T. Šidiškis. Po Pakalnių geomorfologinį draustinį: 17 km maršrutas (nuotraukos) (0)

Pakalnių geomorfologinis draustinis | T. Šalkaus nuotr.

Pakalnių geomorfologinis draustinis | T. Šalkaus nuotr.

Kelionę pradedame Velbiškėse, Vilniaus – Utenos plento 85 km. Čia rodyklė kairėn rodo, kad iki Pakalnių yra 6 km. Rodyklė dešinėn rodo į paskutiniojo Lietuvos partizano Kraujelio žūties vietą.

Einame Kvyklių keliu. Dešinėje, klonyje, matyti Pradago ežerėlis. Už kelio posūkio, išlindus iš miško, prasideda Strazdakalnis, dešinėje, apačioje, nemažas Duobio ežeras.

Kraujelio žūties vietą žymi paminklas Papiškių kaime, dešinėje kelio pusėje esančioje Pinkevičių sodyboje. Grįžtame iki plento tuo pačiu keliu (iš viso nueita 3 km) ir judame į priešingą (šiaurvakarinę) pusę Pakalnių vieškeliu pro Velbiškių gyvenvietę. Už puskilometrio nuo vieškelio leidžiamės keliu kairėn į daubą, po to kylame aukštyn, kur matyti Ažudėlių vienkiemiai. Praėję kairėje nedidelį tvenkinį, sukame dešinėn palei elektros liniją. Gražus lapuočių miškas, pavienės eglės. Dešinėje – Dilio pelkinis ežerėlis. Jo vakarinėje pusėje per pelkę eina medgrinda.

Ten, kur elektros linija leidžiasi į slėniuką, kylame palei upeliuką kairėn į pietus ir už 300 metrų matome ant šlaito tris didžiulius akmenis, už jų – dvilypę liepą, buvusio vienkiemio pamatus. Per upeliuką kelias veda vakarų kryptimi. Nepatingėkime įkopti į dešinėje esančią didžiulę kalvą. Tai puiki regykla. Čia pat apačioje matyti Bajoriškės. Bajoriškės – gražus etnografinis kaimelis. Kaimelio pradžioje – restauruota senoji sodyba su koplytstulpiu. Kaimelio gale, kairėje pusėje, matome senais ąžuolais apjuostą senkapį. Pro jį sukame kairėn.

Ilgas pakilimas keliu į milžinišką keiminę plokščiakalvę. Eidami tuo pačiu keliu, už gero kilometro Vieteikiuose apžiūrime paminklą Lietuvos patizanams. Pro kapinaites grįžtame atgal. Kelio kairėje, už jauno pušynėlio, atsiveria nuostabi Pakalnių geomorfologinio draustinio panorama. Apačioje telkšo Unglinio, Gilušio ir Kriogžlio ežerų trikampis, už jo į viršų kyla Aukštumiškio siena su Ežeraičių keimu (198,6 m). Leidžiamės žemyn ir apačioje susirandame keliuką, kuris nuves palei Unglinio, Gilušio ežerus, pro tiltą iki Pakalnių – Velbiškių vieškelio. Juo paėję Pakalnių link kelis šimtus metrų, suksime keliu kairėn ir už 400 metrų dešinėje pusėje miško laukymėje apžiūrėsime gamtos paminklą – Pakalnių ąžuolą. Jo aukštis net 17 m, o skersmuo – 1,8 m. Kairėje, apačioje, matyti Pakalnio ežerėlis, dešinėje – atstatomas dvaras. Nuo ąžuolo prasideda taisytas kelias. Gražus tiltelis per pelkę. Už jo – vandentiekio bokštas. Nuo ąžuolo atėjome beveik 1 km. Sodybų, Taikos gatvėmis pro kultūros namus prieisime kelių sankryžą.

Sukame kairėn Leliūnų keliu ir už puskilometrio prieš akis iškyla didingas Pakalnių piliakalnis. Statokas įkopimas laiptais iš rytinės pusės ir esame ant vieno gražiausių Aukštaitijos piliakalnių. Graži panorama į visas puses. Ypač puikus vaizdas atsiveria į šiaurvakarinę (Anykščių) pusę. Viršūnėje atstatytas medinis kryžius yra Lietuvos partizanų kapas. Piliakalnio pietrytinėje papėdėje – alka, vadinama Laumės kvartukeliu. Čia dauboje yra nedidelė apskrita kalvelė. Jos vakarinėje pusėje priversta akmenų. Išlikusi legenda, kad laumė nešusi smėlį į piliakalnį, užgiedojęs gaidys ir ji išpylusi smėlį. Nuo piliakalnio leidžiamės šiaurėn, prie gražuolio Vidinksto ežero, ties etnografine Kūdrės sodyba.

Ežero sala vadinama Alku. Ji visa apaugusi medžiais. Senovėje saloje buvęs aukuras, kuriame degusi šventoji ugnis. Kitas alkas yra rytinėje ežero pusėje nuo Statulevičių sodybos pasukus palei griovą, kairėn. Griova leidžiasi nuo didžiulės keiminės plokščiakalvės, kurios šiaurinė dalis vadinama Gojumi, o pietinė – Jaurų kalnu. Čia buvusi senovės lietuvių šventvietė. Jos reliktas – kalvos papėdėje, apie 50 m į kairę minėtos griovos, išlikęs ąžuolų ratas. B. Kviklys, remdamasis senolių padavimais, rašo, kad į Gojų buvo galima įžengti tik tam tikru metu.

Pagal kitą padavimą, kunigaikštis Utenis iš Narkūnų pilies jodavęs į šventąjį Gojų. Apie 800 m į pietryčius nuo Gojaus yra apvalus beržais apaugęs kalnelis, vadinamas Velnio pečiuku, o gretimame Viskėnų kaime, Utenaičio ežero pietrytinėje pakrantėje yra duobė, vadinama Velnio bliūdeliu. Pasakojama, kad čia bausdavę tuos, kurie įžengdavę į ŠVENTĄJĮ GOJŲ ir būdavę laumių bei raganų sugauti. Toliau siūlome kiek paėjėti ir palei pačią griovą, kur išlikę nemažai laukinės gamtos fragmentų. Gojaus pakraščiu judame iki pat aukščiausios Jaurų kalvos. Nuo jos atsiveria toliai net iki Utenos.

Grįžtame į Pakalnius Utenos keliu. Čia galime apžiūrėti bažnyčią, dailės ekspoziciją kultūros namuose, kapines su tautodailininko Antano Deveikio išdrožtu stogastulpiu. Kita triaukštė koplytėlė su skulptūromis yra paskelbta dailės vertybe. Kelionę baigsime autobusų stotelėje. Norintys pratęsti maršrutą pro Narkūnų piliakalnius iki Utenos sukars dar 10 km.

Tomo Šalkaus nuotraukos:

Saules_arkliukai_2013_Nr_4_Virs_1

 

Šio žygio maršrutas buvo skelbtas spausdintiniuose „Saulės arkliukuose“: Saulės arkliukai, 2013, nr. 4, p. 42–46.

 

 

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas, Kelionės, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *