D. Petkus. Kam turime dėkoti už savo šimtmetį? (23)

Dovilas Petkus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Dovilas Petkus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Valstybės šimtmetis beldžiasi į Lietuvos duris. Turbūt natūralu, jog atėjus tokiai progai susimąstome apie tuos, kurie mūsų šalį sukūrė. Galvojam, kaip galėtume savo tėvus kūrėjus įamžinti ir pagerbti, stengiamės įvertinti tuos, kuriems vis dar esam nepakankamai dėkingi. Mūsų pirmtakams atsibodo būti „imperijų kampininkais“, tad jie drąsiai stojo ginti savo Tėvynės idėjų. Vis dėlto Lietuvos šimtmečio spindesy pasigirsta ir nuomonių, jog už mūsų nepriklausomybę turėtume būti dėkingi suirutėms arba kaimyninių šalių diktatoriams. Kaip yra iš tiesų?

„Be emocijų. Lenkų ir lietuvių dialogas apie Juzefą Pilsudskį“. Tokio pavadinimo konferencija Vilniaus rotušėje kvietė apsvarstyti Pilsudskio asmenybę ir jo santykį su Lietuva. Deja, tačiau diskusija Lietuvos sostinėje labiau priminė žaidimą „į vienus vartus“. Abi pusės tarsi stengėsi apeiti svarbiausius klausimus, į kuriuos neatsakius, nuoširdūs dviejų valstybių ir jų piliečių santykiai lieka neįmanomi. Vilniaus krašto okupacija vadinta, netekimu ar net „išvadavimu iš raudonųjų“.

Tuo tarpu, klausantis lietuvių pranešėjų neišvengiamai matėsi skirtumas tarp svečių patriotizmo ir mūsiškių kalbėtojų bandymų su kiekviena tema rasti paniekos ir pasišaipymo trupinių savo valstybei. Buvo pasakota koks Pilsudskis buvo lietuvis, kaip jis išgelbėjo Lietuvą, kovodamas prie Vyslos, kaip jis mylėjo Vilnių. Ignoruojant, jog visa tai labiau priminė vilko meilę avims. Galima tik pridurti, jog trūko tik plačiai nuskambėjusių Alfredo Bumbausko minčių, jog karas su Lenkija tebuvo „senalietuvių ir naujalietuvių konfliktas“ – nauja „savi šaudė į savus“ Lietuvos istorijos versija.

Tikėtina, kad būtent tokio pobūdžio mūsų savinieka priveda iki situacijų, kuomet pažangūs intelektualai giliai dūsauja, kad įtaka Pietryčių Lietuvoje užleidžiama Rusijai, o ne Lenkijai. Nesugebant bent susimąstyti, kad Vilniaus kraštas yra politinis ir istorinis Lietuvos centras, kuriame turėtų vyrauti tik Lietuvos, o ne kieno nors kito įtakos.

„Romantiškesnis už Lietuvos romantikus“

Tuo tarpu, R. Valatka prisimindamas lenkų lyderį teigia: „Pilsudskis apie Lietuva kalbėjo tik su meile ir pagarba. Ir buvo romantiškesnis už Lietuvos romantikus. Pilsudskiui Lenkija be Vilniaus buvo tarsi Izraelis be Jeruzalės. Maršalas negalėjo suprasti, kad Vilnius ta pati reiškia ir lietuviams.“ Turbūt raktinis žodžių junginys tokiame sakinyje ir lieka: „negalėjo suprasti“. Kaip žinia, paprastai didžiausios pasaulio tragedijos ir nesusipratimai būtent ir nutinka, kuomet politiniai lyderiai „negeba suprasti“.

Visgi, tokiu autoriaus menamu Lenkijos diktatoriaus nuoširdumu tikėti neverta. Daug aiškiau tampa prisiminus Pilsudskio žodžius, jog: „Lietuva palūš be savo nugarkaulio – Vilniaus“. Ši citata tiksliai išduoda tikruosius Pilsudskio ir to meto lenkų lyderių nusiteikimus Lietuvos valstybingumo atžvilgiu. Tarpukario Lenkija su savo vadu į  Lietuvos nepriklausomybę žvelgė su patologine neapykanta, save įtikinėdami, jog Lietuva tai esą kažkokia pikta sukilusi Lenkijos provincija, kurią reikia grąžinti į sudėtį. Negalėdamas pasaulinės bendruomenės akyse susidoroti su kylančia Lietuvos dvasia, Pilsudskis ir jo aplinka tenkinosi daline Lietuvos okupacija, tikėdamasis savaiminės Lietuvos griūties. Dideliam jų nusivylimui, Lietuva buvo stipresnė ir išliko net ir be Vilniaus.

Tiesa čia reikėtų stabtelti ir pažymėti, kad tam tikra prasme mes galėtume būti Pilsudskiui dėkingi, nors klausimas išlieka, kokia forma turėtume tai šiandien minėti. Būtent Pilsudskis ir jo grobikiška pozicija siekiant sukurti plačia Lenkijos federacija ir užgrobiant Vilnių tarpukariu taip sustiprino lietuvišką savimonę, lietuvių patriotizmą, valstybinės kalbos pozicijas ir lietuvių kultūros formavimą, jog Lietuva išties patapo tikrai unikalia tauta ir valstybe. Kaip pažymi kalbininkas Alvydas Butkus: Jei ne Vilniaus okupacija Lietuva būtų likusi dvikalbė, lenkų kalba ir kultūra iš inercijos būtų išlaikiusi aukštesnį socialinį prestižą, o dalies lietuvių politinė sąmonė iki šiol būtų susidvejinusi – tai lietuvis, tai lenkas, priklausomai nuo situacijos.

Deja, bet Rimvydas Valatka neapsiriboja tik Lenkijos vadovo iškėlimu, bet ir turi priekaištų Lietuvos kariuomenei. Anot jo, Lietuvos laisvės kovotojai ir nepriklausomybės kovų dalyviai, gindami savo interesus Vilniaus krašte „de facto kovojo sovietų sąjungos pusėje“. Reiktų atkreipti dėmesį, kad tai išties rimtas kaltinimas, todėl autorius arba turėtų nurodyti, kurie Lietuvos kariuomenės daliniai kovėsi SSRS struktūrose prie Vyslos ir kokie karininkai jiems vadovavo. Priešingu atveju, tokių minčių autorius turėtų apsibarstyti galvą pelenais ir atsiprašyti, jog įžeidė nepriklausomybės kovotojus ir eilinį kartą nebūtai apdergė savo šalį.

Sovietams, kaizeriui, o gal..?

Nereikia net abejoti, jog mūsų regionui pasisekė, jog gausiai Europos valstybių remiama Lenkijos kariuomenė prie Vyslos sumušė bolševikus. Tačiau dėkodami už savo šalies nepriklausomybę pagal tokią logikos prizmę galėtume teigti, jog ir Leninas 1920 m. pripažino Lietuvą. Galėtume net teigti, jog Spalio revoliucija ir suirutė Rusijoje tapo lemtingais geopolitiniais veiksniais, leidusiais susikurti Lietuvai arba staiga prisiminti, jog vis dar nepadėkojome Vokietijos kaizeriui už okupaciją, kurios dėka ir buvome atplėšti nuo senosios imperijos bei turėjome proga paskelbti Vasario 16- ąją.

Nebūkime naivūs ir neįsivaizduokime, kad Pilsudskis, Leninas ar dar kitų valstybių jėgos tai darė atsižvelgdami į Lietuvos interesus. Visos aplinkinės šalys žiūrėjo tik savo interesų, kurie ateityje nesudarė joms problemų Lietuvos valstybingumą trypti.

Paradoksas, bet pasitikdami šimtmetį mes neretai veliamės į tuščius svarstymus kam iš kaimynų labiau įsiteigti už mūsų pačių išsikovotą laisvę. Paieškos, kuriai šaliai ar jos lyderiui reiktų padėkoti už Lietuvos šimtmetį, dažnai net viršija pasiryžimą ateinančiais metais išties rimtai įvertinti savo šalies signatarus ir nepriklausomybės kovotojus.

Žvelgdama į savo valstybės tėvus kūrėjus bei jos gynėjus Lietuva turėtų nei stebėtis, nei gėdytis, to, kad Vasario 16-ąją ji gimė kaip antilenkiškos kultūros darinys, politiškai atsiribojantis nuo modernios Lenkijos valstybės, nei to, jog Lietuva ir jos žmonės niekada netroško būti kitų imperatorių ar totalitarinių ideologijų žaisliuku.

Norėtųsi, jog žengdami į šimtmetį mes sau galėtume drąsiai ištarti: už savo valstybingumą mes niekam neskolingi, nebent patys sau. Mes esame dėkingi savo inteligentijai, savo politikams ir diplomatams, kurie atsidūrę didžiulių geopolitinių pokyčių akivaizdoje neišskydo, bet meistriškai laviruodami iškovojo šaliai nepriklausomybę. Ir už savo laisvę mes nesame dėkingi Lenkijos, Vokietijos ar Rusijos armijoms, bet tik mūsų savanoriams ir jų vadams. Tai yra laisvė ir nepriklausomybė, iškovota mūsų sumanumu ir palaistyta mūsų krauju. Tai mūsų šimtmetis, už kurį mes dėkojame tik patys sau.

Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

23 komentarai

  1. Kaip ten:

    be buvo, bet mes, Lietuva, laimėjome abu pasaulinius karus. Po pirmo atgavom nepriklausomybę, po antro daly prarastų teritorijų. Manau po trečiojo atgausim visas lietuviškas žemes.

    • jurgis:

      …ir jos plytės nuo Baltijos iki Juodosios jūros… ech, pagyvensim…

      • Kęstutis:

        … Na Lietuva ir liks Lietuvos žemėse, o sąjunga Latvija-Lietuva-Baltarusija-Ukraina labai tikėtina jei pvz. iširtu EU, ar karas tarp Rusijos ir Kinijos, ar musulmonų maištas EU po kokių 50 metų (gal ir greičiau), kai bus mėginama skelbti šariato viršenybę EU teisėje, tada visa vidurio Europa būtų priversta jungtis, kad paliktų paskutinė baltosios rasės sala juodčkių užtvindytoje Europoje…

  2. Antanas:

    Nuostabus straipsnis. Likau sužavėtas. Ačiū straipsnio autoriui! O visokiems bumblewskiams ir wałotkoms – mano, lietuvio, gili panieka!!!

  3. Angelė:

    Pagarba autoriui,pakėlėte dvasią,ir,manau,ne vien man.Mūsų visokių skersvėjų blaškomai ir gluminamai visuomenei labai reikia tokių straipsnių,padedančių atrasti savo savigarbą ir padedančių patikėti,kad dar turime vilties…Ačiū,Dovilai Petkau!

    • Antanas:

      Ir dar neturėtume užmiršti, kad mūsų kalba – viena seniausių kalbų pasaulyje ir seniausia kalba Europoje, kurią išmokus galima suprasti sanskritą. Ir tai nėra tautiškas pasipūtimas, tai – faktas.

  4. Skalvis:

    Esu tikras, jog turim būt dėkingi savo genams, savo žemei ir savo kalbai. Global kapital pereina į baigiamąjį Pasaulio vienvaldystės projekto etapą (netrukus bus sunaikintas Iranas ) ar išliksim po To: tikėkim stebuklu!

  5. jurgeli:

    skaityk kas parašyta. LIETUVIŠKAS, prie ko čia Juodoji jūra?

  6. Bartas:

    Su Naujais Metais Lietuviai. Mes jėga. Šaukia jaunimas. O aš rėkiu Valio! Mūsų Valia.

  7. Aha:

    Buvau uzejus i leidykla istoriniu knygu nusipirkt. Prisikroviau visa kruva. Dar pasiule keleta uz tikrai gera kaina. Bet kai pamaciau, kas sudarytojas,- aciu, nereikia. Teko paaiskinti, kad tokie visokie bumblauskai, savukynai ir kt. tik pasmerkia leidini but tualetiniu popierium. Keista, kad leidykla to nesuvokia…. nuskersakiavo mane, bet patylejo… Dabar patriotizmo semiuosi is knygu, kuriose nagrinejamas butent 1917-1920 laikotarpis. Tik suvokdamas, kas, kaip ir kodel buvo, gali vertinti rezultatus, kas gavos…

  8. kaunietė:

    Ačiū autoriui. Šaunuolis. Drąsus ir tvirtas lietuvis. Sėkmės.

  9. Tvankstas:

    Kaip gražu, kai jaunas žmogus taip giliai žvelgia kartu su lietuvio sąžine ir pareiga perduoti žinias tautiečiams.

  10. Ką Pilsudskis turi bendro su Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimu?

  11. Getas:

    Šaunuolis Dovilai, Tavo straipsnyje labai aiškiai ir logiškai išdėstytos mintys ir istoriniai faktai be nuolankumo ir neprisitaikant, o tai labai svarbu jaunam istorikui. Į istoriją mes turime žvelgti iš Lietuvos pozicijų, o Tai Jūsų straipsnyje ir pajutau.

  12. scorpio:

    Dalyvavęs konfrencijos pirmoje pusėje, gruodžio 6 d. rašiau:

    BE EMOCIJŲ. LENKŲ IR LIETUVIŲ DIALOGAS APIE JUZEFĄ PILSUDSKĮ

    Vakar Vilniaus rotušėje dalyvavau tokio pavadinimo tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Toną savo trumpa sveikinimo kalba uždavė Lenkijos ambasadorė ir sveikinimą atsiuntęs Lietuvos premjeras. Lenkijos pusę atstovauja 11 mokslo daktarų ir vienas Lenkijos karo veteranų ir represuotų asmenų paramos biuro vadovas, Lietuvą – 9 mokslo daktarai, vienas diplomatas- istorikas, vienas žurnalistas, vienas lietuvių poetas (tarp šių paminėtųjų – du Nepriklausomybės akto signatarai). Ant pakylos stovėjo Pilsudskio biustas, ore tvyrojo Pilsudskio dvasia, energingo ir ryžtingo karo vyro ir politiko nematomos akys tartum stebėjo sėdinčius salėje. Todėl galima suprasti, kad Lenkijos mokslininkai stengėsi pabrėžti valstybės kūrėjo, politiko, stratego, karo vado nuopelnus, kartais net palygindami šią asmenybę su Napoleonu. Pranešimų iš tiesų būta gana įdomių, mažiau šioje temoje praprusę gavo naujų žinių.
    Konferencijos pavadinime įrašyta: „Be emocijų“ . Intriguojantys žodžiai. Nežinau ar diskusija vakar vakare baigėsi tyliai, bet manau, kad emocijų ir negalėjo būti. Abi pusės tarsi stengėsi apeiti svarbiausius klausimą, į kuriuos neatsakius, mano galva, nuoširdūs dviejų valstybių ir jų piliečių santykiai neįmanomi. Vilniaus krašto okupacija vadinta, netekimu, išvadavimu iš raudonųjų. Nutylėtas nepaskelbtas Lenkijos karas su vos pradedančia keltis jauna valstybe nuo pirmųjų jos gyvavimo dienų.
    Mokslininkai nemėgsta spėlioti, kas būtų, jeigu būtų, tačiau akivaizdu, kad jeigu pilsudskinė Lenkija ateities draugystės vardan būtų padėjusi Lietuvai sutvirtėti, nebūtų okupavusi Vilniaus, nebūtų atkirtusi didžiulio gabalo etnografinės Lietuvos ir pasmerkusi jį šimtui metų rusinimo ir lenkinimo, nebūtų flirtavusi su Hitleriu, šiandien Lietuva, o gal ir Rytų Europa būtų kitokia. Apie šiuos dalykus buvo užsimenama labai iš tolo, nėra net užuominos, kad Lenkija būtų priminta Suvalkų sutartis, kaip apgavystės simbolis, kad Pilsudskio avantiūristiškos politikos dėka buvo suskaldyta Baltijos šalių vienybė. Nepradėta mandagiai apgailestauti, kad Lenkija iki šiol nepripažino Vilniaus aneksijos ir ryžtingai tebetęsia vadinamąją kresų politiką, jau daugiau nei ketvirtį amžiaus nuodydama savo piliečius gandais apie neva nutautinamus lenkus Rytų Lietuvoje. Klausantis lietuvių pranešėjų neišvengiamai matėsi skirtumas tarp svečių patriotizmo ir mūsiškių kalbėtojų bandymų su kiekviena tema rasti paniekos ir pasišaipymo trupinių savo valstybei. Nusikalbėta iki to, kad Lietuvai būtų buvę naudinga pritarti vadinamajam Hymanso projektui (Algimantas Kasparavičius). Net neistorikui lengva rasti faktais įtvirtintų prieštaravimų ir melo paneigimų. (Žr. dr. Audronės Veilentienės atsakymą A. Bublauskui, rašytą prieš 7 metus – http://www.voruta.lt, 2010). Istorija tokia: 1921 m. gegužės 11 d. derybų Briuselyje metu tarpininkaujant Belgijos atstovui prie Tautų Sąjungos Pauliui Hymansui Lietuvai ir Lenkijai buvo pasiūlytas projektas, pagal kurį Lietuva turėjo tapti federacinė valstybė, sudaryta iš lygiateisių Vilniaus ir Kauno kantonų; valstybinės kalbos turėjo būti lenkų ir lietuvių; užsienio politika, karo ir ekonomikos reikalai reguliuojami per politinį organą, išrinktą Lietuvos ir Lenkijos seimų; nepavykus šiam, vėliau buvo pasiūlytas naujas projektas, pagal kurį Vilniaus kraštui suteikiama autonomija, tačiau Vilnius būtų Lietuvos sostinė toje autonomijoje ir jame turėjo reziduoti Lietuvos valdžia, o valstybinės kalbos turėjo likti tos pačios, kaip numatyta. Lietuva ir Lenkija Hymanso pasiūlymą atmetė, nes vienai jo buvo per daug, kitai – per mažai… Net Lietuvos delegacijos Briuselyje konsultantas tarptautinės teisės specialistas Andre Mandelstamas, pastebėjo, kad Lietuva būtų Lenkijos kolonija, o ne suvereni valstybė.
    Taigi, ši konferencija įdomi ir ne istorikui. Vakar LRT diktorius energingai pranešė: „Tiek Lenkija, tiek Lietuva mini 150-ąsias Juzefo Pilsudskio gimimo metines“. Laidos dalyvis istorikas pataisė – konferencija, ne minėjimas. Vis dėl to, kolegos lenkai namie galės drąsiai galės didžiuotis savo pranašumu politiškai mokslinėje diskusijoje. Bent jau vakarykštėje. /…/

  13. Tas:

    Galima pasakyti paprastai – puikus ir protingas straipsnis.Apgailetinai atrodo zmogeliu paistymai apie Pilsuckio ir tu laiku Lenkijos simpatijas Lietuvai.Taip gali veblenti nebent menkystos, arba piktavaliai.Ka jau ten kalbeti apie bumblauska ar valatka.Be komentaru.

  14. Skalvis:

    Pasakykit nors vieną priežastį, dėl kurios valdžia negalėtų Vilniaus parduoti lenkams ? Pasakykit !

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *