M. Kundrotas. Lietuviška tautinė geopolitika: tarp inercijos ir užmaršumo (42)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Lietuvių tautos geopolitinė padėtis lemia didžiules įtampas pačioje tautoje. Lietuvos vieta pasaulyje suvokiama labai skirtingai. Vieni savo Tėvynę supranta kaip integralią Vakarų pasaulio dalį, kiti bodisi Vakarais ir dairosi į Rytus, treti sieja save su Trečiuoju pasauliu, o ketvirti galvoja, kad geriausias kelias – tapti neutralia sala.

Kiekviena pusė turi savų argumentų. Neutralumo šalininkai pasitelkia sėkmingą Šveicarijos pavyzdį, „vakariečiai“ akcentuoja laisvę, pažangą ir klestėjimą, „rytiečiai“ kalba apie dvasinį Vakarų nuosmukį, teigdami Rytuose glūdintį dvasingumą. Pagaliau Trečiojo pasaulio simpatikai mato mus kaip bedalius tarp bedalių ir mano, jog būtent tokie galėtų vienytis prieš pasaulio galinguosius.

Iš tiesų kiekvienam argumentui galima priešpriešinti kontrargumentus su konkrečiais faktais. Nors tapome Vakarų pasaulio struktūrų, pirmiausiai – NATO ir Europos Sąjungos nariais, iki tikros laisvės, pažangos ir ypač – klestėjimo Lietuvai dar labai toli. Tiesą sakant, laisvės trūksta pačiuose Vakaruose, kur įsigali politiniu korektiškumu pervadintas liberalusis marksizmas. Tai – nauja komunizmo forma, kur diktatas įvedinėjamas laisvės vardu. Nors čia jis tik formaliai skiriasi nuo klasikinio marksizmo: atsiminkime sovietinę dainą – kur taip laisvai kvėpuoja žmogus.

Sovietų visuomenė deklaravo laisvę ir išlaisvinimą, emancipaciją ir lygybę. Tik tada akcentuota laisvė darbo liaudžiai ir lygybė socialiniu pagrindu, labai disonavusi su akivaizdžiomis valdžios nomenklatūros privilegijomis. Naujasis marksizmas, orveliškai susiliejęs su liberalizmu, darbo liaudies vieton stato vadinamąsias seksualines mažumas ir imigrantus. Vien tiktai kritika šioms grupėms gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę ir daug kur tai jau vyksta.

Kalbant apie klestėjimą pagal kainas jau esame Europoje, o pagal pajamas – tipinė posovietinė valstybė. Akivaizdu, jog vien buvimas Vakarų struktūrose mažai, ką bendro turi su klestėjimu. Veikiau tapome Vakarų priedėliu, nei integralia jų dalimi. O politiškai Vakarai apskritai nėra vientisi: užtenka žvilgtelti į JAV ir ES skirtumus Rusijos, socialinės ir kultūrinės politikos klausimais.

Dėl Rytų dvasingumo, politiškai Rytus geopolitinėje retorikoje dažniausiai įkūnija Rusija. Su režimu, kuriame be žinios dingsta disidentai, klesti korupcija ir tvyro skurdas. „Rytietis“ pasakys, kad Vakaruose šio „gėrio“ taip pat apstu, ir tai bus tiesa. Bet Vakaruose dar liko žiupsnelis laisvės, kurią liberalieji marksistai visaip siekia užgniaužti. Rytuose viskas jau užgniaužta.

Iš esmės tenka pripažinti, kad „vakariečiai“, pagrindine grėsme Lietuvai įvardydami Rusiją, linkę priimti Vakarų vertybes be jokios kritikos – su vergovine liberalios rinkos ekonomika, homoseksualiomis šeimomis ir atsivėrimu perėjūnams iš viso pasaulio, kas žudo pačius Vakarus. Tai – inercija. Šie žmonės tebegyvena praeitu amžiumi. Pavojus – tik Rusija ir taškas.

Savo ruožtu „rytiečiai“ linkę užmiršti praeitį. Belieka priminti senovės romėnų posakį: kas užmiršta istoriją, priverčiamas ją pakartoti. Šnekos apie globalizmą, ES centro ir vadovaujančių valstybių diktatą, materializmą, laukinį liberalizmą ir masinę migraciją dažnai siejamos su adoracija ar bent abejingumu Rusijos problemai. Taigi, šios dvi srovės, abi laikančios save patriotinėmis, svyruoja tarp inercijos ir užmaršumo.

Šiame kontekste įdomios Trečiojo pasaulio solidarumo ir neutralumo koncepcijos. Deja, Trečiasis pasaulis geografiškai, kultūriškai ir politiškai per daug išsibarstęs, kad galėtų sudaryti vieną bloką. Nejau rimtai galvojama, kad Lietuvai labiau pakeliui su Afrika bei Ramiojo vandenyno salomis, nei su baltąja, krikščioniškąja Amerika bei Europa? Aišku, baltumo ir krikščioniškumo jose, ypač – Europoje, vis mažėja, bet sudarius realų bloką su Trečiuoju pasauliu kova su migrantų antplūdžiu skambėtų tiesiog hipokritiškai. Galima suokti apie kiekvienos tautos gyvenimą savo tėvynėje ir kartu – visų šių tautų vienybę, tačiau praktikoje sudarius bloką tektų atsiverti naujiesiems sąjungininkams.

Ar kas rimtai galvoja, kad Afrikos arba Mikronezijos šalys mus gins nuo karinės Rusijos agresijos ar gelbės nuo ekonominės izoliacijos iš Europos Sąjungos pusės? O gal tikimės arabų šeichų investicijų? Žinant jų nuostatas investicijų galime tikėtis tiktai kartu su atsivėrimu islamizacijai, dėl kurios kaltiname Europos Sąjungos elitą.

Pagaliau dėl neutralumo. Šią koncepciją Lietuva jau išbandė 1939-aisiais – 1940-aisiais metais. Užtai sulaukėme okupacijų iš abiejų kariavusių pusių. Šveicarijos atvejis kitas. Buvo laikas, kai ir per šveicarų žemes žygiavo prancūzų, rusų daliniai, mažai klausinėdami vietos gyventojų, ar jiems tai patinka. Po to sukurta stipri, brandi pilietinė visuomenė, kurioje kiekvienas pilietis – ir prezidentas, ir karys. Kiek idealizuojamas Šveicarijos statusas pasaulinių karų kontekste. Žinia, kad agresoriams menkai apsimokėjo pulti iki dantų ginkluotą, bet mažą Šveicariją, kai buvo proga pergalingai žygiuoti per visą Europą. Jei šie karai būtų pasibaigę agresorių naudai, Šveicarija būtų likusi tiktai užkandžiu po pietų.

Šiandien Šveicarija supama iš esmės taikių valstybių. Mes gi šalimais tebeturime Rusiją. Kalbant apie kitą – ES – pusę tai Šveicarija pakankamai turtinga, kad atlaikytų ekonominę blokadą, jei kas sugalvotų tokią taikyti. O dabar įsivaizduokime save ES blokados atveju…

Neutralumo koncepcija iš esmės taip pat yra užmaršumo koncepcija, lygiai kaip Trečiojo pasaulio solidarumo koncepcija – inertiška koncepcija. Mes vis dar matome save tarp pasaulio varguolių ir šia prasme teisūs tie, kurie taip mato, bet tai – veikiau esama padėtis, nei kelias, kuris kur nors vestų. Beje, Trečiasis pasaulis nėra vien varguoliai ekonomine prasme: užtenka prisiminti minėtus arabų šeichus. Trečiasis pasaulis – jau veikiau geopolitinė sąvoka, nei socialinė. Ir Saudo Arabijos ar Jungtinių Arabų Emyratų vadovams mes galime būti įdomūs tiktai tiek, kiek ir Vakarų globalistams – kaip rinka jų prekėms ir jų ideologijai.

Ar yra išeitis iš šio užburto rato? Akivaizdu, jog tai – diskusinė tema. Formaliai jau esame Vakaruose, todėl galime ir privalome tuo naudotis, bet blaiviai suvokdami sąlygas, galimybes ir grėsmes. Net ES-oje esama gerų dalykų, pavyzdžiui – socialinės koncepcijos. Ne kas kita, o ES mus kritikuoja dėl didžiulės socialinės atskirties. Deja, mūsų elitai iš ES labiau girdi, ką ES mums diktuoja dėl homoseksualų ar „pabėgėlių“, nei dėl visuomenės daugumos interesų. Lieka tiktai kurti išties tautišką, konservatyvų ir socialiai atsakingą elitą, kuris pakeistų dabartinius.

Dėl NATO – tai yra ir bus mūsų saugumo skydas. JAV prezidentu tapus Donaldui Trampui, rytinėje ES dalyje kylant tokioms figūroms kaip Viktoras Orbanas ir Jaroslavas Kačinskis, liberalusis marksizmas jau nėra vienintelis vakarietiškas diskursas. Tai turėtų suvokti tiek Vakarų pasaulio kritikai, tiek jo simpatikai. Taigi, atsakant į klausimą, ar mes – Vakaruose, dera prieš tai paklausti: kuriuose Vakaruose? Donaldo Trampo ar Žano Klodo Junkerio? Angelos Merkel ar Viktoro Orbano?

Ir daug kas susidėlios į vietas. Nors liberalusis marksizmas Vakaruose vis dar žengia į priekį, jau randasi vis stipresnės alternatyvos, kurios gali atgręžti Vakarų pasaulį atgal, prie pamatinių vertybių. Mes galime abejingai stebėti, prisidėti prie tolesnio Vakarų pasaulio irimo, nuolankiai likti priedėliu, trauktis iš Vakarų pasaulio arba savo indėliu dalyvauti jo prisikėlime.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *