Laidos dalyviai: Kurtuvėnų regioninio parko direktorius – Rimvydas Tamulaitis, šio parko vyriausiasis specialistas kraštotvarkininkas – Darius Ramančionis ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo vicepirmininkas – Linas Senkus.
Ventos-Dubysos perkasas buvo statomas 1825–1831 m. Tai buvo didžiausias techninis projektas visoje XIX a. Rusijos Imperijoje. Sudėtingą vandens susisiekimo įrenginį sudarė Ventos bei Dubysos upių vagos, jungiamasis ir apeinamasis kanalai, 29 užtvankos, 41 akmeninis šliuzas, 4 vandens rezervuarai, žiemos uostas ir net lynkelis, kad prireikus, laivai galėtų plaukti prieš srovę. Planuota, jog kanalu, kurio plotis 15 m, o gylis – 8,7 m, laivai į Ventspilio uostą galės gabenti iki 40 t svorio krovinius. Projekto sąmatinė vertė siekė 12 mln. rublių.
Tarp pusšimčio Kurtuvėnų regioninio parko nekilnojamo kultūros paveldo objektų – unikalaus XIX a. technikos paminklo Ventos-Dubysos perkaso liekanos. Šiandien už trijų kilometrų nuo Kurtuvėnų yra išlikusi įspūdingiausia perkaso projekto dalis – rankomis iškastas 15 km ilgio Ventos-Dubysos jungiamasis kanalas. Dabar jo dugnu sruvena nedidelis upelis, tik už Bunokiškės miško kanale daugiau vandens. Ties Žadvainiais yra vieta, kur kanalo vanduo teka skirtingomis kryptimis: į vakarus (į Ventą) ir į rytus (į Dubysą). Prie Svilės kaimo galima pamatyti vieno šliuzo liekanas.
1936 m. Ventos-Dubysos kanalu su baidarėmis keliavo prof. S.Kolupaila, kuris rašė: „Kanalas užaugęs, užsmukęs, bet šlaitai dar gerai laikosi. Vietomis ūkininkai kasa durpes iš iškastų prieš 100 metų pylimų. Ties Jurgoniškių k. kanale įtaisytas vandens malūnas, vanduo teka kanalu iš ežerų ir balų Ventos linkui. Takoskiną, kur vanduo ima tekėti į Dubysą, radom jau nebetoli Kurtuvėnų. Vidurinis kanalo tarpas geriausiai išliko. Šlaituose priaugo gražaus miško. Kanalas atrodė didelis, platus ir gilus, vietomis ajerų ir nendrių tankiai priaugęs.“
Neseniai šį žygį pakartoti bandė Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo nariai, tačiau kaip ir prieš 80 metų prof. S.Kolupaila, žurnalistai užstrigo ties Bunokiškės mišku, jiems baidares į stovyklavietę pergabenti padėjo žuvininkystės tvenkinių apsaugos darbuotojai. Kitą dieną, pervežus laivus į Dubysą, žygis buvo tęsiamas prof. Stepono Kolupailos keliu, šia upe žemyn. Tai buvo žvalgybinis žygis, skirtas įvertinti Ventos – Dubysos kanalo šiandienos būklę ir nustatyti jo panaudojimo rekreacijai galimybes.
Laidą veda žurnalistas ir keliautojas Gerimantas Statinis.
