B. Puzinavičius. Ar Lukiškių aikštės memorialo konkurso rezultatai bus panaikinti? Ir kas toliau? (22)

Kultūros ministerija Vilinaus Lukiškių aikštėje siūlo vietoje Vyčio statyti bunkerį | lrv.lt nuotr.

Kultūros ministerija Vilinaus Lukiškių aikštėje siūlo vietoje Vyčio statyti bunkerį | lrv.lt nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėjas vidaus politikai Mindaugas Lingė, gruodžio 5 dieną kalbėdamas „Žinių radijo“ laidoje, pripažino, kad Lukiškių aikštės memorialo konkursas supriešino visuomenę. Jis sakė: „Artėjant šimtmečio datai, tas susipriešinimas yra labai nenaudingas visuomenei, todėl išmintingiausia šitoje vietoje būtų daryti pertrauką, atvėsti, permąstyti, įvertinti padarytas klaidas ir pagalvoti galbūt apie naują konkursą“.

Pertraukos, atvėsimo reikalingumą pripažino ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis, gruodžio 6 d. kalbėdamas žinių radijo laidoje. „Pauzė turbūt būtų geras dalykas, bet dėl naujo konkurso – aš nežinau, tokių svarstymų dar nebuvo“, – trečiadienį sakė V. Pranckietis.

„15 min. Lt“ gruodžio 4 d. išspausdintoje medžiagoje rašoma, kad Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis manantis, kad kurį laiką aikštė gali likti išvis be jokio paminklo ir neatmetantis galimybės, kad gali tekti skelbti naują konkursą.

Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas irgi dėl memorialo Lukiškių aikštėje siūlo daryti pauzę, atvėsinti emocijas.

Taigi, sprendžiant iš valstybės vadovų ir jiems atstovaujančių pareigūnų, kai kurių Seimo narių pasisakymų, susidaro įspūdis, kad valdantieji gal ir išgirdo įvairių visuomenės grupių ir atskirų piliečių protestus, bet, atrodo, kol kas nedrįsta aiškiai pasakyti, kad konkurso dėl Lukiškių aikštės memorialo rezultatai turėtų būti pripažinti niekiniais. Todėl būtų dar per anksti džiaugtis pergale. Ir toliau turėtume nuosekliai laikytis reikalavimo anuliuoti konkurso rezultatus ir paskelbti juos negaliojančiais.

Manau, kad neteisūs tie, kurie mano, kad konkurso nugalėtoju turėtų būti paskelbtas Gintaro Čaikausko ir Kęstučio Akelaičio grupės projektas „Atminti ir pagerbti“. Juk tokiu reikalavimu mes faktiškai tarsi ir legitimuotume konkursą, o komisijos laimėtoju paskelbto projekto autorių Andrių Labašauską, ar jo šalininkus, gal būt, paskatintume kreiptis į teismą dėl jo teisių apgynimo. Taip pat, manau, kad yra nerealūs reikalavimai projektą, ar bent jo dalį įgyvendinti iki 2018 m. vasario 16 d. Traukinys, kaip sakoma, deja, jau nuvažiavo, o kuriant tokį svarbų monumentą valstybės reprezentacinėje aikštėje, skuba tikrai nereikalinga.

Sutinku, kad G. Čaikausko ir K. Akelaičio grupės projekte „Atminti ir pagerbti“ galima įžvelgti ir kai kurių teigiamų, dėmesio vertų dalykų (Šimtmečio ratas, Tūkstantmečio juosta, granito plokštės su Lietuvos valstybės ir jos Nepriklausomybės atkūrimo dokumentų ir kitų tekstų įrašais). Todėl, manau, kad šio projekto kūrėjai, gal būt sustiprinę savo grupę naujais kūrėjais, galėtų dalyvauti ir naujame konkurse bei plėtoti jame savo sumanymus. Dabartinis G. Čaikausko ir K. Akelaičio grupės projektas „Atminti ir pagerbti“, deja, neatrodo įtikinamai, yra padrikas, ir todėl nemanau, kad jis turėtų būti įgyvendinamas.

Nenoriu įžeisti Vyčio gerbėjų, bet tas nedidelis, žaisliniu jau pramintas žirgelis su raiteliu ant Tūkstantmečio juostos, tikrai atrodo ne solidžiai, o gal net juokingai. Taip pat, manau, kad vietoje Amžinosios ugnies nederėtų siūlyti kažkokio pakaitalo – švytinčio kristalo, Šimtmečio rato nereikėtų nustumti į šalį nuo pagrindinės aikštės ašies, projektas stokoja vertikalaus architektūrinio ar skulptūrinio akcento ir pan.

Pritariu gausiems projekto kritikams, Kultūros paveldo departamentui, kad A. Labašausko projektas, toks, koks pasiūlytas dabar, yra netinkamas ir nepakankamas Lukiškių aikštei. Bet gal ir jis neturėtų būti visiškai nurašytas į nuostolius? Gal jis savo esme ir nėra prastas, tik paties autoriaus mintys apie jo įprasminimą buvo šokiruojančios.

Aikštė didelė, talpi. Tad gal ta sienelė su išrašytais kovotojų vardais galėtų būti realizuota kokiu nors kitokiu būdu ir kitoje aikštės vietoje, priderinus ją prie pagrindinio Laisvės paminklo su valstybingumo ir nepriklausomybės simboliais? Juk apie galimas projekto korekcijas kalbėjo ir specialistai.

O gal A. Labašausko projektas galėtų būti įgyvendintas kur nors kitur, pritaikytas kitai erdvei ir aplinkai, pvz., Antakalnio kapinėse prie Sausio 13-osios bei Medininkų tragedijos aukų memorialo tokiu būdu praplečiant šito memorialo kontekstą ir į pokario metus ir vienoje vietoje sukuriant rezistencijos, pasipriešinimo sovietinei okupacijai, Lietuvos nepriklausomybės gynimo memorialą? Žinoma, ši, tikriausiai, kontraversiška mintis nėra profesionalo nuomonė, tai grynai hipotetinis pasiūlymas. Bet man pasirodė, kad tos vietovės reljefas gal ir tiktų A. Labašausko projektuojamai skulptūrinei sienai su išrašytais 5467 kovotojų slapyvardžiais ar tikraisiais vardais.

Man rodos, verta dėmesio istoriko Mato Baltrukevičiaus mintis, kad šalia Lukiškių aikštės esančios Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios šventorius galėtų būti tinkama vieta galimam 1863 metų sukilėlių panteonui bei paminklui. „Jau suformuotas takas, vedantis Šv. Jokūbo link, turėtų išlikti, jis gražiai susietų XIX a. ir XX a. laisvės kovas“, – sako istorikas M. Baltrukevičius.

Nemažai kritikos pažerta ir dėl pačios aikštės plano, jos sutvarkymo. Bet, kadangi aikštė jau sutvarkyta pagal architektų G. Čaikausko ir K. Akelaičio projektą, tai nors daug kam ji po rekonstrukcijos ir nepatinka, ar bent jau nelabai patinka, bet, nežinau, ar būtų racionalu ir vėl viską keisti, ardyti, nuimti granitines dangas, iš naujo tiesti takus, dar kartą uždaryti aikštę rekonstrukcijai ir pan. Todėl gal būtų įmanoma ir priimtina, kad įgyvendinto projekto autoriai, kartu su kitais architektais ir menininkais, ypač tais, kurie aktyviai reiškė ir reiškia savo požiūrį į Lukiškių aikštės funkcijas ir paskirtį, bendromis pastangomis ieškotų būdų, kaip dabartinėje aikštėje, be naujų didelių pertvarkymų, pastatyti valstybę reprezentuojantį monumentą su Vyčiu, t. y. Lietuvos herbu, kitais valstybingumo simboliais, įamžinti visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą Amžinąja ugnimi ir kitais atminties, pagarbos ir dėkingumo ženklais, įkūnyti laisvę, laisvą nepriklausomą Lietuvą, apie kurią svajojo ir dėl kurios kovojo laisvės kovotojai.

Pritariu Seimo nario dr. Arvydo Anušausko spaudoje išsakytai nuomonei, kad partizanai nesvajojo apie bunkerį, bet apie laisvą Lietuvą. Todėl Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė turėtų būti pagrindinis būsimojo monumento Lukiškių aikštėje leitmotyvas. Tikriausiai, ir Lukiškių aikštėje turėtume pratęsti prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje gyvavusią Laisvės paminklų statymo tradiciją. Monumentas, tikriausiai, turėtų būti šiuolaikiškas, bet jo sprendimų paieškos neturėtų pavirsti modernistinių eksperimentų lauku, o suprantamu ir, ko gero, tradiciniu būdu, įkūnyti Lietuvos laisvės, nepriklausomybės, pagarbos kovotojams už laisvę idėjas.

Taigi, problemos sprendimas turėtų būti atidėtas, bet nevilkinamas dar ilgą laiką. Turėtų pagaliau subręsti tam sprendimui reikalinga aukščiausių valstybės institucijų ir pareigūnų politinė valia aktyviai dalyvaujant ne siauram šiuolaikinio meno apologetų rateliui, bet patiems iškiliausiems visuomenės, kultūros, mokslo veikėjams, meno kūrėjams, kūrybinių ir kitų visuomeninių, ypač patriotines, laisvės ir nepriklausomybės, Tėvynės gynimo idėjas puoselėjančių organizacijų atstovams, Kovo 11 akto signatarams. Sakoma, kad neturėtume ,,prisirišti‘ prie konkrečių datų, bet manau, kad ta konkreti ir reali data monumentui ir memorialui Lukiškių aikštėje sukurti galėtų būti 2020 metai, kai minėsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. Manau, kad ir iki 2020 metų tokiam svarbiam dalykui irgi laiko liko nedaug. Todėl jau dabar, taip pat minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, turėtume nepamiršti ir kito ,,apvalaus“ jubiliejaus ir jau dabar jam ruoštis ir dirbti.

O kol kas – tegul virš Lukiškių aikštės ir toliau išdidžiai plevėsuoja čia jau „prigijusi“ Lietuvos valstybės istorinė vėliava. Atėjus pavasariui ir vasarai, aikštės granito plokštėmis padengtai aikštės daliai pagyvinti siūlyčiau pastatyti gėlių vazonus, o gal sukurti jų piramides, ar kitokias kompozicijas pagal miesto dailininkų ir apželdintojų pasirinkimą. Tarp gėlių galima būtų įkomponuoti ir aikštėje iki rekonstrukcijos jau buvusią plokštę su užrašu Laisvės kovų dalyviams atminti.

Kategorijos: Architektūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *