V. Sinica. Apie politikų dviveidystę arba „kieno gyvybė brangesnė“? (17)

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Praėjusią savaitę Lietuvą sukrėtė žinia, jog Šilalė rajone jauna mama nusižudė po to, kai iš jos buvo atimta mažametė dukra. Atimta, visų kalbintų aplinkinių teigimu, nepagrįstai – vien tikrovės neatitinkančių anytos gandų pagrindu. Tragiška žinia ne mažiau skandalinga ir baisi nei metų pradžioje per šalies žiniasklaidą nuvilnijusi motinos ir patėvio mirtinai sumušto Mato istorija. Tačiau šįkart skandalo nebuvo. Viena kita naujiena portaluose, jokio žinių srauto, specialistų komentarų, pokalbių laidų ar kasdienių reportažų žiniose.

Su žiniasklaidos dėmesiu ar be jo, neišvengiamai kyla klausimas, kieno gyvybė bus svarbesnė Lietuvai ir politikams? Kai metų pradžioje žuvo jį auginusių galvijų sumuštas Matas, didelė dalis visuomenės susivienijo, reikalaudama įstatymais apginti vaikus. Nors paskendusi tarp isteriško rėkavimo, grasinimų, kaltinimų „palaikant vaikų mušimą“ ir įstatymus itin išmanančių garsenybių demonstracijų, šiaip ar taip visgi vyko prasminga diskusija apie tai, ar po įvykusios nelaimės reikia keisti įstatymus, ar keisti jų įgyvendinimo sistemą. Dėl to taip ir nebuvo sutarta, nors Seimas mėgino tai suvaidinti, kai pasidavęs milžiniškam žiniasklaidos spaudimui vienbalsiai nubalsavo už D. Šakalienės „prastumtas“ smurto apibrėžimo pataisas. Pasirinktas sprendimas suversti kaltę galiojusiems įstatymams, o ne jų įgyvendinimui buvo klaidingas, paremtas politikų ideologija ir visuomenės emocijomis.

Ir nors Šakalienės pataisoms nepritarę politikai buvo apšaukti vaikų mušimo šalininkais, tuometėje diskusijoje niekas nebandė teigti, kad vaiko apsaugos problemos apskritai nėra ir kad tai, kas nutiko, yra paties vaiko problema. Kaip tik tokius absurdiškus dalykus kitais atvejais aiškino, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, visada dėl Šiaurės šalyse prarastų vaikų kaltinantis pačius emigravusius lietuvius tėvus („nereikia gerti ir muštis“). Visa Lietuva jautė empatiją vaikui ir galvojo, kaip jam padėti, vėliau – kaip neleisti tam pasikartoti.

Dabar patikrinsime, ar Lietuva jaučia empatiją motinai. Po pavasario viešosios erdvės srauto, kai tėvai ištisai vaizduoti vaikų skriaudėjais ir grėsme, o visi gyventojai skatinti skųsti svetimų šeimų gyvenimus, panašu, kad įsitvirtino nauja itin vakarietiška norma skųsti bendrapiliečius pagal nuogirdas, o tarnyboms imtis veiksmų pagal tokius skundus, net ir neturint įrodymų.

Šilalės rajone tragiškai baigėsi kaip tik toks nepatikrinto skundo atvejis – tikrai ne pirmas ir ne paskutinis. Su marčia nesutarianti anyta primelavo, kad jauna moteris neprižiūri vaiko, o tarnybos atėmė jį be patikrinimų ir be įrodymų. Tai atitinka reformos architektų logiką – įrodinėjimo našta neturi trukdyti vaiko paėmimui iš šeimos, vadinamajai vaiko apsaugai. Logika pralaimėjo žmogiškiems ryšiams: mama neištvėrusi netekties nusižudė. Žinoma, paskubėjo, neįvertino galimybių vaiką atgauti, pareigos kovoti dėl savo ir pirmiausiai dukters likimo. Tai buvo visiems blogiausias pasirinkimas.

Žinia, žydų karalius Saliamonas dviejų moterų ginčą dėl vaiko motinystės išsprendė siūlydamas vaiką padalinti pusiau ir stebėdamas, kurios širdis neatlaikys tokio sprendimo. Galima ironizuoti, kad valstybė dilemą, ar motinai iš tiesų rūpi vaikas, išsprendė šiuo saliamonišku būdu – patikrindama, ar mama mylėjo vaiką. Ar nepatyrė nepriežiūros? Pasirodo, mylėjo dar ir kaip. Pasak įvairių kaimynų, ir prižiūrėjo. Taip puikiai, kad ir kiti jai savo vaikus prireikus palikdavę. Taip pat negėrė ir nesmurtavo. Bet kam dabar rūpi? Žmogaus nebėra.

Tikriausiai niekas neklaus, ar vaikas dabar patenkintas, kad jį paėmė iš tėvų. Tai irgi niekam iš sprendimų priėmėjų nerūpi. Kaip nerūpi ir reali pasekmė tokių sprendimų – begalinis išardytos šeimos skausmas. Komunistinis požiūris, kad valstybė geriau žino, kas ir kaip turi auklėti vaikus, o juos atskirti nuo tėvų yra tik į gerą ir be tragiškų pasekmių, turi kaip tik labai tragiškas pasekmes, kurias pamatėme pirmą, bet ne paskutinį kartą.

Nėra abejonių, kad šis įvykis yra tiesioginė pasekmė metų pradžioje priimtų reformų, po kurių žiniasklaidoje sukurta atmosfera bei institucijose paskleisti nurodymai vaiko teisių „sektoriaus“ darbuotojams, kad svarbiausia yra pranešimų apie tikrą ar tariamą skurtą atveju ką nors daryti, taip pat ir paimti vaiką, o tik tada tikrinti. Visai kaip Šiaurės šalyse, į kurias keli esami politikai fanatiškai lygiuojasi ir sugeba šiuo fanatizmu užkrėsti Seimo kolegas. Iki „Mato reformos“ vaiko teisių sistemos darbuotojams buvo pasakyta, jei tik įmanoma, neimti vaiko iš tėvų, nes paprasčiausiai nebus, kur jo padėti. Tokia absurdiška situacija buvo vaikų namų optimizavimo (kaip jis dabar suprantamas Lietuvoje, t.y. minimizavimo) pasekmė. Abu variantai yra nepaprastai žalingi kraštutinumai. Rasti vidurio kelią, kas reiškia profesionaliai įvertinti kiekvieną situaciją ir rasti tinkamas pagalbos šeimoje priemones, kaip anksčiau taip ir dabar nėra tai kompetencijų, tai resursų. Todėl iš daug triukšmo Seime išėjo tik daugiau drąsos skųsti kaimynus ir daugiau drąsos atiminėti vaikus.

Sąžiningi ir ne vieną pusę matantys viešosios nuomonės formuotojai, ypač tie, kurie prisidėjo prie kovo mėnesio smurto sąvokos pataisų ir viešos kampanijos prieš tėvų smurtą, turi moralinę pareigą lygiai aktyviai reaguoti ir į šį atvejį bei reikalauti įstatymuose įvedamų saugiklių, kurie neleistų ardyti šeimų be įrodymų apie pažeidimus ar remiantis pavieniu skundu.

Drastiškos priemonės, tarp jų ir pati baisiausia – vaiko atėmimas, gali būti taikomos, kai yra visiškai aišku, kad vaikai patiria smurtą ir tėvai, o ne kokios nekaltos peštynės mokykloje ar treniruotėje yra to smurto šaltinis. Būtų gerai, su komjaunuolišku užsidegimu gelbėjant vaikus nepražudyti jų motinų.

Pabaigai reikėtų tarti keletą žodžių apie politikų dviveidystę ir manipuliavimą paprastų žmonių tragedijomis. Dėl griežtesnių ir didesnį valstybės kišimąsi leidžiančių vaiko teisių apsaugos įstatymų Seime aktyviausiai kovojo Dovilė Šakalienė ir Mykolas Majauskas – garsiosios frazės, kad Lietuvai greičiau reikia savos Barnevernet, autorius.

Kai metų pradžioje dėl tarnybų abejingumo žuvo prasigėrusio patėvio sumuštas keturmetis Matas, Dovilė Šakalienė ir Mykolas Majauskas užliejo eterį raginimais rasti kaltus ir skubiai keisti įstatymus. Tada tai buvo patogu jų ideologiniam tikslui – apriboti tėvų laisvę ir išplėsti valstybės kišimąsi į šeimas.

Dabar, kai nusižudė motina, iš kurios besikišanti valstybė atėmė vaiką pasiremdama vien gandais, jie keičia dainelę radikaliai, kiekvienas savaip. Štai Dovilė Šakalienė metų pradžioje ragino skubiai rasti ir nuteisti kaltuosius. Dabar gi ragina kaltų neieškoti. „Ar tikrai visada reikia ieškoti kaltų?“ – klausia ji. Ar ne todėl, kad – jeigu tikėsime jos pačios primesta logika, kad viską lemia įstatymai, o ne jų įgyvendinimas – pati D. Šakalienė yra kalta dėl šios situacijos? Taigi kai patogu, kaltų ieškome, kai nepatogu, neieškome.

Ne mažiau gudrus šios tragedijos akivaizdoje ir Mykolas Majauskas. Kai metų pradžioje žuvo Matas, eilė teisininkų nuo Aukščiausiojo teismo teisėjų iki Teisės instituto mokslininkų kartojo, kad įstatymai yra pakankami vaikams apsaugoti, o problema yra neužtikrintas jų įgyvendinimas. Majauskui tai nerūpėjo ir jis „pramušė“ savo interpretaciją, esą reikia keisti blogus įstatymus, apibrėžiant, kad smurtas yra smurtas. Dabar, kai pagal naujuosius įstatymus be priežasties išardyta šeima ir žuvo tragedijos nepakėlęs žmogus, Mykolas Majauskas lekia į įvykio vietą ir rūsčiai bara tarnautojus, nes šįkart kalti jau ne įstatymai, o neatsakingai pasielgę tarnautojai. Ar ne todėl, kad naujieji įstatymai priimti Majauskui reikalaujant? Taigi kai patogu, kalti įstatymai, kai nepatogu, įgyvendinimas.

Tokia ta politinė dviveidystė. Patogu keisti dainelę, kai dauguma žmonių nei žino, nei atsimena, kas dainuota prieš keletą mėnesių. Žvelgiant bendriau, toks elgesys yra atviras tyčiojimasis iš Lietuvos piliečių. Iš rinkėjų, kurie dažniausiai nežino, kas ką pasiūlė, ko reikalavo, už ką balsavo ir už ką yra asmeniškai kaltas. Net politikos naujokai tai puikiai žino ir tuo naudojasi. Patologiškam melagiui, koks dažniausiai ir yra į viešuosius ryšius susitelkęs ir visiems patikti norintis politikas, nėra geresnės dovanos už niekuo nesidomintį ir todėl nežinantį rinkėją.

Vakaruose seniai žinoma, kad demokratija yra amžinai neištesėtas pažadas. Jokia šventųjų valdžia dar nenusileido iš angelų sostų ir nepradėjo valdyti skaidriai ir dorai nejausdama nuolatinės piliečių kontrolės. Prancūzų filosofas P. Rosenvalonas pavadino šią kontrolės funkciją kontrademokratija. Nėra demokratijos be kontrademokratijos. Tačiau, kad galėtum kontroliuoti, pirma turi sekti ir žinoti, kas žadama ir kas daroma. Tai ilgas ir sunkus mokymosi procesas, o Lietuvos visuomenė lyg pirmokėliai stovi prie jo starto. Verta daryti viską, kad susiimtume ir galėtume ne tik parodyti duris dviveidžiams politikams, bet ir įvaryti pagarbios baimės jų įpėdiniams.

Kategorijos: Laiko vinys, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. Taip:

    Bjauriausia tai,kad Lietuvos ,,didžioji” ir įtakinga žiniasklaida,ypač Nacionalinis transliuotojas LRT, yra ,,vienos teisingos ” neoliberalizmo ideologijos skleidėjos ,- taip yra kvailinama tauta ir piliečiai. O minėti politikai – Šakalienė,Majauskas- todėl turi gerą dirvą skleisti daugeliu atveju fanatiškas eurokomjaunuoliškas idėjas.

  2. Tvankstas:

    Ta pati nelaimė, ne nuodėmė pasikartoti.
    2017 09 12 00:43
    Esu pritrenktas tuo amžinu mūsų politiku noru įtikti ES normoms, užmirštant amžinąsias vertybes, paminant žmoniškumą ir kuriant naują žmonių veislę Lietuvoje Homobruxellarum (dr. Vaclav Klaus Niurnberge 2017.09.09 pasakytas apibrėžimas – mano išgirstas pirmą kartą).
    Esu pritrenktas tuo, kad policininkai, lyg pokario komsomolo aktyvistai stribai trėmę šeimas į Sibirą, atima mergaitę iš motinos, vaizduodami naivius idiotus, už nieką neatsakingus, nežinančius net savo darbo instrukcijų dėl vaiko atėmimo iš tėvų, jei jau praradę žmogiškumą ir padorumą, žmones laikančius tik vergais, kuriuos galima lyg vergus vergovėje kaip šunis išskirti.
    Kas tie Šilalės Pavelai KORČIAGINAI, kovotojai už naująjį žmogų homobruxellarum ? Šilalės policijos komisaras tai laiko sau garbe ir greitai pamatysime jį kylantį karjerai į Vilnių ?
    Kas ta anyta, ko gi taip slėptis, atlikus tokį puikų žygį – atėmus anūkę iš marčios ?
    Kas tie Seimo nariai, balsavę už tokius įstatymus, kai tėvai ir vaikai tėra vergai ar gyvuliai valstybės tarnautojų vietoms pateisinti ? Įteisinama valstybės tarnautojų baudžiava neįtinkantiems piliečiams ?
    Seimo nariai, balsavę už tokius eurostandartinius įstatymus suprantate, būdami sveiko proto ir pakaltinami, kad kuriate gražią Lietuvą be lietuvių – nėra lietuvio, nėra problemų ?
    Kas tie asmenys Šilalės vaikų teisių apsaugoje, kūrę legendą atimti vaiką iš motinos, kur nors vienas įrodymas dėl motinos girtavimo, nesirūpinimo vaiku ar tik užtenka dogmų homobruxellarum kurti ?
    Mykolai Majauskai, Dovile Šakaliene, iš kur jūs turite tiek neapykantos žmonėms, kovojate už naująją eugenišką socialinę inžineriją ES – ar sveiko proto esate, ar einate į asmeninį pamišimą ir savižudybę ateityje ?

  3. Getas:

    Autorius ir Tvankstas viską pasakė teisingai. Dabar kreipiuosi į apygardas, kuriose išrinkti Seimo nariai, reikalaukite susitikimo su jais ir “prikalkite juos prie gėdos stulpo”, lai atsiprašinėja visos tautos, nes nėra pribrendę atstovauti ir valdyti tautą ir Lietuvos valstybę, o tokių yra nevienas Seime ir valstybinėse struktūrose. Gėda, Majauskai ir Škaliene. Vienas ATSTOVAUJA KONSERVATORIAMS , O KITA – LIBERALAMS.

  4. Pilietis:

    Oi , kaip teisingai pasisako autorius, oi kokie teisingi komentarai. Ir ko tiem Šilalės biurokratams reikėjo skubėt atimt mergaitę ir atiduot skundikei. Protu nesuvokiamas žiaurumas.

  5. Tvankstas:

    Mykolas Majauskas yra išrinktas Senamiesčio (Nr.2) apygardoje II ture kaip TS/KD narys.
    Ar rinkėjai balsavo už vaikų atėmimą iš tėvų, ar buvo agitacinėse kalbose šis šūkis :

    ‘Mums reikia lietuviškos ‘Barnevernet’ sistemos’ (bernardinai.lt, 2017.02.14)
    Tai reikia suprasti kaip pasveikinimą Lietuvai Valentino dienos proga ar 99-ųjų Vasario 16-osios metinių proga ?

    Dovilė Šakalienė yra išrinkta pagal sąrašą LVŽS.
    Be jau išvardytų atsakymų, ką dar norėtumėte parašyti apie save

    “Daugelį metų dirbdama su teisėkūros ir politikos įgyvendinimo procesais iš pilietinės visuomenės pusės aiškiai pamačiau, kad gero rezultato nebus, kol nėra politinės valios. Ir tam neužtenka ekspertinio ir netgi žurnalistinio darbo (dirbau DELFI apžvalgininke, Žinių radijo laidų vedėja, buvau akredituota žurnalistė prie Europos Tarybos Strasbūre), tad sutikau drauge su kitų profesionalų komanda prisiimti atsakomybę suformuoti taip reikalingą skausmingų socialinių problemų sprendimui politinę valią. Palikau mylimus darbus ir skiriu visą savo laiką pasirengti nuoseklių pokyčių įgyvendinimui Seime bei Vyriausybėje, jei suteiksite man savo pasitikėjimą.”

    Ar renkama kalbėjo apie ‘Barnevernet’ sistemos įvedimą Lietuvoje ? Ar apgauti žmonių pasitikėjimą yra Dovilės Šakalienės hobis ?

    Aistros apimta Dovilė Šakalienė skiria tėvus su vaikais ? Kokia čia aistra – mizantropijos žmogėdriškoji ?

    • Pikc:

      Šita veikėja buvo peder-propagandos kontoros viršinykė, tad jos pozicijos visiškai nestebina – stebina, kaip (ir dėl kokių priežasčių) “didieji tradicionalistai” LVŽS ją po savo sparneliu priglaudė.
      O Majauckas – Anūko šutvės narys, aršus liberastas, tad irgi nieko stebėtino. Beje, kaip jau esu minėjęs anksčiau, šioje istorijoje yra nemenka dozė juodo humoro – šitas moteriškę į savižudybę nuvedusį įstatymą “prastūmęs” veikėjas yra Savižudybių prevencijos komisijos pirmininkas. 🙂

  6. Tvankstas:

    TS/KD vis juokingiau atrodo savo progresiniais vinimis prakaldama nusistovėjusią paprotinę sanklodą ir teisinę nuostatą žmogaus teisėms Lietuvoje, tiesiog su įniršiu naikindama ir lietuviškumą, ir lietuvius.
    QWX raidės su A.Kubiliaus ir Co. užsidegimu begėdiškai stumiamos ir galo pabaigos nematyti – kad tik Lenkijai įtikti.
    Su progresiniais mokesčiais L. Kasčiūnas ir Ž. Pavilionis nori pasiekti tai, kas pasiekta kitose valstybėse – su kiekvienu vaiku šeima vis labiau skursta, socialiniai parazitai (nenorintys dirbti) šelpiami ir dirbti jiems nereikia.
    M. Majauskas sužibėjo su ‘Barnevernet’ sistemos diegimu Lietuvoje – jau viena lietuve mažiau.

    Mano klausimas – kokias slaptas žmogėdriškas aistras tenkina TS/ KD, kad taip nekenčia Lietuvos ir lietuvių, visais įmanomais būdais siekia išrauti žmones iš Lietuvos, likusius įstumti į skurdą ir privesti iki savižudybės ?

    Ar tai reikia suprasti kaip darbą ‘vardan tos Lietuvos’ – ‘Lietuvos be lietuvių’ KPSS sekretoriaus M. Suslovo žodžių Endl’o’sung lietuviams Lietuvoje ?

  7. D Ė M E S I O !:

    Delfyje K. Jovaišas.
    su savo straipsniu „Lenkas atėmė Vilnių, rusas atidavė. Kas tavo draugas, lietuvi?”:

    delfi.lt/news/ringas/lit/k-jovaisas-lenkas-ateme-vilniu-rusas-atidave-kas-tavo-draugas-lietuvi.d?id=75675997

    prašyte prašosi mūsų dėmesio.
    Nepalikime nabago neišklausyto!

  8. Skaudi tiesa:

    Labai skaudus, bet teisingas autoriaus straipsnis. Pamenam kaip šaukė šie du negarbingi Seimo nariai, o dabar tyli? Ar Majauskui ir poniai Dovilei negraužia sąžinė, kad per jų neišmintingas, neapgalvotas pataisas taip lengvai, be pagrindo atiminėjami vaikai? Kaip jaučiasi kiti Seimo nariai, kurie aktyviai balsavo ir palaikė šiuos kliedesius. Visi užaugome šeimose, kur ir tėvas ir mama pabardavo, sudrausmindavo, dauguma užaugome gerais žmonėmis. Galimai šie politikai patys turėjo problemų, todėl dabar kelia visuomenėje erzelį ir keičia nusistovėjusias elgesio normas.

  9. Pikc:

    O štai LABAI įdomi info apie Barnevernet – padeda suprasti šitos kontoros atitikmens kūrimo Lietuvoje entuziastų motyvus: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/skandalas.-norvegijos-tarnybos-barnevernet-uzkulisiai-pelnas-didesnis-net-u

  10. Gėda:

    Negali būti Seimo nariais tokie dviveižiai politikai, kaip Majauskas ir Šakalienė. Jie aktyviai inicijavo vaikų atėmimą iš šeimų, kas privedė dorą, mylinčią motiną savižudybei. Ar gali tokie politikai būti ramūs? Žmonės, nebalsuokite už tokius dviveidžius politikus

  11. JUOZAS:

    ačiū Vytautui už vertingą straipsnį . Tokios informacijos, peržiūrėjęs LRT panoramą , TV3 žinias ar visišką LNK niekalą, nerasi

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *