V. Rubavičius: Valstybėje įsivyrauja ne politinio, o spec. tarnybinio mentaliteto valdymo būdai (13)

V. Rubavičius: Valstybėje įsivyrauja ne politinio, o spec. tarnybinio mentaliteto valdymo būdai | Alkas.lt koliažas.

V. Rubavičius: Valstybėje įsivyrauja ne politinio, o spec. tarnybinio mentaliteto valdymo būdai | Alkas.lt koliažas.

Susibūrę Lietuvos šviesuoliai, siekiantys ugdyti visuomenės politinį mąstymą, skambina varpais: Lietuvoje daugėja politinio persekiojimo apraiškų.

„Šį kartą taikiniu tapo rašytojas, filosofas, Vyriausybės kultūros ir meno premijos bei „Poezijos pavasario“ laureatas, Lietuvos kultūros tyrimų vyresnysis mokslinis darbuotojas dr. Vytautas Rubavičius, – rašoma „Vilniaus forumo“ pranešime. – Š.m. gruodžio 11 d. buvo įsilaužta į jo asmeninį kompiuterį, į kurį buvo siunčiama grasinimai ir patyčios. Siūlyta „keisti mąstymą“, įspėta – „nepasislėpsi“ ir grasinta „pakasti“. Vykstant šiam išpuoliui buvo pakeisti prieinamų interneto tinklų pavadinimai, stebėti ir realiu laiku komentuoti namuose esančių žmonių veiksmai, trumposiomis žinutėmis referuota į namuose vykusį gyvą pokalbį. Nepagailėta ir V.Rubavičiaus sūnaus – keistu sutapimu, kitą dieną, gruodžio 12 d., jis gavo pranešimus apie darbo sutarčių nutraukimą.“

Beje, tą patį vakarą įeita į namus, pavogtas telefonas, palikti akivaizdūs apsilankymo ženklai, kurių lengvai galima ir nepalikti, kitą rytą telefonas su ištrintais duomenimis rastas paliktas laiptinėje.

V. Rubavičius nusprendė netylėti ir kreipėsi į teisėsaugą. Turėkime vilčių, kad policija savo darbą atliks ir bent jau išpuolio vykdytojai bus atskleisti. Tačiau gali atsitikti nebūtinai taip, nes, kaip teigia „Vilniaus forumas“, „prieš V.Rubavičių pasitelkti veiksmai liūdnai primena specialiųjų tarnybų taikomus moralinio ir psichologinio spaudimo bei bauginimo metodus“.

– Ar jūs pats atsakėte sau į klausimą, kas vyksta?

– Aš pats nelabai suprantu. Yra tų grasinančių dalykų, kuriuos aš esu surašęs ir pateikęs teisėsaugai. Kad įsilaužta į kompiuterį, tai akivaizdu. Kad patirta tokia kompiuterinė ataka su visokiais gąsdinimo elementais, kad buvo klausomasi realių pokalbių ir kompiuteriu atsakinėjama į pokalbį įsijungiant režimu „online“. Sutapimai dėl sūnaus darboviečių man iš tikrųjų kelia nerimą. Žinodamas Lietuvoje vykstančius kai kuriuos procesus ir su jais susijusius persekiojimus, tiesiog pajutau grėsmę. Jeigu kokia nors valstybinės institucijos mašina ima važiuoti, gyvenimas gali pasidaryti labai sunkus. Nesu visų valdžių gerbėjas, esu daug prirašęs apie mūsų padėtį, apie mūsų valstybės valdymo įgūdžius, kuriuos reikėtų keisti, apie mūsų sistemos didžiules ydas, tvyrantį nedemokratiškumą.

Gali būti ir taip, bet gali būti, kad koks nors labai aukštas viršininkas prasitarė pavaldiniams, kad yra tokia problema, o kažkokie pavaldiniai imasi savo nuožiūra tą problemą spręsti. Tada atsiranda sunkiai apčiuopiamų dalykų, nuo kurių tas žmogus kenčia, nes sprendžiama jo „problema“. Čia gali prisigalvoti ir labai daug, nes aiškumo tikrai nėra. Taip pat galiu galvoti, kodėl kai kas nenorėtų sudaryti įspūdžio, kad čia vyksta toks persekiojimas.

– Jūsų pasisakymai, publikacijos visuomet išsiskiria aštrumu. Ar nesutapo, kad kažką parašėte, ir…

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

– Aš nesiečiau su konkrečiomis publikacijomis, nors publikacija gali būti tas paskutinis lašas, kuris perpildė kieno nors kantrybę. Rašau daugybę metų, nuo 1990-ųjų, komentuoju mūsų išsilaisvinimo ir laisvėjimo kelią, gal kai kam yra prisikaupę visokių nuoskaudų. Nemanau, kad konkrečios publikacijos, liečiančios konkrečius žmones, verstų ką nors laužtis į mano kompiuterį ir pradėti gąsdinti.

Pastaruoju metu esu parašęs apie valstiečių lyderius, naują valdžią, kuri, mano manymu, tiesiog išdavė savo pažadus rinkėjams ir tą ideologinę nuostatą. Bet čia tiesioginių priežastinių ryšių negalima nustatyti, juk kokių nors raštiškų įsakymų tikrai nėra ir nebus. Nenorėčiau, kad mano samprotavimai ką nors – politikus ar dar ką nors – užgautų, nes jie gali būti nukreipti ir ne į tą pusę. Tikrovė gali pasirodyti esanti sudėtingesnė.

– Po įvykių paprastai imi kratyti atmintį. Ar iki tol yra buvę kokių nors panašių užuominų, grasinimų?

– Gal prieš kokius metus tame langelyje buvo pasirodę keistų įrašų, pvz., „tavo tėvas šėtonas“, dar kažkokių. Aš nelabai kreipiau dėmesio. Bet kai apima spaudimo arba netikrumo jausena, gali pasirodyti, kad tų požymių pilna. Bet aš nelinkęs daryti to, ko aiškiai nematau savo akimis. Ką matai ekrane, ką supranti, ką jauti dėl pasiklausymų, tą pasakai. O dėl priežastinio ryšio visuomet galima prikurti gražių pasakų, tik aš šiuo atveju to daryti nelinkęs.

– Man jūsų istorija iš karto priminė Vytauto Radžvilo pjudymą. Nematote analogijų?

– Sunku pasakyti. Ten buvo toks instituto administracijos nusiteikimas pamokyti, eliminuoti, šiek tiek pastumti savo kolegą, kurio nuomonės dažnai nesutampa ir kertasi su tokia įsivyraujančia meinstrymine ideologija ir gero gyvenimo nuostatomis – gyventi gerai ir nekišti nosies, kur nereikia. Aš, beje, irgi tokį įrašą buvau gavęs. Visose srityse, manau, tokių dalykų gali pasitaikyti, jie išplaukia iš mūsų bendro gyvenimo ypatumų. Mūsų bendras gyvenimas yra kuriamas nedemokratiniais pagrindais, nes mes, pradėję kurti savo valstybę, pirmiausia išvogėme ją, o paskui manėme, kad išvogus turi įsivyrauti demokratija. Pasaulyje taip nėra buvę. Todėl mes pagal visus socialinius rodiklius, ypač atskirties, „pirmaujame“ Europoje. Ir net pagal jaunimo apolitiškumą. Kai tokia atmosfera, bet kokios institucijos su savo piliečiais gali daryti ką nori.

– Beje, jūsų sūnus išties neteko darbo?

– Jis turėjo sutarčių poroje darboviečių, o dabar darbo sutarčių nebėra.

– Gal jam buvo kokių nors užuominų?

– Jeigu ir būtų buvę tų užuominų, niekas nepripažintų, todėl apie tai kalbėti sunku. Galima paminėti tik kaip keistą sutapimą, bet negaliu vėlgi teigti to, ko nežinau.

– Jeigu nebus atsakyta, kas laužėsi į jūsų kompiuterius, beliks klausti – kas bus kitas…

– Pareiškimą teisėsaugai palikau. Elektroniniu laišku kreipiausi į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą bei Kriminalinės žvalgybos parlamentinės priežiūros komisiją, tai jų sritys. Jeigu nieko nepaaiškės, bendros baimės ir tų, kurie bijo atvirai reikšti savo pilietinę poziciją, tik daugės. Mes vis dėlto matome, kad valstybėje įsivyrauja tokio ne politinio, o spec. tarnybinio mentaliteto valdymo būdai. Juntame, kad vietinės problemos sprendžiamos gan paprastai ir tiesmukiškai.

Filosofo Krescencijaus Stoškaus komentaras:

Krescencijus Stoškus | Alkas lt., J. Vaiškūno nuotr.

Krescencijus Stoškus | Alkas lt., J. Vaiškūno nuotr.

– Aš nelabai suprantu, kas čia darosi, nes situacija labai neaiški. Ir vilčių, kad ištirs, nelabai daug.

Jo (V. Rubavičiaus – red. past.) tokia patriotiška laikysena turbūt nelabai daug kam patinka. Bet nemanau, kad tai galėtų būti priežastis taip jį pulti. Man atrodo, kad tų aktyvių žmonių yra ir daugiau. Galbūt jį pasirinko, kad dažniau reiškiasi, gal kam nors ant nuospaudos užlipo arba buvo asmeniškai kai kam gnybtelėjęs. Daug galima prikalbėti, kas šauna į galvą, bet labai sunku įsivaizduoti, kad tokiu būdu bandoma jį cenzūruoti. O ar negali būti čia trečias asmuo, kuris norėtų sukiršinti, kuris turi daug įtakos ir yra įpratęs tuos dalykus daryti. Kodėl, esant kažkokiems konfliktėliams, tuo nepasinaudojus ir nenukreipus dėmesio į valdžią, kuri galbūt čia niekuo dėta. Galima spėlioti įvairius variantus. Tačiau aišku, kad norint padaryti tokius dalykus (įsilaužti į asmens kompiuterį – red. past.) reikia turėti sugebėjimų ir kažkokių įgaliojimų.

Kalbėti, kad kitaip mąstančius bandoma tramdyti, būtų per daug drąsu. Radžvilo situacija buvo truputėlį kitokia. Ten iniciatyva ėjo iš tų žmonių, kurie yra susiję tiesiogiai su Briuselio ideologija. Studentais galėjo pasinaudoti institutas, nes Radžvilas buvo kaip rakštis. Kiekvienam atvejui negalima taikyti vienos taisyklės, bet kad priešininkų yra, suprantama. Globalistinė ideologija tiek įdiegta, kad dabar jiems atrodo, jog tie žmonės pagalius kaišioja į ratus ir komplikuoja jų politiką. Tų pagalbinių motyvų gali būti daug. Juk dabar daugelyje sferų telkiasi bendraminčiai, kai kam labai norisi juos tarpusavyje supjudyti, kad nesiformuotų tas vienijimosi procesas. Turbūt atkreipėte dėmesį į Lukiškių aikštę: rodos, toks atsitiktinis fragmentėlis, bet simptomiškai išskyrė žmones į dvi kategorijas. Į tuos, kuriems rūpi Tautos likimas, jos simboliai ir perspektyvos, ir tuos, kurie norėtų, kad viskas spręstųsi pagal Šiuolaikinio meno centro politikos pavyzdį, o tai atitinka globalistų interesus.

V. Rubavičiaus dosjė

Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, filosofijos mokslų daktaras V.Rubavičius – Lietuvos poetas, publicistas, kultūros kritikas, žurnalistas, vertėjas. 2007 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 1975 m. Vilniaus universitete baigė astrofiziką. Dirbo filosofijos, sociologijos ir teisės institute, redagavo žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, buvo „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi ir redakcijos darbuotoju, dienraščio „Respublika“ apžvalgininku.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: