūsų šiaurės sesėje Estijoje pamažu ima ryškėti naujų, dar įdomesnių reiškinių, galbūt pranašaujančių kitų išbandymų Baltijos valstybėms etapą. Pastarieji, mano asmenine nuomone, nusipelno atskirų tyrimų, jais pagrįstos reiškinių analizės ir, jei nuogąstavimai pasitvirtintų, – atitinkamos visų trijų Baltijos valstybių reakcijos.

Parengta pagal:

Katz P. Philip. PSYOP and communication theory.

Katz E., Lazarsfeld P.F. Personal Influence The Part Played by People in the Flow of Mass Communications.

Kelly A. George. Revolutionary war and psychological action.

Lucas E. Deterrence will help deal with a blurry world. https://www.cepa.org/blurry-world

De Fleur M. L. Theories of Mass Communication.

Pickerell J. H. Subsector Advisor in Cai Lay District // Army, XVI, Nr. 7, 1966.

www.sociologydiscussion.com

Bus daugiau

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *