V. Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas? (4)

Valdas Vasiliauskas | alkas.lt nuotr.

Tai Lietuvos politinės partijos, pakeliui išbarsčiusios žmonių pasitikėjimą, todėl juo toliau, juo mažiau šiuo „autobusu“ norinčių važiuoti.

Praėjusią savaitę dzūkų įsteigta visuomeninių judėjimų asociacija, suvienijusi Alytaus, Druskinininkų ir Lazdijų savivaldybininkus (žada prisijungti ir Varėna), – dar vienas nepasitikėjimo partijomis manifestas, įkvėptas praėjusių savivaldos rinkimų visuomeninių komitetų sėkmės. Bet taip pat – partijų lyderų netikusios vadybos ir padarytų klaidų, atstūmusių žmones ir net ištisus regionus pasekmė.

Ne viena partija viliasi savo šlyjančius į blogąją pusę reikalus pataisyti per prezidento rinkimus, iškėlusi ar prisiviliojusi stiprų kandidatą, kuris mobilizuotų ir jos šalininkus, pritrauktų naujų rėmėjų.

Tačiau ar nebus kandidatui į prezidentus partinis bilietas akmuo po kaklu? Nėra nė menkiausios priežasties, dėl kurios vertėtų sukti iš Valdo Adamkaus ar Dalios Grybauskaitės nepartinio tako, atvedusio į pergalę. Arba to paties Emanuelio Makrono, grakščiai išsinėrusio iš partinės priklausomybės lyg iš nebemadingo kostiumo.

Jaunasis Prancūzijos prezidentas Vakarų politinėje scenoje veikiau išimtis nei taisyklė , mat laiku sureagavo į pasikeitusią realybę, įkurdamas antipartinį judėjimą „Pirmyn, Respublika!“, šiuo puikiu manevru išsaugodamas prancūzų politinio elito pozicijas.

Priešingai nei gerokai apipešiota, vargais negalais vandens paviršiuje išsilaikiusi politikos veteranė Angela Merkel. „Raudonojo pastoriaus“ dukra, mėginusi suvaidinti pabėgėlių ir imigrantų Motiną Teresę, pridarė bėdų ir Vokietijai, ir visai Europai.

Naujausią Europos politinę tikrovę galėtume vaizdžiai nusakyti Maironio žodžiais, lyg šiandien parašytais: „Mainos rūbai margo svieto:/Silpnas kelia, tvirtas griūva“.

„Tvirtas griūva“ – tradicinės partijos, nuo pokario lėmusios Europos gerovę ir stabilumą, senieji garbūs autoritetai (gėdingas buvusio Europos Parlamento pirmininko Martino Šulco fiasko Vokietijos rinkimuose).

Ir „silpnas kelia“ – „Penkių žvaigždučių judėjimo“ ( M5S) ir „Šiaurės lygos“ sėkmė Italijoje, Laisvės partijos – Nyderlanduose, taip pat Laisvės partijos (FPOe) – Austrijoje, į trečią vietą Vokietijoje šovusi „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).

Tai visuotinė tendencija, nors medijų žvaigždės nė žingsnio negali žengti be „marginalų“, „populistų“, „radikalų“ , „nacionalistų“ , „homofobų“ etikečių – šių kalbančių papūgų nieko neišmokė nei „Brexit“, nei Donaldas Trampas, įrodę, kad senoji politinė sistema išsikvėpusi, praradusi įtaką.

Be abejo, žiniasklaidos totali kritika nedidina D.Trampo populiarumo Amerikoje (kaip ir Ramūno Karbauskio Lietuvoje), bet ir nemažina žmonių nusivylimo politiniu elitu ir tradicinėmis partijomis ar net visa politika.

Visiškai pasitvirtino žymaus sociologo Zigmundo Baumano (1925 – 2017) „takios modernybės“ arba „takios visuomenės“ idėja: dabartis it koks skystis nepajėgi išlaikyti savosios formos, ši srauni modernybė tirpdo visa, kas tvaru, niekas nėra apsaugotas nuo peržiūrėjimo ir atmetimo. Anot mąstytojo, vienas iš takios dabarties požymių – valstybės krizė, nulemianti partijų ir ideologijų krizę.

Ideologijų riboženkliai verčiami ir Lietuvoje – jokia sensacija, kad Dzūkijos asociacijoje „Už Lietuvą“ pečius surėmė buvęs socialdemokratų šulas Ričardas Malinauskas ir buvęs konservatorius Artūras Margelis.

Ar kvaršina galvą dėl ideologijos „valstiečiai“, pasidalinę valdžią su nepartiniais ir pasukę technokratinio ir ekspertinio valdymo linkui – Saulaius Skvernelio specialistų Vyriausybė? Kitas dalykas, kad premjerui bemaž kasdien pačiam tenka srėbti šių „specialistų“ ir „profesionalų“ privirtą košę – nuo bunkerio Vilniaus centre iki prezervatyvų ir sugrąžintos Lietuvos kaimo žemės kolektyvizacijos. Arba patarinėti savo patarėjui, kurio negalima palikti vieno, nes bemat priskaldys vežimą malkų.

Lietuvos politinių partijų krizę pagilino, jų griūtį paskubino ir nacionaliniai ypatumai – aktyvus prokurorų ir STT vaidmuo. Liūdnai pagarsėjęs Baudžiamojo kodekso 226 straipsnis („Prekyba poveikiu“) virto tikru „Partijų kūju“, primenančiu inkvizicijos „Raganų kūjį“.

Riečiant į ragą vis kitas partijas, jas negailestingai kompromituojant, atrodė, valomas kelias dvipartinei sistemai. Tačiau takios modernybės srovė nepagailėjo ir abiejų lietuviškos partinės sistemos uolų – socialdemokratų ir konservatorių.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų popieriai nėra tokie prasti, kaip išdraskiusių ir suskilusių socialdemokratų. Bet „prekybos poveikiu“ šmėkla konservatorių stovykloje sukėlė neregėtą paniką. Laukite tęsinio. Jo, žinoma, nebus, jeigu nepasigirs komanda iš dvejopų standartų fabrikėlio Daukanto aikštėje.

Nemanau, kad antipartiniai visuomeniniai judėjimai yra išeitis, galinti pakeisti nusilpusias ar susikompromitavusias partijas, su kuriomis vis mažiau žmonių trokšta susitapatinti, todėl mieliau balsuoja už „geriausius kandidatus“, už nepriklausomas asmenybes, o ne už partiją ir jos sąrašą.

Veikiau tai pereinamasis tarpuvaldžio metas, parodantis „apačių“ nepasitenkimą „viršūnėmis“ – sustabarėjusiomis partijomis ir ypač jų nomenklatūra, nepajėgiančia nieko pasiūlyti – nei naujų idėjų, nei naujų veidų. Visuomeniniai judėjimai – tai žmonių balsai, kurių negirdi oficiali politinė sistema.

Jeigu šiandien rastųsi tvirtos rankos šalininkas, kandidatuojantis į prezidentus, savo rinkimų programoje žadantis uždrausti partijas ir išvaikyti Seimą, jis gautų ne tiek mažai balsų. Nors tai būtų visiška beprotybė ir politikos dugnas, bet, pažvelgus į partijų ir Seimo reitingus, darosi nebejuokinga.

Vis dėlto galima tikėtis, visuomeniniai judėjimai pažadins naujas kūrybines tautos jėgas, kurių spaudimas atnaujins ir šiuo metu pusgyves išsikvėpusias krašto politines partijas.

Parlamentinis valdymas, demokratinės valstybės pažanga neįsivaizduojama be stiprių partijų, kurios yra išbandyta galingiausia piliečių mobilizacinė jėga ir per kurias visuomenės sukauptos idėjos, pažiūros, patirtis virsta viešąja politika.

P.S. Pamatuotai daug kalbama apie informacinius karus, dezinformacijos atakas iš Rytų. Bet nutylima dezinformacija iš Vakarų: Europos ir Lietuvos žiniasklaida nešykštėjo dėmesio protesto demonstracijoms Budapešte dėl įstatymo, neva nukreipto prieš Džordžo Soroso įsteigtą Vidurio Europos universitetą. Tačiau tik pro sukąstus dantis paminėjo šį sekmadienį įvykusių rinkimų į Vengrijos parlamentą rezultatus, kurie tapo Viktoro Orbano ir „Fedeš“ triumfu, įtvirtinusiu Vengrijos premjero valdančiosios partijos konstitucinę daugumą, nors ir kaip tai prieštarautų Europos Sąjungos „mainstrymui“, nors ir kiek jo kalbančios papūgos kartotų „populizmo“ , „nacionalizmo“ užkeikimus. Takus pasaulis neatpažįstamai ir negrįžtamai keičiasi: „Silpnas kelia, tvirtas griūna“.