R. Čerškus. Pasaulio čempionė Rožė Namajūnaitė ir jos tikroji kilmė (video) (23)

Juozas Namajūnas ir Rožė Namajūnaitė | Alkas.lt koliažas

Juozas Namajūnas ir Rožė Namajūnaitė | Alkas.lt koliažas

Lapkričio 5 d. ryte vienas žinių portalas išsamiausiai aprašė, pasak lenkų sporto žiniasklaidos, „didžiausią 2017 metų sporto sensaciją“: „Lietuvių kilmės kovotoja šokiravo MMA pasaulį: nokautavo lenkę ir apsijuosė čempionės diržu“:

Praėjusią naktį Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje nugriaudėjo ilgai lauktas mišrių kovos menų (MMA) turnyras „UFC 217“, kuriame ryškiai sužibo lietuvių kilmės kovotojos Rose Namajunas žvaigždė. /…/  Visiška kovos autsaidere laikyta lietuvių kilmės kovotoja iš JAV savo pajėgumą įrodė ne žodžiais, o darbais – šansų lenkei nepalikusi R. Namajunas, iš jos – pasaulio čempionės – diržą nokautu atėmė vos per 3:03 min.

Kada pagaliau išmoksime gerbti lietuvių kalbą ir Lietuvą, nors taip, kaip ją gerbia lietuvaitė Rožytė Namajūnaitė! Anglakalbiams bei kitiems užsieniečiams galima ir suprimityvinti profesionalaus moterų Mišriojo kovos meno naujosios pasaulio čempionės, lietuvės Rožės Namajūnaitės vardą ir pavardę, rašant vardą angliškai, o pavardę – tik vyriška galūne. Bet lietuviams Lietuvoje tai yra tikra gėda ir negarbė taip rašyti.

Juk dar 2013 metais tas pats žinių portalas paskelbė pokalbį su Rože Namajūnaite, kuri į klausimą: Ar didžiuojiesi, kad esi lietuvė?, atsakė taip:

– Aš labai didžiuojuosi savo kilme! Lietuva yra labai graži ir unikali šalis, pilna talentingų žmonių, apie ją turi žinoti kuo daugiau žmonių.

 – Kas tave paskatino užsiimti kovos menais, o vėliau ir MMA? Kaip aplinkiniai, šeima reagavo į tavo pasirinkimą?

– Nuo vaikystės sportavau ir užsiiminėjau kovos menais. Visada norėjau būti superheroje. Giminėje yra sportininkų, įskaitant mano senelį Algimantą Andriukonį, ilgametį Lietuvos imtynių čempioną.

/…/

– Apie tave sunku rasti informacijos internete. Skaitytojams bus įdomu, kaip tavo šeima pateko į JAV? Ar šeimoje kalbat lietuviškai?

– Mano šeima atvyko į Ameriką kaip emigrantai 1991 metais, prieš pripažįstant Lietuvos nepriklausomybę (JAV Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991-09-02 – red.  pastaba) . Su savo senelėmis lietuviškai kalbu telefonu, su savo šeima lietuviškai kalbu kiek galiu. Kai buvau maža, senelės padėjo auginti brolį, todėl taip įsiminiau pakankamai lietuviškai, kad susikalbėčiau.

Reikia pagaliau išmokti skirti, kas yra tik lietuviškos kilmės  žmogus, o kas yra tikras lietuvis emigracijoje. Tikrai tik lietuviškos kilmės yra pavyzdžiui labai garsios dainos „Gimiau laukiniu“ (Born To Be Wild) atlikėjas Jokimas Kraulėdaitis iš Tilžės (t.y. Mažosios Lietuvos), labiau žinomas, kaip John Kay, Kanados roko grupės The Steppenwolf lyderis ir dainininkas. Bet Rožė, arba kaip ją tėvai vaikystėje vadino, Rožytė, Namajūnaitė yra ne lietuvių kilmės, o tikra LIETUVAITĖ, beveik kaunietė, kaip ir jos Kaune gimęs brolis Nojus Namajūnas. Ir ne bet kokia lietuvaitė…

Lietuvaitė į aukštybes pasikėlusią lenkę patiesė metų nokautu

Labai nedaug kas JAV ir kitur pasaulyje, o jau tikrai niekas Lenkijoje, kas nors kažkiek domisi MMA, galėjo tikėtis, kad plačiai žinoma, pripažinta ir patyrusi daugkartinė „šiaudinio“ svorio kategorijos čempionė Joana Jandžeičik (Joanna Jędzejczyk) bus pagaliau nugalėta, ir dar tokiu nei kiek neabejotinu pranašumu. Geriausiu atveju, ko galėjo tikėtis iš simpatiškos ir jaunos lietuvaitės Rožytės, net jos ištikimiausi gerbėjai, ir jie to neslėpė, kad ji, jeigu pasiseks, nugalės vyresnę bei tikrai labai stiprią varžovę, tik taškais, bet po ilgos ir varginančios kovos, jeigu atlaikys visus raundus.

Tai, žinoma, yra ir šio daugiau pramogų verslo, nei sporto dalis, bet agresyvi lenkė visur ir visaip, kaip tik sugebėjo, stengėsi pabrėžti visiems savo gerbėjams socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje, kad nei kiek neabejoja savo pergale, ir būsimą susitikimą vertina, tik kaip „lengvą pasivaikščiojimą“. Lenkijos publikai ji aiškino, kad neišsigando ir atlaikė, kai ją puolė gauja alkanų vilkų, matyt tuo primindama savo nelengvą vaikystę, tai „kažkokia viena rožytė“ jai tikrai visiškai nebaisi…

„Joana Čempionė“ (Joanna Champion), kaip lenkę iki susitikimo su Rože, dažnai vadindavo JAV spauda, pagal tradicinę kasmetinę laikraščio Przegląd Sportowy ir Lenkijos televizijos apklausą pateko į Geriausių 2015 metų Lenkijos sportininkų dešimtuką, užimdama jame garbingą 7-tą vietą.

Visi Lenkijos sirgaliai su nekantrumu laukė, kada jų numylėtinė pagaliau pakartos amerikietės Rondos Rauzi (Rounda Rousey) rekordą ir šeštą kartą iš eilės apgins čempionės titulą bei savo čempionišką vardą. Ar gi galima buvo lenkams tuo nors kiek suabejoti, vien pažvelgus į jos sportinę biografiją.

Prieš pereidama į kovas ašuoniakampiame UFC narve, kurių nei vienos iš 14-os iki šiol nebuvo pralaimėjusi, nuo 2011 metų atletė net penkis kartus tapo Lenkijos čempione Tailando bokso (Muay Thai) pirmenybėse, tris kartus iškovojo Europos mėgėjų čempionės titulą, keturis kartus – pasaulio mėgėjų, du kartus Europos profesionalų ir tris kartus pasaulio profesionalų Muai Tai čempionės diržus.

Kai Rožė Namajūnaitė tik kantriai treniravosi ir tyliai bei ramiai kaupėsi svarbiausiam iki šiol karjeros susitikimui, kartais laisvomis akimirkomis prisėsdama prie pianino ir grodama savo mėgstamiausius F. Šopeno kūrinius, „Joana Čempionė“ nespėjo dalinti interviu ir bėgioti į įvairias Lenkijos bei JAV televizijų pokalbių laidas, kuriose pasakojo apie savo ateities planus, taip, lyg jau būtų būsimą kovą laimėjusi.

1987 metais Olštine gimusi boksininkė jau buvo ir JAV išgarsėjusi savo įžūliu pasitikėjimu savimi, bet per tradicinį kovotojų susitikimą su spaudos atstovais, praėjusį ketvirtadienį Niujorke, ji peržengė net savo įprasto agresyvaus elgesio ribas:

Atsisukusi į būsimą priešininkę ji angliškai su ryškiu lenkišku akcentu sušuko:

– Žinai ką, tu nesi psichologiškai pajėgi. Tu psichiškai nestabili, ir tu jau esi palūžus, ir aš tave sulaužysiu kovoje!

Įvairios tokios kovotojų pozos, vaidmenys bei išsišokimai yra jau gan įprasta šio pramogų verslo dalis, ir dauguma žiūrovų tai žino, supranta ir žiūri, tik kaip į savotišką pramogą, bet šį kartą net JAV žiniasklaida atkreipė dėmesį, kad lenkė peržengė tam tikras padoraus elgesio ribas. Ne vien Rožės gerbėjams, bet ir jos oponentų stovyklai ir asmeniškai „Joanai Čempionei“ turėjo būti žinoma, kad lietuvaitę tokios kalbos iš tiesų gali žeisti.

Šiuo metu gyvenanti JAV, iš Šiaulių kilusios lietuvaitės vaikystė buvo, turbūt, nei kiek ne lengvesnė nei lenkės, nes buvo patyrusi net seksualinį užpuolimą. Augdama ne tarpe aukščiausio socialinio sluoksnio įvairių šalių, rasių bei religijų emigrantų vaikų, jai dažnai tekdavo pakovoti dėl vietos po saule. Būtent tada, dar vaikystėje, ji gavo savo dabartinę pravardę  Rožė-Galvažudė (Rose Thug), nes niekad niekam niekada nepasiduodavo.

Rožytė Namajūnaitė | Instagram, asmeninė nuotr.

Rožytė Namajūnaitė | Instagram, asmeninė nuotr.

Gan atvira, tiesi ir nuoširdi savo pasisakymuose žiniasklaidai Rožė anksčiau buvo pasakojusi ne vien šviesius prisiminimus apie šeimą ir savo tėvų šalį Lietuvą. Mergina taip pat paatviravo, kad savo gyvenime ji praktiškai nematė savo tikrojo tėvo (treniruotis kovas ją paskatino patėvis), nes tėvai išsiskyrė dėl „tėvo sunkios psichinės ligos“. Bet Rožė taip atvirai kalbėjo apie savo sunkias patirtis ne tam, kad visiems pasiskustų, kad jos gyvenimas iki šiol buvo „ne rožėmis klotas“, o tik tam, kad kitiems panašių patirčių žmonėms suteiktų drąsos bei įkvėpimo, įveikiant sunkias gyvenimo situacijas.

Kai išklausiusi pirmų lenkės įžeidimų tirados  Rožė Namajūnaitė vėl ramiai ir nuoširdžiai prakalbo apie savo nelengvą kelią į sėkmę ir tai, kad jos pasiekimai yra puikus jos stabilios psichologinės savijautos įrodymas, Lenkijos boksininkė tai suprato, kaip dar vieną galimybę įkišti savo dvilekį:

– Aš manau, kad tu turi asmeninių problemų,– grubiai įsiterpė J. Jendžeičik, – Ir aš parodysiu, kame yra tavo problema. Tu niekada nebūsi čempione!

R. Namajūnaitė susitvardė ir šį kartą, ir neleido savo jausmams išlįsti paviršiun visiems stebint. Pretendentė į titulą toliau kalbėjo nuoširdžiai ir ramiai, kaip ir būdinga lietuviams:

–  Aš nežinau, ar tai dėl kultūrinių skirtumų, ar dėl kažko kito, bet man visa tai nebuvo taip kaip kitiems gal yra lengvai pasiekiama… Mano šeima subyrėjo. Mano tėvelis mirė ir jo net nebuvo mano gyvenime, nes jis sirgo šizofrenija. Ir mano visa giminė, kiek tik aš galiu prisiminti, visą laiką kovojo. Todėl ši kova man labai daug ką reiškia ir tai yra visai ne dėl čempionės diržo.

Atidesniems žiūrovams tie tradiciniai kultūriniai skirtumai tarp lenkų ir lietuvių, apie kuriuos užsiminė Rožytė, šioje psichologinėje dvikovoje, kurią J. Jandžeičik pati provokavo, labai ryškiai apsinuogino ir sportininkių religingume. Lenkė savo gerbėjams socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje susireikšminusi demonstravo, kaip ir ką ji Niujorke valgo, kiek numeta svorio, kaip pasikviečia į „Madison Square Garden“ stebėti „Joasios“ būsimo triumfo savo artimuosius ir net „viceministrą“ iš Lenkijos, kaip karštai „vienumoje“ prieš kovą meldžiasi atsiklaupus prie centrinio altoriaus kažkurioje JAV katalikų bažnyčioje… Net per kovotojų svėrimąsi J. Jendžeičik ant pakylos įžengė apsigaubusi Lenkijos vėliava, o dešinės rankos  riešą apsisukusi rožiniu, visiems demonstruodama, kas yra tikroji polska viara. Kai pasisvėrusi su tuo savo rožiniu J. Jandžeičik mosikavo ramiai stovinčiai lietuvaitei prieš nosį, pastaroji žiūrėdama lenkei tiesiai į akis kažką viduje, tik sau girdimai šnibždėjo, vos krutindama lūpas. Kai „Moteris-Baubas” (kaip čempionę dar vadina žiniasklaidoje) atsitraukė nuo Rožytės, jos čia pat scenoje paklausė, ką ji ten sau panosėje tik neseniai murmėjo.

– Aš kalbėjau maldą Tėve mūsų – atsakė būsima čempionė ir nuėjo į užkulisius.

Jau kitą dieną vienoje iš populiarių JAV televizijos laidų J. Jendžeičik teko nepatogiai išsisukinėti ir teisinantis dėl savo labai asmeninio pobūdžio užgauliojimų jaunos amerikietės atžvilgiu. Ji neva „nieko nežinojo“ apie Rožės šeimą ir jos praeitį. Man nepasirodė, kad lenkė kalba tiesą, bet dabar  jau tai tapo visiškai nesvarbu. Eksčempionė už viską atsiėmė su kaupu.

Joana Jandžeičik – Rožei Namajūnaitei: –Tu niekada nebūsi čempione! | Youtube.com stop kadras

Joana Jandžeičik – Rožei Namajūnaitei: –Tu niekada nebūsi čempione! | Youtube.com stop kadras

Nors, po taip greitai pralaimėtos kovos, apsiprausus ir apsilaižius žaizdas, Joana spaudos konferencijoje žurnalistams mėgino aiškinti, kad tai tik buvo viena vienintelė jos klaida, kuria priešininkė sėkmingai pasinaudojo, toks „nelaimingas atsitikimas darbe“, bet galop moteriški jausmai paėmė viršų ir lenkė akivaizdžiai apsiverkė, turbūt suvokusi, kad tik ką „kažkokia psichologiškai nestabili rožytė“ ir dar lietuvė – sudaužė jos didžiausius sportinės karjeros planus ir svajones.

Tuo momentu, kai Rožei Namajūnaitei buvo pakelta nugalėtojos ranka ir įteiktas auksinis čempionės diržas, ji iš džiaugsmo pratrūko ir susigraudino. O kai kiek atgavusi kvapą buvo čia pat paklausta, kaip ji jautėsi, kai priešininkė jai prikalbėjo tiek daug nemalonių žodžių, štai ką atsakė:

Rožė Namajūnaitė | Instagram, asmeninė nuotr.

Rožė Namajūnaitė | Instagram, asmeninė nuotr.

– Žiniasklaidoje ir naujienose skleidžiama tiek daug visokio triukšmo, o aš tik noriu savo sugebėjimus kovų mene išnaudoti tam, kad padaryčiau pasaulį geresniu, – ir atsikvėpusi ji pridūrė – Verčiau apsikabinkime. Kai mes kaunamės, tai tik pasirodymas. Po to, viskas išnyksta.

Ir vėliau, kai jau turėjo pakankamai laiko susivokti, kaip sensacingai žaibiškai nukarūnavo 30-metę lenkų čempionę, 25-metė  Rožė išliko kukli, išmintinga ir nuoširdi kalbėdama apie savo nugalėtą kolegę Fox Sports 1 televizijos laidoje:

– Ji – didi čempionė. Aš iš jos daug ko išmokau… Kai pirmąjį kartą aš išvydau ją įžengiant į sceną, aš išmokau, kokia turi būti čempionė. Šią savaitę, kaip ji elgėsi, aš pajaučiau, kad išmokau iš jos, kokia čempione nereikia būti. Aš vertinu visas pamokas, kurias iš jos gavau.

Net lenkų sirgaliai, kuriems „Joanos Čempionės“ nokautavimas pirmose kovos minutėse buvo pats didžiausias ir skausmingiausias netikėtumas, komentuodami savo tautietės pralaimėjimą, dažnai pripažindavo, kad ji savo elgesiu bei kalbomis to užsitarnavo.

Štai tik pora įdomesnių:

timsen: Litwinka z amerykańskim paszportem, posiadająca wyższe wykształcenie muzyczne, kochająca Chopina, pokonała Polkę, w dodatku nokautem roku – życie pisze piękne scenariusze :))))
timsen: Lietuvaitė su amerikietišku pasu, turinti aukštesnįjį muzikinį išsilavinimą, mėgstanti Šopeną, nugalėjo lenkę, dar priedo ir metų nokautu – gyvenimas rašo nuostabius scenarijus :)))) 

Protingiems Lenkijos šio sporto sirgaliams nekyla jokių klausimų, kas nugalėjo jų tautietę. Jie net savo labai gerbiamą lietuvių poetą Adomą Mickevičių cituoja šaipydamiesi iš didžiausios jų manymu sporto sensacijos Lenkijoje.

dopowiadacz: Skąd Litwini wracali? A Joasia  wracała z show, na którym wszyscy bili jej brawa i to na stojąco. Dla niezbyt lotnych dodam iż Litwinka wracała z treningu .
dopowiadacz: Iš kur lietuviai grįžo?  O Joasė (Joana Jandžeičik – Alkas.lt) grįžo iš šou, kuriame visi ją šlovino ir dar atsistoję. Ne visiems suprantantiems dar pridėsiu, kad Lietuvaitė (originale – Litwinka iš didžiosios raidės) grįžo iš treniruotės” – papildė savo „poetišką“ komentarą  dopoviadacz.

Rožė Namajūnaitė – nepriklausomos Lietuvos karininkiškos garbės paveldėtoja

Namajūnaitei vardas Rožė buvo duotas jos prosenelės Rožės Gotšalkaitės-Namajūnienės (1915-1969) garbei. Birutietė Rožė Namajūnienė mirė gerokai per anksti, nes neatlaikė širdgėlos dėl savo vyro – buvusio Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininko, dažno „Kario“, „Kardo“ bei kitų su Lietuvos kariuomene susijusių leidinių autoriaus, tragiškos ir netikėtos žūties. Leitenantą Juozą Namajūną (1909-1968), buvusį Sovietų politinį kalinį, Kaune, prie jo paties namų 1968 metų gruodžio mėnesį žiauriai, mirtinai sumušė.

Juozas Namajūnas | Archyvinė nuotr.

Juozas Namajūnas | Archyvinė nuotr.

Juozas Namajūnas gimė 1909 gruodžio 13 d. Avižų kaime, Dusetų valsčiuje, Zarasų apskrityje. Mokėsi Zarasų gimnazijoje, baigė Zarasų Aukštesniąją komercijos mokyklą. 1931 m. rugpjūčio 24 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. 1933 m. rugsėjo 15 d. baigus Karo mokyklą (XV laida) jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis ir jis buvo paskirtas į 7-tąjį pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulką Tauragėje. Nuo 1932 metų, dar būdamas kariūnu-kandidatu, pradėjo rašyti į karinę spaudą. Rašė apie savo pulko istoriją ir ypač nemažai – apie kariškus terminus, lietuvių kalbą, taip stengdamasis prisidėti prie jos išvalymo nuo rusicizmų bei kitų svetimybių. 1936 m. lapkričio 23 d. buvo pakeltas į leitenantus. 1939-1940 m. studijavo Vytauto Didžiojo aukštojoje karo mokykloje. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą ėjo 7-ojo pėst. pulko 8-osios šaulių kuopos vado pareigas. 

Likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 m. spalio 3 d. paskirtas Raudonosios Armijos 29 šaulių teritorinio korpuso 184 šaulių divizijos 297 šaulių pulko šaulių kuopos vadu. Kilus Vokietijos-SSRS karui iš Sovietų kariuomenės sėkmingai pasitraukė. 1941-1942 m. dirbo Vilniaus senelių namų direktoriumi. Vokietijos okupaciniams represiniams organams pradėjus persekioti su žmona persikėlė į Vidžių miestelį, kur įsigijo valgyklą. 1944 metais, artinantis antrajai Sovietų okupacijai, ltn. J. Namajūnas su šeima traukėsi į Vokietiją. Pakeliui, kaip civilis, kartu su kitais civiliais buvo vokiečių kariuomenės pasiųstas į pafrontės ruožą kasti apkasų ir todėl nespėjo su frontu pasitraukti.

Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą, vyr. ltn. J. Namajūnas su šeima gyveno Kaune. Čia 1945 m. sausio mėnesį buvo NKVD suimtas ir išsiųstas į filtracijos lagerį, Leningrado srityje. Ten SMERŠ-o tardytojai turbūt nieko nerado, kad prie jo galėtų prikabinti kokį straipsnį, „už tėvynės išdavimą“ ar pan., ir po metų tardymų paleido namo.

Grįžęs namo, J. Namajūnas dirbo Kaune, Vilniuje, Marijampolėje įvairiose statybinėse organizacijose darbų vykdytoju, normuotoju, buhalteriu. Mirė J. Namajūnas 1968 gruodžio mėnesio kažkurią dieną, po jau minėto sumušimo.

Palaidotas, kaip ir jo žmona Rožė, sūnus Romualdas bei jo anūkas (Rožytės Namajūnaitės tėvelis) Artūras Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Vyr. ltn. J. Namajūnas 1938 m. buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinu. Turėjo sūnų Romualdą (1936-2004) ir dvi dukteris – Virginiją bei Violetą. Pastaroji, dėl nuodingų vaistų injekcijos, kurią pokaryje padarė vienas abejotino sąžiningumo gydytojas, tapo invalide, bet buvo talentinga dailininkė, rašė eiles („Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m.“, V t., Vilnius, 2005 m.)

Lietuvos kariuomenės karininko mirtis – nebuvo tik eilinis iki šiol neištirtas kriminalinis nusikaltimas, o politinė žmogžudystė, kokias okupuotoje Lietuvoje užsakydavo ir patys vykdydavo banditai iš KGB.

J. Namajūnas nebuvo palaužtas net po Smeršo lagerio. Jis, kaip ir didžioji dauguma tos kartos ir tokio auklėjimo Lietuvos karių, buvo tiesus bei atviras žmogus ir dažnai neslėpdavo ką galvoja apie okupantus bei jiems tarnaujančius kolaborantus.

Vieną tamsų žiemos vakarą, griždamas iš darbo namo kiek išgėręs, jis savo per daug atvira panieka komunistams turbūt atkreipė ir kagėbistų dėmesį, kurie važiavo tuo pačiu troleibusu K. Baršausko gatve. Banditai pagyvenusį žmogų užpuolė ir sumušė jau išlipusį. Jo sustingusį kūną praeiviai rado tik kitą dieną. Lietuvos karininko kūnas buvo kažkur pakištas prie to paties namo, kuriame gyveno (K. Baršausko g. 88). Jis tapo tik dar viena niekur neįamžinta ir neįskaičiuota komunistų nusikaltimų prieš Lietuvą auka.

Prie netiesioginių Sovietų okupacijos aukų galima priskirti taip pat ir Rožės Nemajūnaitės tėvelį Artūrą Namajūną (1963-2008), nes jo dvasinė sveikata, kurią jį pažinojusieji niekaip nedrįstų įvardinti tokia sunkia liga, galimai buvo iššaukta depresijos bei kokių nors liekamųjų reiškinių iš jaunystės.

Dar mokydamasis Kauno J. Naujalio meno mokyklos dailės skyriuje, Artūras išsiskyrė savo tiesumu, atvirumu bei neabejotinais meniniais talentais. Nors tikslieji mokslai jam nelabai ėjosi, vaikinas buvo gabus tapybai, bet nepakluso komunistinio režimo diktuojamiems „socialistinio realizmo“ dailės kanonams. Mokėjo ne tik įdomiai ir originaliai tapyti, jo paties pasisiūdinti džinsiniai drabužiai buvo taip pat labai originalūs. Mokėjo gražiai apdirbti odą. Iš odos gamino rankines, įvairius originalius papuošalus, apyrankes su tada Kauno jaunimo tarpe madingais užrašais, tokiais kaip „All You Need is Love“ ir pan. Ir kartais parduodavo juos per „Kaziuką“ Vilniuje arba dovanodavo draugams. Dar nebaigus mokslų, dėl neišlaikytų matematikos ar kokio panašaus dalyko egzamino, jį iš „Naujalynės“ pašalino ir vaikinas su keliais kitais savo draugais sumanė išsisukti iš Sovietinės kariuomenės, į kurią tada prievarta mobilizuodavo visus okupuotos Lietuvos 18-mečius, nestudijuojančius aukštosiose mokyklose.

Tada menininkų išsisukimas buvo gan tradicinis – reikėjo, kaip nors susikombinuoti vadinamą „baltą bilietą“, t.y. gauti tam tikrą pažymą iš „Vasaros gatvės“ (psichiatrijos medicinos įstaigos), kurią nunešus į okupacinės kariuomenės karinį komisariatą nuo tarnybos atleisdavo visam laikui. Kauno „Vasaros gatvė“, vadinosi V. Kuzmos (dabar ji vadinasi Muitinės g.). Ten su keliais draugais, taip pat „šizofrenikais“, Artūras Namajūnas ir atsigulė. Pradžioje jiems tai atrodė labai linksmas nuotykis, pažįstamos merginos „ligonių“ ateidavo lankyti. Artūras greitai išmoko, kaip ligoninėje reikia paslėpti, o po to išmesti tokiems ligoniams būtinai prirašytus vartoti vaistus. Bet Sovietiniai represiniai organai ir Sovietiniai kolaborantai tarnaujantys kariniuose komisariatuose neblogai žinojo visas tas Lietuvos jaunimo gudrybes, kurios jiems padėdavo išsisukti nuo rekrūtų. O dar, kai vaikinas iš tokios „fašistų“ šeimos, kurios vieną tie patys represiniai organai jau buvo „padėję į vietą“…

Todėl „Kuzmos gatvės“ Artūrui, žinoma, nepakako, buvo būtina rimtesnė medicininė pažyma. Vaikiną „per pažįstamus“ ar gimines teko guldyti į Žiegždrius. O ten jau buvo griežtesnė priežiūra, nes visus ligonius ir „ligonius“ pririšdavo prie lovų ir sveikam žmogui teko įsisavinti visai nereikalingų psichotropinių vaistų dozes, kurios galėjo padaryti ir neatstatomos žalos jaunam organizmui. Kiek tada pastebėjo buvę bendramoksliai, Artūras po Žiegždrių pasidarė tik kiek flegmatiškas nei buvo anksčiau, bet jokios „šizofrenijos“ jame tuomet niekas iš pažįstamų neįžvelgė.

Dabar jau net geriausi šios srities specialistai nepasakytų sirgo ar nesirgo Artūras Namajūnas ta sunkia liga, nes tik Sovietinė psichiatrija buvo pajėgi duoti tokias diagnozes jau po ligonio mirties (žiūr. Romo Kalantos „ligos“ istoriją). Bet liko gabaus menininko, Lietuvos dailininkų sąjungos nario Artūro Namajūno tapybos darbų. Būtų labai gražu juos visus surinkti ir gal dar prieš šv. Kalėdas padaryti nors ir kuklią parodėlę kur nors Kaune, pvz., Kauno Menininkų namuose ir pakviesti į jos atidarymą artimuosius ir ypač dukrą – Pasaulio čempionę Rožę Namajūnaitę.

Pasaulio čempionė Rožė Namajūnaitė yra ne šiaip kokia „lietuvių kilmės“ amerikietė, ji tikra nepriklausomos Lietuvos karininkiškos garbės paveldėtoja, tikra lietuvaitė ir drąsi kovotoja.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

23 komentarai

  1. Tikra Dydvyrė – ne žodžiais o žygiais priminusi Lietuvos garbę apgynusio Prano Žižmaro dvikovą:

    http://alkas.lt/2015/02/01/debesu-karzygys-pranas-zizmaras/

  2. Prusas:

    primuse lenku alkoholike 🙂

  3. kaunietė:

    Geras ir reikalingas straipsnis. Ačiū Robertai.

  4. Valdas:

    Džiugina kovotoja Rožytė Namajūnaitė, ačiū jai už Lietuvos garsinimą, ir ačiū autoriui R. Čerškui už išsamų straipsnį.

  5. Plunge:

    Teko stebeti jos pasirodymus online. Isbego su lietuviskos trispalves sortais.

  6. Gustavas:

    Šaunuolė ROŽYTĖ. Vilnius mūsų!

  7. Paukštė:

    Kai iš nuostabos dingsta kalbos dovana, lieka tik mintys:
    1. Už visus…
    2. Kokia išmintinga mergaitė!
    3. Priešininkė – negarbinga provokatorė.
    4. Ačiū!

  8. Primušė lenkę, tai dabar labai jums smagu.O, kas jeigu ji būtų primušusi rusę? Irgi būtų smagu?

  9. Audronė:

    Ačiū. Nuostabus pasakojimas! Labai jautriai jį priimu, nes senelis, Lietuvos kariuomenės majoras Vladas Vaitkus už atsisakymą paklusti okupacinei valdžiai 1941 Pabradės poligone sušaudytas, tėtis KPI tiksliųjų mokslų dėstytojas Rimgaudas Vaitkus už kalbas su studentais apie Lietuvos okupacijos laikinumą Pasvalyje po priverstinės talkos kolūkiečiams užspardytas taip, kad keliavo per Kuzmos gatvės, Žiegždrių ir kitus „gulagus“ kai buvau vos penkerių metų. Labai gerai viską atsimenu. Būtų gerai, kad galėčiau, taip, kaip Roželė Namajūnaitė, patiesti ant žemės Senelio ir Tėtės skriaudikus.

  10. tikras lietuvis:

    Straipsnis puikus, bet išvykėliai jau nebelietuviai, jie – lietuviakilmiai, lietuviakalbiai, jei nuolat naudoja bendravimui lietuvių kalbą, lietuviakultūriai, jei laikosi lietuviškų papročių bei tradicijų. Bet per laiką, per kartas jie pataps anglais ir t.t.
    Lietuviai yra tik tie, kurie gyvena Lietuvoje.

  11. Paukštė:

    Tomai, negarbingumas nėra tautybė. Pabaigus žiūrėti kovos vaizdelį, įsijungė kitas, kuriame priešininkė šlykščiai elgėsi ir kalbėjo. Iš karto rankos panižo…

  12. Pikc:

    Siūlyčiau atkreipti dėmesį į jos anglų kalbą iškart po laimėjimo, kai emocijos nustelbia viską ir per kalbą “išsilukštena” aplinkos įtaka. Mano galva, tai labai neblogai paaiškina, KOKIOJE aplinkoje mergiotei teko gyventi ir KODĖL jai reikėjo išmokti muštis. Jei būčiau politkorektiškas, šioje vietoje turėčiau iškart pulti dievagotis, kad aš ne raCistas. Nepulsiu. 😉 Vietoj to pasiūlysiu susimąstyti, kiek vertos visokių purvasklaidos kontorų pasakėlės apie emigrantų “sėkmės istorijas” – konkrečiau, kokiomis sąlygomis ir kokia kaina ta sėkmė iškovojama ir koks procentas emigrantų tą sėkmę apskritai sugeba iškovoti (o taip kaip sekasi tiems, kuriems nepavyksta). 😉

  13. Dalia Marija Gerulaitienė:

    Atleiskit, bet labiausiai mane paveikė “Dabar jau net geriausi šios srities specialistai nepasakytų sirgo ar nesirgo Artūras Namajūnas ta sunkia liga, nes tik Sovietinė psichiatrija buvo pajėgi duoti tokias diagnozes jau po ligonio mirties”… Dabar pacituosiu ką Teisinio Europos psichiatrijos žurnalo (The Juridical Journal of European Psychiatry) redaktorius Oliver Lews rašė, išsiplėtus ES: ” Šalia paprastai gerai dokumentuoto politinio atvejo, tą pačią discipliną ir žmogaus teisių pažeidimus psichiatrinėse įstaigose kentėjo šimtai nepolitinių, dažnai tik su neurotiniais sutrikimais ar vien turintys psichologinių problemų asmenys”… Lietuvoje “politinius atvejus” (bylas) paprastai KGB tardytojai nukreipdavo aukšč.teismui su raštišku nurodymu “Taikyti priverstines medicininio pobūdžio priemones”, retai – kitiems teismams, ne politinius atvejus talpino be jokio teiamo sprendimo. Aukų daug.

    • Tvankstas:

      Šiuo metu kiekvienoje šalyje psichiatrinėse susidorojimui sėdi tikrai įspūdingas skaičius žmonių, bet tai ne ‘formatas’, tyli demokratijos MIP kaip ir bado akcijos Daukanto aikštėje metu Lietuvos MIP.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *