– Kokie keliai veda į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją? Kada ir kaip jaunuoliai apsisprendžia rinktis sunkų etnomuzikologo, muziko, muzikologo darbą? Koks būtinas pasirengimas – kur ir kaip?
– Keliai ne visai tie patys – nelygu į kokią specialybę stojama. Aišku, daug specialybių – styginių, fortepijono, pūtikų ir kt., kai grojama kokiu nors instrumentu, reikalauja rengimosi nuo mažens – ar muzikos mokykloje, ar M. K. Čiurlionio meno mokykloje, ar Juozo Naujalio ir kitose. Jie, ar jų tėvai kryptingai siekia tikslo ar įsivaizduoja žiną, kad jų vaikas gros tuo instrumentu visą gyvenimą. Taip nulemiamas vaiko likimas, o kartais galvoti būna šiek tiek ir per vėlu. Groja vaikas dvylika metų kokiu nors instrumentu – nieko daugiau ir nežino.
Etnomuzikologo specialybė yra visiškai kitokia. Kurį laiką mes irgi turėjome tam tikras paruošiamąsias grandis aukštesniosiose mokyklose – Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje, kurioje buvo tam tikras skyrius, regis, pedagogikos, susijęs su etninės kultūros dalykais. Moksleiviai tame skyriuje gaudavo pakankamai daug žinių apie etninę kultūrą ir etnologiją, gebėdavo pagroti kai kuriais instrumentais. Kurį laiką ten dirbo ir visą šią sistemą globojo Milda Ričkutė, dabar – Vilniaus etninės kultūros centro direktorė. Iš Telšių pas mus mokėsi labai stiprių ir motyvuotų studenčių – dabar jau žinomų etnomuzikologių (tai Loreta Dargužienė, Klaipėdos m. savivaldybės Etnokultūros centro direktorės pavaduotoja kultūrinei veiklai, Lijana Šarkaitė-Viluma, folkloro ansamblio „Laukis“ vadovė, jungtinės (LLTI, LMTA, VU) Etnologijos doktorantūros doktorantė, Jurgita Zvonkutė, Vienos muzikos ir teatro universiteto Folkloro ir etnomuzikologijos instituto doktorantė).
Dar vienas lizdas buvo Rokiškio kolegijoje, bet daugiausia pas mus ateidavo iš Vilniaus kolegijos (buvusios Vilniaus kultūros mokyklos), kur buvo labai stiprus pedagogikos skyrius su folkloro ansamblio vadovo specializacija. Tame skyriuje 9-ame dešimtmetyje dėstė tuomet jauni entuziastingi pedagogai – daugeliui žinomi etnomuzikologai, folkloro puoselėtojai, kultūrininkai Vytautas Musteikis, Skirmantė Valiulytė, Rytis Ambrazevičius, Eugenija Venskauskaitė (a. a.), Audronė Vakarinienė, Birutė Vilkauskienė (a. a.), vėliau – Dalia Vaicenavičienė ir kt. Man kasmet tekdavo dalyvauti kolegijos folkloro ansamblio vadovo specializacijos valstybinių egzaminų komisijoje, taigi pažinojau visus baigiančiuosius, matydavau jų pasirengimo lygį. Kalbu apie sistemą, kurios tam tikrose grandyse buvo rengiami būsimieji mūsų studentai. Tačiau pastaruoju metu iš viso to nieko neliko – visos grandys nukirstos.
Dabar pas mus ateina jaunimas, kuris dažniausiai kažkokiu būdu vaikystėje būna susidūręs su folkloru, kai kurie jų yra folkloro ansamblių dalyviai ar net vadovai. Labai smagu, kad jau kuris laikas pas mus stoja vaikai tų žmonių, kurie kažkada buvo folkloro sąjūdžio dalyviai, t. y. mūsų beveik bendraamžiai, kartais ir pažįstami. Taigi mes žinome, kad jų vaikai yra augę ypatingoje terpėje, girdėję tradicinę muziką, dalyvavę daugelyje švenčių, tarp jų ir neformalių, ir folkloro festivaliuose, ir t. t.
Kadangi, kaip jau minėjau, paruošiamųjų grandžių nėra (o vidurinėse mokyklose bei gimnazijose žinios apie etninę muziką labai menkos), tam tikra dalis jaunų žmonių „atranda“ folklorą patys, per draugus, kai kurie susidomi, pabuvę kokiuose nors festivaliuose, pavyzdžiui, „Mėnuo juodaragis“ ir pan. Tokie jauni žmonės paprastai būna pilni entuziazmo ir noro studijuoti, tačiau jiems neretai pritrūksta specialaus muzikinio pasirengimo, net elementarių žinių.
Tiesa, jau tarp studijuojančių Akademijoje studentų atsiranda ir tokių, kurie groja tam tikru instrumentu, tačiau galbūt nemato savęs kaip iškilių muzikantų, grosiančių kokiame nors kvartete, orkestre ar kaip solistai. O gal jų pilnai netenkina studijų programa, kurioje daug kas kartojama iš muzikos mokyklos programos (žinoma, daug giliau)? Jaunus žmones dabar pasiekia labai daug įvairios informacijos, galima išgirsti įspūdingų įrašų yra ir iš Afrikos, ir iš Australijos, ir iš Okeanijos, ir iš kitur. Jie nebeįsitenka į „klasikinės“ muzikos rėmus, pradeda domėtis kitomis kultūromis, Juos domina platusis pasaulis. Jie pradeda galvoti: jei negrosiu instrumentu, tai kuo galėčiau užsiimti… gal eksperimentuoti, kurti, jungti įvairių kultūrų muziką ir pan. Taip vis daugiau studentų pasirenka lankyti etnomuzikologijos paskaitas (ypač populiarus dalykas tarp kitų specalybių studentų yra doc. Evaldo Vyčino dėstomas kursas „Muzikinės ne Europos kultūros“).
Dalis mūsų katedros studentų ateina jau tvirtai žinodami, kad studijuodami etnomuzikologiją gaus stiprius tradicinės muzikos pagrindus, susipažins su kitų tautų etnine muzika, jos kultūriniais ir kitais kontekstais. Kiti – nežinodami, kur jiems pasidėti, nors ir turi gerą muzikinį pasirengimą, galbūt iš smalsumo, treti – ieškodami kažkokių naujų kelių saviraiškai ir pan.
Skirtingi tie keliai. Nepasakyčiau, kad lengvi. Nepasakyčiau, kad ir mums būtų paprasta. Kitoms katedroms užtenka peržiūrėti muzikos, meno mokyklas baigiančiųjų sąrašus arba susisiekti su tų mokyklų vadovybe, ir jos jau žino, kiek moksleivių iš kokių mokyklų rengiasi stoti į akademiją.
Pas mus gi viskas vyksta kaip senovėje – žmogiško bendravimo pagrindu: per pažįstamus, per draugus, per socialinius tinklus.
– Taigi stojant į etnomuzikologo specialybę nebūtina būti baigus M. K. Čiurlionio meno mokyklą…
– Ne, nebūtina. Tačiau pageidautina, kad studentas būtų baigęs bent jau muzikos mokyklą. Stojantysis mokykloje turi išlaikyti valstybinį muzikologijos egzaminą, kuris yra pakankamai sudėtingas. Anksčiau laikydavo pas mus (Akademijoje), o dabar padaryta taip, kad laikytų mokykloje. Galima laikyti M. K. Čiurlionio meno mokykloje, Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje, pasirinktinai. Vaikams iš rajonų yra galimybė šį egzaminą išlaikyti didesniuose miestuose. Bet žinoti, kad stosi mokytis etnomuzikologo specialybės, reikia iš anksto. Ne gegužės mėnesį reikia apsispręsti… Na, tokiu atveju užskaitomas mokyklinio muzikos egzamino vertinimas, jei stojantysis tokį egzaminą laikė, bet tas balas duoda žymiai mažiau svertinio koeficiento. Geriau jau išlaikyti muzikologijos egzaminą, kuris daugelį gąsdina, mažiausiu balu, negu turėti muzikos dešimtuką.
Žodžiu, neužtenka motyvacijos, domėjimosi, reikia ir tam tikro pasirengimo. Jei visai neišmanysi muzikos dalykų…, na, mūsų dalykų gal ir galėtų mokytis, bet juk yra akademijoje visokiausių privalomų disciplinų, tokių kaip muzikos kalba, muzikos istorija, kurioms būdinga specifinė terminija, o jie visai nesigaudytų ir jaustųsi nevisaverčiai. Žadantiesiems stoti, bet stokojantiems muzikinio pasirengimo jaunuoliams mes rengiame konsultacijas, ir privačiai jie mokosi, ruošiasi, išlaiko minėtąjį muzikologijos egzaminą ir įstoja. Mano nuomone, svarbiausia yra motyvacija. Jei tikrai nori, tikrai, pabrėžiu, nori, gali ir savarankiškai pasiruošti, ir susirasti mokytoją, jei pačiam neišeina, į draugus kreiptis, mūsų konsultacijas lankyti – svarbiausia, kad tikrai norėtum.
– O kokiomis aplinkybėmis Jūs pati tapote etnomuzikologe?
– Niekada net tokios minties nebuvo! Dabar mokyklose reikalaujama iki 10-os klasės apsispręsti, pasirinkti kryptį, A ar B lygį… Aš M. K. Čiurlionio meno mokykloje rengiausi būti pianiste, bet nesėkmingai 8-oje klasėje važiuodama dviračiu prieš egzaminus pasitempiau ranką, ir šiaip jau šiek tiek turėjau scenos baimės, nebuvau ta, kuri visada puikiai sugroja, net geriau negu pamokose, – aš truputėlį įsitempdavau…
Kadangi kaip tik po 8-os klasės vyksta atsijojimas, man pasiūlė pereiti arba į chorvedybą, arba į muzikologiją – tuo metu buvo formuojama grupė, o kadangi man gerai sekėsi rašyti rašinius, rekomendavo man muzikologiją. Mokydamiesi muzikologijos, turėjome labai puikią dėstytoją Oną Narbutienę, kuri nuolat skatindavo rašyti straipsnelius, susitikinėti su garsiomis asmenybėmis, man teko imti interviu iš Raimundo Katiliaus… Gal aš ir būčiau tapusi viena iš muzikologių, tyrinėjančių galbūt lietuvių muziką ar kokius nors kitokius muzikos reiškinius, tačiau taip jau atsitiko, kad pas mus atvyko koncertuoti Marcinkonių etnografinis ansamblis. M. K. Čiurlionio meno mokykloje visada būdavo gera salė, pakankamai daug prijaučiančių folklorui mokytojų ir vykdavo daug gražių etninės muzikos renginių. Nuėjau aš ir į Marcinkonių ansamblio koncertą, kuris man labai patiko, o po kelių savaičių pasirodė vos ne ranka rašytas toks paprastas raštelis, kad kas nori išmokti liaudies dainų ir šokių, ateikite į etnografinį būrelį – pasirašė Kazimieras Kalibatas ir solfedžio mokytoja Rūta Naktinytė. Mokiausi jau paskutinėje klasėje, galvoju, – juk jau tuoj egzaminai, bet paskui pagalvojau, kad gal verta. Ir daug galvojau, – o jei ten vyks koks nors priėmimas, bus koks nors stojimas, tad reikia senų dainų išmokti… O mano a. a. tėvuko giminėje visada buvo labai dainuojama kaime susirinkus per Onines, bet jų repertuaras buvo romansai ir kitos vėlesnės dainos. Manau – ne, šitos netinka, reikia kažką seno išmokt. Namuose buvo visi penki Juškų tomai. Atsiverčiau aš vieną iš tų tomų, niūniavau įvairias dainas, radau man patinkančią melodiją ir pabandžiau tą visą ilgiausią tekstą susikrauti į galvą. Aišku, kad tuo metu man senoji daina buvo visiškai svetima. Atsimenu, kaip aš kankinausi besimokydama atmintinai tą tekstą. Labai sunkiai sekėsi, nes aš tuomet dar nežinojau jokių liaudies dainų tekstų kanonų – daugmaž „bernelis dobilėlis“, „mergelė lelijėlė“, epitetų, kurie kartojasi iš dainos į dainą. Sunku man buvo, o kai nuėjau, pasirodė, kad nieko ten nereikėjo dainuoti. Kažką kartu pabandėm, tiesa, buvo Austė Bareikytė (dabar – etnomuzikologė Austė Nakienė) su savo broliu ir seseria atėję, jie truputėlį lankė Mokslų Akademijos ansamblį, jų mama ten dainavo, tai visi trys Bareikiai sudainavo kažkokią dainą, o kokią – nebeatsimenu… Taip jau susiklostė, kad pasilikau aš tame ansamblyje, labai man patiko, ir metų pabaigoje manęs Ona Narbutienė klausia: lankai ansamblį, mėgsti dainuoti, gal kartais norėtum stoti į folkloro specializaciją… O aš klausiu: kas tai yra? Na, sako, nueik į (tuometinę) konservatoriją, susirasi tokią Laimą Burkšaitienę ir pakalbėk su ja, išsiklausinėk. Taip ir padariau, nuėjau. Ir tėvai susirūpino – sako, tu viską išsiklausinėk, kokios perspektyvos ir t. t. Nuėjau, pakalbėjome, bet didelio užsidegimo dar nebuvo. Bet stojau ir įstojau, ir kuo toliau, tuo labiau man patiko. Pirmame kurse viso labo buvo tik viena etninės kultūros disciplina, dėstoma Laimos Burkšaitienės, visoms specializacijoms, – liaudies kūryba. Mokėmės mes kažkiek dainų, ir teorinės dalies, na ir metų pabaigoje manęs klausia: nuo kitų metų jau reikia rinktis specialybę, kokią temą norėtum pasirinkti? Nežinau aš, nieko nepatyrusi, tik gūžčioju pečiais… Sako: o apie sutartines nenorėtumei rašyti? Aš ir sakau: taigi jau yra trys tomai Slaviūno – storiausios knygos… O man ir sako: o tu pabandyk, ten yra daug neatsakytų klausimų…
O dar prieš tai paklausė, ar nenorėčiau pagiedoti sutartinių su Vilniaus universiteto grupe, būsimaisiais „ratiliokais“. Toje grupėje buvo Daiva Čepaitytė, Lionė Gudelienė ir dar kelios dainininkės. D. Čepaitytė susirgo, ir jiems paprasčiausiai truko žmogaus. Jos rengėsi koncertui, kurio metu L. Burkšaitienė turėjo pasakoti apie sutartinių muziką, o archeologė Rimutė Rimantienė apie tekstų semantiką. Atsimenu – įdomių įžvalgų būta. Vakaras vyko Meno darbuotojų rūmuose. Apie jį nuvilnijo daug gerų atsiliepimų. Po kiek laiko kaip tik atvažiavo Marija Gimbutienė. Kadangi mes buvome parengusios pluoštą sutartinių, tad mūsų tą grupelę pakvietė į Vilniaus universiteto Teatro salę, kur mes specialiai M. Gimbutienei ir dar porai žmonių visą sutartinių programėlę pagiedojome. Prisimenu, M. Gimbutienė paspaudė mums visoms rankas ir svariai pasakė, jog tai ir yra senosios Europos muzika, kurią mes turime puoselėti, gaivinti ir t. t. Tuo metu aš nelabai aiškiai suvokiau to reikšmingumo, bet vėliau supratau, jog tai buvo savotiškas ir labai svarbus palaiminimas.
Grįžtu prie sutartinių temos. Kaip šiandien atsimenu – pasiėmiau tokį sąsiuvinį už dvi kapeikas, pradėjau konspektuotis – ką Slaviūnas sako, kas man įdomu… Aišku, tai buvo žalio, visai nepatyrusio žmogaus konspektas, iš pat pradžių be jokių mano įžvalgų, nebent būčiau pastebėjusi, kas man neaišku buvo. Na, bet palaimino man tą temą. Iš visų muzikologų buvau viena folkloro specializacijos. Po pirmo kurso visi gaudavo atskirą savo specialybės dėstytoją ir visus likusius ketverius metus gilindavosi į savo temą. Taip ir atsitiko, kad paskiau aš jau stačia galva pasinėriau į savo temą.
Aišku, neužteko man pusės metų to liaudies kūrybos kurso, apėmė alkis, troškimas kuo daugiau sužinoti. Padėjo aplinka – čia ir draugai, ir Vytautas Musteikis, jo draugai, keliaudavome po piliakalnius, kad pažintume Lietuvą, jos istoriją. Sužinoję apie konferenciją, ar istorikų, ar archeologų, kaip išprotėję visur lėkdavome… Prisimenu, kiek aš prisiklausius ir Edvardo Gudavičiaus, kuris tada dar nebuvo žymus istorikas, ir Romo Batūros diskusijų apie Mindaugo Lietuvą. Žinoma, mums viskas buvo perdaug sudėtinga, bet to labai truko, gaudėm kiekvieną žodį. O didžiausias mano to meto laimėjimas – patekimas į Marijos Gimbutienės porą paskaitų. Paskaitos vyko Vilniaus universitete, prisimenu, kaip stovėjome eilėje laukdami, kol uždės ant rankos tokį antspaudą, kad galėtume įeiti, bet iki salės durų prisigrūsti buvo sunkoka – vis dėlto mačiau tas skaidres, apie kurias ji, prisimenu, sakė: su didelėm krūtim ir iškiliais užpakaliukais… Didžiulis skirtumas tarp ano meto ir dabarties. Dabar jaunimui yra labai daug „suvirškintų“, adaptuotų knygų, visokių priemonių, ir mokytojai vis dar skundžiasi, kad mažai, dar reikia. Tuo metu viską norėjai pats gauti ir kuo daugiau gauti. Tai traukė, susidarydavo bendraminčių ratas. Ar knyga kokia pasirodė, Donato Saukos apie tautosaką, prisimenu – lekiam visi į knygynus klausti, kur tą knygą gauti… Tai buvo 1980–1985, mano studijų metai.
Kai aš įstojau pas L. Burkšaitienę, man Kazimieras Kalibatas pasakė: viskas, aš išeinu, tave palieku. Aš iš siaubo susiėmiau už galvos. Sakau: kaipgi aš, būdama antrame kurse, vadovausiu ir tiems, kurie mano bendraamžiai. Aišku, mūsų tas ansamblis buvo labai neformalus, visi draugai, visi bičiuliai, tuo labiau turėjau tapti autoritetu, kad manęs klausytų, kad suvaldyčiau. Paskui atsirado kelios grupės: vyresniųjų ir jaunesniųjų, po kelerių metų nauji „mažiukai“ jau į mane ir „Jūs“ pradėjo kreiptis… Vis didėjo amžiaus skirtumas tarp manęs ir jų.
Viskas vyko vienu metu. Kai pradėjau studijuoti Z. Slaviūno sutartinių medžiagą, man pasidarė labai smalsu ir įkūriau atskirą grupelę sutartinėms giedoti. Man kilo daug neaiškumų, tada pradėjau eiti į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Ten įsiprašiau, kad įleistų į rankraščių fondą. Atsimenu, direktorius iš manęs juokėsi: jei tu kurso darbui nori į archyvą eiti, tai ką paskui – bakalauro darbui į mėnulį skrisi? Vis dėlto įleido. Radau įdomių dalykų ir prisirašiau įvairiausių pastabų. Man labai rūpėjo tuos dalykus išbandyti praktiškai. Dėl to „čiurlioniukuose“ ir susidarė pirmoji sutartinių grupelė: Austė Bareikytė-Nakienė, dabar etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė, Aušra Žičkienė, tuo metu Navasaitytė, irgi etnomuzikologijos daktarė, Eglė Burkšaitytė, L. Burkšaitienės duktė, ir epizodiškai – Audronė Vakarinienė, tik ji paskui į Kauną išvažiavo, ir dar tokia Irena Budrytė, kuri ilgai neužsibuvo. Tiesa, dar buvo Ingrida Karbauskaitė, vienintelė dailininkė tarp mūsų, turėjusi muzikinį išsilavinimą, buvo lankiusi B. Dvariono meno mokyklą. Taigi mūsų tokia „keturiulė“ (A. Bareikytė, A. Navasaitytė, I. Karbauskaitė ir aš) gyvavo ilgą laiką. Įrašėm tada nedidelę plokštelę „Sutartinės“.
Nuo to laiko supratau, kad vien teorija nieko nelemia. Daug dalykų turi patikrinti ir patvirtinti praktiškai.
– Bet juk tai idealus atvejis!
– Taip, bet ne visi tai supranta. Viena žymiausių folkloro tyrinėtojų Genovaitė Četkauskaitė ketvirtame kurse bandė mane įtikinti: tu gabi, galėtum būti gera teoretikė, gera mokslininkė, mesk tuos ansamblius, jie tik laiką iš tavęs atima, energiją. Žodžiu, labai rimtai apie tai šnekėjo. Atsakiau, kad be to negaliu, kad aš kitaip manau. Taip ir likau dvilypė, ir manau, kad tai – mano stiprioji pusė.
Mano gyvenimas klostėsi kaip rožėmis klotas. Daug laimingų atsitiktinumų, daug žmonių, kurie man padarė įtaką, arba tokių žmonių, kurių padarytą įtaką suvokiau tik vėliau.
Kai mokiausi jau vyresniuosiuose kursuose, L. Burkšaitienė važiavo į tuometinį Leningradą skaityti pranešimo, mes ją lydėjome, nes turėjome pagiedoti keletą sutartinių, kad pavaizduotume jos pranešimo teiginius. Tada ir susipažinome su Izalijumi Zemcovskiu (Izalij Zemcovskij), vienu žymiausių ne tik buvusios Sovietų sąjungos, bet ir pasaulio etnomuzikologų.
Man baigus studijas, L. Burkšaitienė klausia, ar nenorėčiau toliau studijuoti. Aš apie tai nebuvau galvojusi, man norėjosi praktinės, koncertinės veiklos. Dar tada sprendė, pas ką man būtų geriau važiuoti: ar į Ukrainą pas Sofiją Gricą, struktūralistę, ar pas Zemcovskį, labai plataus mąstymo, gebantį aprėpti ir interpretuoti įvairias pasaulio tradicijas. Parašėme jam laišką, jis pakvietė atvažiuoti pasikalbėti… Taip, dar nesusivokus, kad aš jau baigiau, prasidėjo mano kitas tarpsnis. Tiesa, aš jau dirbau tuomet – tuometinėje Muzikinio folkloro laboratorijoje, bet praėjo vos metai, ir įstojau į aspirantūrą. Nenorėjau ten būti, traukė mane į Lietuvą, prie dainavimo, prie čiurlioniukų, prie sutartinių, prie „visiukų“. Išbūdavau aš ten ilgiausiai po mėnesį, nei kultūros vertybės – Ermitažas ir visos kitos galimybės – manęs ten ilgiau neišlaikydavo. Labai dažnai važiuodavau traukiniu „Berlin – Leningrad“ namo.
Ir dar vienas lemtingas dalykas mano gyvenime: tuometinė laboratorijos vedėja atsisakė vedėjauti, ir man skambina prorektorius Juozas Antanavičius ir klausia, ar nesutikčiau dirbti vedėja. Sakau: aš gi aspirantūroje. Tai jis sako: kadangi nėra kam, mes parašom raštą, kad tave pervestų į neakivaizdinį. Berods 1987 metais aš perėjau į neakivaizdinę aspirantūrą ir pradėjau vedėjauti. Buvo sunku, nes buvau jauniausia už visas, perimti tas tradicijas, vadovauti visoms ekspedicijoms… tikrai buvo sunkus laikotarpis. Bet į Leningradą važinėdavau žymiai rečiau – tik atsiskaityti ir į kai kurias paskaitas. Bet pačios disertacijos aš tada taip ir neapsigyniau. Aš baigiau visus mokslus ir grįžau į Lietuvą. Disertaciją parašiau gyvendama Lietuvoje 1993 metais, kai jau turėjau du vaikučius, dukrai buvo vos vieneri metukai. Būčiau gal ir neparašiusi aš disertacijos, bet išėjo naujas įstatymas: jeigu neapsiginu tais metais, anuliuojami visi egzaminai.
Man labai padėjo mama. Ji prižiūrėdavo dar mažą Miglę, o aš kaip į kokią tremtį – pasiimdavau termosiuką, sumuštinių ir kokioms penkioms valandoms išeidavau į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, susirasdavau laisvą klasę ir dirbdavau. Taip kasdien. Tai buvo didžiulės valios pastangos, ypač mamos.
– O kas buvo Jūsų tėvai?
– Mano mama – kaulų chirurgė, labai valinga, labai stipri ir dvasiškai, ir fiziškai. Negaliu atsižavėti savo mama. Matyt, kai kurias savybes iš jos paveldėjau. Tokios dvasios stiprybės reta. Daug kentėjusi – mano senelis buvo sušaudytas Salake rusų, šiems besitraukiant per pačias Kūčias. Mama, jos brolis, mano dėdė, ir močiutė buvo uždaryti į daboklę. Kadangi mano močiutė buvo baigusi mokslus Peterburge, neblogai mokėjo rusiškai, tai šiaip ne taip įkalbino kažkokį karininką, kad paleistų juos. Jie nakčia išbėgo be rūbų, be nieko, paliko ten visus turtus, iš pradžių slapstėsi pas gimines ir t. t., o paskui buvo visokiausių problemų stojant į aukštąsias mokyklas… Ilgą laiką buvo neaišku, kur mano senelio kūnas palaidotas. Buvo manoma, kad Zarasų miške, tėvai ten jau ir gėlių buvo pasodinę, bet paskui visai atsitiktinai išaiškėjo, kad jis nužudytas (sušaudytas) Tuskulėnuose, ir dabar kolumbariume yra jo dėžutė su kaulais – atrado bendroje krūvoje, neaišku, kieno, tada darė tyrimus, identifikavo…
O mano tėvukas buvo chorvedys. Turėjo daug chorų, pradėjo Raseiniuose, vėliau Vilniaus rajone, o paskui dirbo Vilniaus kultūros mokykloje. Mama buvo iš inteligentų šeimos, o tėtis – tikras kaimietis nuo Panevėžio iš Uliūnų. Folkloro pajauta ateina būtent iš tėvuko giminės. Jo giminė buvo stipri – šeimoje augo dešimt vaikų, bet man augant buvo tik šeši likę. Močiutė buvo Ona, ir buvo tokia tradicija per Onines suvažiuoti visai giminei ir visiems pusbroliams, pusseserėms. Susirinkdavo pilnas kiemas giminių. Tai jie kaip atsisėsdavo, su nedidelėmis pertraukomis, užkandžiavimu, dainuodavo iki ryto. Šitai aš labai gerai atsimenu. Mus vaikus nuvarydavo miegoti į klėtį ar pas kaimynus ant šieno, o mes tą dainavimą girdim ir girdim, girdim ir girdim. Baigdavo gal kokią penktą valandą ryto. Kai buvom jau vyresni, mūsų jau nenuvarydavo – sėdim už stalo, visi dainuoja, o bobutė mano amžiną atilsį jau knapsi, knapsi… užsimerkia… Tai kuris nors iš tų vaikų: jau, mama, eik miegot… Oi, ne, sako, dainuokit dainuokit, man dar roda pabūt… Kad ir sunku jau jai būdavo, vis tiek dalyvaudavo.
Dainingumas ir bendravimas per dainą man išliko iš tėvo giminės, iš tos pusės, labai stiprus. Jei yra gera kompanija arba bent keli žmonės, kurie nori dainuoti, tai aš lygiai taip pat iki ryto galiu „ištempti“.
Tai va, tėvukas, nežiūrint to „chorvediškumo“, turėjo giluminį folkloro pajautimą. Iš pradžių jaučiau priešpriešą – ką jie dainuoja! Mat aš jau „specialistė“, jau žinau, kas vertinga! Vertinga tai, kas sena! Bet kai prasidėjo Sausio įvykiai, tėvukas eidavo prie tų laužų, ir tada tarsi iš nieko susiformavo jo folkloro ansamblis „Kadagys“, kuris formaliai priklausė Tėvynės sąjungai. Dalyvavo jie ir festivalyje „Skamba skamba kankliai“, koncertuodavo ir Baltarusijoje, Lenkijoje. Aš juos ir konsultuodavau, ir pykdavomės kartais dėl to tarsi perdėm liaudiško dainavimo – tėvukas taip bandė „išmušti“ chorinio dainavimo „liekanas“ (ansamblyje buvo gana daug žmonių iš chorų, tokiais pastatytais balsais, ir mano mama turėjo gražų chorinį balsą, buvo dainavusi Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto akademiniame chore). Tai man tekdavo labai delikačiai jiems paaiškinti, kad nereikia perdėtai „folkloriškai“ dainuoti. Kartais ir susipykdavome. Tėvukas mamai (man girdint) vis sakydavo: tu ne taip dainuoji, dainuok folkloriškai… ir pradėdavo rodyti… Ir tai atrodydavo dar liūdniau, tikra liaudies dainos parodija gaudavosi… Tai va – tokios patirtys.
– Jūsų gyvenimo „arkliukas“ ir aistra – daugiabalsis dainavimas. Kokias pagrindines išvadas darote iš gausių savo tyrinėjimų?
– Klausimas be galo sudėtingas. Galbūt daugelis mane tapatina su sutartinėmis, bet aš jau sakiau, kad apskritai labai mėgstu dainuoti, ir bet ką dainuoti, kad tik būtų gera kompanija, man labai patiko dalyvauti ir Šarūno Nako šiuolaikinės muzikos ansamblyje (žinoma, tai buvo visai kitokia – nauja, labai įdomi patirtis, kartais reikalaujanti labai daug pastangų, norint suvokti modernią muzikos kalbą, įvaldyti savitą balso raišką, pavyzdžiui, Broniaus Kutavičiaus oratorijose), turbūt galėčiau ir chore dainuoti, bet aišku, kad sutartinės yra tarytum karma. Kai L. Burkšaitienė padovanojo man storą Z. Slaviūno knygą rusų kalba su palinkėjimais įminti dar neįmintas mįsles, tai aš vis jas ir menu, ir nežinau, ar kada įminsiu, nes kaimuose tai – seniai išnykęs reiškinys. Jis ne vieną kartą atkurtas.
– Kaip tai ne vieną kartą?
– Taip, ne vieną kartą. Pati tai suvokiau ne per seniausiai. Daug kam atrodė, kad sutartinės dar gyvavo pakankamai neblogai iki karo, maždaug iki 1935–1937 metų, iš kurių yra išlikę autentiški įrašai fonografo plokštelėse. Bet kai pasigilini, pasirodo, kad jau tuo metu Slaviūnas buvo surinkęs paskutines grupeles, į kurias kartais, jei nebūdavo moters, pakviesdavo ir vyrą, kaip antai Biržuose Petrą Lapienę, kad jis vieną iš partijų pagiedotų. Man ir toliau užsiimant įvairiausiais tyrinėjimais paaiškėjo, kad jau 3-iajame dešimtmetyje viskas buvo beveik išnykę, ruseno paskutinės žiežirbos, ir jau to meto inteligentija, turiu galvoje Glemžų šeimą, Oną Glemžienę ir jos dukras, ėmėsi burtis ir tuomet rekonstravo ir nuometo dėvėjimą, ir ryšėjimo būdus, ir sutartines, nuo to prasidėjo ir „Kupiškėnų vestuvės“, ir t. t. Tradicija nutrūko XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tik šviesuolių iniciatyva sutartinių gyvavimas dar kuriam laikui buvo pratęstas. Jau reikėjo akstino, kad kas pažadintų tą tradiciją. Pavyzdžiui, Adolfas Sabaliauskas atsivežė į Svilių kaimą garsųjį suomių folkloro tyrinėtoją Augustą Robertą Niemį, kuris tuo metu ieškojo ypatingos archaikos, kad galėtų lyginti įvairius baltų ir finougrų kalbinius ryšius. Taigi Svilių kaime specialiai Niemiui buvo surengtas pasirodymas, kurio metu ir ragais pūtė, ir skudučiais skudučiavo, ir kankliavo penkiastygėmis kanklėmis, ir giedotojos pasirodė. Vadinasi, dar buvo iš ko surinkti. 1935–1937 metais buvo įrašytos paskutinės grupės, o vien Ukmergės apylinkėse dar atrastos trys skirtingos grupės. Kitur jau buvo nunykę, kitur jau buvo mažiau. Žodžiu, dar buvo sutartinių giedotojų grupių, bet tuo metu jau buvo nebegražu, jau žmonės išjuokdavo – ne kartą užrašyti tokie komentarai: „O, jau bobelas pradėja kaip vištos kudakuot…“; „Jau vėl, jau suėjo – pradės kaip vištos kuduot…“ Pasidarė nebesuvokiamas dviejų skirtingų melodijų ir dviejų skirtingų tekstų derinys – neaišku, nei ką viena sako, nei ką kita… Netgi tekstuose, refrene, pavyzdžiui, vietoje lingorito tatato atsiranda refrenas kudi kudi kudi ka ka. Jau elementariai imituojamos tarsi vištos.
Taigi mūsų įžvalgos ir tyrinėjimai kartais esti tik iš dalies objektyvūs.
Taigi dėl tų tyrimų. Išties, palyginti, turime labai mažai rašytinių šaltinių. Manoma, kad sutartinės arba į jas panašūs reiškiniai galbūt pirmą kartą paminėti XVI amžiuje M. Strijkovskio „Kronikoje“. Bet ten tik tokios užuomazgos, kad kiekvieną užuominą gali traktuoti kaip tikrą sutartinių paminėjimą, bet tuojau pat gali jį ir paneigti. Tarkim, yra pasakymas, kad per Žiemininko šventę žmonės, ar moterys, sustojusios glaudžiai, burna prieš burną dainuodavo. Aišku, Z. Slaviūnas tokį dainavimą pastebėjo įrašinėdamas senąsias giedotojas, mes irgi sustojam glaudžiai ir tarsi giedam burna į burną, bet taip gali būti giedamos, ar dainuojamos, ir kitos apeiginės dainos arba šiaip siekiant glaudaus susiklausymo. Žodžiu, tą patį argumentą gali priimti, bet gali ir atmesti. Nėra jokių kitų paliudijimų.
Kitoje vietoje rašoma, kad sutinkant grįžtantį kunigaikštį Algirdą ir kitus po mūšio buvo dainuojama lado lado dar kažką šaukiant. Keletas folklorininkų darė prielaidą, kad tas lado lado yra iš sutartinių, nes sutartinėse irgi esama tokių artimų minėtajam refrenų kaip laduto, ladoto, ir dar tas lado asocijuojasi su plojimu. Gali tai priimti kaip argumentą, kad iš tiesų buvo giedamos sutartinės, bet gali ir atmesti, nes slavų kalendorinėse dainose irgi labai populiarus refrenas lado. Bet tai tik nuobiros, iš kurių sunku atkurti buvusios (sutartinių?) tradicijos vaizdą.
Yra daug požymių, kad sutartinės, bent jau pradiniame savo gyvavimo tarpsnyje, buvo sakralus menas. Jų labai griežta struktūra, forma, yra daug garsažodžių, kurių prasmės nebegalime atkurti. Kad tie garsažodžiai neatsitiktiniai, galime pasakyti iš lyginimų su kitomis tautomis. Na ne veltui kai kurie žodžiai yra kartojami kaip mantros daug kartų. Jau vien tas kartojimas sukuria tam tikrą buriančią, kerinčią, įtraukiančią būseną. Žodžiu, kai sudedi į viena daug tokių požymių, tada tokias įžvalgas gali ir daryti.
Kita vertus, labai svarbu pačių giedotojų funkcijų išlikę pavadinimai. Ta, kuri gieda tekstą, vadinama rinkėja. Ji tarsi renka, čia pat vietoj kuria, arba iš kažkokios visumos atrenka, parenka. Tos, kurios gieda refreną, ta prasme nekintantį tekstą, tos vadinamos patarėjomis, pritarėjomis ir kitaip. Taigi jau vien kai giliau paanalizuoji šitų pavadinimų semantiką, išaiškėja, kad pradedančioji, kuri gali naujai kurti, perkurti, interpretuoti tekstą, yra apeigų vedėja. Tekstą atkartojančios giedotojos taip pat labai svarbios, bet jos tik patvirtina, papildo mintį.
Nieko daug neišrasčiau, jei nežinočiau daugybės pasaulio kontekstų. Tai yra universalus dainavimo būdas, universalus teksto paskirstymas į kuriamą tekstą ir kartojamą tekstą. Afrikoje ir dabar vienas vedėjas padainuoja frazę, o kiti atkartoja. Tas pat ir roko muzikoje, ir bažnytinėje muzikoje (kunigo rečitacija, bendruomenės atkartojimas). Turint visa tai galvoje ir gilinantis į pačių pavadinimų prasmę kalbiniu aspektu įsitikinimas dėl sutartinių kaip sakralaus meno tvirtėja. Galima pasilyginti ir su latviais. Nors jie tokių giesmių kaip sutartinės neturi, tačiau jų dainų vedėjos taip pat vadinamos rinkėjomis, parinkėjomis, sakytojomis, rokuotojomis ir panašiai. Visa tai krypsta į maginę, užkalbėjimo pusę – žodžiautoja, baravedė, rokuotoja (išrokuoti, iškalbėti, išpranašauti). Taigi, kai visa tai suimi į visumą, ir gali atsargiai daryti prielaidą, kad iš tiesų kažkada galėjo būti ne visos didžiulės kaimo bendruomenės, o kažkokios elitinės grupės dainavimas ar kūryba. Tokią prielaidą darau dar ir dėl to, kad apskritai daugelyje kultūrų yra išskirtiniai asmenys, pašvęstieji. Galbūt vėliau tą tradicinę muziką atlieka ir visa bendruomenė, bet slaptąjį jos kodą, gelmines žinias turi tik pašvęstieji.
Taigi, pagal įtaigą, stiprumą ir nepaprastai darnią formą, ypač instrumentinių sutartinių, kuriomis žavisi visi muzikologai, braižo netgi įvairius brėžinius, kaip tarpusavyje garsai dera, kokie susidaro veidrodiniai atspindžiai ir kt., žodžiu, randa fantastiškų dalykų, sutartinės visiškai prilygsta šiuolaikinei muzikai, kuri dažnai kuriama galvoje konstruojant labai griežtas matematines sistemas. Tai rodo, kad sutartinės – ypatingų žmonių kūryba.
– Ne maldos?
– Be abejo! Negi šiaip sau? Kuo į ankstesnius laikus keliamės, tuo pasaulis sakralesnis. Pramoginės, ar muzikos sau lyg ir nebuvo. Viskas buvo sąlygota – turėjo savo vietą, savo laiką, savo griežtą funkciją, viskas buvo labai reglamentuota ir nukreipta kažkam tai. Man net nekyla abejonių, kad sutartinių kilmė yra ritualinė, maginė, galbūt jas galima laikyti ir maldomis vienai ar kitai dievybei. Bet dar kartą sakau, tai yra prielaidos, konkrečiau, matyt, neįrodomos. Regis, ir Gintaras Beresnevičius yra sakęs, kad XXI amžius yra ne naujų tyrimų, o naujų interpretacijų ir reinterpretacijų amžius.
– Pasikartokime. Tai kiek gi kartų buvo gaivintos sutartinės?
– Pirmasis gaivinimas paprastai yra pamirštamas… Aš pati apie tai tik neseniai parašiau straipsnį „Lietuvos muzikologijai“. Tai vyko dar prieškariu, kai buvo pastebėta, kad ir papročiai, ir dainos nyksta. Apie tai mes jau kalbėjome. Antru gaivinimu laikyčiau Povilo Mataičio 1968 metų spektaklį, kurio visa programa buvo pagrįsta sutartinėmis (nors būta ir mažesnių bandymų – kūrėsi būreliai, Veronika Povilionienė padainuodavo) . Tas spektaklis buvo reiškinys, kurį pastebėjo visuomenė, jis buvo aptartas spaudoje, apie jį labai gerai atsiliepė Jadvyga Čiurlionytė… Ir tada J. Čiurlionytė, iki tol kalbėjusi apie sutartinių nykimą (1938 metais ji taip sakė: sutartinės yra visiškai savitas fenomenas, kuriuo jauni žmonės nesidomi ir kuriam mūsų laikmety lemta žūti), po to Mataičio koncerto parašė: … sutartinės, apsirėdžiusios nauju rūbu, sužibo naujomis spalvomis ir t. t. Labai teigiamai įvertino. Mataičio inspiruotas atgimimas buvo netgi dažniau minimas, negu tas ankstyvesnis, kurį vėliau man pavyko „atkapstyti“… Man buvo keista, kodėl kai kuriuose archyviniuose įrašuose jaučiamas labai archajiškas artikuliavimas, o kitos grupės dainuoja palyginti labai aukštais vokalizuotais balsais. Kai pradėjau domėtis, kodėl taip yra, ir atsekiau, kad buvo autentiškai tradiciją perėmusių grupių, ir buvo inteligentų, jau išmokusių iš „mokytojų“ giedoti sutartines. Trečiasis gaivinimas ir sklaida susijęs su mano laikotarpio jaunimo veikla, kuri tęsiasi iki šiol, ir mūsų sutartinės yra įrašytos į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą.
– Kokie pasaulio tautų daugiabalsio dainavimo panašumai ir skirtumai?
– Dažnai žmonės sako (ir norėtų, kad taip būtų), kad mūsų sutartinės visiškai unikalios ir nieko panašaus kitose tautose nėra… Iš tiesų tai unikalu, bet pagal tam tikrus bruožus kaip tik turi gana daug panašumų pasaulyje. Tai keista. Mes visą laiką sakome: ooo, tie aštrūs sekundų sąskambiai, sutartinės lietuvių folklore yra išskirtinės, jų neturi nei dzūkai, nei aukštaičiai, nei žemaičiai, bet jų sekundinis daugiabalsiškumas yra būtent tas bruožas, kurio yra gana daug pasaulyje. Mūsų muzikinė kultūra pagrįsta tercijų harmonija, mums net mokykloje rodydavo, kaip negražu sekundinis disonansas… Ir kai suvoki visa tai, pagalvoji, kokio senumo turi būti muzikinė kultūra, kurioje būtent sekunda ir buvo pats gražumas! Sekunda buvo harmonija ir siekiamybė. Kaip turėjo žmogaus smegenys, visa estetika, jausena persiversti, kokia ilga turėjo būti raida. Man mįslė. Viena vertus, galima kalbėti apie genetinius, etnogenetinius dalykus. Daug sekundinio daugiabalsiškumo esama Balkanuose, t. y. bulgarų, serbų, iš dalies kroatų, juodkalniečių ir kitų muzikoje. Dažniausiai daugiabalsiškumas užsilikęs aukštai kalnuose, neprieinamose vietose. Mes žinome, kad dauguma tų tautų dabar yra slavai, tačiau tyrinėtojai pripažįsta, kad sekundinis daugiabalsiškumas yra iki slavų palikimas. Vadinasi, reikia kalbėti apie senąsias gentis – trakus, frygus, ilirus ir kitus. Tų tautų tyrinėtojai irgi negali iki galo atsakyti, kuriai iš minėtų senųjų kultūrų jų daugiabalsiškumas priklauso, nors yra nemažai įvairių tyrimų ir nuomonių. Turint galvoje baltų ryšius su Balkanais pėdsakus galima atsekti, netgi su ilirais, pagal kalbos, archeologinius duomenis, dar ir Gintaro kelias prisideda ir kt. Galėtų būti genetinis ryšys, juolab kad galima atrasti panašumų ir pietų Rusijos teritorijoje (Brianskas, Černigovas, Belgorodas, Kurskas, ten esama ir į mūsų skudučius panašių dūdelių, kurios vadinamos kuvikli, arba kugikli) –jų daugiabalsiškumas panašus, jame daug tirštumo. Belgorodo tradicijoje yra toks dainavimo būdas: tarpusavyje pinasi du skirtingi balsai, pagrįsti tercijų intervalais, ir jiems pinantis, tarp balsų susidaro aštrių sąskambių klasteriai. Netgi konstrukcijos panašios į mūsų sutartinių (tercijos, kuriomis pagrįsti skirtingi balsai, derinamos tarpusavyje sekundomis). O ten, kaip žinome, yra buvusios baltų teritorijos, randama ir baltiškų vandenvardžių, ir kt. Manau, kad etnogenetinis panašumas yra labai svarbu. Sekunda yra kaip to buvusio vientiso ploto žymė.
Tačiau yra ir visai tolimų kultūrų, pavyzdžiui, Indonezijoje, Floro saloje, kur netgi kartu dainuojama dviese, kaip mūsų dvejinės, arba trise, arba keturiese, tai gali būti arba vyrai, arba moterys. Netgi yra tokių refrenų kaip lele, lelemore ir dar kažkaip. Visai neaišku, iš kur.
Kažko panašaus esama ir Papua Naujojoje Gvinėjoje. Austrų muzikologas Geraldas Messneris (Gerald Florian Messner), kuris kažkada tuos dalykus tyrinėjo, atsivežė bulgarų įrašus į Papua Naująją Gvinėją ir atliko kokybinius tyrimus, kaip jie reaguos. Šie pripažino kaip savą muziką, tik sakė, kad ji esanti kitos genties… O Papua Naujosios Gvinėjos įrašus jis nugabeno bulgarams, ir šie taip pat nebuvo nustebinti, jiems tai nebuvo jokia egzotika. Tik sakė, kad kalbos nesupranta. Tai rodo, kad muzikinis mąstymas yra visiškai toks pat.
Dar įdomu, kad Afganistane, Nuristano provincijoje, senojoje religijoje būta tokių dalykų, bet juos užgožė naujos religijos, ir dabar toks dainavimas jau išnykęs. Vėlgi ta pati struktūra iš tercijų, kad susidarytų sekunda. Taip pat galima įžvelgti labai senų ryšių, juk čia pat Tibetas, nors Tibete tokio daugiabalsumo nėra, bet mūsų seni ryšiai galbūt galimi. Indijoje taip pat nėra panašaus daugiabalsumo, bet ten yra mantrų kartojimas. Daug mįslių.
Etnomuzikologija yra toks mokslas, kai turi labai daug išmanyti: muziką, kultūras, kalbinius dalykus. Jei nori iš tiesų ką atrasti, turi remtis bent penkiais pagalbiniais mokslais. Tai milžiniškos apimties informacija, ir ją suvaldyti – be galo sunku.
Daugelio sutartinių pagrindas – vadinamasis kanonas. Tai yra kai viena pradeda, kita įstoja nuo pusės melodijos, trečioji – vėl nuo pusės antrosios giedotojos melodijos. Z. Slaviūnas, tyrinėdamas, kurios iš sutartinių galėtų būti pirmesnės, kurios vėlyvesnės, nusprendė, kad kanoninės galbūt vėlyvesnės, nes kanonas yra kaip ir profesionalios muzikos forma, prisiminkime fugas, J. S. Bachą ir daugelį polifonistų, tarsi etalonas. Koncertuojant Lenkijoje, Vokietijoje, prie mūsų prieidavo reikalo (etninės muzikos) neišmanantys žmonės ir sakydavo: ooo, renesansas! Tokį įspūdį jiems darydavo sutartinės.
Ir netikėtai sužinau, kad bene visos seniausios Japonijos aborigenų ainų dainos yra pagrįstos kanonu. Dainuoti gali keturi, šeši žmonės, tik jų įstojimas tankesnis nei mūsų sutartinių (trejinių). Yra net specialus dainų pavadinimas upopo: ukouk reiškia „paimti, pagriebti vienam iš kito, perimti“, tai tam tikros „dainos sėdint“ (aplink ritualinio indo dangtį), žodžiu, nepaprasta archaika, ką sakyti apie pačius ainus. Jie – pirmieji Japonijos gyventojai, buvę apžėlę barzdomis, turėjo meškos auginimo ir žudymo kultą. Dainuojama ne bet kada, dažniausiai – susėdus ratu, ritmą mušant į ritualinės dėžės dangtį, o ta dėžė stovėdavo prie meškų sudžiautų kaukolių. Meška buvo jų totemas. Jie pagautą mažą meškiuką augindavo, maitindavo, laikydavo narve, o moterys jį žindydavusios kartu su savo kūdikiu (nors kiti tyrinėtojai neigia tai). Tai irgi savotiška mįslė, bet, kadangi jie tokie archajiniai, tai jų muzikinis palikimas (kanoninis dainavimas) patvirtina ir mūsų kanoninių sutartinių senumą.
– Kuo skiriasi liaudiškas dainavimas nuo klasikinio?
– Priklauso nuo laikmečio, kultūros. Mūsų dabarties muzikinė kultūra iš esmės pagrįsta europietiška klasika. Netgi šiuolaikinė muzika sunkiai „prasimuša“. Daugelis vokalistų dainuoja itališką muziką – vokalo „klasiką“, kartais šiuolaikiniai kompozitoriai net skundžiasi, kad nėra kam atlikti įmantrius sudėtingus šiuolaikinius kūrinius. Bent jau anksčiau ta problema buvo labai svarbi – ir Broniaus Kutavičiaus, ir Felikso Bajoro, ir kitų kompozitorių kūrinių daug kas negalėjo atlikti. Gal dabar situacija keičiasi. Vokalo mokykla remiasi tam tikru balso pastatymo mokymu. Juk žinoma, kad mokytojas gali labai gerai išmokyti „pastatyti“ balsą, bet gali ir sugadinti.
Normalus, prigimtinis liaudiškas dainavimas turėtų būti tarsi visai nekultivuotas, tai dainavimas neįdedant jokių specialių pastangų. Kita vertus, dabar, važinėdami po ekspedicijas, pastebime, kad patys kaimo žmonės jau yra tiek paveikti aplinkinės kultūros, kad dainuoja kitokiais balsais nei jų tėvai. Net šešiasdešimtmečiai, septyniasdešimtmečiai dainuoja jau kitaip – nuglaistytais balsais. Ne per seniausiai lankiausi Adutiškio krašte, kur buvo atvežta devyniasdešimties metų sulaukusi Juzefa Vaitekėnienė, buvusi pagrindinė Lazdinių ansamblio dainininkė. Iš pradžių mes atsargiai ją kalbinome kartu su visais padainuoti, o ji po kokios valandos prie stalo sako: na gal aš viena padainuosiu. Ir kaip ji užgriaudėjo savo stipriu archajišku balsu, tiesiog šiurpai ėjo per visą kūną. Jos dainavimas parodė, koks jau didelis skirtumas tarp jos ir dabartinio ansamblio, nors kai kurioms moterims irgi per aštuoniasdešimt metų. Vadinasi, aplinka, tvyranti estetika labai keičia dainavimo ir apskritai muzikavimo (pavyzdžiui, smuikavimo) stilių.
– Prisimenu ir aš ankstyvąjį folkloro sąjūdžio laikotarpį: atvirai, man ne visų ansamblių dainavimas buvo priimtinas. Kartais atrodydavo, kad jie persistengia – tiesiog „bliauna“, rėkia…
– Rėkimas rėkimui nelygu. Pavyzdžiui, kai 1972 metais atvažiavo Jono Trinkūno ir kitų folklorininkų atrastas Žiūrų ansamblis, tiesiog sudrebino Vilniaus inteligentiją, nes dainavo, inteligentų supratimu, visiškai „neraliuotais“, be galo stipriais balsais. Buvo toks „bliovimas“! Vyrai dainuoja įveržtais pakeltais balsais, glaustai su moterimis kartu viename registre, ir tada susidaro labai stiprus sąskambis.
Taip ir žemaičiai. Net jų terminijoje tai atsispindi: vienas šaukia, kitas prišaukia… Jie net nesako „dainuoja“. Vien jau tai atspindi, kad dainuoti reikia iš visų jėgų, iš visos krūtinės, iš visos gerklės.
Suprantama, estetika keičiasi ir ne visiems jau gražu. Daugelis folkloro ansamblių dainuoja jau truputį nugludintai…
– Bet kaip galėjo atsitikti, kad tos negražios sutartinės tapo staiga labai gražios? Apsisuko ratas?
– Buvo toks kompozitorius ir muzikologas Edvinas Geistas (Edwin Geist), žydas, iš Vokietijos atvažiavęs, kurį paskui čia sušaudė. Jis buvo parašęs knygą „Antikes und modernes im litauischen Volkslied“ (1940), kurioje daug vietos skyrė sutartinėms. Viename iš savo straipsnių jis rašė, kad sutartinių išnykime galima įžvelgti tik mistinį nuvytimą, kad iš tiesų viskas kartojasi kaip amžinas Budos ratas. Tai jis teigė jau 1939 ar 1940 metais. Būtent E. Geistas tada įžvelgė, kad sutartinės turi daug panašumų su šiuolaikine atonalia muzika. Apie tai kalbėjo ir Kazimieras Viktoras Banaitis, prieškario kompozitorius modernistas, teigdamas, kad lietuvės kaimo dainininkės šimtmečiais pralenkė Europos muzikos modernistus. Iš tikrųjų, pagal daugelį bruožų, sutartinės puikiai pritampa prie šiuolaikinės muzikos. Pagal struktūrą, jos labai artimos minimalizmui kaip muzikos krypčiai ir net apskritai kaip meno krypčiai. Juk iš tiesų ten yra vos keli garsai, visai ne taip plėtojami kaip dainose, kuriose galima išskirti kadenciją, kulminaciją, pakilimą, nusileidimą, visi sustoja, atsikvepia ir vėl iš naujo. Gaunasi bangavimas, atsirėmimas į kažkokį garsą, užtęsimas. Sutartinėse viskas labai nuosaiku, viskas mirga marga ir nuolatos tas pats kartojasi. Minimalu garsų ir visą laiką kartojasi. Tai visiškai atitinka minimalistų estetiką. Tiek apskritai mene, tiek ir muzikoje užtenka kelių ženklų. Tikrai kad spirale grįžtama prie senųjų formų.
Daugeliui žmonių sutartinės yra iš vidaus nepažintas reiškinys, bet jie arba pabando giedoti, arba išgirsta ir pagauna akcentuotą sutartinių ritmą. Kai jau daug metų giedi sutartines, pajauti, kad, jei giedodama gerai sumuši balsus tarpusavy, susidaro gyvybinga pulsuojanti ritmika, – net kojos pradeda kilnotis – norisi tiesiog šokti. Aišku, dauguma sutartinių yra šokamos, bet ir nešokamas giedodamas tiesiog prigimtinai jauti, kad čia kažkas turėtų būti – jos labai prašosi judesio (galima manyti, kad dauguma sutartinių buvo susijusios su kažkokiu judesiu, tik jis pasimiršo ar liko neaprašytas). Jaunimas tai pagauna ir kartais jam tai asocijuojasi su jų klausoma šiuolaikine popmuzika. Sutartinės puikiai „sulimpa“ su tais popmuzikos kvadratais, nes ten skaičiuojama viskas kvadratais. Gali „uždėti“ sutartinės įrašą ant kokio nors popmuzikos kūrinio, ir ji ten puikiai prigyja, vieną ar kitą sutartinę dėsi – didelio skirtumo nėra.
Kiti sutartinėse ieško kitokių dalykų – giluminės meditacijos. Dėl to sutartines kaip tam tikras pasikartojančias struktūras dažnai panaudoja elektroninės muzikos kūrėjai, bet apipina jas kosminiais, elektroniniais garsais.
Labai įdomi paskutiniųjų metų projektų visiškai skirtingų etninių kultūrų sandūra. Smagu, kad mūsų lauke atsirado dainininkė, aktorė Brigita Bublytė, su kuria dabar man tenka dažnai bendrauti, tarp kitko – šiuo metu ji yra LMTA meno doktorantė (esu jos būsimos disertacijos konsultantė). Tai žmogus, kuris turi daug originalių idėjų ir pažįsta daug etninių kultūrų iš vidaus. Ji pati kažkada nuvažiavo į Ispaniją, Sevilijoje keletą metų studijavo flamenko. Pati bandė ir dainuoti, ir kalbos mokytis, ir šokti. Brigita pasakojo, kad, kol pati nepradėjo šokti, tol nepagavo kai kurių esminių kalbos ir muzikos kirčių. Ji sukūrė savitą sutartinių ir flamenko projektą, kuris vadinasi „Flamenko ir sutartinių jungtuvės“ (2015). Žr. nuorodą.
Kitas jos projektas – „Rasų ratas“, susijęs su indų estetika, pabrėžiant, kad rasa – tai viena emocija, viena spalva. Rasa – Indijoje labai praktikuojama estetinė kategorija. Tai visa sistema, aprėpianti emociją, spalvą, muziką, tam tikrą dermę. Apie tai yra parašyta didžiulių išsamių studijų. „Rasų ratas“– tai lietuvių sutartinių ir visiškai laisvų improvizacijų, kurias atliko trimitininkas, multiinstrumentalistas Dominykas Vyšniauskas ir B. Bublytė (Brigita, beje, ji yra įvaldžiusi ir gerklinio dainavimo kai kurias technikas, šalia tų improvizacijų dar dainavo ir specifiniu gerkliniu balsu), projektas, pagrįstas indų muzikos estetika. Išėjo labai įdomi visiškai skirtingų kultūrų sandūra, moderni jų interpretacija. Žr. nuorodą.
Dar vienas originalus projektas – mugamo ir sutartinių („Mugam ir sutartinės: Dialogai“; 2015). Žr. nuorodą.
Vilniuje dabar gyvena azerbaidžanietis kompozitorius Teymur Nadir Kerimov, buvęs ir roko muzikantas, ir mugamą gerai pažįstantis. Mugamas yra aukštos kategorijos, profesionali Azerbaidžano persų kilmės muzika. Ji gali būti instrumentinė, gali būti vokalinė. Šiam projektui buvo pakviesti trys pasaulinio lygio azerbaidžaniečiai muzikantai – du broliai instrumentalistai (Elšan Mansurov ir Malik Mansurov) ir vokalo meistras Ehtyram Huseynov, mūsų grupė, styginių kvartetas „Chordos“ ir dar keletas instrumentalistų (Evaldas Vyčinas, Mantas Meškerys, Pijus Ganusauskas ir Andrius Kairys). Mugamas pasižymi vienbalsiškumu ir turtingomis puošmenomis, iš jo emocijos liejasi per kraštus. Ir šalia to – mūsų sutartinių sukauptumas. Vienu metu! Kai man pasiūlė tame projekte dalyvauti, sutikau, nes man buvo labai įdomu – visiškai skirtingos kultūros, skirtinga estetika, ten vienbalsiškumas, čia – daugiabalsumas, skirtingos religijos, dabar ten musulmonai, bet iš seno – Zaratustros išpažinėjai. Jų ir poezija labai rafinuota. Supriešinus dvi tokias skirtingas kultūras, labai išryškėjo kiekvienos jų savitumas. Žr. nuorodą.
– Labai įdomu! Bet, kad būtų aiškiau, sugrįžkime prie muzikologo ir etnomuzikologo studijų. Kuo tos studijos skiriasi?
– Esmė tokia: daug kur pasaulyje manoma, kad muzikologija yra platesnė sritis, o etnomuzikologija tarsi poskyris… Iš tiesų tai absurdiška! Muzikologija aprėpia tik tam tikrą – palyginti labai neilgą – žmonijos kultūros istoriją, o etnomuzikologija aprėpia nuo pačių ištakų iki dabar, absoliučiai visus reiškinius. Pastarieji kažkaip susiję ir su profesionaliosios muzikos reiškiniais, kuriuos irgi reikia išmanyti. Kaip tik etnomuzikologija aprėpia visą pasaulio muzikos įvairovę, o muzikologija vis dėlto dažniau būna orientuota į Vakarų Europos kompozitorius (nors, be abejonės, kinta, plečiasi ir muzikologijos samprata bei tyrimo laukas).
Skiriasi pats studijų objektas, skiriasi metodologija, skiriasi prieiga. Mes netgi norėtume, kad kuo daugiau būtų dalykų, reikalingų mums (etnomuzikologmas), tačiau, pagal bendrą Muzikos ir teatro akademijos sistemą, yra tam tikri muzikos dalykai, kurie privalomi visiems muzikantams. Tarkim, muzikos istorija, kur vėl kartojami tie patys dalykai epochomis – viduramžiai, barokas, klasicizmas, romantizmas, šiuolaikinė muzika. Muzikos kalba, kai vėl reikia suvokti muzikos raidą, pokyčius skirtingomis epochomis ir t. t. Mes su mielu noru kai kurių jų atsisakytume arba įtrauktume menką kursą, nes tai jau buvo kažkada mokytasi mokykloje, aukštesniojoje mokykloje ir t. t.
Etnomuzikologui greta siaurų muzikos dalykų reikia išmanyti papročius, būti susipažinusiam su pasaulėžiūra, religija, dainų poetika ir daugybe kitų dalykų. Taigi reikalingi ir etnnologijos, ir religijotyros, ir kalbotyros, ir folkloristikos, ir archeologijos pagrindai – tai, ką studijuoja universitetų studentai. Etnomuzikologija aprėpia labai daug ir į plotį, ir į gylį. Sakydama „į plotį“ turiu galvoje, kad mes turime galėti lyginti visas pasaulio kultūras. Aišku, galima apsiriboti tik baltų ir slavų tautomis, arba kaimynais, Rytų Europa, Šiaurės Europa, yra netgi tokia sritis kaip balkano-balto-slavistika, galima apsiriboti tipologiniais lyginimais. Bet kuriuo atveju turi išmanyti plačiojo pasaulio kontekstą.
Kita vertus, turi daryti pjūvį į gylį – nuo seniausių laikų, akmens amžiaus, iki dabartinių laikų. Tarsi gręžtum gręžinį. Aišku, tas gręžinys „užlūžta“ ankstyvuosiose laikotarpiuose, nes negali taip giliai įsigręžti.
Kadangi etnomuzikologas tiek daug visko turi žinoti, aišku, kad visko jis neaprėpia, ir etnomuzikologijoje yra kitokio tipo pasidalijimas tyrimo sritimis negu muzikologijoje. Muzikologai kartais dalijasi epochomis, tam tikrais laikotarpiais (vienas tampa viduramžių muzikos žinovu, kitas – romantizmo, trečias – šiuolaikinės muzikos (impresionizmo, ekspresionizmo ir kt.) specialistu ir pan.), o etnomuzikologai didelėmis grupėmis pasidalija į vokalinės muzikos, etnochoreografijos, instrumentinės muzikos arba pačių instrumentų tyrinėtojus. Viduje vėl begalės pasidalijimų į siauresnes specializacijas, nes iš tiesų yra tokios marios medžiagos, tokios marios informacijos, kad visko aprėpti tiesiog neįmanoma.
Yra tokia organizacija ICTM (International Council for Traditional Music), tarptautinė etnomuzikologų tyrėjų grupė, ir aš, pavyzdžiui, priklausau daugiabalsės muzikos tyrėjų grupei, į kitas grupes net neinu, nes žinau, kad nespėsiu, neaprėpsiu. Mes kasmet rengiame simpoziumus, konferencijas įvairiose pasaulio šalyse, į kurias suvažiuoja žmonės, kuriuos domina būtent ta problematika. Suprantama, temos kuo įvairiausios, susijusios ir su politika, ir su etnogeneze, ir su šiuolaikiniais dalykais, ir net su gyvūnų elgsena. Kartais būna labai įdomių tarpdalykinių pranešimų apie polifonijos ryšį su paukščiais, su primatais ir kt.
Yra kita, instrumentologų grupė, kuri nagrinėja įvairių instrumentų sandarą, repertuarą, jų paplitimą ir t. t. Yra etnochoreografijos grupė. Kartais tų grupių tyrimai tarpusavyje net nesusisiekia, nors, kita vertus, užsidaryti ir negalima.
1989 metais pirmą kartą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo įkurta Etnomuzikologijos katedra kaip atskiras darinys. Mes apie tai galvojome jau seniai. Iki tol egzistavo Jadvygos Čiurlionytės tuoj po karo sukurta minėtoji Muzikinio folkloro laboratorija, mažas skyrelis, kuriame buvo kaupiami įrašai, jo darbuotojai važiuodavo į ekspedicijas. Studentai stodavo į muzikologijos specialybę ir tik kai kurie iš jų pasirinkdavo etnomuzikologijos specializaciją. Tarp jų buvo Rimantas Sliužinskas, Austė Nakienė, Rūta Žarskienė, Aušra Žičkienė, Rūta Piekūrienė, aš pati, na ir kiti. Taigi kai 1989 metais mes įsteigėme Etnomuzikologijos katedrą, žinojome, kad ji turi būti stipri, įvairiapusė, bet puikiai supratome ir kontekstą, kad viena muzika nieko nereiškia, todėl kvietėme paskaitų skaityti įvairiausius specialistus. Pas mus studentams dėstė Norbertas Vėlius, Angelė Vyšniauskaitė, Stasys Skrodenis, vėliau, kai N. Vėlius mirė, paskaitas skaitė Gintaras Beresnevičius, apie rūbus paskaitas skaitė Stasė Bernotienė, antropologiją dėstė Vytis Čiubrinskas… Žodžiu, mums į pagalbą atėjo etnologai ir mitologai. Paskui visa tai nunyko kartu su visokiausiomis reformomis, finansiniais dalykais, pasidarė per brangu. Dar bendradarbiavome su Vilniaus dailės akademija, buvome sudarę sutartį, kad mūsų studentai galėtų lankyti Adomo Butrimo paskaitas apie baltų archeologiją, paskui ryšys ir su jais sumenko, o dabar vienintelis iškovotas dalykas yra tas, kad mūsų trečio kurso studentai lanko Vilniaus universitete Saulės Matulevičienės paskaitas apie lietuvių tautosaką ir mitologiją, jiems tai privalomas dalykas. Pagal universitetų bendradarbiavimo sutartį, jie galėtų dar lankyti paskaitas Dailės akademijoje, lankyti Dainiaus Razausko paskaitas, bet tiesiog nebespėja.
Mano manymu, būtinai turi būti dėstomi gretutiniai dalykai, kurie suteikia muzikiniam folklorui kontekstą. Šiuo metu mes taip pat turime galimybę savo dėstomus kursus siūlyti plačiau – tie, kurie stodami gerai išlaiko muzikologijos egzaminą, gali pasirinkti, kokias paskaitas jiems klausyti ir nekartoti jau žinomų dalykų. Pasirenkamųjų dalykų sąraše yra ir mūsų dėstomų kursų.
Vakar man atsiskaitė viena studentė, kuri buvo pasirinkusi muzikos dialektologijos kursą. Kai paklausiau, kas jai buvo įdomiausia, ji ilgai galvojo ir atsakė, kad – kontekstas. Sako, niekada nesusimąsčiau, kaip dainoms, dainavimui yra svarbu papročiai, apeigos ir kiti panašūs dalykai.
Tiesą sakant, tai, ką mes dabar vadiname „folkloriniu balsu“, yra abstrakcija, nes anksčiau tas vadinamasis folklorinis balsas buvo specialiai formuojamas, priklausomai nuo konteksto, nuo dainavimo funkcijos. Pavyzdžiui, Jurginių dainą reikėjo dainuoti kuo garsiau, šaukti, pasilipus aukščiau ant kalnelio, ir kad balsas būtų toks skrostas, pramušantis visą erdvę. Apskritai kiekvienas ritualas, kiekvienas paprotys diktuoja savą balso formavimą.
Be galo svarbu dainavimo vieta, laikas. Net nesusimąstome, kad kiekviename rituale ar apeigoje kartais net įvairiausi buitiniai dalykai įgauna ritualinę prasmę, tarkim, kad sukeltų triukšmą, daužo puodus, arba apsaugos tikslais dalgis plakamas, nes metalo žvangėjimas turi apsauginę prasmę. Arba slenkstis, kurį mindome kiekvieną dieną, per laidotuves ar vestuves įgauna ribinio ženklo funkciją, ties juo arba grūdai beriami, ar, nešant karstą per slenkstį, raudotoja turi užraudoti ir t. t.
Taigi mes kardinaliai skiriamės nuo muzikologų. Kartais net nesusišnekame. Į mūsų baigiamųjų darbų gynimą kurį laiką kviesdavome vis tą pačią muzikologę – profesorę Gražiną Daunoravičienę, kuri jau šiek tiek išmanė mūsų specifiką ir nebereikėdavo aiškinti, kodėl pasirinktas toks tyrimo objektas, tokia tema ir pan.
– Jūsų gyvenime daug visuomeninės kultūrinės veiklos. Papasakokite apie sutartinių gaivinimą, festivalio „Skamba skamba kankliai“ organizavimą, darbą rengiant bylą UNESCO, kad sutartinės būtų pripažintos nematerialaus pasaulio paveldu ir kitas svarbiausias veiklas.
– Kai M. K. Čiurlionio meno mokykloje susibūrė mūsų grupelė, nuo pat pradžių pradėjome dalyvauti festivalio „Skamba skamba kankliai“ Sutartinių vakaruose. Kadangi aš jau buvau tapusi lyg ir sutartinių specialiste, man savaime atiteko tų vakarų rengimas ir aš tą darau kiekvienais metais (tik metus praleidau, nes dukra buvo ką tik gimusi). Man pačiai teko patirti tą laikmetį, pajusti, kaip jis keičiasi, kaip keičiasi žmonių poreikiai, ko mums patiems, kurie dalyvauja tame vakare, norėtųsi. Tai nebuvo stebėtojo iš šalies analizė, tai buvo iš vidaus, jaučiant visą atmosferą. Sutartinių vakarai dažniausiai vykdavo kiemeliuose – išbandėme įvairiausias erdves, ir didesnes, ir mažesnes: Alumnato kiemą, Literatų kiemelį, Adomo Mickevičiaus ir kt. Anksčiau žmonės buvo labai to išsiilgę, pagarbiai į sutartines žiūrėdavo ir labai susikaupę klausydavo. Juk giedodavome be įgarsinimo. Visi aplinkui stovi, niekas nekalba. Dabar, jei bandytume pakartoti, taip nebeišeitų… Kai kartą pabandėme, paaiškėjo, kad pirmieji rate stovintys dar klauso, o toliau stovintieji savo reikalus aptarinėja. Jau neliko glaudaus sąryšio (arba visi priprato prie įgarsintų koncertų).
Begiedant man tas sutartines, pradėjo skleistis giluminiai bruožai: jų meditatyvumas, suvokimas, kad reikia įsiklausyti, kad koncertuose sutartinių būtų daug, ne po vieną kitą koncerte, pastebėjau, kad jei mes pačios giedame jų daugiau vienoje krūvoje, labiau nusiteikiame, įsigyvename. Tada suvokiau, kad geriausia sutartines giedoti uždarose jaukiose patalpose, kurios savaime pakiliai nuteikia, verčia susitelkti. Kurį laiką dar bandėme giedoti Vilniaus universiteto Teatro salėje, o paskui visai netyčia, nebeatsimenu, kas pasiūlė, sugalvojome išbandyti Bernardinų bažnyčios erdvę. Tai buvo atradimas. Per pirmą pasirodymą Bernardinų bažnyčioje buvo didžiulis susidomėjimas, didžiulis žmonių antplūdis. Tada ir „Liaudies kultūroje“ pasirodė gražūs pasisakymai su koncerto nuotraukomis. Žmones tas vakaras sukrėtė. Aišku, įtakos turėjo ir erdvė – ir sakrali, bet ir apgriuvusi (nors akustika ten buvo truputį apgaulinga – pasisukus į vieną ar kitą šoną, garsas keistai atsimušdavo). Bet bendra pastato aura, dar ir žėgliai kažkokie nenuimti, ir altoriaus, atrodo, dar nebuvo, buvo palikta kažkokia akmeninė pakiluma, aplink kurią ir giedodavome… visi išeidavo tokie nuščiuvę, apsalę nuo garsų ir tos būsenos. Kažkiek sėkmingų tų vakarų surengėme būtent tenai. Paskui mus išvarė… Įtariu, kad prisidėjo tai, jog vienais metais kvietėme dalyvauti „Kūlgrindą“, o jie triukšmingai giedojo, pritardami būgnais. Gal kas nors paskundė. Po to apskritai sugriežtėjo Bažnyčios požiūris į folklorą, į bet ką, kas nesusiję su bažnytiniu sakralumu. Vieną kartą girdėjau kažkokį absurdišką reportažą, kad Palangos bažnyčioje buvo sumanyta rengti, regis, Maironio vakarą, turėjo atvažiuoti visas Kauno choras, vadovaujamas Petro Bingelio, bet kilo didelis skandalas – bažnyčia nepriėmė, kadangi ar dauguma, ar keli kūriniai nesusiję su bažnytine tematika, o vargšas Bingelis aiškinosi, kad net kūrinyje „Lietuva brangi“ yra posmas: „jo gilią mintį težino Dievas“. Žodžiu, buvo prieita iki absurdo.
Tada prisiminėme Dailės akademijos Gotikos salę, labai gerą erdvę. Rūpėjo, kad sutartinės nebūtų giedamos scenoje, kad jos būtų tarp žmonių, arti jų, kad publika pajustų giedotojų skleidžiamą energiją. Tada ir giedoti geriau, ir įtaigiau. Juolab kad daug šokama, ratu sukamasi, garsai ratais ir sklinda, o ne viena kryptimi.
Pastaruoju metu koncertuojame šv. Kotrynos bažnyčioje. Stengiuosi taip sudėti programą, kad nebūtų formalus koncertas, kai pasirodo viena grupė, po jos – kita ir t. t., kad būtų muzikinis ritualas. To siekdami panaudojame ir balkonus, stengiamės, kad būtų tarsi ritualas, vientisas sukauptas vyksmas.
Taip bendraujant su sutartinėmis ir tapo aišku, kad sutartines reikia įtraukti į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašus. Jau seniai ir ne kartą apie tai buvome kalbėjusios su Lietuvos kultūros ministerijos darbuotoja Irena Seliukaite, LNKC folkloristėmis. Bet taip išėjo, kad mus aplenkė Lietuvos kryždirbystės bylos rengėjai, paskui – Baltijos šalių dainų švenčių bylos rengėjai. Tada jau pradėjome sakyti, kad būtinai reikia teikti UNESCO bylą dėl sutartinių įtraukimo. Aš rašiau visą dalykinę dalį. Be to, buvo ir formalių reikalavimų – reikėjo nurodyti bendruomenes, kurios tą tradiciją puoselėja. Ieškojome tų bendruomenių Kupiškyje ir kitur, kad jos patvirtintų puoselėjančios sutartinių giedojimo tradiciją. Žodžiu, labai daug formalių reikalavimų. Kai pirmą kartą teikėme, grąžino atgal ir liepė daug ką taisyti. Mes buvome sukūrę 13 ar 15 min. filmuką, tai liepė būtinai sutrumpinti iki 10 min. Kai jau į viską atsižvelgėme, tai galų gale iš antro karto patvirtino. Didelis buvo darbas, į anglų kalbą viską kruopščiai išvertė Vijolė Arbas (jai jau buvo žinoma visa sutartinių terminologija, nes ji buvo išvertusi mano knygą apie sutartines „Sutartinės Lithuanian Polyphonic Songs“; 2002). Laimėjimas didelis.
Bet dabar mūsų klausia: o kas iš to? Net Albanijoje tuo klausimu skaičiau pranešimą. Dažnas mano, kad dabar mus (sutartinių puoselėtojus) labai remia materialiai. Iš tiesų – galima sakyti, nieko neremia. Kita vertus, šiek tiek paspartėjo kompaktinių plokštelių, mokomųjų leidinių leidyba. Taigi sakyti, kad visai neremia, irgi galima. Daugumą argumentuotai parašytų sutartinėms skirtų projektų (mokymų, seminarų ir pan.) parėmė Lietuvos kultūros ministerija (Kultūros taryba).
Pirmiausia – manau, patiems žmonėms pasididžiavimas. Jauni žmonės pradėjo labiau domėtis, ir muzikos mokyklose į jas atkreipiamas dėmesys. Dar smagu, kad atsirado jaunimo arba vaikų stovyklų, kurias dažniausiai rengia rajonai. Labai puikiai organizuotą stovyklėlę rengė Ukmergės rajonas, bet, gaila, – finansavimas nutruko. Jie sukviesdavo aplinkinių kaimelių vaikus, apie dvidešimt, įvairaus amžiaus – nuo pirmokų iki dvyliktokų. Daugiausia – mergaičių. Jie neapsiribodavo vien sutartinėmis, šiek tiek supažindindavo su juostų pynimu, lipdyba, rengdavo išvykas pas vietinius bitininkus ir pan. Labai gera 5–7 dienų stovyklėlė. Viena diena būtinai būdavo skirta saulės patekėjimui – keldavomės apie penktą ir eidavome giedoti prie ąžuolo. Labai gražus būdavo uždarymas – kepdavome pyragą su palinkėjimais. Žr. nuorodą.
Keista man, tokį puikų edukacinį projektą trejus metus rėmė ir staiga uždarė. Neįsivaizduoju, kodėl. Šių stovyklėlių iniciatorė ir organizatorė Vilma Mulevičiūtė-Sabaliauskienė net supyko – sako, aš pavargau, nebenoriu daugiau rašyt, kad neberemia.
– Esate garsi dainų atlikėja. Papasakokite apie šią veiklą.
– Nelaikau aš savęs garsia dainų atlikėja. Nedeklaruoju kaip tokios, nors ir labai daug dainuoju. Nuo 1982 metų iki 1996 metų vadovavau čiurlioniukams ir dainavau ten (nuo 1979 m.). Kol ten dainavau, dar nebuvau įkėlusi kojos pas „visiukus“, nors man labai rūpėjo, bet kurį laiką kirtosi ir visiukai, ir čiurlioniukai, ir sutartinės, ir Naujosios muzikos ansamblis (vėliau dar prisidėjo ir muzikavimas su Vyčinu). Jau anksčiau buvo susiformavusi vadinamoji mažoji „visiukų“ grupė, kuri ėmė dainuoti Juškų dainas pritardama kanklėmis. O „priešistorė“ buvo tokia: Evaldas su Vytautu Musteikiu, Jonu Bugailiškiu 9-ojo dešimtmečio pradžioje buvo padirbę tas mažas (devynstyges) kanklytes ir pradėjo jomis skambinti, gaivinti užmirštą tradiciją. Iš paskos tokias kankles ėmė gaminti ir kiti ansambliečiai, vėliau jų gamybą skatino Kelmės etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai.
Taigi „visiukai“ bene pirmieji pradėjo dainuoti Juškų dainas pritardami kanklėmis, paskui aš prie jų prisijungiau, o paskui mudu su Evaldu, natūraliai kaip šeima, ėmėme ir atskirai koncertuoti. Kartais visas ansamblis negali kur nors važiuoti, arba kartais tiesiog patogiau dviese greitai nuvažiuoti. Paprasčiau namie ir repetuoti, atrinkti gražiausias dainas, išbandyti. Tai natūraliai susidarė pati kameriškiausia, kokia tik gali būti, mudviejų grupė. Dažnai kviečia – ir festivalyje „Mėnuo juodaragis“ dalyvaujame, ir į Suvalkiją dažnai kviečia, kai nori išsiaiškinti tų dainų atlikimo galimybes, ir Vydūno draugijai tenka koncertuoti. Ilgainiui nusistovėjo kaip ir tų dainų mums gražiausia forma. Nesinori Juškų dainyno dainas dainuoti be kanklių. Taip susiformavo: dainuoji veliuonietišką panemunės dainą, tai ir kanklytės savaime prisideda. Suprantama, tai – mūsų susikurta vizija, mūsų pojūtis. Žr. nuorodą.
– Be to, Juškų dainyno labai graži kalba. Nesu girdėjusi tiek daug priesagos -už: bernužis, laivužis ir t. t.
Tai XIX a. rinkinys, tekstai labai gražūs, išplėtoti, kartais net nesitiki, kad tai yra paprastų žmonių kūryba. Atrodo, kad čia poeto ranka pridėta. Labai gražios metaforos. Bet jos skirtos lyriškam išsisakymui. Mes, pagal aplinkybes, dainuojam skirtingai: sutartinės reikalingos įtempto balso, VISI ansamblis dainuoja šaukiamu rėkiamu balsu, gaiviname tą dainavimo būdą, kokį esame girdėję ir užrašę Žemaitijoje, o Juškų dainos – kamerinis muzikavimas, suvirpina sielos gelmes. Labai naudinga patirtis buvo nemažai metų, nuo 1984 ar 1985 iki 1996 metų, dainavimas Naujosios muzikos ansamblyje. Jame dalyvavome abu su Evaldu Vyčinu ir Auste Nakiene. Ansamblis susikūrė dar Atgimimo priešaušryje. Pirmas kūrinys, kai dar nebuvau ansamblio narė, o pakviesta solistė, buvo būtent B. Kutavičiaus oratorija „Iš jotvingių akmens“. Tai ta oratorija, kuri čia Vilniuje sukėlė vos ne revoliuciją, nes jos potekstė labai ryški. Pačioje pabaigoje tarsi užeina kita kultūra, skamba ragai, t.y. mediniai trimitai, bet jie staiga nutyla ir lieka tik mano balsas, dzūkiška daina tarsi siūlelis – visa gentis išnaikinta. Ji turėjo revoliucinės dvasios, išlikimo, vidinio pasipriešinimo (muzikologas Jonas Bruveris yra teigęs, kad Kutavičiaus oratorijos skambėjo kaip išlaisvinantis šauksmas grįžti prie savo Šaknų, Pradžios, grįžti Namo, į dvasios Tėvynę, atkurti ją savyje). Ne veltui nepriklausomybės priešaušryje tą kūrinį atlikti mus kvietė ir į Sporto rūmus, ir į Kauno sporto halę, ir visokiausiose neįtikėtinose erdvėse. Esame atlikę ir Osvaldo Balakausko, ir Algirdo Martinaičio kūrinių. Kai kurie turėjo sąsajų su etnine kultūra, kaip kad B. Kutavičiaus, bet kai kurie buvo ultramodernistiniai, kaip, pavyzdžiui, O. Balakausko „Šopenhaueris“. Labai naudinga patirtis. Justi šiuolaikinės ir archajinės muzikos ir priešprieša, ir „sukibimas, sulipimas“, panašumas daugeliu aspektų.
– Ar būtinos išskirtinės savybės jaunuoliui, besirengiančiam būti etnomuzikologu?
– Visų pirma – smalsumas, domėjimasis ir savo kultūra, ir plačiuoju pasauliu. Pažinimo alkis, noras kuo daugiau pažinti ir suvokti. Kūrybiškumas. Niekada nesutiksiu su daugelio nuomone, kad etninė kultūra yra kažkas sustingusio, seno, kad, norint pažinti tąją kultūrą, reikia ją kopijuoti, imituoti. Aišku, pažinti reikia giliai, pavyzdžiui, intonavimo subtilybes, grojimo manierą ir kt., bet, jei tik tiksliai kopijuosi įrašus ar gyvus liaudies dainininkus, ir nieko savo nepridėsi, neperleisi per save, tai gausis tik nevykusi muziejaus kopija. Kaip visada – originalas yra geriau, o kopija nebe taip vertinama. Turi ir savo įnešti, juolab kad ir laikmetis diktuoja savo reikalavimus, esi kito laikmečio žmogus ir net negali tiksliai nukopijuoti, tarkim, XIX a. atlikimo būdo, nes tam žmogui jo aplinka sukūrė atlikimo pajautimą, o tu gyveni jau kitoje aplinkoje ir, bukai kopijuodamas, tampi nevisaverčiu, ir tiek.
Kitas klausimas, – kiek gali pridėti savęs, savo interpretacijos, savo kūrybos. Dėl to būtų galima labai daug diskutuoti. Reikia, kad dar išliktum tradiciškas, kad parodytum tą tradiciją.
Labai svarbu etnomuzikologui ir komunikabilumas. Ypač pastaraisiais metais. Mes juk vis dar važiuojam į ekspedicijas – ne tiek naujų kūrinių užrašom, kiek stengiamės prašnekinti žmogų, kad jis atskleistų savo požiūrį. Dabar kaip tik daugiau įrašinėjame pačių pasakojimų, stengiamės, kad žmogus atsiskleistų, kad parodytų savo požiūrį į jaunystės dainas, kaip jis dabar vertina jas, siekiame suprasti kontekstus, susijusius papročius. Tai yra vadinamasis fenomenologinis tyrimas – per žmogų, per jo jauseną, kartais žymiai mažiau užrašome pačių kūrinių negu tokių pasakojimų. Kuo glaudesnį santykį užmegsi su žmogumi, tuo jis geriau tau atsiskleis.
– Koks studentas Jums yra geras, pavyzdinis studentas ir kaip jam šio statuso pasiekti?
– Tai ne tas, kuris sąžiningai „iškala“ ir išmoksta, bet tas, kuris domisi, kuris provokuoja, kuris turi savo etninės muzikos plėtojimo viziją, kuris ginčijasi, klausia… tas man yra pavyzdinis studentas. Per kiekvieną paskaitą jiems sakau: nesėdėkite ir neužsirašinėkite kaip pirmokai, jei kas neaišku, iš karto klauskite, savo pastebėjimų pasakykite. Kuo daugiau šnekamės, kuo daugiau diskutuojame, tuo geriau. Dažnai būna, kad nespėji nuosekliai išdėstyti visos numatytos temos, nes vidury paskaitos tenka nusukti į šoną ir aiškintis tuo metu kilusį klausimą. Man iš tiesų žymiai svarbiau išsiaiškinti tuo metu kilusį klausimą, kuris nuveda į gelmes, negu tiksliai per pusantros valandos gražiai savo temą išdėstyti ir – ačiū, viso gero, iki kito karto. Taigi aukoju dalį neišdėstytos temos, bet aiškinamės tuos dalykus, kurie jiems rūpi.
– Prie šio klausimo prilipinsiu kitą, labai svarbų, nes dažnas, perskaitęs mūsų pokalbį, paklaus: o kam jūs orientuojate, argi jie ras DARBO?
– Mūsų koziris yra tas, kad mes esame muzikantai – daugelis grojantys įvairiais instrumentais ir dainuojantys. Vien tai žymiai praplečia mūsų galimybes. Jeigu etnologų, etnomuzikologų reikėtų mokykloms, tai mums būtų be galo gera terpė plėtoti popamokinę veiklą – steigti būrelius, burti ansamblius, ir muzikos pamokas vesti, ir šventes rengti, kuriose paprastai be folklorininkų, be etnomuzikologų neapsieinama. Mūsų studentai gali dirbti ir kultūros namuose meno darbuotojais ir vadovais, ir muziejuose. Turime tokių studentų.
Reikia išmokti rašyti ir projektus. Pastebėjau, pastaruoju metu regioniniai projektai remiami netgi labiau negu didmiesčių.
Galima užsiimti leidyba. Turime daug kolegų, kurie tuo užsiima – leidžia žymių savo krašto dainininkių kompaktines plokšteles ir pan.
Veiklų yra daug. Ypač jauniems žmonėms atsiveria įdomus gyvenimas ir perspektyvos. Buvome šį pavasarį su keturiais studentais Austrijoje (pagal neformalių mainų programą), koncertavome ir Zalcburge, ir Giotvaige (Göttweig), kur vyko mokymai – Austrijos, Šveicarijos, Vengrijos ir mūsų, lietuvių. Ir jau po pirmo vakaro Zalcburgo Mozarteum universitete prieina prie mūsų studentės šokių mokytoja: ar nesutiktumėte vasarą, rugpjūčio mėnesį atvažiuoti pas mus pamokyti lietuviškų šokių? Viską apmokame! Pirmakursiams toks pasiūlymas! Aišku, sėkmė dažniausiai ateina aktyviesiems. Nuvažiavome į Giotvaigą, ir vėl prieina prie tų pačių studenčių, kurios puikiai šoka, ir klausia: ar negalėtumėte kitąmet atvykti, gal ir be dėstytojų, pavadovauti šokių mokymo kursams? Pasaulis atviras, etninės muzikos stovyklų gana daug. Aišku, iš to nepralobsi, bet užsiimsi mėgstama veikla, megsi ryšius, gal ir Lietuvoje surengsi šokių stovyklą, parašysi projektą. Dabar, kaip sakoma, reikia mokėti suktis. Aišku, kelias nėra rožėmis klotas. Svarbiausia – dirbi mėgstamą darbą (japonų išmintis byloja, kad žmogus, susiradęs mėgstamą darbą, visą gyvenimą atostogauja). Visa tai atperka sunkumus.
Kiek pastebėjau, niekur pasaulyje etnomuzikologai nepralobsta. Visi pasiskundžiame ir dėl nepakankamo rėmimo, ir dėl darbo sąlygų, bet niekas savo užsiėmimo nemeta ir nesureikšmina finansinių dalykų taip, kaip lietuviai. Bet tai – atskira tema.
Kalbėjosi Dalia Rastenienė
