„Poudo ožsėvuožės, buobas nasorasi“ (0)

Juozo Pabrėžos monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ viršelis | Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Kovo 29 d., 17 val., Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1), vyks Šiaulių universiteto docento dr. Juozo Pabrėžos vieša paskaita, skirta žemaičių kalbos gramatikai.

Paskaitos metu, lektorius pristatys savo monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“. Ši knyga – pirmasis tokios apimties veikalas Lietuvoje, nagrinėjantis svarbiausią ir išskirtiniausią žemaičių tradicinės kultūros tapatumo dalyką – kalbą.Tai daug metų brandinta mintis kiek įmanoma paprasčiau ir suprantamiau aprašyti žemaičių kalbą, jos išskirtinumą.

Pats svarbiausias žemaičių kalbos tapatybės ženklas ir statuso įrodymas yra tai, kad žemaičių kalba turi visus kiekvienai kalbai privalomus lygmenis, sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Ir visuose tuose lygmenyse yra išlaikyta nemažai išskirtinių, archajiškų, senesnių ypatybių, garsų, formų, kurių šiandien jau nebėra bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse.

Juozo Pabrėžos monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ viršelis | Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotr.

„Poudo ožsėvuožės, buobas nasorasi“ – vienas mėgstamiausių Juozo Pabrėžos žemaitiškų posakių. „Tas posakis man yra kaip amžinas priminimas, kad reikia atsivožti, atsiverti ir daryti gimtajam kraštui gerus darbus. Esu šventai įsitikinęs: ir pasauliui, ir aplinkiniams, ir artimiesiems, ir patys sau būsime įdomesni, prasmingesni ir šiltesni ne standartiniu vienodumu, o kaip tik savitu skirtingumu. Mums, žemaičiams, vienas iš tokių pamatinių to skirtingumo akmenų (žemaitiškai – kūlių) yra gyva ir savita žemaičių kalba, jos nuostabiosios tarmės ir daugybė spalvingų šnektų šnektelių. Viliuosi, kad ši knyga padės pakelti žemaičių kalbos kultūrą, išsaugoti jos savastį, paryškinti ir priminti tos kalbos stiprumą, gyvybingumą, išskirtinumą“ – teigia J. Pabrėža.