R. Čepaitienė. „Nežinau“ (4)

Rasa Čepaitienė | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Rasa Čepaitienė | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Čia kai kas piktinasi sesės Nijolės kalba, klausdami, kas bendro tarp Sausio 13-osios ir Garliavos įvykių?

Sausio 13-osios didvyriai žuvo už tai, kad Lietuva būtų laisva nuo svetimos valdžios, nuo valstybės vykdomo teroro prieš savo piliečius, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo melo, nuo neteisingumo, nuo veidmainystės, nuo privilegijuotiesiems ir visiems likusiems taikomų dvejopų standartų. Už tai, kad jos vaikai gyventų ramiai, saugiai ir sočiai.

Garliavoje valstybės vardu prieš paimamą mergaitę ir taikius protestuotojus buvo panaudotas perteklinis smurtas. Tai nustatė parlamentinė komisija, kurioje dirbo geriausi konstitucinės teisės specialistai, įskaitant mūsų Konstitucijos tėvus-kūrėjus. Ir nors, skirtingai nuo Sausio 13-osios, tuomet niekas nežuvo, tačiau tų įvykių dalyvių „nusižengimams“ neproporcingas teisminis persekiojimas tęsiasi iki šiol, tuo demonstratyviai rodant ne bešališko ir objektyvaus teisingumo siekį, bet nuogą valstybės prievartos galią, kuri turi ir auklėjamąją funkciją – žiūrėkit, kas bus kiekvienam, išdrįstančiam nepaklusti ar suabejoti mūsų sprendimais.

Sesuo Nijolė savo kalboje tiesiogiai nekvestionuoja teismo sprendimo grąžinti mergaitę motinai, o tik kelia pagrįstą klausimą – koks buvo tolesnis jos likimas, ar su ja viskas gerai, ar ji iš viso gyva? Argi būtų sudėtinga išsklaidyti šį jos, ir kartu visos visuomenės nerimą bei abejones, kad ir surengus susitikimą skype‘u tarp mergaitės ir ją artimai pažinojusių, kur į šiuos klausimus būtų atsakyta, neminint mergaitės dabartinio buvimo vietos ar kitų detalių? Argi toks susitikimas ir paliudijimas nepasitarnautų paneigiant tebesklindančias sąmokslo teorijas apie „visagalį pedofilų tinklą“; atmetant gandus, kad mergaitė, kaip ir kiti pagrindiniai šios „bylos-žudikės“ veikėjai, jau negyva; nuraminant visuomenę, galiausiai, grąžinant pasitikėjimą valstybės institucijomis, kurios pasirinko būtent tokią vaiko apsaugą. Tuo ypač turėtų būti asmeniškai suinteresuotas tuomet Klonio gatvės šturmą organizavęs S. Skvernelis, besitaikantis į Prezidentus.

Garliavos istorija ir jos tebesivelkančios „uodegos“ paliko daugybę aiškiai ir sklandžiai neatsakytų klausimų, kurie reikalauja tiesos ir teisingumo. Audringa visuomenės reakcija į sesers Nijolės kalbą rodytų, kad nebepavyks įprastomis patyčiomis ir marginalizavimu nuslopinti šių klausimų. Kol atsakymų nėra, o valstybė – kaip ir daugybėje kitų sričių – elgiasi su savo pačios piliečiais lyg būtų jiems svetima ir priešiška, tol išlieka paralelės su svetimu okupaciniu režimu. Kaip išlieka paralelės ir tarp tų, kurie pasiaukojančiai rūpinosi ir šiandien tebesirūpina bendruoju šalies gėriu, o ne vien siaurais savo asmeniniais interesais – „mažas esu ir pakeisti nieko negaliu“…

O tie „didieji“? Jie išdrįsta tik į ausį pašnibždėti „nežinau“. Nežinau ir nerūpi? Tuomet kas turi galią tai žinoti?

***

Sesę Nijolę pažįstu asmeniškai. Per nenutrūkstamą maldos grandinę Išganytojo Jėzaus bažnyčios nuolatinės adoracijos koplytėlėje. Visuomet be galo energinga, švytinti, šilta, betarpiška, akimirksniu ištirpdanti pirmosios pažinties santūrumą, lyg būtumėm bendravusios jau daugelį metų… Visuomet pasiteiraujanti apie šeimą, sūnaus sveikatą. Justi, kad už jį meldžiasi. Kaip ir už daugybę kitų, už kuriuos nekart yra paprašiusi irgi „atsidūsėti“. Niekad negirdėjau jos vartojant žodžiu „aš“, „man“, „mano“. Atrodo, kad jai terūpi tik Dievas ir kiti. Visų sesuo. Todėl ir jos kalba Seime „Laisvės“ premijos įteikimo proga tegalėjo būti tik tokia – be lašelio egocentrizmo, autentiškai krikščioniška, jautri, drąsi ir dėl to sukrečianti iki širdies gelmių.

Nors joje nebuvo pasakyta nieko, ko nebūtume girdėję anksčiau, tačiau, prisipažinsiu, jausmą, kuris kilo besiklausant šios kalbos, esu patyrusi tik kartą gyvenime. Prie daug metų, Paparčių vienuolyne, pas kontempliatyviąsias seseris. Tuomet, nuvažiavus ten trumpai piligrimystei, pabūti vienumoje ir maldoje, veikiai patyriau, kad vienuolių gyvenimas Tiesoje, prie kurio teko šiek tiek prisiliesti bendrų pamaldų ar kontempliacijos metu, yra tas matas, kuriuo esi nejučia, bet užtikrintai išmatuojamas ir pasveriamas. Be kompromisų, išsisukinėjimų ir gudravimų. Ir kuris švelniai, bet įsakmiai stumia pasirinkti – arba tuoj pat nešti kudašių iš ten neatsigręžiant ir vėliau stengtis pamiršti tai, apsimetant, kad nieko neįvyko, arba visgi išdrįsti atsisukti į Šaukiančiojo Balsą, atsiliepti Jam. Kitaip tariant, šokti į bedugnę, tikintis, kad pagaus. Taip ir atsiverčiau…

„Jei Dievas su mumis, kas prieš mus?“ (Rom 8,31) – tai Tiesos Liudininko žodžiai, nuplaunantys į odą įsiėdusios baimės tvaiką. Sesuo Nijolė kalba kaip žmogus, kuris, skirtingai nuo mūsų, neturi ko prarasti ir todėl nebebijo. Kuriam nerūpi, kaip ji atrodo ir ką apie ją pagalvos žiūrovai. Jai rūpi tik Kitas, jo skausmas. Konkreti mergaitė, o per ją – ir visa šioje brandžiojo neobrežnevizmo epochoje susitvenkusi Lietuvos gėla. Bet ji, kaip ir tuomet, brangiajam Leonidui Iljyčiui valdant, neteisia ir nesmerkia kaltųjų, tik juos su meile ir atjauta perspėja. Tik liudija Tiesoje ir Meilėje. Kad ir kokia ta Tiesa būtų nepatogi ir nepriimtina aplinkiniams, ypač valdantiesiems, o Meilė palaikyta silpnumu, kvailyste ar senatviniu marazmu. Neveltui jai pasibaigus, užuot garsiai atsakiusi į N. Sadūnaitės užduotą labai konkretų klausimą, šalies lyderė tedrįsta sesei trumpai pašnibždėti į ausį, skuba išeiti, o jos kuždėtus žodžius garsiai bandančiai persakyti Laisvės Premijos laureatei mikrofonas išjungiamas vidury žodžio… Nejučia prisimeni, kaip prieš kelis tūkstantmečius panašioje situacijoje kitas krašto valdytojas, kaip žinome, nusiplovė rankas… Neveltui į šią kalbą socialiniuose tinkluose bemat taip neigiamai reaguoja žinomi psichiatrai, pamiršę apie profesinę etiką, nesutramdomai vienuolei bandantys nustatyti diagnozę per atstumą. Kaip žinia, sovietmečiu šios specialybės atstovai nubrėždavo realybės, dažniausiai sutampančios su valdžios deklaruojamąja, ribas. Tad visi tie, kurie savo darbais ir gyvenimu neigė tą realybę, vietoj jos liudydami tikėjimo Dievu tikrovę, krikščionys, kurie išdrįsdavo prisiimti Tiesos sakymo kryžių ir tapti režimo kankiniais – rezistentais ar disidentais, jų rankomis buvo verčiami „nenormaliais“ – psichiniais ligoniais. Nieko naujo…

Tai buvo giliai krikščioniška kalba, žmogaus, kuris tik pildo Kristaus įpareigojimą būti „žemės druska“ (Mt 5, 13), net jei visiems kitiems labiau patinka cukraus vata. Neveltui vienas komentatorius jos autentiško liudijimo sukrėstas parašė: „po jos kalbos supratau, koks anksčiau buvau idiotas“…

O, kad suprastume, ko iš tiesų prašome, kai giedame „Ir Šviesa, ir Tiesa mus žingsnius telydi“…

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *