V. Vyšniauskas. Sustabdyti nacizmą gali tik nacionalizmas (5)

Vytautas Vyšniauskas | asmeninė nuotr.

Vytautas Vyšniauskas | asmeninė nuotr.

Po kruvinų įvykių Virdžinijos valstijoje esančiame Šarlotsvilyje, kur rasistinių įsitikinimų neslepiantys žmonės, kurių pagrindą sudarė neonaciai ir alternatyviosios dešinės atstovai, susidūrė su karingais ir nemažiau rasistiškai nusiteikusiais „Antifa“ ir „Black Lives Matter“ aktyvistais, fizinės prievartos proveržis paskatino įtampos ir neapykantos bangą visoje šalyje.

Dvidešimtmetis Jamesas Alexas Fieldsas, atstovavęs pirmajai grupei, automobiliu rėžėsi į jiems kelią pastojusią minią. Ši žmogžudystė, už kurią Fieldsas gali būti – ir, tikėkimės, bus – nubaustas mirties bausme, kuri įteisinta Virdžinijos valstijoje, sekė jau prieš tai prasidėjusias riaušes, kurias inicijavo karingai nusiteikusi ir įvairiais rakandais ginkluota „antifašistų“ minia, nusprendusi sustabdyti taikų „baltųjų nacionalistų“ renginį, kuriam šie buvo gavę Šarlotsvilio savivaldybės leidimą. Tačiau pasaulio žiniasklaida, kaip įprasta, įvykius nušvietė tarytum nuo pat pradžių kruviną smurtą būtų nešę „dešinės ekstremistai“, o tam turėjo parankiausią iliustraciją – kruviną ratuoto žudiko išpuolį.

Lyg to būtų maža, smurtą ir neapykantą abiejose pusėse pasmerkęs JAV prezidentas Donaldas Trampas, pridūręs ir įsakmiai pakartojęs, jog turime vieni kitus gerbti ir mylėti, buvo palydėtas antraštėmis esą JAV prezidentas nepasmerkė rasistinių išpuolių. Kai vėliau atskirai įvardijo, jog rasizmas yra blogis, jog neonaciai, Ku Klux klano nariai, baltųjų viršenybės šalininkai (white supremacists) ir panašūs veikėjai yra nusikaltėliai, didžiausi dienraščiai ir toliau skelbė, kad prezidentas pasakė ar padarė per mažai. Tarp šių dviejų Trumpo pasisakymų praėjo 48 valandos, per kurias jis atsisakė pasmerkti žurnalistų atskirai vardytas „dešinės ekstremistų“ grupuotes, apie kurias mažai ką nutuokė, nors vėliau būtent tą ir padarė kaip buvo žadėjęs. Jo prastą komunikaciją aršiai kritikavęs Benas Šapiro akcentavo neprotingus prezidento veiksmus, kurie suteikia erdvę spekuliacijoms apie tai, kad jis pats tyliai remia alternatyvią dešinę ir rasistus, o visa tai, ką pasakė viešai, padarė tik spaudžiamas žiniasklaidos. Taip daug kam atrodo: alternatyvi dešinė tuo džiaugiasi, o leftistai turi eilinę progą Trampą ir šią grupuotę sieti ir tapatinti.

Nors prezidento reakciją dėl jos lėtumo ir neryžtingumo galima kritikuoti, tačiau tokia atsargi Trampo retorika ir delsimas liudija pritvinkusią nepasitikėjimo žiniasklaida problemą. O ši yra platesnės leftizmo ideologijos sukeltų problemų dalis. Vis labiau atsiskleidęs žiniasklaidos šališkumas, interpretacijų pirmumo faktų atžvilgių brukimas, vienpusiškas naujienų įrėminimas ir nušvietimas žiniasklaidos reitingus numušė į dugną, o jos prieš Trampą nukreipta aktyvi kampanija, besitęsianti ilgiau nei metus ir jau pagarsėjusi ne vienu atviru fiktyvių naratyvų konstravimu, beveik visiškai atėmė iš jos visuomenės pasitikėjimą.

Todėl savaime suprantama, kad Trumpas, neturėdamas galimybių susipažinti su smulkiausiomis Šarlotsvilio įvykių detalėmis ir matydamas tik bendrą vaizdą, negalėjo reaguoti niekaip kitaip. Prezidentas, kaip ir visi, matė, kad buvo daug smurto, girdėjo daug gandų ir interpretacijų. Visiškai aiškaus vaizdo vis dar nėra. Kadangi kairiojo liberalizmo dominuojama vyraujanti žiniasklaida dėl visko kaltina „dešinės ekstremistus“, visiškai akivaizdu, kad ja pasitikėti negalima, kadangi ji tą darė visada, net ir tuomet, kai įvykiai su dešiniaisiais buvo niekaip nesusiję, kaip, pavyzdžiui, destruktyviuose protestuose Hamburge per G20 susirinkimą, kur protestavo išimtinai vien tik kairieji, o skelbta apie „kraštutinės dešinės protestus“. Šįsyk didieji žurnalistai buvo iš dalies teisūs, nes smurtautojų tarpe didžiausius nusikaltimus vis dėlto padarė vadinamosios dešinės ekstremistų grupuotės, tiksliau – vienas iš su jomis save siejusių asmenų. Tačiau žiniasklaidos šališkumas jau turi pasekmes: net ir tais atvejais, kai ji teisi, ja vis mažiau tikima. O šiuo atveju ji teisi tik iš dalies, nes visiškai nutyli ir slepia smurtą iš kairiųjų „antifašistų“ pusės. Tokioje mėsmalėje, kokia buvo Šarlotsvilyje, sunku atrasti, kas pirmas pradėjo smurtauti ir kas dėl ko kaltas, o neturint nešališkos žiniasklaidos, kuri veiktų neatlikdama savo ideologinės funkcijos, tą padaryti tampa beveik neįmanoma. Ypač tiems, kurie nedalyvauja gatvės ideologinėse kovose ir nesidomi šių subkultūrų raiška. Tokioje situacijoje Trumpas priėmė vienintelį racionalų sprendimą – kalbėti maksimaliai neutraliai: smerki smurtą iš visų pusių, neįvardiji, kas dėl visko kaltas, o žurnalistams įvardijus vieną ar kitą grupuotę, atsikirsti, kad nesi tikras, ar tai jie, kad tai išplautos sąvokos, kurioms visi suteikia savas prasmes. Šiuo požiūriu bet kokia prastos Trumpo reakcijos kritika atrodo visiškai nepagrįsta.

Situacija primena seną pamokymą, kad jeigu ilgai apsimetinėsi puolęs į bėdą, ilgainiui į pagalbos šauksmą niekas nebekreips dėmesio, nes niekas nebetikės net ir tada, kai pavojus realus. Tas pamokymas tiesiog tobulai iliustruoja kairiojo liberalizmo (leftizmo) nūdien brandinamų vaisių skonį. Aptartoji žiniasklaidos būklė – tik menkas derlius prieš tai, kas visuomenių laukia ateityje.

Kairiųjų liberalų ardomosios veiklos blogiausias padarinys yra ne tai, kad niekuo dėti žmonės vadinami rasistais, seksistais, šovinistais, homofobais, transfobais, ksenofobais ir t. t., šitaip visiškai eliminuojant loginį mąstymą, racionalų susikalbėjimą ir apskritai bet kokį bendrabūvį tarp skirtingų pažiūrų. Net ir tuo atveju, jei viena iš grupių savo psichinį sutrikimą (tarkime, polinkį burtis į viešus ir masinius nuogų bei nesiskutusių moterų išsižviegimo ir raitymosi seansus) bando paversti „pažiūra“, įtikinti ją toleruoti ir, prievarta įtvirtinus, psichiniais ligoniais laikyti su ja nesutinkančius ir pradėti brutalią, jokiai logikai ir jokiam sąmoningumui nepasiduodančią kovą su savo susikurtais vaizdiniais, kurie projektuojami į realius, jaučiančius ir mąstančius žmones, kurie nuo to stipriai nukenčia tiek psichiškai, tiek fiziškai.

Ne, didžiausias blogis, kurį jie atneša, yra tas, kad jų vartojamos sąvokos išplaunamos lygiai taip, kaip ir fašizmo sąvoka, apie kurios prasmės nunykimą andai rašė Džordžas Orvelas (George Orwell). Kaip anuomet fašizmo etiketė taikyta viskam, kas tau asmeniškai nepatinka ir ką nori tarsi užblokuoti it feisbuke, taip šiandien šalia fašizmo tokiu pat būdu naudojamos ir visos minėtos sąvokos.

Ką tai iš tiesų reiškia ir koks tas blogis? Ogi būtent tai, kad realiems reiškiniams įvardyti skirtais žodžiais pamažu ima niekas nebetikėti, nes jie naudojami subjektyviai ir ne pagal paskirtį.

Vadinasi, kai susiduriame su tikra, kairiųjų liberalų nepramanyta homofobija, dėl kurios, pavyzdžiui, homoseksualus asmuo, nepaisant jo padoraus elgesio, būtent dėl savo homoseksualumo neaptarnaujamas kokioje nors su lyties faktoriumi nesusijusioje įstaigoje, išvaromas iš kokios nors lyčiai neutralios teritorijos, sumušamas, iš jo brutaliai tyčiojamasi ar nutinka dar kas blogesnio, – toks atvejis gali būti traktuojamas lygiai taip pat, kaip ir leftistų išgalvota „homofobija“, kuri realiai nežymi jokio apčiuopiamo turinio, o tik lydi ideologinę retoriką dėl per mažai progresyvių įstatymų ar elgesio normų.

Jeigu praleisti moterį pirmą pro duris yra seksizmas, tai kuo toks seksizmas blogesnis už moters nepriėmimą į darbą lytiniu pagrindu, kai tam darbui lytis nesvarbi? Juk su abiejų rūšių seksizmais kovojama vienodai aršiai. Jei su pasisakančiais prieš tos pačios lyties asmenų „santuokas“ ir su tais, kurie nori akmenimis užmušti visus homoseksualus, kovojama vienodai aršiai, tai kuo tie dalykai galų gale skiriasi?

Objektyvus skirtumas visuomet buvo milžiniškas, bet progresyviose sąmonėse ir tokių formuojamoje viešoje erdvėje jis pamažu nyksta. Kitaip tariant, netinkamai naudojamos sąvokos, etiketės ir lozungai, skiriami tariamai kovai prieš rasizmą, seksizmą, homofobiją ir t. t., gimdo ne ką kitą, o būtent rasizmą, seksizmą, homofobiją ir t. t. Už tai galima padėkoti kairiesiems liberalams, kurių tokios veiklos padariniai gali būti katastrofiški ir nesuvaldomi.

Tad norint kovoti už lygias lyčių teises, už gėjų teises, už rasių, tautų ir apskritai žmonių maksimalią lygybę, kiek ji dar įmanoma dėl paprasčiausių žmonių skirtumų, už tolerancijai priešingą pagarbą Kitokiam, pirmiausia tenka stoti į kovą su kairiuoju liberalizmu, progresyvizmu ir kitais to paties plauko proto ir tikrovės vergvaldžiais bei jų suformuotais ir formuojamais pararealybės dariniais. „Antifašizmas“, kovojantis su fašizmu ten, kur jo iš tiesų nėra, tik gimdo realų fašizmą, nacizmą, rasizmą ir viską, su kuo tariasi kovojąs.

Iš tiesų egzistuoja tikri rasistai ir neonaciai, kurie yra intelektualiai beviltiški, su tikraisiais ketvirtojo dešimtmečio naciais neturintys nieko bendro ir jų idėjomis tikintys tik dėl savo giliausiai įsišaknijusių prietarų, atviro ir vulgaraus bukumo bei galbūt iš nuoširdaus susirūpinimo pražūtingais postmodernių visuomenių reiškiniais, kuriuos klaidingai nori pakeisti ne ką geresniais, patys to nelabai suprasdami.

Tai didžiulė problema, su kuria reikia kovoti ir ieškoti tam būdų. Tačiau JAV Konstitucijos pirmoji pataisa užtikrina liberalizmo klasiko Džono Stiuarto Milo (John Stuart Mill) išreikštą nustatą, kad visi – taip, neonaciai, alternatyvi dešinė ir panašūs veikėjai taip pat – turi šventą teisę į žodžio laisvę, jei tik ja naudojasi pagal paskirtį. Anot Milo, net ir pačios klaidingiausios pažiūros turi teisę egzistuoti ir būti reiškiamos, kad būtų išlaikytos sąlygos ginti teisingoms pažiūroms, idant šios netaptų dogmatiškai išgverusios. Tuo tarpu valstybinės vėliavos deginimas – kone skiriamuoju bruožu tapęs „antifašistų ritualas“ – yra ne žodžio laisvės išraiška, o destruktyvi praktinė veikla, negalinti pretenduoti į žodžio laisvės apsaugą.

Kaip su šitomis žmonių grupėmis kovoja vadinamieji antifašistai? Jie juos tildo, slopina, prieš juos smurtauja. Smurtauja abi pusės. Kitaip tariant, šios grupuotės varomos į intelektualinius getus, kur šie ekstremizuosis nebegrįžtamai. Bet ir tai ne blogiausia.

Blogiausia, kad su šiomis blogybėmis kovojantys „antifašistai“ fašistais, naciais, rasistais ar panašiai apskelbia visus, kas su jais nesutinka. Tradicionalistai, rasistinių užmačių neturintys nacionalistai, nuoseklūs (nepainioti su „nuosaikiais“!) krikščionys, apskritai radikaliai konservatyvūs ir radikaliai dešinei priklausantys, bet nieko bendro su ekstremistizmu ir smurto kultu neturintys žmonės tokiu būdu tampa naciais ir ne tik.

Su jais kovojama tarytum su tikrais neonaciais. Kokios reakcijos? Daugybė minėtoms kategorijoms priklausančių, bet su ekstremizmu nieko bendro neturinčių žmonių, kai pradeda susidurti su realiu smurtu ir patyčiomis, kai ima nukentėti asmeniškai, su tokia prievarta palengva ima kovoti tokiomis pat ir net ekstremalesnėmis prievartinėmis formomis.

Tokiu būdu žmogus, kuris suvokia rasinį skirtumą tarp dviejų rasių ir tų rasių teikiamus privalumus bei trūkumus ir to neneigia, tačiau nemano, jog tai yra pagrindas ontologiniu požiūriu vieną rasę laikyti viršesne kitos atžvilgiu, dėl to, jog yra skelbiamas rasistu ir už tai skalbiamas, nejučia ima tokiu ir tapti – jau vien iš rezistencinių instinktų, galų gale iš elementarios savigarbos nesileisdami kitiems lipti jiems ant galvos.

Jeigu už absoliutų abortų pasirinkimo draudimą pasisakantys žmonės laikomi baltaisiais supremacistais, mačistais, seksistais, arba už tautinių kultūrų išsaugojimą ir puoselėjimą bei tautinės valstybės modelį pasisakantys žmonės laikomi naciais, rasistais, privilegijuotais baltaisiais supremacistais ar dar bala žino kuo – o tai niekaip nesusiję su jų atstovaujama pozicija, – tai kova, peraugantį į asmeninio gyvenimo ir sveikatos žalojimą, reikalauja karinio atsako.

Kare, kaip žinia, tenka žudyti daugybę nekaltų žmonių, nes jie yra „ne toje pusėje“, nes kitaip bus išžudyta daugybė nekaltų žmonių „toje pusėje“, kur yra tau brangūs žmonės. Darai kompromisą su savo sąžine ir kovoji, nes ne tu puoli. Nors suvoki, kad kiti žmonės gali būti priversti, kad jie nenori prarasti savo šeimų, jiems prigrasinta. Nekalti žmonės žudo nekaltus žmones, nes už vienų iš jų stovi kaltieji.

Lygiai tokį pat kompromisą su savo sąžine daro ir minėtoms grupėms priklausantys žmonės, jei tik nori išlikti. Tokiu būdu žmonės, kurie pasisako prieš prievartinę atbėgėlių imigraciją, ima pasisakyti ne tik už prievartinę tokių žmonių deportaciją, bet galbūt ir jų šaudymą. Žmogus, pasisakęs prieš tos pačios lyties „santuokas“, ima pasisakyti už homoseksualių asmenų represijas. Žmogus, kuris baisėjosi juodaodžių bendruomenėmis dėl jų nusikalstamumo, ima baisėtis juodaodžių bendruomenėmis dėl jų etniškumo.

Visa tai kyla iš to, kad su teisingomis problemomis imama kovoti neteisingais būdais. Respublikonai, dešinieji konservatoriai, tradicionalistai, nacionalistai, nuoseklūs krikščionys, ištikimi savo šalių patriotai, kartais ir patys geriausi žmonės, kuriuos pasaulis išugdė, visiškai sutapatinami su alternatyvia dešine, nenonaciais, Ku Klux Klanu, rednekais, kvailiausiais rasistais ir apskritai visa „dešinei“ priskiriamų moralinių padugnių palete. Jie visi sulyginami su žeme ir prieš juos vienodai aršiai kovojama.

Nesunku suprasti ir to pasekmes. Privestas prie dviejų radikalių pasirinkimų, įmanomų tik tokioje karinėje situacijoje, į kurią žmogus įspraudžiamas per brutalią kovą su juo kaip asmeniu ir su jo pažiūromis, jis, pats pasauliui taikydamas aukščiausius moralinius standartus, iš dviejų blogybių pasirenka mažesniąją, t. y. iš „antifašizmo“ judėjimų ir „fašizmo“ kaip skėtinio termino visokiems ne patiems geriausiems judėjimams, po ilgų kentėjimo, pakantos ir brandaus nutylėjimo bei susitvardymo metų, vis dėlto nė nesvarstęs pasirenka „fašizmą“.

Jeigu į pritvinkusias problemas reaguojama tildant bet kokius vykdomos politikos kritikus ir slopinant bei demonizuojant tuos, kurie siūlo bent kiek rimtesnius, tačiau vyraujančiai ideologijai nepalankius sprendimus, belieka liūdnai laukti, kol pribręs neapsikentusios jėgos, kurios su demokratija, su dorove ir su teise nebesiterlios ir išneš viską lyg bombos sprogimas. Jeigu akivaizdžiai žalinga ir dirbtinai konstruojama „migrantų krizė“ ir toliau tęsiama ignoruojant galimus taikius ir demokratiškus sprendimo būdus, ilgainiui gali prasimušti jėgos ir prievartos pavidalais. Jeigu tradicinių pažiūrų žmonės tildomi ir demonizuojami, stumiant LGBT ideologiją, ilgainiui rasis vis daugiau neapsikentusių žmonių, kurie mielai imsis nedemokratiškų, o galbūt ir nežmoniškų priemonių prievarta primestoms sąlygoms likviduoti šįkart jau kartu su tai padariusiais žmonėmis. Tai jokiu būdu nėra grasinimas, o viso labo ne tokios ir senos Europos istorijos pamokos.

Tai yra tikrosios problemos, su kuriomis turėtų kovoti vadinamieji antifašistai, tautų, rasių ir asmenų lygybės šalininkai, galų gale – tie, kam apskritai rūpi žmogiškumas. Šarlotsvilio įvykiai, kurie tikrai dar ne kartą kartosis augant naujo pilietinio karo JAV bei kitur įtampai, liudija, kad ant pakilusios ir visais būdais slopintos nacionalizmo bangos ima įsitaisyti ir labai nepageidautinas nacizmas. Jie abu ant tos bangos tikrai neišsilaikys ir vienas jų nuskęs. Nuo visų mūsų bendrų pastangų ir susikalbėjimo priklausys, kuris iš jų bus gyvas išmestas į krantą. Labiausiai tai priklauso nuo didžiosios žiniasklaidos, kairiųjų ir liberalų racionalumo bei su tikromis problemomis kovoti pasiryžusių žmonių sąmoningumo. Demokratija ir moderni valstybė apskritai nėra įmanomos be apibrėžto kolektyvinio tapatumo. Tautinė tapatybė akivaizdžiai buvo ir išlieka vyraujančia jungtimi daugumoje pasaulio valstybių. Nacionalizmas yra vienintelė alternatyva, be kurios visam pasauliui atsiverti bandančiai demokratijai ateis neišvengiamas galas, nes nacizmas ir vėl sužydės visomis blogiausiomis savo spalvomis.

Demokratijos lozungais pridengiami antidemokratiniai veiksmai ir jais grįsti judėjimai žlugdo demokratiją iš vidaus. Kad ir fizine jėga teisėtas kalbas, renginius ar eisenas stabdantys „antifašistai“ ir jiems artimi pararealybės dariniai, kurie savo veikla yra ne kas kita, kaip contradictio in adjecto. Jų veiklos rezultatai, ką rodo ir Šorletsvilio įvykiai, yra absoliučiai priešingi jų deklaruojamiems tikslams. Tikras antifašistas niekada nesiimtų prievartos ir apskritai fizinės jėgos prieš demokratiškai ir teisėtai kalbančius bei veikiančius žmones, net jeigu tie žmonės ir konstituciškai laisvai reikštų fašistinius įsitikinimus. Demokratija, kuri savo apsaugai imasi antidemokratinių veiksmų, yra tik demokratijos iškamša.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *