Aprašomas 25 km maršrutas: Aukštadvaris – Velnio duobė – Gedanonių kalnas – Aukštadvaris
Šis maršrutas patogus vilniečiams, kauniečiams, alytiškiams.
Žygis veda į pačią Dzūkų aukštumos širdį – Gedanonių kalną. Maršrutas eis daugiausia Aukštadvario regioninio parko teritorija, todėl kelionę geriausiai pradėti Aukštadvaryje, nuo regioninio parko lankytojų centro (Dariaus ir Girėno g. 2). Čia galima gauti daug informacijos apie gamtos ir kultūros paveldo objektus.
Aukštadvaryje patartina aplankyti piliakalnį, dvaro sodybą su parku, Adomo Mickevičiaus ąžuolu, kaštonais, tvenkinių sistema. Pats miestelis (jo senoji dalis) paskelbtas urbanistikos draustiniu su senąja turgaus aikšte, Dominikonų vienuolynu, bažnyčia ir kitais objektais.
Rytinėje miestelio pusėje galime įkopti į alkakalnį, vadinamą Kartuvių kalnu, pietinėje pusėje – atsigaivinti Aukštadvario šaltinio vandeniu.
Nuo [0,0] (skaičius skliausteliuose rodo atstumą nuo žygio pradžios) Aukštadvario regioninio parko lankytojų centro Dariaus ir Girėno gatve judame iki sankirtos su Sodų gatve ir ja einame iki miestelio pabaigos. Sukame dešinėn (į šiaurės rytus), kopiame į gražų panoraminį gūbrį apžvelgti Aukštadvario panoramos.
Nusileidę nuo gūbrio, pamiškėje, ties užrašu „Mergiškių Kalvos miškas“ einame miško keliu iki garsiosios Velnio duobės [4,0]. Velnio duobė – giliausia termokarstinė įduba Lietuvoje. Jos gylis siekia 40 m, skersmuo viršuje 220 × 200 m, dugne – 60 m. Į dugną veda „Paslapčių takas“.
Ant vakarinio šlaito įrengta apžvalgos aikštelė. Nuo jos iki pačio duobės dugno veda laiptai. Apie Velnio duobę pasakojama, jog „čia prasmegusi bažnyčia, vidurdienį sekmadieniais girdisi varpais skambinant.“ Ilgas puskilometrio nusileidimas keliu iki Škilietų ežerėlių. Reto grožio ledyninės kilmės 2 nedideli ežerai. Kairysis, vakarinis ežeras – laukinis, apaugęs eglėmis, liepomis, gluosniais. Dešinysis – mažiau apaugęs, daugiau užpelkėjęs, pereinantis į Dailyduko riną (pailgą lomą).
Kylame beveik kilometrą senuoju Aukštadvario – Beižionių keliu, kuris labai apardytas vandenų erozijos. Priekyje išnyra didinga kalva. Tai [6,0] Pamiškės piliakalnis, vad. Aukštakalniu. Tai viena nuostabiausių regyklų visame mūsų maršrute.
Šiaurėje matosi Didžiarauliškių ežeras, už jo – Elektrėnų bokštai, rytuose –Rusakalnio kalnas , vakaruose –Mergiškių Kalvos miškas, Gedanonių masyvas.
Piliakalnio pietinėje papėdėje – didžiulis riedulys. Į kitą – Mergiškių alkakmenį eisim pagal rodyklę kairėn.
Keliukas vingiuoja tarp kalvų. Pamiškėje apie 30 m į šiaurę kelio į Gedanonis – [7,5] Mergiškių alkakmenis. Tai apie 2 m ilgio 1,5 m pločio riedulys, kurio viršutinėje plokštumoje matyti beveik 25 natūralios kilmės „dubenėliai“.
Nuo akmens į šiaurės rytus – Ąžuolų kalnas. Jo viršuje storos liepos, dar neseniai buvo medinis kryžius , apačioje – poilsio aikštelė.
Puskilometrį į šiaurę, prie Mergiškių ežerėlio galime apžiūrėti buvusią Mergiškių dvarvietę. Išlikę tik pamatų žymės, pavieniai želdiniai.
Nuo alkakmenio kylame Gedanonių keliu per tamsų eglyną į pietvakarius. Už 400 m dešinėje, giliai apačioje nusileidžiame prie mažo pailgo ežeriuko. Čia unikali vieta – susieina net 4 griovos, puiki akustika. Šiaurinėje ežeriuko pusėje pūpso mažytis „alkakalniukas“.
Sukame į kairę (vakarus) griovos dugnu. Daugybė akmenų, išvartų daro šį ruožą labai įspūdingą, panašų į kanjoną. Išlipame į viršų ties mažu tvenkinuku. Baigiasi miškas. Pirmoji Gedanonių kaimo sodyba.
Nuo jos galima iki Gedanonių kalno traukti į kairę keliuku, arba tiesiai per laukus apie 1 km. [10,0] Gedanonių kalnas – aukščiausia Dzūkų aukštumos vieta – 257,3 m. Jis 30 m aukščiau pakilęs nei garsioji Šatrija. Čia vienas riedulingiausių Lietuvos rajonų. Dėl gausybės įvairaus dydžio riedulių žemės dirbimas sudėtingas. Pati kalno viršūnė apaugusi pušynu. Neseniai pastatytas apžvalgos bokštas. Geriausias vaizdas nuo rytinės kalno dalies, kuri plika.
Pietvakarių horizonte dangų remia Sienakalnio didkalvė. Pietryčiuose – Mergiškių Kalvos miškas. Gražiausias vaizdas į šiaurę atsiveria paėjus miško keliu kelis šimtus metrų šiaurėn , iki Guronių vienkiemio.
Gedanonių kalno pietine papėde eina kelias į Vaitkūnus. Už puskilometrio pasukus dešinėn, pateksim į keiminę terasą – įdomų geomorfologijos objektą. Keimas – tai kalva plokščia viršūne.
Toliau keliaujame pro Gedanonių kaimą. Manoma, jog kaimo pavadinimas kilo nuo žodžio „gedėti“. Kaimas stovi ant aukšto moreninio kylio, kurį suformavo ledynas slinkdamas 2 liežuviais: Strėvos ir Verknės. 1960 m. čia pastatytas 40 m aukščio televizijos signalų retransliavimo bokštas stūkso ir dabar.
Einant keliu per kaimą – dešinėje tolimi vaizdai link Užuguosčio. Kairėje – senos kapinės. Tuoj už jų kelias vėl panyra į Mergiškių Kalvos mišką. Ilgi nenuobodūs pakilimai – nusileidimai ir kairėje pusėje matome užrašą, jog tai Mergiškių gamtos rezervatas.
Čia saugomi reliktiniai senovės Lietuvos medynai – plačialapių skroblyninių liepynų bendrijos. Kairėje – senas išsikerojęs ąžuolas, dešinėje baigiasi miškas. Laukymėje, ant kalniuko, matyti metalinis kryžius. Tai [13,0] Čigonės kapas. Pasakojama, jog čia palaidota čigonė, kurią buvo vedęs dvarininkas.
Čia pat ir Gelionys. Kairėje apačioje – Gelionių ežeras. Tai tikras aukštikalvių ežeras. Jo altitudė – 215,7 m. Nuo ežero puskilometris į šiaurės vakarus matyti aukštas eglėmis apaugęs Gelionių kalnas. Žmonės pasakoja, kad seniau jis buvo apaugęs skroblais, todėl senasis kalno pavadinimas turėtų būti Skroblynkalnis. Čia pats Gedanonių masyvo šlaitas, iki 50 m aukščio. Kalnas vos 7 m žemesnis už Gedanonių viršukalnę, tačiau žymiai vaizdingesnis. Šis kalnas matosi net nuo Alytaus – Jiezno kelio.
Šiaurės rytinėje papėdėje už keliuko pasislėpusi tarp krūmų [140,0] Gelionių Velnio duobė. Jos gabaritai žymiai mažesni nei mūsų lankytos Škilietų Velnio duobės. Duobės dugne – akivaras. Pasakojama, kad naktį einant keliu į Gelionis, girdisi kažkokie garsai.
Leidžiamės žemyn naujuoju keliu, kuris išvestas šiaurine Gelionių kalno papėde. Tolimi vaizdai į vakarų pusę. Už kelio apie 300 m į šiaurę yra dar viena – Antaveršio Velnio duobė. Tai piltuvo formos iki 18 m gylio termokarstinė įduba. Jos dydis 225 × 125 m (viršuje). Apačioje – 100 × 50 m dydžio aukštapelkė.
Aukštadvario regioninio parko riba. Už 400 m nuo pagrindinio kelio sukame keliuku į kairę ir už puskilometrio matome unikalų geologijos paminklą [15,0] Ustronės riedulyną. Čia Akmenų kalno labai status pietvakarinis šlaitas visas nusėtas akmenimis. Daug akmenų ir ant paties kalno.
Grįžtame vėl į kelią. Po dešine matyti Veršiuko ežeras, iš visų pusių apjuostas kalvų. Prasideda Intuponių kaimas. Ties buvusiomis fermomis sukame kairėn, į [17,5] Rodomyslės dvaro parką. Graži liepų alėja, daug tvenkinių.
Pasibaigus liepų alėjai kopiame į Kaukazo kalną. Tai visiškai plika, apylinkėse dominuojanti kalva. Čia pat vakaruose už kilometro Gelužio ežeras, jo pietuose galinga siena kyla Sienakalnio alkakalnis.
Mes suksime pro buvusią Rodomyslės dvarvietę atgal į Aukštadvarį. Jei turime dar laiko 1 km nuo dvarvietės į pietus Intuponių kaimo kapinėse galime apžiūrėti „Užkeiktos mergos“ akmenį.
Senuoju Užuguosčio – Aukštadvario keliu, ties [19,5] Burokiškėm vėl įlendame į mišką. Statūs kalvagūbriai apaugę eglėmis. [20,5] Kairėn (į šiaurę) nueina keliukas į Amerikos vienkiemį. Pasakojama, jog šis egzotiškas pavadinimas kilęs nuo to, jog Rodomyslės dvarininkas Žižnevskis turėjęs tarną iš Amerikos, kuriam paskyręs valdyti šiuos žemės plotus.
Nuo Amerikos vienkiemio už puskilometrio į šiaurės rytus galime apžiūrėti gamtos paminklą, vadinamąją Amerikos lobą. Tai 0,7 km ilgio fliuviogliacialinės kilmės slėnis, įsirėžęs 20~40 m žemiau aplinkinių kalvų.
Senkelis gražia beržų alėja atveda prie [22,0] Lavariškių piliakalnio. Archeologai teigia, jog piliakalnis buvo du kartus apgyvendintas. Kalno aukštis – 12 m, viršuje įduba, dėl to dar vadinamas „Napoleono kepure“. Nuo kalno puiki regykla: pietų pusėje už Balkanų miško Verknės slėnis, šiaurėje – Amerikos miškas, rytuose – Aukštadvaris. Kelias leidžiasi vis žemyn ir žemyn pro Grūšios kalną.
[25,0] Aukštadvario regioninio parko lankytojų centras – mūsų įdomios kelionės galinis punktas.
Mėgstantiems keliauti po Lietuvą:
Šidiškis, T. Velniakalnių kraštas. Vilnius: Versus aureus, 2009, 142 p.
Šidiškis, T. Keliaukime po Pietryčių Lietuvą. Vilnius” Alma littera, 2010, 100 p.
Toliau internetinėje erdvėje skelbiame spausdintinių „Saulės arkliukų“ įdomiausius ir naudingiausius straipsnius: Saulės arkliukai, 2013, nr. 1, p. 37–40.
