T. Baranauskas. Apie du Vanagaitės apšmeižtus Vanagus ir sovietinės istoriografijos gaivinimą (27)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Didelis ažiotažas kilo dėl kelių šmeižikiškų tezių apie legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, išsakytų „rašytoja“ prisistatančios viešųjų ryšių specialistės Rūtos Vanagaitės. Šiandien jis netikėtai baigėsi pačios „rašytojos“ prisipažinimu melavus ir nelabai nuoširdžiu atsiprašymu.

Trauktis nebebuvo kur: žiniasklaida atkreipė dėmesį net į jos prašymą Lietuvos kultūros tarybai skirti 600 eurų mėnesinę stipendiją tolesniems „tyrimams“ ir konkrečiai – knygos „Nusikaltimas ir tyla“ rašymui. Šitoks dėmesys R. Vanagaitės finansiniams reikalams, po kurio kilo grėsmė, kad stipendiją ji matys kaip savo ausis, nebepaliko kitos išeities. Nors pastarosiomis dienomis kritikuota R. Vanagaitė buvo daug kartų, dabar ji nusprendė staiga atsižvelgti į tiek kartų atkakliai neigtą realybę ir atsiprašyti. Tą ji padarė praėjus trims valandoms po to, kai „Lietuvos žinios“ paskelbė apie jos pretenzijas gauti minėtą stipendiją.

Vertėtų visgi atkreipti dėmesį, kad minėtos R. Vanagaitės „klaidos“ atsirado anaiptol ne be iš anksto padarytų paruošiamųjų darbų. Ir kad atsitraukimas nuo savo tezių apie A. Ramanauską-Vanagą įvyko iš esmės dviem etapais. Pirminiuose kaltinimuose skambėjo iš esmės dvi pagrindinės tezės: 1) E. Zurofas neva turi kažkokių duomenų apie A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudyme; 2) ne toks jau didvyris ir Vangas kaip partizanas – neva bendradarbiavęs su KGB ir be jokių kankinimų pareiškęs ištikimybę sovietų valdžiai bei draugus išdavęs. Pirmosios tezės žurnalistų prispausta R. Vanagaitė atsižegnojo iš karto – neva ji tokių duomenų neturinti, tik žinanti, jog A. Ramanauskas-Vanagas buvęs „baltaraištis“ ir tiek. Antrosios laikėsi įsikibusi dantimis ir nagais iki pat šios dienos. Nesvarbu, kad tenka teigti kažką tokio, kaipo, kad A. Ramanauskas-Vanagas išsikastravo ir akis badėsi pats. Nesvarbu, kad kritikai ir piktinasi, ir šaiposi iš tokios interpretacijos. Ji mat mato kitaip – ir nusišvilpt jai ant tos kritikos. Kol nebuvo paliesta stipendija…

Jeigu atsiversime pernai išleistą skandalingąją R. Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, matysime, kad placdarmas šiam puolimui prieš A. Ramananauską-Vanagą visgi buvo paruoštas iš anksto – šioje elitiniuose vakarėliuose aukštai kotiruotoje knygoje, kurią ir dabar jos reklaminėje kampanijoje dalyvavęs Andrius Tapinas įvardija kaip „kontroversišką, bet reikalingą priemonę diskutuoti ir akcentuoti tamsiąsias mūsų istorijos puses“.

Zurofas, Tapinas, Vanagaitė | Alkas.lt koliažas

Zurofas, Tapinas, Vanagaitė | Alkas.lt koliažas

Šioje knygoje labai aiškiai vedama mintis, kad 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai ir žydšaudžiai – tai vienas ir tas pat. Taip klojamas pagrindas žydšaudžiais įvardyti ir daugelį partizanų, ne tik A. Ramanauską-Vanagą, kadangi Birželio sukilime iš tiesų dalyvavo labai daug sąmoningų Lietuvos piliečių. Faktiškai tokios tezės priėmimas ir įtvirtinimas bet kokią sovietmečio kovą už Lietuvos valstybingumą paskelbtų už įstatymo ribų. Tad išpuolio prieš A. Ramanauską-Vanagą esminė tezė vis dėlto buvo kaltinimai žydų šaudymu. Tik netikėtai aštri visuomenės reakcija privertė pačioje skandalo pradžioje atsitraukti nuo šios tezės, kuri neturi jokio faktografinio pagrindimo, ir atakuoti iš toliau, bandant parodyti tariamą A. Ramanausko-Vanago bendradarbiavimą su sovietais.

Savo tezei „birželio sukilėliai = žydšaudžiai“ pagrįsti R. Vanagaitė paaukojo net savo pačios senelio Jono Vanago, 1941 m. birželio sukilėlio, gerą vardą ir atminimą. Tai buvo pirmasis jos apšmeižtas Vanagas, patogus dar ir tuo, kad taip „rašytoja“ galėjo sustiprinti savo, kaip kovotojos už tiesą, įvaizdį – jai neva labai skaudu pripažinti tiesą apie savo senelį, bet štai sąžinė reikalauja… O kadangi senelis – tik eilinis, niekam nežinomas, sukilėlis, tai niekam ir nekilo mintis jį ginti ar dėl jo garbės kovoti. Šis Vangas buvo lengvesnė auka garbės ir pinigų ištroškusiai anūkei, nei tas antrasis, kurį ne taip sėkmingai užsipuolė pastaruoju metu.

Jau pačioje knygos pradžioje „rašytoja“ trykšta autoironija, prisistatydama, kaip „pagerinta lietuvė“: „Aš ne tik lietuvė, aš pagerinta lietuvė, nes tėvo Jono Vanago tėvas, senis Vanagas, – politinis kalinys, nuteistas už antisovietinę veiklą ir per pusmetį negyvai sušalęs Karlage“ (p. 13). Tas jo sušalimas Karlage anūkės dar ypatingu būdu pašiepiamas kitoje vietoje: „Išbuvo Karlage pusmetį ir kaip tikras patriotas mirė 1946 m. Vasario 16-osios išvakarėse“ (p. 56). O kad joks jis patriotas, o tik „moralinė našta“ dorajai anūkėlei, rėžiama iš karto ir be užuolankų: „Jono Vanago žygdarbį man šiek tiek aptemdė byloje rasta žinia, kad jis vokiečių okupacijos metais buvo komisijos, sudarinėjusios žydų sąrašus, narys. Jis žydų žudynėse nedalyvavo, jų turto nesigviešė, nes buvo pakankamai turtingas. Tardomi liudytojai pasakojo, kad visi dešimt surašytų Kavarsko žydų 1941 m. rugpjūtį buvo nuvaryti į Ukmergę“ (p. 13).

Drauge su savo meilužiu Efraimu Zurofu (knygoje ironiškai vadinamu „priešu“) R. Vanagaitė lankėsi savo senelio „nusikaltimų“ vietoje Kavarske ir paskyrė tam visą poskyrį. Čia jau iškart nurodo, kad Kavarske gyveno apie tūkstantį žydų (p. 193)… Palaukit, iš tūkstančio žydų jos „prie holokausto prisidėjęs“ senelis surašė tik 10? Ir kaip gi jis juos atrinko? Atsakymo šį vienintelį kartą R. Vanagaitė iki galo nenuslepia ir lyg tarp kitko iškloja jau kitame puslapyje: „Ką iš tikrųjų padarė mano senelis? Trys liudytojai pasakoja vieną ir tą patį – jis buvo vokiečių gerbiamas žmogus, turėjo brauningą ir buvo nacių teisminės komisijos narys. Toji komisija pačioje karo pradžioje sudarė 10 aktyvistų sąrašą. Šie aktyvistai buvo sušaudyti pačioje karo pradžioje. Kas jie buvo? Vien tik žydai? Byloje minima tik vieno nužudytojo pavardė – Jakovas Ovčinikovas, apylinkės komjaunimo sekretorius“ (p. 194). Taigi, tai buvę žmonės iš pradžių R. Vanagaitės kukliai pavadinti „aktyvistais“, bet paskui nurodomas ir vienas konkretus „aktyvistas“, iš kurio pareigų akivaizdžiai matosi, kad tai – būtent sovietiniai aktyvistai, gal net visai ne žydai, ar ne vien žydai – anūkė to nė nežino…

Bet, verčiame dar vieną puslapį, ir matome, kaip šie tiesiog „aktyvistai“ tampa jau „žydų aktyvistais“: „Klausiam Romo apie 10 žydų aktyvistų žūties vietą prie Kavarsko“ (p. 195). Atgailaujanti anūkė ieško senelio „nusikaltimo“ pėdsakų ir juos suranda… Tiesa, ne Ukmergėje, kaip iš pradžių teigė, o Pumpučių kaime prie Kavarsko, kur ji drauge su Zurofu lanko tų „aktyvistų“ kapą, drebančiomis rankomis nuima paminklu šliaužiančią sraigę, reaguodama į rūstų Zurofo žvilgsnį… Ir tik išverkus visas ašaras dėl liūdno dešimties kolaborantų likimo, Zurofo žodžiais reziumuojama, pirmą kartą įvardijant, dėl ko virkauta iš tikrųjų: „Sovietų aktyvistų žudynių vieta nepažymėta. 700 metrų nuo kelio, per laukus į daubą paupyje, be vietinio žmogaus pagalbos jos niekada nebūtume radę. (…) Šis tolimas kampelis paupio krūmuose yra viena iš labiausiai šokiruojančių mano matytų žydų žūties vietų. Nėra nė ženklo, kas žuvo, kiek jų žuvo, kada žuvo ir kas žudikai“ (p. 199–200).

Ne, ne šimtai nekaltų Kavarsko žydų, o šie 10 sovietinių aktyvistų – didžiausios raudos ir atgailos objektas. Nes prie jų išaiškinimo ir suėmimo prisidėjo Jonas Vanagas, 1941 m. birželio sukilėlis, nešaudęs jokių žydų, nepasmerkęs mirčiai jokių nekaltų žydų, bet turėjęs nelaimę būti R. Vanagaitės seneliu… Šioji, kaipo viešųjų ryšių specialistė, suprato, kad jos teksto emociniam paveikimui tiesiog funkciškai reikalinga asmeninė „atgaila“, ir todėl žūtbūt seneliui reikia priskirti žydšaudystę. Kad paskui visur galėtų patetiškai dūsauti, kaip ji atgailauja, ir kad kiekvienas lietuvis savo giminėje surastų „tokių“, jei tik ryžtųsi ieškoti…

Kartu įvertinamas ir visas Birželio sukilimas. Į jį vėl žiūrima per apšmeižtojo Jono Vanago istorijos prizmę. Atkreiptinas dėmesys į sukilėlių motyvacijos išaiškinimą tariamų Jono Vanago motyvų pagrindu: „Juk sovietai ką tik buvo atėmę iš jo žemes ir išdaliję nepasiturintiems“ (p. 56). Sovietinės istoriografijos klišė visame gražume! Godūs buržujai ir buožės keršija liaudžiai už prarastus turtus! Taip, regis, beviltiškai pasenusi sovietmečio klasių kovos teorija grįžta per tariamą R. Vanagaitės asmeninę patirtį, persidažiusi nuoširdžios žmogiškos išpažinties spalvomis.

Ir dar: žydai „bėgo iš Lietuvos, bet vokiečiai ją užėmė taip greitai, kad į SSRS gilumą spėjo pasitraukti tik apie 6 procentus visų Lietuvos žydų“ (p. 57). Birželio sukilėliai kalti dėl to, kad sovietai bėgo per greitai!

Kuo gi R. Vanagaitės knyga skiriasi nuo sovietinės istoriografijos? Yra, ko gero, du dalykai. Pirma, sovietinė istoriografija neakcentavo žydų. Sovietinių aktyvistų žudymas jai buvo blogis savaime, jų nereikėjo dangstyti žydų vardu. Antra, ji rašyta sunkiu „mokslinio materializmo“ stiliumi, slegiama rūsčių ir neišvengiamų dėsningumų, klasių kovos ir gamybinių santykių bei jėgų. R. Vanagaitė sovietmečio istoriografijos tezėms prideda emocinio jausmingumo. Taip jos ir užmaskuojamos, ir tampa įtaigesnės.

Bet štai… nesėkmė! Pasirodo, Jono Vanago paaukojimo sovietmečio tezių reanimavimui nepakako. Vos prisiliesta prie žinomesnio Vanago – Adolfo Ramanausko-Vanago, elitiniuose vakarėliuose ir užsakomuosiuose atsiliepimuose patikliai priimta tezė „birželio sukilėliai = žydšaudžiai“ ėmė ir nesuveikė. Teko atsiprašyti.

Ar gaus R. Vanagaitė stipendiją ir pratęs savo „tyrimus“? Pamatysime – šiuolaikinėje Lietuvoje, beveik visiškai atsisakiusioje istorinės atminties politikos, visko būna, todėl iš anksto nieko atmesti negalima.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

27 komentarai

  1. O kas R. Karbauskio verslo partneriai?:

    Tomas budamas aštraus proto galėtu panagrinet o kas R.Karbauskio verslo partneriai?

    Šis su Kremliumi siejamas oligarchas neseniai trečią kartą išrinktas Europos žydų kongreso prezidentu. Per susitikimą su juo Vladimiras Putinas pakvietė nuo Europoje esą kilusios naujos antisemitizmo bangos bėgančius žydus į Rusiją.

    https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kaip-r-karbauskis-tapo-milijonieriumi.d?id=70979320

  2. !!!:

    Ačiū Tomai,puikus straipsnis.

  3. markas:

    // “Šioji, kaipo viešųjų ryšių specialistė, suprato, kad jos teksto emociniam paveikimui tiesiog funkciškai reikalinga asmeninė „atgaila“, ir todėl žūtbūt seneliui reikia priskirti žydšaudystę. Kad paskui visur galėtų patetiškai dūsauti, kaip ji atgailauja, ir kad kiekvienas lietuvis savo giminėje surastų „tokių“, jei tik ryžtųsi ieškoti…” // ————- Turbūt, čia ir bus tas, sakyčiau, pats nuodingiausias, veiksmingiausias ir tipiškiausias čekistų metodų pritaikymo vanagaitės knygpalaikėje pavyzdys: įpiršti mūsų žmonėms liguistą įtarumą ir nepasitikėjimą net savo giminės istorija. Plius, nuginkluojami visi kritikai – ką jūs, juk ji net savo senelio išsižadėjo dėl “teisybės”. Dabar, kai autorius viską sudėliojo į savo vietas, visiškai niekuo dėto dėl žydų senelio išsižadėjimas ir panaudojimas šmeižikiškos kampanijos tikslams tampa pačiu geriausiu vanagaitės demaskavimo įnagiu.

  4. Žemyna:

    Mielieji, reikia eiti į Delfi, į
    „A. Jakavonytė. Tiesa išryškėja faktų šviesoje partizano J. Jakavonio-Tigro reakcija į R. Vanagaitės žodžius”
    delfi.lt/news/ringas/lit/a-jakavonyte-tiesa-isryskeja-faktu-sviesoje.d?id=76212909
    Kitur per komentuotojus troliai neprasiveržia, tai čia masiškai puolė šmeižti net už tai, kad jaunimas slapstėsi nuo tarnybos sovietų armijoje… Ir Jakavonį apšmeižė, kad šis likęs gyvas, nes pats buvo kgb-istas. Net baisu pagalvoti, kaip jausis senukas, jei perskaitys tai, ko ten prirašė!

  5. Arūnas:

    Jei neklystu Avčinikas ar Ovčinikas ir dabar gyvena Kavarske, Šaltinio gv.. tikrai neturėtų būti sunku pakalbėti su artimiaisia ir išsiaiškinti, kaip ten kas

  6. Skalvis:

    O kur bėda? Kur išdavystė? Ar jis išdavė saviškius? Ar jis nužudė saviškį ? Ar jis buvo komunistas ? Ar jis buvo komjaunuolis ?

  7. Vilnietis:

    Perskaičius straipsnį kilo didelis noras išvadinti šitą “rašytoją” pačiais negražiausiais žodžiais, kokius tik moku, bet, pykčiui praėjus, apsigalvojau,- negerai spardyti parkritusį žmogų net jeigu jis ir niekšas… Mane labiau domina kita tema. Niekaip negaliu suvokti, kas pasikvietė (ar įleido nekviestą) tą lietuviškų vištaičių kirkintoją į Lietuvos Respublikos Seimą ir leido jam iš aukštos mūsų Seimo tribūnos drabstyti purvus ant mūsų partizanų?! Kas jis toks ir kas jam suteikė tokią teisę?! Gal jis Viešpats Dievas ar bent jau koks nors pusdievis? O ką išrinktieji mūsų tautos atstovai? Sėdėjo kaip apsi… ir pritariamai linksėjo galvelėmis lyg mokinukai, kai dėdė iš užsienio jiems pamokslavo? Kaip ten mėgdavo sakyti vienas “Dviračio žinių” personažas? “Vajzdialis ni koks”? Iš tikrųjų vaizdelis nekoks… Graudu…

  8. Janina Leonavičienė:

    Ačiū, būtent tokio straipsnio ir laukiau.

  9. Žemyna:

    „Nėra nė ženklo, KAS žuvo, KIEK jų žuvo, kada žuvo ir KAS žudikai“.
    Šio žmogaus kontorai paskelbus nerealų Lietuvoje nužudytųjų skaičių (kurių didesnė dalis buvo iš Vakarų atvežta, nes tenykščiai nenorėjo savo šaliai užtraukti tokios nuodėmės, tad rado, kaip ja nusikratyti!), dabar mirtinai reikia „vykdyti planą” – rasti tiek palaikų, kiek pripaišė Lietuvai. Nesvarbu, kieno jie būtų. Kad ir iš Napoleono laikų, bet rasti.
    O dėl pinigėlių – šiandien LRyte ir kitur mesta jos frazė, jog kas mėnesį gaunanti po 1000€(!!!), ir gali rašyti, ką nori” irgi šį tą pasako…

  10. Bronislovas:

    Baisu skaityti, kaip galima taip nužmogėti? Kaip galima taip rašyti apie senelį, ačiū istorikui T. Baranauskui, kuris išnagrinėjo ir apgynė senelio Vanago ramybę. Ponia persunkta garbės ir pinigų troškimo, gali bet kokia kaina su savo draugužiu ir bet ką apjuodinti, išduoti. Tikėkim, kad jokios premijos, jokių užsakymų daugiau ši negarbinga ponia negaus.

  11. Metamorfozės:

    Zurofienė pareiškė atgailaujanti dėl melo. Atkreipkime dėmesį: “dėl melo”, o ne dėl šmeižto. Ir čia vėl meluoja ir išsisukinėja. Netikiu tokio nedoro žmogaus, apšmeižusio net savo senelį, atgailavimais ir atsiprašymais. Godi pinigams ir dėl jų parduodanti ir išduodanti visus ir viską, negali būti nuoširdi vien jau dėl tos priežasties, kad neturi net likučių sąžinės.

  12. Agne:

    Dėkoju už straipsnį. Gaila, kad šita persona visur įlenda kaip per sviestą, pradedant “LIFE” festivaliu. Po knygos “Musiškiai” stop turėjo būti.

  13. Žmogus:

    Vanagaitę reikia teisti ir išvyti iš Lietuvos.Kiek galima taikstytis su tautos šmeižimu.Ji net iš savųjų senelių šmeižto daro biznį..O atsiprašymas visiškai nenuoširdus formalus. Ir jokių stipendijų, jokių išmokų jos rašiniams neleiskim skirti iš mūsų mokesčių mokėtojų pinigų.Leidžia melo knygas ir dergia mus už mūsų pinigus

  14. Žmogus:

    Tapinai pasikabink tą nuotrauką,kai kandidatuosi į prezidentus.

  15. Nu jo:

    Kaip mane moke viena zydas, tai jie apie save sako taip: est jevrei i est zydy (yra jevrejai (suprask – gerieciai) ir yra zydai (suprask -blogieciai). Tai cia tas is “zydy” zydas patvarke Rutele kvailele, o ta ir nepajuto…

  16. antanas:

    Kokia komisija šiandien galėtų skirti R.Vanagaitei stipendiją Lietuvos istorijos klastojimui, šmeižikiškų knygų rašymui po to, kai šmeižikė „rašytoja“ buvo demaskuota, prisipažino melavusi, ir nelabai nuoširdžiai atsiprašė?

    • Pikc:

      Lietuvos kultūros tarybą šiuo metu sudaro:

      1) pirmininkė, kultūros vadybininkė Daina Urbanavičienė;
      2) aktorius Vytautas Anužis,
      3) menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis;
      4) rašytojas Rimantas Kmita;
      5) menotyrininkė Agnė Narušytė;
      6) architektas Rolandas Palekas;
      7) teatrologė Ina Pukelytė;
      8) etnologė Radvilė Racėnaitė;
      9) tautinių mažumų atstovė, muzikos pedagogė Ema Silvija Bojadžian.

  17. antanas patikslinu:

    Kokia komisija šiandien galėtų skirti R.Vanagaitei stipendiją Lietuvos istorijos klastojimui, šmeižikiškų knygų rašymui po to, kai šmeižikė „rašytoja“ buvo demaskuota, po to prisipažino melavusi, nors atsiprašė, bet atsiprašymas buvo nenuoširdus?
    Pagrindas tikėti R.Karbauskiu, kad jis, apart pirkti-parduoti, daugiau neturi jokių kitų įsiparegojimų Rusijos koncernui „Acron“, kuriam vadovauja milijardierius, Kremliaus oligarchas žydas Večiaslavas Kantoras, neseniai trečią kartą išrinktas Europos žydų kongreso prezidentu, bus galima po to, jei R.Karbauskis gaus iš VSD leidimą dirbti su slaptais dokumentais.
    Nepasitikėjimo šešėlis krenta ir ant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nario Arūno Gumuliausko, kuris į Seimą kviečiasi prieštaringos reputacijos žydą E.Zuroffą ir su juo aptarinėja ne visiems rinkėjams suprantamas temas. Manau, kad E.Zurofas, Kremliaus oligarchas žydas Večiaslavas Kantoras ir V.Putinas daugeliu tikslų vienminčiai?

  18. Artojas:

    Tauta ir valstybė apdergta prieš visą Pasaulį, o kur prezidentė, Landzbergis,seimo pirmininkas, kodėl jie tili ?
    Gal ne prie ko. O gal tylėjimas sutikimo ženklas? Žmonės, pagalvokite kas kaltas, kad kiekvienas pasamdytas gali niekinti Mūsų Tėvynę ?

    • Žemyna:

      Landsbergis parašė. O prezidentė bei kiti vengia suteikti progos teisme atsikalbinėti, jog „politikai spaudė”…

    • Vilnietis:

      Prezidentė… Per aukštos pareigybės, kad su visokiais zurrrofffais koliotis!!! O mes, lietuviai, ką?! Katalonams ar, pvz., lenkams kažkas nepatinka, tai matome, kas ten pas juos darosi, kaip žmonės reaguoja… O mes tik internete esame gudrūs… Na, dar špygą kišenėje galime parodyti… 😭

  19. Gražina Nefaitė-Akelaitienė:

    Gerb.Tomai, ačiū už skaudžių temų nevengimą, ačiū už TIESOS skleidimą…GARBĖ Anykščiams ir anykštėnams, parengusiems aukštos moralės istoriką…Kad daugiau tokių būt…Mano pagarba Jums…:)

  20. R.Vanagaitė šmeižia ir savo tetos vyrą A.Stapulionį. Jis buvęs savanoris, Joniškėlio bataliono vadas, su batalionu išvadavęs nemažą dalį šiaurinės Lietuvos. Jo brolis žuvo nepriklausomybės kovose, tai jam buvo pastatytas paminklas Joniškėlyje. A.Stapulionis žydų žudynėse nedalyvavo. Apie jį yra rašoma V.Kavaliausko knygoje “Pasvalio krašto karžygiai”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *