Intelektualų žinia Europai: saugokite sienas ir santuokas

Briugė. Belgija | D.Vaiškūnienės nuotr., alkas.lt

Gegužę Prancūzijos sostinėje grupę konservatyvių pažiūrų akademikų ir intelektualų subūrė bendras rūpinimasis dabartine Europos politikos, kultūros ir visuomenės padėtimi, o labiausiai – jos protu ir vaizduote. Pasak jų, dėl saviapgaulės ir ideologinių iškraipymų Europa švaisto savo civilizacinį paveldą. Užuot beviltiškai grąžę rankas ar papildę knygų, diagnozuojančių Vakarų nuosmukį, lentyną, gerai žinomi filosofai, istorikai, mąstytojai spalio pradžioje pasirašė viešą pareiškimą „Europa, kuria galime tikėti“. Jame išreiškiamas atsidavimas „tikrajai Europai“. Europiečiai kviečiami saugoti bei atkurti tai, kas geriausia jų tradicijoje dėl taikios ir viltingos ateities.

Paryžiaus pareiškimą pasirašė dešimt žymių Europos intelektualų, tokių kaip britų filosofas ir daugelio knygų autorius Rodžeris Skrutonas (Roger Scruton), prancūzų politologas Filypas Benetonas (Phillipe Bénéton), filosofai Rėmi Bragas (Rémi Brague) ir Šantal Delsol (Chantal Delsol), vokiečių filosofas –
Robertas Špėmanas (Robert Spaeman), lenkų filosofas ir Europos Parlamento narys Ryšardas Legutko (Ryszard Legutko), vengrų filosofas ir Viktoro Orbano patarėjas Andrašas Lančis (András Lánczi), čekų politikas ir politinės teorijos tyrinėtojas Romanas Jochas, belgų filosofas ir teisininkas Matijas Storme (Matthias Storme), olandų istorikas ir rašytojas Bartas Janas Spriautas (Bart Jan Spruyt).

Pareiškimas pradedamas tokiais žodžiais: „Europa priklauso mums, o mes priklausome Europai. Šios žemės – mūsų namai, kitų neturime. Priežastys, dėl kurių Europą laikome brangia, pranoksta mūsų gebėjimą paaiškinti ar pateisinti ištikimybę jai. Tai bendros istorijos, viltys ir meilės. Tai praminti keliai, liūdesio ir skausmo akimirkos. Tai įkvepiančios susitaikymų patirtys ir bendros ateities pažadas. Kasdieniai peizažai ir įvykiai mums, bet ne kitiems, turi ypatingą reikšmę. Namai – tai vieta, kur mums viskas pažįstama ir mes patys atpažįstami, kad ir kaip toli klajotume. Tai yra tikroji Europa, mūsų brangi ir nepakeičiama civilizacija.“

Toliau pareiškime deklaruojama, kad didžiausią grėsmę Europai kelia ne Kremlius ar musulmonų imigracija, o klaidingas savęs įsivaizdavimas. Autentiškos Europos dorybės yra išpučiamos ar iškraipomos, o ydų apskritai nematoma. Pakerėta neišvengiamo progreso prietarų Europa yra nusiteikusi prieš savo pačios praeitį ir nesugeba atpažinti posttautinio ir postkultūrinio pasaulio trūkumų. Kuriantieji tokį pasaulį ignoruoja, net atmeta krikščioniškas Europos šaknis. Jie rūpinasi neįžeisti musulmonų, kurie, jų įsivaizdavimu, entuziastingai priims sekuliarų multikultūrinį požiūrį. Jie apakinti bergždžių utopinės ateities vizijų, ir jų klaidingos Europos projektas dusina kitaip manančiuosius laisvės ir tolerancijos vardu. Pareiškimo autoriai įsipareigoja priešintis šiai grėsmei bei ginti „tikrąją Europą“.

Pareiškimas susideda iš 36 pastraipų su išryškintais pagrindiniais teiginiais. Vienas jų – tautinės valstybės yra Europos vizitinė kortelė, išskirtinumas. „Tikroji Europa yra tautų bendruomenė. Turime savo kalbas, tradicijas, sienas. Visada pripažindavome tarpusavio giminystę, net kai nesutardavome ar kariaudavome. Vienovės įvairovė mums atrodo natūrali. Visgi ji nuostabi ir brangi būtent dėl to, kad nėra nei natūrali, nei neišvengiama. Įprasčiausia vienovės įvairovėje forma yra imperija, kurią Europos kariai karaliai bandė atkurti praėjus keliems amžiams nuo Romos imperijos griūties. Potraukis imperijai išliko, tačiau įsiviešpatavo tautinės valstybės.“ Pareiškimo autoriai nepritaria primestai imperinei vienybei.

Europą maitina krikščioniškos šaknys – kitas intelektualų teiginys. „Tikroji Europa teigia vienodą kiekvieno asmens, nepaisant jo lyties, padėties ar rasės, orumą. Tai kyla iš krikščioniškų šaknų. Mūsų švelnios dorybės neabejotinai ateina iš krikščioniško paveldo: teisingumas, atjauta, gailestingumas, atleidimas, taikdarystė, artimo meilė. Krikščionybė sukėlė vyrų ir moterų santykių revoliuciją, įvertindama meilę ir abipusę ištikimybę beprecedenčiu būdu. Santuokos ryšys leidžia vyrui ir moteriai augti bendrystėje. Daugiausia aukojamės dėl sutuoktinių ir vaikų. Pasiaukojimo dvasia – dar vienas krikščionybės įnašas į Europą, kurią mylime.“

Pareiškimo autorių teigimu, santuoka ir šeima yra Europos esmė. „Teigiame, kad patys svarbiausi mūsų, kaip žmonių, ir esminiai visuomenėje yra tėvų ir motinų vaidmenys. Santuoka ir vaikai yra būtini bet kuriai žmogaus klestėjimo vizijai. Vaikai reikalauja aukų iš tų, kurių dėka jie ateina į šį pasaulį. Ši auka yra kilni ir turi būti gerbiama. Remiame išmintingą socialinę politiką, skatinančią ir stiprinančią santuoką, vaikų gimdymą ir jų auklėjimą. Vaikų nelaukianti visuomenė neturi ateities.“

Dokumento pabaigoje autoriai formuluoja, ką reikėtų daryti. Keli pavyzdžiai: atsukti nugaras surogatinei religijai, atkurti tikrąjį liberalizmą, atnaujinti tautinę vienybę ir solidarumą, atkurti moralę, reformuoti švietimą etc.

Viena iš baigiamųjų pastabų yra apie populizmą, dėl kurio susirūpinusi Europa. Intelektualai sutinka, kad negalima pasikliauti paprastučiais šūkiais ir visuomenę skaldančiais emocionaliais pasisakymais. Tačiau, jų požiūriu, augančiame populizme yra sveiko maišto prieš klaidingą Europos supratimą. Šis fenomenas, anot jų, meta iššūkį status quo diktatūrai ir rodo, kad net nusmukusios ir nuskurdusios politinės kultūros laikais europiečių istorinės jėgos gali atgimti.

Paryžiaus pareiškimą, pateikiamą devyniomis kalbomis, galite skaityti čia.

Parengė Rosita Garškaitė