Prieš 85 metus gimė Antanas Martinionis, karininkų žurnalo „Kardas“ atkūrėjas ir leidėjas

1989 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įvyko Lietuvos atsargos karininkų sąjungos steigiamoji konferencija. Tai buvo visų kartų karininkų – tarpukario ir sovietines karo mokyklas baigusių dimisijos ir atsargos karininkų sueiga. Tuomet ir priimtas sprendimas atgaivinti tarpukario metais ėjusį karininkų žurnalą „Kardas“.

Dar besirengiant LAKS iniciatyvinės grupės suvažiavimui Antanui Martinioniui kilo idėja išleisti specialų „Kardo“ numerį įvykiui pažymėti. Būsimasis leidėjas ir vyr. redaktorius pats jį sumaketavo ir apipavidalino. Taigi, suvažiavimo išvakarėse dienos šviesą 500 egz. tiražu išvydo laikraščio formato 4 psl. nenumeruotas leidinys „Kardo“ pavadinimu. Praėjus 10-čiai mėnesių pasirodė jau 32 puslapių didelio formato Lietuvos atsargos karininkų sąjungos žurnalas, kurio numeris buvo 338-asis (nuo įkūrimo pradžios). Jį išspausdino Kauno spaustuvė „Spindulys“ 7500 egz. tiražu.

„Kardas“ atgimė sunkiomis ekonominėmis sąlygomis, tačiau leidėjams į pagalbą atėjo išeivijoje gyvenantys buvę kariai, visuomenės veikėjai. Lietuvos karių veteranų sąjungos „Ramovė“ Centro valdyba (jos pirmininkas – dm. mjr. E.Vengianskas) nuolat rūpinosi žurnalo leidybos ir kitais reikalais. Taip pat paramą teikė Čikagos LKVS „Ramovė“ (skyriaus pirmininkas – J.Mikulis), rėmėjai iš Kanados, JAV, Australijos Adelaidės lietuvių namai ir Melburno lietuvių bibliotekos. Buvo besirūpinančių „Kardu“ ir Lietuvoje. Žurnalo leidybą parėmė Tremtinių draugija, po kurio laiko ir Krašto apsaugos departamentas skyrė daugiau kaip 1000 rublių.

Spaudos reikšmė visuomenei yra  ypatinga ir dėl jos verta aukotis, prisimenant kaip knygnešiai kentė kalėjimuose, šalo Sibire, o kai kurie už laisvesnę mintį buvo tremiami į katorgą dešimčiai ir daugiau metų ar net paaukoję gyvybę. Spaudos žadinamas mūsų tautietis sėmėsi drąsos atgaivinti Lietuvos nepriklausomybę. Taigi ir LAKS leidinys turėjo tapti priemone šiems tikslams įgyvendinti. Mūsų neveiklumas naudingas tiems, kurie grieždami dantimis, tebepuoselėja viltį susigrąžinti raudonojo teroro laikus. Negalime nepastebėti to fakto, kad šiandien mūsų valstybė neįvertindama spaudos reikšmės pralaimi informacinį karą su griaunančiomis jėgomis.

Kariuomenė yra viena iš priemonių tautos idealams įtvirtinti. Tai turi būti suprantama ir Lietuvos kariuomenei, jos vadovybei. Siekdamas stiprinti ryšius tarp kariuomenės ir visuomenės „Kardas“ aktyviai sekė pastarosios balsą, laukė jos paramos.

Brangi ir gerbtina mums istorinė atmintis. Okupacijos metais daug prarasta, nugriauti ir sunaikinti kariniai istoriniai paminklai, apie jų atstatymą buvo rašoma šiame žurnale. Nebuvo pamirštas ir karių kapų tvarkymas bei priežiūra. „Karde“ buvo skelbiamos svarbiausios datos, kurios siejamos su Lietuvos kariuomene ir jos visų laikų kariais.

„Mes manome, jog gyvenimas iškels ir tokių klausimų, kuriuos šiandien sunku numatyti. Kartu su Krašto apsaugos departamento darbuotojais, LAKS Centro valdyba ir karininkais stengsimės atsiliepti į visus aktualiausius klausimus. Tuo pačiu plačiąją visuomenę maloniai prašome mums padėti laiškais, sumanymais, pasiūlymais, ne vien būti griežtais teisėjais mūsų naujagimiui „Kardui“, – pirmajame atkurto žurnalo numeryje rašė vyriausiasis redaktorius Antanas Martinionis.

A.Martinionis dirbo drauge su kitais redaktoriais, kurie keitėsi, tačiau pats „Kardo“ vyriausiasis redaktorius laikėsi tarsi uola visus dešimt metų, iki pat mirties. Leisti žurnalo pirmuosius numerius padėjo redaktoriai J.Valiukas, R.Tirilis, vėliau juos pakeitė S.Valaitis, P.Baldišius ir kiti. Koja kojon su vyriausiuoju redaktoriumi žengė ir meninio apipavidalinimo bei maketavimo dailininkas V.Jauniškis – jis taip pat dirbo nuo pirmojo iki paskutinio numerio.

Atkurtas žurnalas pasklido po mūsų respubliką ir pasaulį, tačiau jo kelias skaitytojo link buvo nelengvas: dar sovietiniu kvapu dvelkiantys spaudos kioskai nenorėjo priimti atgaivinto žurnalo ir pateikti jo skaitytojams viešai. Tuo metu sovietinės ideologijos traumuotiems piliečiams buvo nemalonu, kad atvirai rašoma apie tarpukario Lietuvos kariuomenę, bolševikų terorą, šviesiausių Lietuvos žmonių genocidą, tačiau vakarykštė diena nepajėgė užspausti patriotinio žodžio, drąsios minties.

Nuo 1989 m. lapkričio 18 d. iki 1999 m. birželio išėjo 57 “Kardo” numeriai.  A.Martinionis pasiaukojamu darbu ir asmeninėmis lėšomis daug prisidėjo prie šio žurnalo leidybos.

Jo tikslas buvo vienas – atkurti istorinę tiesą apie tarpukario Lietuvos kariuomenę, jos vadus, karius ir tragišką jų likimą. Kartu su žurnalu „Kardo“ redakcija išleido daugiau kaip 60 įvairios tematikos atvirlaiškių, specialių vokų, susietų su Lietuvos istorinėmis datomis, vienkartinį leidinį „Sukilėlis“, skirtą Birželio sukilimui Kaune paminėti. A.Martinionio iniciatyva taip pat organizuotas sovietinės Rusijos represuotų karininkų ir karių sąskrydis Kaune. Vietinės Rinktinės karių suvažiavimui prie „Kardo“ redakcijos buvo įkurtas Lietuvos Vietinės Rinktinės karių štabas (viršininkas J.Misiūnas). Buvo rengiamasi sutvarkyti žuvusių LVR karių kapus, pastatyti paminklus.

Per Antano Martinionio vadovavimo„Kardui“ metus surinkta daug buvusių karių sukilėlių prisiminimų, nuotraukų, dokumentų. Išleista beveik 40 knygų istorine tematika, kurių ir šiandien ieško universitetuose istoriją studijuojantys studentai ir kiti Lietuvos istorija besidomintys žmonės. Tai svarbus mūsų kariuomenės istorijos paveldas ateinančioms kartoms, kurio pamiršti ar sunaikinti niekam nevalia. Deja – nuo 2006 metų Lietuvoje karinės žiniasklaidos prenumeratos Tautai neliko.

Už nuveiktus darbus Lietuvos valstybei ir jos visuomenei 1998 metais vasario 10 d. dekretu dm. mjr. Antanas Martinionis apdovanotas DLK Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Jis buvo vienas iš legendinių lietuvių, begalinio darbštumo, besąlygiško atsidavimo užsibrėžtiems tikslams pavyzdys. A.Martinionis neatsiejamai suaugęs su Lietuvos Atgimimu, Sąjūdžiu, istorija. Jo atliktų darbų liepsna ir šiandien telkia žmones, kuriems rūpi Lietuvių tautos ateitis šiandieniniame pasaulyje.

Antanas Martinionis gimė 1928 metų kovo 30 dieną Sindriūniškyje, Pasvalio valsčius, Biržų apskritis. Mirė – 2000 metų gruodžio 14 dieną Vilniuje.