Kukuliškių piliakalnis prie pat jūros

Kukuliškių piliakalnis. Griovos | J. Zvonkuvienės nuotr.

Pasimatymas ne pirmas, pažintis – pirma! Tai apie atrastą piliakalnį, esantį arčiausiai jūros. Ir susiruošiau į šį pasimatymą ankstyvą giedrą kovo rytą. Saulelė dar ne virš medžių, o tik už medžių tebebuvo, vis surasdama, pro kur prasiskverbti, kad stovinčio ar jau parkritusio ąžuolo stuomenį pasiektų. Šešėliai ilgi. Tai ir gražu, ir šiek tiek ne kas: akelės nebe jaunos, nematau, ką fotografuoju. Norėjau, kad fotkelėse liktų to gaivaus oro, tos grynumos, tos šalstelėjusios tylos ir kovo aukšto dangaus. Dar tų gilių įgriovų žavesio – jos piliakalnio apsauga buvo. Kai kurios labai gilios, ten beveik bugštu žvelgti… Fotkelėmis nepasėmiau viso to, bet širdimi – taip!

Rytas, kai susiruošiau ant naujai atrasto piliakalnio užsiropšti, turėjo būti toks, kad įsiminčiau. Taip ir buvo! Viskas čia švariai perregima. Kur ne kur dar koks ledokšnis, dar koks šarmos plotelis. Maloniai šviesi miško spalvų pilkuma, ryto giedrumos užlieta. Vien tyla. Tik saulelė iš už medžių savo šviesomis kalba, ir niekas daugiau. Penki laipsniai šaltuko. Girulių plentas liko už kokio šimto metrų. Iš pradžių ir šis buvo tuščias, tylus. Bet jau pradeda žmonių mašinytės viena po kitos zuiti, vežinos savo nerimą, savo skubesį, visokių reikalų reikaliukų prigrūstas galveles… O čia, kur iki dugno, iki galo, iki ano krašto matomi, permatomi visi didžiulių įgriovų kontūrai, tvyro tyli paslaptinga Praeitis. Pagarba jai. Kai kur įgriovų dugne matyti akmenys ir juos vilgantis upeliukas – toks vos vos, iš paslaptingo šaltinėlio pareinantis. Kai kur šaltuko pagąsdintas, bet vis tiek išsisukęs, gyvas. Gyvas! Gal jau tūkstantį metų gyvas. Pakelkim akis aukščiau – po šakas, po viršūnes, regis, vien saulės pasiuntinukai darbuojasi. Ir ant žemės kai kur jau siekia vos besikalantį žolelės daigelį, budina pumpurą, šis ilgai nebesnaus… Ateis metas čia viską pakeisti, žalumu užskleisti. Žvalgytis, džiaugtis protėvių būta vieta reikia dabar, kol viskas perregima.

Nežinau, kur dabar miško žvėreliai – negirdėti jų skubos per krūmus. Nežinau, kur miško paukšteliai, – nešvilpauja. O šviesos, o to kovo dangaus jau daug. Štai ir piliakalniui skirtas stendas – viskas paaiškinta. Tiltelis medinis, laiptai. Lygi aikštelė. Taigi jau ir esu ant Kukuliškių piliakalnio. Ačiū biologui Dariui STONČIUI iš Vilniaus, kuris sugeba piliakalnius „suuosti“. Jis viską čia ir aptiko 2016 metų vasarą. Archeologai patvirtino. Esą, buvusi seniai tokia mintis, kad turėjo būti palei mūsų pajūrį dar kas nors tokio – ne vien Birutės kalnas Palangoje.

Žinojau apie šio piliakalnio atradimą. Pirmutinė mintis buvo tokia: „Ir kur gi tu ten esi! Ar tik ne ten, kur po ąžuolais kadais giles rinkau, giliausias įgriovas aptikau?“ Na taip! Kaip tik ten! Giles rinkau jau daugiau nei prieš 20 metų, vėlyvą rudenį. Viskas buvo nubirę, miškas skleidė rudens kvapą ir drėgmę. Rinkau giles alksnio lazdele lapus sklaidydama. Pakėlus akis į ąžuolų kamienus, apžvelgus jų nemenką būrį čia, nejučiom plūsteldavo gyventos vietos jausmas – ar nebus kada nors kokia vila su parku buvus… Ne. Kitkas, pasirodo, buvę. Bet egzistuoja žmoguje žmogaus gyventos vietos nuojauta, pajautimas. Jau keletą kartų įsitikinau, kad tikrai egzistuoja. Lyg tai medžiai kažkaip kitaip „elgiasi“… – tarsi ne tu į juos, o jie labiau į tave žiūrėtų. Dar kokia laukymė ar laukelis, kalvelė, koks nors akmuo lyg užkalbėtas… Po kiek laiko sužinai, kad čia pat, anoj pusėj upės – toks ir toks piliakalnis buvęs, tik jau bebaigiąs į upę nuslinkti, vandenys tik besklaido palaidus žvirgždelius…

Ačiū jaunam ankstyvo autobuso bendrakeleiviui, kurs išgirdęs klausimą vairuotojui, kur geriau ties piliakalniu išlipti, parodė tą vietą. O vairuotojas taip ir liko nieko nesupratęs. Jis tik šmaikštavo: „Koks piliakalnis! Juk čia pajūris! Čia Medvėgalio nerasi! Gal Olando kepurė? Tą galiu parodyti!“ Kad ir ne Medvėgalis, bet piliakalnis yra. KUKULIŠKIŲ piliakalnis.

Ir jūra netoli. Nužengus nuo kalvos – lyguma samaninė, pušys. Netrunka ir kopų kuprelės pasirodyti. O už jų – jau ir jūra. Tą rytą mėlyna ir rami. Nuo kopų ir medžių jos pusėn dar driekėsi ilgi ryto šešėliai.

Aiškinamosios lentelės tekstas. Kalba neredaguota. Pajūrio regioninis parkas. Kukuliškių piliakalnis. Šį piliakalnį 2016 m. liepos 29 d., remdamasis kartografine medžiaga, topografiniais žemėlapiais, aptiko Darius Stončius. Atvykęs į vietą, iš karto rado archeologinių radinių. 2017 metais KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doktorantai Edvinas Ubis ir Miglė Urbonaitė-Ubė atliko žvalgomuosius tyrimus. Jų metu buvo aptikta beveik 300 lipdytos keramikos šukių, taip pat beveik 50 gabaliukų neapdirbto gintaro, gyvulių kaulų. Kultūrinis sluoksnis piliakalnio aikštelėje siekia 10–100 cm. Kasinyje aptikti buvusių struktūrų pėdsakai – stulpaviečių dėmės, o tai byloja apie statinį. Greta rastas ugniavietės padas. Spėjama, kad tai buvusio kuršių pastato prie gynybinės sienos fragmentas. Archeologiniame kasinyje, prie spėjamo gynybinio pylimo, aptikta specialiai suneštų ir kai kur nedegtu moliu sutvirtintų akmenų sankaupa, bylojanti čia buvus įtvirtinimus. Piliakalnis datuojamas I tūkst.. – II tūkst. Pradžia. Tai, jog archeologai rado apie metro skersmens židinio pėdsakus, byloja, kad pilimi naudojosi kuršiai. Mat šie greta ovalo formos ugniavietės, grįstos akmenukais arba moliu, duobės išsikasdavo ir „apendiksą“ – mažesnio gylio prieduobę. Į ją sužerdavo sudegusio medžio anglis arba laikė malkas. Tikrasis piliakalnio pavadinimas tebėra paslaptis, piliakalniui pavadinimas suteiktas pagal arčiausiai jo esančią gyvenvietę. Kukuliškių piliakalnis – arčiausiai jūros esantis piliakalnis Lietuvoje, dabar iki jos tik 320 m. Tai tik antras žinomas piliakalnis Lietuvos pajūryje po Birutės kalno. Kukuliškių piliakalnis – ryškus kuršiškos senovės paminklas. Šaltiniai: Denisas Nikitenka. „Pajūrio piliakalnį tiria entuziastai“, dienraščio „Lietuvos žinios“ straipsnis, 2017-08-17; Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos; Edvinas Ubis ir Miglė Urbonaitė-Ubė; Darius Stončius.

*
Klaipėdos rajonas, Kretingalės seniūnija, pajūris ties Kukuliškiais, KUKULIŠKIŲ piliakalnis.
J. Zvonkuvienės nuotraukos. 2018 03 16