E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: informacinio karo samprata ir kilmė; refleksinės kontrolės metodas; kontrapropagandos elementai (X) (89)

Pixabay.com nuotr.

Pixabay.com nuotr.

Taigi, gerbiamieji, besidžiaugiant vasariškomis artėjančių atostogų nuotaikomis, tęsiame „Propagandos žodyną“. Šįkart pakalbėsime apie vienybės reliatyvumą, informacinio karo sampratą, refleksinės kontrolės metodą ir, kaip žadėjau, šį bei tą iš kontrapropagandos arsenalo. Ką ten žmogus žinai, staiga prisireiks. Gi ne veltui antai NATO žada atsiųsti į Baltijos valstybes 600 rimtų, tvirtų, iki dantų ginkluotų vyrų. Tiesiog dėl visa ko, prieš tas garsiąsias „Zapad 2017“ pratybas. Tai turbūt ir mums reikėtų pasirengti juos palaikyti, bent jau moraliai ir bent jau pabandant atsispirti visokioms galimoms priešiškos propagandos užmačioms. Tiesiog: dėl visa ko.

Dėl ko verta pakalbėti apie vienybę? Viena vertus – todėl, kad, kaip ir daugelis Jūsų, aš kartais ilgiuosi Sąjūdžio laikų ir to „didelės, vieningos, ryžtingos minios“ jausmo. Kita vertus – todėl, kad visi mes, galima sakyti, darome vieną mažytę klaidelę. Jums leidus, ponios ir ponai, pasidalinsiu vienu prisiminimu…

Tądien su šviesaus atminimo ambasadoriumi Vytautu Antanu Dambrava susitikome mažutėje sostinės kavinėje. Po ilgo ir kaip visad man, tada jaunai ir žaliai, labai naudingo pokalbio apie mūsų valstybę, politiką, reikalus ir kita, pamenu, jis atsilošė krėsle. Šyptelėjo ir, gudriai žvilgtelėjęs į mane (paprastai tai reikšdavo, kad turėčiau atidžiai įsiminti patarimą) pasakė: „Nesuprantu, dėl ko jūs, lietuviai Lietuvoje, tokie pamišę dėl „vienybės“? Ir taip nuo pat 1990-ųjų!“ Suprantama, nustebusi išplėčiau akis. Kaip tai? Juk vienybė buvo tai, kas suteikė mums jėgų atgauti Nepriklausomybę? „– Iš viso, kas per velnias yra ta „vienybė“? – šiek tiek emocingesne gaida tęsė ambasadorius. „– Net su savo geriausiu draugu, ir tai, mes abu galime turėti visiškai skirtingas nuomones! Ir, patikėkit, kartais aršiai dėl savo nuomonių susiginčijame. O valstybė – tai juk daugybė žmonių, labai skirtingų žmonių!“ Kadangi buvau dar žalia ir tikinti kai kuriais stereotipais, aišku, nustebau. Gerai pamąsčius, teko pripažinti, kad ambasadorius teisus. Vienybė išties yra reliatyvi sąvoka… „Valstybės valdymas yra menas padaryti viską taip, kad skirtingi žmonės, gyvenantys vienoje teritorijoje, per daug nesipeštų tarpusavyje ir sutartų bent jau dėl esminių dalykų. Kad ta valstybė išliktų ir gerai veiktų. Valstybę sudaro labai daug dalykų, daktare Eugenija…“, – mąsliai pratarė ambasadorius. Po to sekė ilgoka pamoka apie valstybę, apskritai. Ir apie Lietuvą bei išeiviją, apskritai. Paminėsiu tiek: remiantis šviesaus atminimo V.A.Dambravos koncepcija, valstybė, kaip faktas ir reiškinys, prasideda nuo jos sienų ir teritorijos saugumo. Tuo tarpu, iš anksto atsiprašau visų švietimo, kultūros ir netgi ekonomikos sričių atstovų, bet – pastarosios sritys nėra vertintinos besąlygiškai aukščiausiai, kaip kad mums kartais gali atrodyti. Logiškai mąstant, viskas taip ir yra: jei nebeturėsi teritorijos, tai kur tu padėsi visą savo švietimą ir visus universitetus?

Kita vertus, nereikėtų ir naikinti Lietuvių kalbos, Baltistikos ir panašių katedrų seniausiuose Europos universitetuose, kaip kad, pasirodo, ketina daryti kažkokie dievaž keisti „reformatoriai“… Nes gimtoji (beigi valstybinė!) kalba yra vienas iš tapatybės ir valstybės kertinių akmenų. Nebent, aišku, kam nors jau panižo nagai ir tapatybei įkąsti. Antai profesorius ir akademikas Zigmas Zinkevičius neseniai rašė, kad „fakultete, visais laikais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai? To nebuvo net sovietų laikais. Lietuvių kalbos katedra, kurios vadovu buvau, išgyveno įvairių sukrėtimų, tačiau kad būtų kėsinamasi į ją kaip instituciją, to tikrai nebuvo. Jei žinotų, kas dabar dedasi, pats Muravjovas-Korikas paplotų per petį reformatoriams ir pasakytų „maladiec! (…) Kils universitetas tik tada, kai tarnaus mokslui, savo šaliai ir Tautai, o ne kažin kieno ambicijoms ir neatsakingiems, sunkiai suvokiamiems užmojams. Tokie reformatoriai žiūri vienadienės naudos. Jiems nerūpi, kas bus po kelių dešimtmečių.“

Kartais šiandien, po daugelio metų, susimąstau apie tą iš V.A. Dambravos gautą pamoką. Ypač kad pirmasis priešiškos propagandos tikslas yra kurti, skatinti ir išnaudoti mūsų konfrontacijas. Sugebėtume rasti bendrą kalbą bent jau dėl esminių valstybę sudarančių dalykų? Pavyzdžiui, jei prie vieno stalo susėstų tie, kuriems Rusija neatrodo agresyvi valstybė, – ir tie, kuriems ji atrodo agresyvi?.. Ar tie, kuriems Putino Rusija neatrodo agresyvi, sugebėtų taikiai išklausyti tuos, kuriems ji atrodo agresyvi ir nepatikima? Tie, kas nori uždaryti minimą Lietuvių kalbos katedrą – ir tie, kurie siekia ją išlaikyti ir puoselėti? Ar jie susitartų dėl nuosaikios pozicijos? O kur dar, ponios ir ponai, mūsų politinių požiūrių, istorijos vertinimų, nuostatų lyčių klausimais, turtingų ir nepasiturinčių, studentų ir pensininkų, materialistų ir idealistų beigi oportunistų, lietuvių ir kitų šalyje gyvenančių etninių grupių skirtumai ir interesai… Ar visiems, visose socialinėse grupėse, valstybės sektoriuose ir kitur, užtektų tvirtos valios spausti ten, kur neišvengiamai būtina, ir išminties sutikti vystyti ir patiems vystytis reikalinga linkme? (Ne todėl, kad „kažkas iš viršaus uždraudė“, ne kad „mes valdome valstybę, todėl žinom geriau“ ar kad „kažkas iš viršaus taip liepė“! O patiems, savo noru ir motyvuotai.)

Ar visos pusės rastų užtektinai bendraminčių, kad nesijaustų esantys „atstumtieji“ – ir ar įstengtų išlikti supratingi kitų atžvilgiu ir tuo pačiu metu užtikrinti saugų ir taip toliau valstybės funkcionavimą? Kalbu ne tik apie politikus, ponios ir ponai! Kalbu ir apie bobutę iš viršutinio buto, užvakar matytus gatvėj darželinukus, buvusius Lietuvos savanorius, tyliai kenčiančius mažas pensijas, betgi pasirengusius (vis dar, ačiūdie!) gelbėti mūsų kailį negandos atveju, apie uždaromų kaimo mokyklų mokytojus, Jūsų giminaičio dukrą ar sūnų, studijuojančius kažkur Skandinavijoje… Sostinės verslininkus, statybininkus Airijoje, piktą bomžą iš Naujininkų, žadantį „supjaustyti visus prakeiktus lietuvius į mažus gabaliukus mėsininko peiliu, kai ateis mūsų laikas, ir jis tikrai ateis!“*, apie menkavertį korumpuotą regiono valdininkiūkštį… Apie tuos, kurie ima pinigus už „proputiniškus“ komentarus, nes negavo geresnio darbo, nors ir tikrai norėjo, apie senuką turguje, garsiai mąstantį „kaži a vėl bus karas?“… Taigi!

Visa tai įvertinus – menas „padaryti taip“, kad visi nesipešdami sugyventų vienoje Lietuva vadinamoje teritorijoje**, o valstybė darniai funkcionuotų (ir dar sėkmingai vystytųsi!), atrodo panašesnis į iššūkį suvaldyti sumaištį kokioj Nojaus laive. Tad nuostaba, kaip čia kartais eiliniai mūsų valstybės valdantieji ima ir, atleiskite, susimauna, nebe tokia didelė. „Kur du pešasi, trečias laimi“, byloja sena lietuvių patarlė. O kadangi turime neužšąlantį (!) Klaipėdos uostą, gerą gabalą derlingos dirvos ir dar ežerų su upėmis gan pakenčiamo klimato zonoje, tai tų „trečių“ visais laikais sulaukdavome, taip sakant, „per akis“.

Ta proga, ponios ir ponai, klausimėlis. Galite reaguoti kaip į savotišką „namų darbą“ vasarai: Jūsų nuomone, kaip įmanoma padaryti taip, kad tas mūsų Lietuvos laivas, užuot blaškęsis visose visų vėjų pagairėse, tvirtai ir kryptingai laikytųsi to naudingo kurso? Ne pasakyti, bet, pabrėžiu, padaryti?

O dabar pakalbėkime apie informacinio karo sampratą ir keletą jo metu vykdomos propagandos triukų. Taigi, gerbiamieji…

18. Informacinio karo samprata ir kilmė

Pagrindiniai šiandieninio Rusijos informacinio karo principai yra paveldėti dar iš sovietinės doktrinos, o metodai pritaikyti prie XXI a. strateginės ir informacinės aplinkos bei palyginti lieso Rusijos karinio biudžeto. Beje, rusiškuose šaltiniuose aptiktumėte nuoomonių, kad informacinio karo principus taiko ir JAV. Kai kurie ekspertai tuo teiginiu smarkiai abejoja, pirmiausia todėl, kad JAV, bent jau XX ir XXI a., neturėjo tam poreikio. Daugelio užsienio tyrinėtojų nuomone, visa „hibridinio karo” koncepcija, įskaitant informacinio karo technikas, buvo sukurta daugiausia todėl, kad Rusija, turėjusi pretenzijų, kaip kad V. Putinas pareiškė Municho konferencijos metu (2007), „nebepaisyti JAV ir kovoti už savo geopolitinius interesus regione”, susizgribo neturinti resursų toms pretenzijoms realizuoti. Dar daugiau, – karas su Gruzija parodė, kad, nepaisant Rusijos sėkmės atskiriant Pietų Osetiją, jos karinių pajėgų pasirengimas yra menkas, koordinacija netikusi, o ginkluotė pasenusi ir netinkama. 2008 m. buvo pradėta Rusijos karinių pajėgų reforma siekiant sumažinti kariuomenės dydį, sykiu padarant ją mobilesnę ir efektyvesnę. Tačiau pirmasis jos etapas dėl daugelio priežasčių, daugiausia ekonominių, nepasiteisino, be to, kilo konfrontacija tarp aukštų karinių sluoksnių ir reformoms vadovavusio Anatolijaus Serdiukovo (АнатолийСердюков). Jį pakeitęs Valerijus Gerasimovas (Валерий Герасимов), remdamasis principu „nauja – tai užmiršta sena”, atgaivino, patobulino atitinkamai XXI a. aplinkai ir įdiegė hibridinio karo koncepciją, kurią Rusija pirmąkart išbandė Ukrainoje 2014 m. Pasak Marijos Snegovajos (Мария Снеговая), ta pati koncepcija stebėtinai gerai suveikė ir Sirijoje.

Ši hibridinio karo koncepcija daugiausia yra grindžiama informacinio karo technikomis. Ji skirta įgyti pranašumą prieš galimus priešininkus laiko, veiksmų laisvės ir kitais atžvilgiais, netgi neturint pakankamai resursų įprastinių karo veiksmų vykdymui. Tačiau iš esmės tai, ką šiandien laikome trikdančia naujove, tėra restauruota sovietinė metodika. Tokia pati, kokią Rusiją ne kartą naudojo Šaltojo karo metu. Šiandien skirtumas tėra tik tai, kad jeigu Rusija, taip kaip anksčiau SSRS, „nesilaiko taisyklių”, jos oponentai, Vakarų šalys ir Vašingtonas, yra priversti reaguoti ir grįsti savo atsakomuosius veiksmus teisėtais ir tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažįstamais būdais (nes pasaulis nuo Šaltojo karo laikų smarkiai pasikeitė!). Šis triukas suveikė: antai tarptautinė bendruomenė ilgokai gana suglumusi stebėjo Maskvos diriguojamą Rusijos ir Ukrainos konfliktą ir, kadangi nebuvo akivaizdaus „klasikinio karo” prieš Ukrainą įrodymų, nedrįso imtis griežtų atsakomųjų veiksmų. Egzistuoja keletas informacinio karo principų:

  1. Dezinformacija. Jos skleidimas skirtas: sutrikdyti priešą, išlošti laiko, įgyti didesnę veiksmų laisvę. Antai Ukrainoje būtent aktyvi dezinformacinė kampanija leido Rusijai tiek sėkmingai nuslėpti atliekamas karines operacijas, tiek ir ilgą laiką neigti pačių karinių pajėgų buvimą Ukrainoje. Dezinformacija taip pat padeda sukurti vadinamą „diplomatinę priedangą” Rusijos veiksmams karo lauke ir užsienio politikoje. Taigi užtikrina Kremliui reikalingą veiksmų laisvę per konkretų laiko periodą. Pažymėtina, kad tokia ir panašios dezinformacinės kampanijos taip pat apsunkina karo analitikų darbą, nes tampa daug sudėtingiau nustatyti tikrąjį priešininko pajėgų dydį ir kitokią specifiką konflikto zonoje.
  2. Putino Rusijos kariuomenė kompensuoja savo santykinį silpnumą netiesioginėmis, subtiliomis strategijomis, kuriomis paprastai siekiama sutrikdyti priešą ar oponentą (pavyzdžiui, diplomatijos sferoje) ir nuslėpti tikruosius tikslus. Faktiškai tai ir yra raktas į Putino Rusijos vykdomo informacinio karo koncepciją – priešo sutrikdymas.
  3. Kadangi hibridinis karas pagrįstas dezinformacijos strategijomis ir nekarinėmis karo priemonėmis, jis yra ekonomiškai naudingesnė alternatyva. Pasak M. Galeočio (Mark Galeotti) būtent todėl Putino Rusija skiria didesnius išteklius žvalgybos bei vadinamų asimetrinių karinių pajėgumų plėtrai. Pavyzdžiui, tokioms priemonėms, kaip „nusivylimo ir dezinformacijos skleidimas, trikdžių skatinimas, komunikacijos, vadovavimo ir koordinavimo, ryšių linijų trikdymas bei sugadinimas“ (cituojama iš: M.Galeoti. The ‘Gerasimov Doctrine’ And Russian Non-Linear War, 2014 m.)
  4. Kitas naujojo Putino Rusijos karo metodo principas yra tai, kaip rašė V. Gerasimovas, kad „karas apskritai nėra paskelbiamas. Jis tiesiog pradedamas, panaudojant jau išvystytas karines pajėgas. Mobilizacija ir [karinių pajėgų] koncentracija [tuo atveju] nėra laikotarpis po karo būklės pradžios, kaip buvo 1914 m., Bet, nepastebimai, vykdomos ilgą laiką prieš tai.“ (cituojama iš: M.Galeotti. The ‘Gerasimov Doctrine’ And Russian Non-Linear War, 2014 m.)
  5. Apibrėždamas informacinį karą kaip tokį, V.Gerasimovas pažymi, kad „informacinė erdvė atveria plačias asimetrines galimybes sumažinti priešo kovinį potencialą. Šiaurės Afrikoje mes pamatėme, kaip, naudojantis informacinėmis priemonėmis, galima daryti įtaką valstybinėms struktūroms ir valstybės gyventojams, informacinių tinklų dėka. Būtina ištobulinti veiklas informacinėje erdvėje, įskaitant mūsų pačių objektų gynybą“ (cituojama iš: M.Galeotti. The ‘Gerasimov Doctrine’ And Russian Non-Linear War, 2014 m.).

19. Refleksinės kontrolės metodas (angl. reflexive control method)

Refleksinės kontrolės metodas, kitaip dar vadinamas „refleksinio valdymo metodu“, dažniausiai taikomas adaptuojant jį pagal taikiniu pasirinktos valstybės geopolitinio konteksto specifiką. Šiandieninė jo forma kildinama iš tokio paties paties pavadinimo metodo, įdiegto dar SSRS. Kaip pažymi Timotis L. Tomasas (Timothy L. Thomas), „„Refleksinė kontrolė“ apibrėžiama kaip priemonė perduoti partneriui ar priešininkui specialiai parengtą informaciją, kad jis galėtų „savanoriškai“ padaryti iš anksto numatytą sprendimą, kurio iš jo nori veiksmų iniciatorius“ (cituojama iš: Timothy L. Thomas. Russia’s Reflexive Control Theory And The Military// Journal Of Slavic Military Studies, 2004. Nr. 17, 237–256 p.).

Kitaip tariant, refleksinė kontrolė yra toks metodas, kurį naudojant procesą kontroliuojanti pusė gali daryti įtaką savo oponentui ar priešui taip, kad pastarasis netgi nesąmoningai, pats to nesuprasdamas, imtų priiminėti blogus, sau žalingus sprendimus. Tai vykdoma paveikiant priešo ar oponento suvokimą ir juo pagrįstas įžvalgas. Pažymėtina, kad metodas gali būti vienodai sėkmingai taikomas tiek karo lauke, tiek ir ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje ir kitose sferose. Karinių veiksmų atveju, kai naudojamas refleksinės kontrolės metodas, sėkmingesnė būna ta pusė, kuri yra gabesnė prognozuoti ir pamėgdžioti savo oponento motyvaciją, nuspėti priešininko elgsenos priežastis bei jas panaudoti ir atitinkamai numatyti savo oponento ar priešininko veiksmus. Metodas gali būti naudojamas tiek individualių asmenų, tiek asmenų grupių, tiek ir visuomenės ar valstybės atžvilgiu.

Refleksinės kontrolės metodo pradininkas Vladimiras Lefevras (Владимир Лефевр), sovietinis šio metodo bei koncepcijos kūrėjas, rašė, kad „priimdamas sprendimą, priešininkas naudoja informaciją apie konflikto teritoriją, apie savo paties ir mūsų karines pajėgas, apie jų galimybes kovoti ir kita. Mes galime padaryti įtaką jo informacijos kanalams ir siųsti žinias, kurios paveikia informacijos srautą mums palankia linkme. Priešininkas naudoja šiuolaikinį optimizavimo metodą ir suranda optimalų sprendimą. Tačiau [padarius įtaką priešininko informacijos kanalams ir siunčiant oponentui ar priešininkui propagandistų jau „apdorotas“ žinias] tai nebus tikrasis optimalumas, bet mūsų numatytas [t.y., surežisuotas] sprendimas. Kad mes patys priimtume efektyvius sprendimus, mes turėtume žinoti, kaip dedukuoti priešininko sprendimą, pagrįstą informacija, kuria jis tiki, kurią jis laiko teisinga. Veiklas vykdantis vienetas, modeliuojantis priešininką, siekia tikslo simuliuoti priešininko sprendimus skirtingomis sąlygomis ir pasirinkdamas efektyviausią informacinę įtaką priešininkui“ (cituojama iš: R. Clifford. Reflexive Control In Soviet Military Planning/ Soviet Strategic Deception, 1987 m.)

Šis „restauruotas“ daugiau kaip 30 metų senumo sovietinis metodas šiandien vėl yra ypatingai plačiai naudojamas, pasitelkus šiuolaikines informacines technologijas bei priemones (internetą, informacijos prieinamumą, socialinius tinklus ir panašiai). Reikėtų pažymėti, kad tiek sovietų, tiek ir šiandieninis Putino Rusijos režimas naudoja „refleksinės kontrolės metodą“ ne tik konkrečių karinių operacijų ir taktikos srityje, bet taip pat ir siekti ilgalaikių, strateginių tikslų vidaus ir išorės politikoje.

20. Kontrapropagandos elementai (angl. elements of counter-propaganda)

Tradiciškai kontrapropagandos procesą (angl. counter-propaganda process), plačiaja prasme, sudaro keletas esminių elementų.

1. Tiesos pagrindas

Nors kovos su propaganda metu gali būti pateikiama tiek tikra, teisinga, tiek ir neteisinga informacija, teigiama, kad sėkmingiausios kovos su priešiškos propagandos kampanijomis paprastai pagrįstos tiktai teisingos informacijos skelbimu. Kontrapropaganda paprastai yra suprantama kaip „patikima, sąžininga opozicija“ priešininko propagandos iniciatyvoms, dėl tam tikrų moralinių ir praktinių priežasčių. Tai lemia vieną kontrapropagandos niuansą: jos vykdymas paprastai reikalauja daugiau pastangų ir laiko (pavyzdžiui, faktų patikrai ir panašiai), nei kad tiesiog melagingos, paremtos „išlaužta iš piršto informacija“ priešiškos propagandos sklaida.

Tais atvejais, kai Jums pavyksta surasti teisingą, pagrįstą informaciją ir, ja remiantis, demaskuoti priešišką propagandą – teigiamas poveikis propagandistų apmulkintai publikai gali būti dvigubai efektyvesnis.

2. Išraiškos aiškumas

Vykdant kampanijas priešiškos propagandos atžvilgiu, informacija turi būti perduodama visiems suprantama kalba (esant reikalui, rekomenduotina įterpti papildomų paaiškinimų), kad būtų galima veiksmingiau bendrauti su tiksline auditorija. Naudojant plačiai vartojamus, lengvai atpažįstamus žodžius ir sąvokas, rezultatai yra efektyvesni, todėl patartina vengti bereikalingo snobizmo.

3. Geras tikslinės auditorijos pažinimas

Kaip ir reguliariai vykdomoje propagandoje (pavyzdžiui, socialinėse reklamose, propaguojančiose saugų elgesį kelyje), vykdant kampanijas priešiškos propagandos atžvilgiu yra rekomenduojama kurti pranešimus, kurie rezonuoja su tiksline auditorija tam tikro kultūrinio naratyvo (pasakojimo) pagrindu. Siekiant sukurti žinią, kuri paveiktų tikslinę auditoriją, rekomenduojama nustatyti esamas tos auditorijos nuotaikas, stereotipus ir nuomones, turinčias įtakos auditorijos perspektyvoms, įsitikinimams ir veiksmams. Kadangi kontrapropagandos tikslas yra taip paveikti auditoriją, kad pastaroji taptų įgali aiškiau suvokti ir atmesti jai „transliuojamas“ priešiškos propagandos žinias, t.y., įgyti sveiką imunitetą priešiškos propagandos atžvilgiu, rekomenduojama kontrapropagandos pranešimus ir informaciją sieti su atitinkamais kultūriniais elementais, tikėjimu (pavyzdžiui, tam tikromis vertybėmis ir panašiai) bei emocija. Šiuo atveju aiškesnis suvokimas ir gebėjimas atpažinti priešišką propagandą daro įtaką auditorijos kritiniam mąstymui (primenu: ne negatyviam ar pasyviam kritiškumui, t.y., šiaip „kritikai tik dėl kritikos“, o aktyviam kritiškumui; jį aptarėme ankstesniuose straipsniuose), o emocija suveikia kaip priešiškos propagandos „transliuojamos“ informacijos ar žinios atsisakymą paskatinantis veiksnys.

Šie elementai ir jų poveikis skirtingos auditorijoms skiriasi, todėl rekomenduojama kontrapropagandos informaciją ir žinias atidžiai pritaikyti kiekvienai konkrečiai tikslinei auditorijai.

4. Greita reakcija

Kontrapropaganda yra reaktyvus metodas, kurį privalu naudoti greitai, jei norite efektyviau užkirsti kelią priešiškos propagandos „transliuojamos“ informacijos sklaidai ir jos poveikiui propagandistų nusižiūrėtam asmeniui, asmenų grupei, visuomenei ar valstybei. Atkreipsiu Jūsų dėmesį į tai, kad: kuo ilgiau priešiška propaganda taikiniu pasirinktos publikos traktuojama kaip neva „tiesa“, tuo sunkiau jai prieštarauti. Netgi tada, kai priešiškos propagandos vykdytojų „apdorotai“ publikai atskleidžiama tiesa.

Papildomas argumentas, dėl ko, ėmusis kontrapropagandos, patartina veikti greitai, yra psichologinis poveikis priešiškos propagandos vykdytojų taikiniu pasirinktai publikai. Prašyčiau atkreipti dėmesį į tai, kokios priešiškos propagandos formos, temos, šūkiai, peršamos idėjos ėmė plisti Lietuvoje kaip tik tuo laikotarpiu, kai ūgtelėjo sovietinės okupacijos laikotarpio nemačiusi – taigi faktiškai neturinti imuniteto priešiškai propagandai, nebent jis jau būtų buvęs specialiai ugdomas švietimo sistemoje, – jaunimo karta. Remiantis tam tikrais psichologiniais šios amžiaus grupės ypatumais, herojizmas kaip toks ir revoliucingumas kaip toks yra, pavadinkime, natūralios savybės. Mano nuomone, iš dalies todėl, laiku neužpildžius šio jaunimo kartos poreikio, atsiranda tam tikra priešiškos propagandos vykdytojams naudinga „spraga“, paranki imti skleisti jaunimo tarpe, tarkime, neomarksizmo, anarchizmo ir panašias idėjas.

Pasitelksiu pavyzdį: jaunimas, atsidūręs Putino Rusijos „kadetų stovyklose“, mano nuomone, nepaisant jų (o tiksliau, jų tėvų ir mokytojų…), akivaizdaus politinio ir istorinio nebrandumo, turėjo vieną pliusą. Tiems jaunuoliams, sakyčiau, aiškiai norėjosi „už kažką kovoti“. Tad ten, kur buvo tuščia ertmė, t.y., nebuvo pakankamo, sakykime, pilietinio patriotinio ugdymo, tikrosios, o ne sovietinių vadovėlių principu falsifikuotos istorijos (kaip kai kuriose šalyse…) mokymo, pakankamo jaunųjų šaulių būrelio skaičiaus (dėl tam tikrų aplinkybių ir, mano nuomone, nereikėtų dėl to kaltinti Lietuvos Šaulių sąjungos!) beigi ne padlaižiavimo, o normalios integracijos į Lietuvos visuomenę… Kaip sakoma, būna, pasitaiko – čia prisliūkino patyrę Kremliaus politrukai ir padarė savo juodą darbą. Tas pats pasakytina, mano nuomone, apie tą Lietuvos rusų jaunimą, kuris kažkodėl, jei tikėsime mūsų oficialiąja statistika ir spauda, vengia eiti į Lietuvos kariuomenę, tačiau kai kurie iš jų laiko garbės dalyku kuriam laikui iškeliauti į… Putino Rusiją. Ir atlikti karinę tarnybą ten. *** Ačiūdie, kad tikrai ne visi tokie ir, tikiu, Lietuvos rusų tarpe turime tikrai nemažai lojalių mūsų valstybei asmenų.

O pasak psichologijos specialistų, jei publika ima grįsti savo įsitikinimus ar veiksmus originaliu priešiškos propagandos „transliuojamu“ pranešimu, – kuo ilgesnį laiką tas pranešimas buvo „transliuojamas“, tuo minimai publikai sunkiau pakeisti savo požiūrius. Susiklosčius tokiai situacijai, ilgainiui publika gali nebenorėti įsisavinti bet kokios naujos informacijos iš šalies, kuri prieštarautų jų jau turimiems įsitikinimams.

Todėl, mano nuomone, tie informacinio karo specialistai Lietuvoje, kurie prognozuoja, kad informacinis karas prieš Lietuvą užtruks ne mažiau kaip 10 metų, yra visiškai teisūs. Prie tų 10 metų, sakyčiau, turėtume pridėti dar bent keletą, – paties informacinio karo pasekmėms pašalinti.

Dideli darbai laukia, ponios ir ponai… Todėl dabar „Propagandos žodynas“ iškeliauja atostogų. Pasimatysime rudeniop. Jei kas nors iš Jūsų per tą laiką norėsite susisiekti tiesiogiai su pačia autore, maloniai prašau man rašyti elektroninio pašto adresu: propagandoszodynas@gmail.com Dėkoju.

Iki susitikimo Alkas.lt, rudeniop! Gražios ir šaunios Jums visiems vasaros!

Paaiškinimai

* Pabrėžiu, kad šiuo paaiškinimu nesiekiama skatinti smurto ir nėra pažeidžiami jokie LR ir ES teisės įstatymai ar kt. teisės aktai. Komentaru siekiama pateikti asmeninį liudijimą.Tekste minimą grasinimą lietuviams, t.y., LR Konstitucijos įstatymų pažeidimą, pareiškiant ketinimus atlikti nusikalstamą veiką Lietuvos piliečių tautybės pagrindu – padaryti sunkų fizinį sužalojimą ir nužudyti etniniu pagrindu, – savo ausimis girdėjau Vilniuje, 2014 m.

**Mano nuomone, mūsų išeivija taip pat yra Lietuvos dalis. Tiktai, gyvendami kitose geografinėse vietovėse, jie kartais susiduria su šiek tiek kitokia specifika. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad mūsų išeiviams Lietuva nerūpi ar kad dėl jos bėdų jiems širdies neskauda. Be to, asmeniškai man visada nepatiko kartais dirbtinai skatinama konfrontacija tarp „lietuvių Lietuvoje” ir „lietuvių išeivijoje”. Antai estai, dėl tam tikrų politinių ir kitų aplinkybių skirtumo (patys suprantat, taip?…), savo valstybę nuo pat 1990-ųjų atkūrinėjo kartu su savo išeivija. Tad daugelio Estijos valstybės sričių vystymui, įskaitant ekonomiką ir šalies gynybos modelio kūrimą, buvo panaudotas jų išeivijos kapitalas bei patirtys. Reikia pažymėti, kad tas bendras darbas davė tikrai vaisingų ir šaunių rezultatų. Kaip buvo sutiktos panašios daugelio lietuvių išeivių pastangos, tai jau atskira (skaudoka…) tema. Tikiuosi, kad tas istorijos pamokas išmokome ir sugebėsime neatstumti bent jau šiandienos lietuvių, gyvenančių užsienyje.

*** Nepatikrintais duomenimis (dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių šios informacijos šaltiniai pageidavo likti anoniminiais).

Parengta pagal:

Clifford R. Reflexive Control In Soviet Military Planning/ Soviet Strategic Deception, 1987.
Galeotti M. “Hybrid War” and “Little Green Men”: How It Works, and How It Doesn’t”, 2015.
Galeotti M. The ‘Gerasimov Doctrine’ And Russian Non-Linear War, 2014.
McClung Lee A. How to Understand Propaganda,1952.
Shemayev N. V. Cognitive Approach to Modelling Reflexive Control in Socio-economic Systems.
Snegovaya M. Russia. Report 1. Putin’s Information Warfare in Ukraine.
Timothy L. Thomas. Russia’s Reflexive Control Theory And The Military // Journal Of Slavic Military Studies, 2004. Nr. 17, 237–256 p.
Timothy L. Thomas. Russian Views On Information-Based Warfare// Airpower Journal. Special Edition, 1996.
Zinkevičius Z. To negalima leisti // Alkas.lt, 2017-07-02.

Bus daugiau

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

89 komentarai

  1. Diedas:

    Super !!!
    Komplimentai !!!
    Nuoirdžiausia padėka ir pagarba autorei !!!
    Tai turi perskaityti kiekvienas Tautietis. Ir po kelis kartus.

  2. Diedas:

    Ei Piktcs, straipsnyje liberalkaimiečiai rusų carą šmeižia, rėžk tikrą teisybę.
    Twanksaj, ku- kū, paskaityk rusus skriaudžia, netylėk, drėbk paklodę apie dostojefskius, kurie patį gyvent išmokino.

  3. Tomas:

    Labai geras straipsnis, labai vietoje ir laiku. Ačiū.
    Pirmoje straipsnio dalyje uždavėte savotišką užduotį, namų darbus. Pabandysiu kuo trumpiau atsakyti į jūsų klausimą.

    Anglų kalboje yra labai geras posakis “to agree to disagree”, kuris reiškia, kad dvi ar daugiau pusių, dalyvaujančių diskusijoje ar sprendžiant problemą, sutaria, kad jų nuomonės skiriasi, tačiau toleruoja viena kitą ir nepuola į atlapus. Abi pusės supranta, kad konfliktas, agresija vienas kito atžvilgiu ar etikečių klijavimas niekur neveda, o tik atima laiką ir nervus iš abiejų pusių. Ši frazė pirmą kartą buvo panaudota 1750 metais ir originalo kalba skambėjo “After all, those who will live in peace must agree to disagree in many things with their fellow-labourers, and not let little things part or disunite them.”

    Kaip bebūtų keista tačiau šis sakinys, kuriame frazė buvo panaudota pirmą kart, idealiai tinka atlikti “namų darbams”. Ką turime padaryti konkrečiai, kad nesiblaškytų Lietuva, o judėtų į priekį, yra labai paprasta. Kiekvienas lietuvis turi pradėti nuo savęs ir paklausti ne kaip apdergti kitaip mąstantį, o kaip sugyventi drauge ir nuversti kalnus. Krepšinyje labai lengvai galime įžvelgti supaprastintą vienybės pavyzdį. Paimkime du krepšinio sirgalius, kurie labai aistringai palaiko savas komandas. Žinoma, kad jie vienas kitam nejaučia simpatijos ir padarytų viską, kad sugniuždytų tiek priešišką krepšinio komandą, tiek vienas kitą. Jie klijuoja negatyvias etiketes vienas kitam ir prasilenkdami sporto arenoje nustato agresyvius žvilgsnius. Tačiau juos abu vienija krepšinis ir prasidėjus Europos krepšinio čempionatui jie sėdi vienas šalia kito ir apsikabinę skanduoja Lie-tu-va. Tai klasikinis priklausymo soc. grupėje pavyzdys. Abu individai vieną dieną nekenčia vienas kito, o kitą dieną žiūri ta pačia kryptimi.
    Todėl norėčiau, kad kiekvienas lietuvis visų pirmą pradėtų nuo savęs ir pagalvotų apie kitą lietuvį, su kuriuo jis dažnai pykstasi, jo nuomonė internete užknisa, ar tiesiog yra priešiškai nusiteikęs, ir pagalvotų kas juos jungia.

    Norėčiau dar palinkėti tolerancijos, bet šiame portale šis žodis yra iškraipytas ir neša negatyvias konotacijas, tai labai daug nesitikiu.

  4. Diedas:

    Dėl namų užduoties galėčiau kai ką papasakoti iš savo patirties.
    Prieš kurį laiką, aktyvus, mėgstantis kompaniją ir lengvai bendraujantis tautietis, savaitgaliais rengdavo pasisėdėjimus prie ugnies.
    Susirinkdavo labai marga kompanija. Nuo informacinio karo nukamuotų niurgzlių, iki optimistų, nuo karštų patriotų iki rusų caro garbintojų.
    Pokalbiai turėjo vienintelę taisyklę, negalima pertraukt kalbančio, iki tas nebaigs minties.
    Dauguma, kaip ir aš, būdavo įsitikinę savo teisumu ir už savo idealus pasirįžę pramušti galva sieną.
    Bet diskutuojant akis į akį, išklausant kartais visiškai priešingą ar absurdišką nuomonę, išankstiniai įsitikinimai keičiasi. Paaiškėja, kad tavoji tiesa nėra absoliuti.
    Kuo daugiau klausai, tuo labiau protingėji.
    Tegul aš kažko neįtikinau savo teisumu, tegul kitas kvailai užsispyręs negirdi argumentų, bet aš supratau, kodėl žmogus taip galvoja, kokios priežastys ar informacija privertė būti būtent tokiu.
    Bet svarbiausia, kad nors diskutuodavo visiškai slirtingi žmonės, dauguma menko išsilavinimo, bet pagrindinis tikslas – saugi, rami ir turtinga mūsų ir mūsų vaikų ateitis – visada sutapdavo.
    Konkečiai pamačiau, kad visiškai skirtingų įsitikinimų žmones, pakreipus pokalbį teisinga linkme, galima sutelkti vienam tikslui.
    Galima būti visiškai skirtingais, bet siekį turėti tą patį.
    Lietuvai reikia konkretaus, apčiuopiamo materialia gerove paremto tikslo, stiprios propagandos ta linkme, ir skirtingi žmonės pradės pilti vandenį ant to paties malūno.

    • Bartas:

      Nepyk. Būdamas menko išsilavinimo, nesupratau. Tai jūsų, labai margai ”kompanijai” pavyko ar ne – susitarti , kai vienas kalba kiti klauso. Man nepavyksta . Jau , atrodo, klauso, tyli ir staiga kažkas neiškenčia ir prasideda “šuldu buldu, šuldu buldu” (neverčiama).

  5. Diedas:

    Norint kurti palankią gyvenimui valstybę, reikia pasitikėti valdžia.
    Labai didelė dalis savo šalį sutapatina su valdžia. Tai dalis tiesos, nes valdžiažmogiai daro (neigiamą) įtaką mūsų gyvenimui
    Dauguma valstybės valdymo veikėjų su tarybiniu tvaikeliu ir valdymą supranta kaip vogimą ir apgavystes, sprendžia tik savo ir oligarchų problemas (kad ir šiandien, dalinasi kas vogs mūsų miškus)
    Pasitikėjimą valdžia nesunkiai gali atstatyt teisėsauga.
    Tereikia pradėt sodint kiaules komunistus ir kitus vagis iš kyšininkus.
    Esame vakarų pasaulio dalis, NATO narė, todėl visi už griaunamają veiklą,gaunantys atlygį iš rusų(žiniasklaidoje, ekonomikoje, valstybės valdyme) turėtų atsidurti už grotų.
    Bardakas doram žmogui nepatiko nepatinka ir nepatis. Bet tai vis tiek tęsiasi. Ir tiek įsigalėjo, kad be bausmių, be represijų, žulikų ir parsidavėlių neišnaikinsi.
    Kad mes jaustumės gerai, nusikaltėliai turi jausti baimę.

  6. Pikc:

    Apie autorės minimą “vienybę” Sąjūdžio metu jau nemažai prirašyta ir gana išsamiai išaiškinta. Rašau kabutėse, nes iš tiesų ji didele dalimi menama: taip, žmones vienijo vienas idealas – laisvė, tačiau suprato jie ją LABAI skirtingai: vieniems ji reiškė valstybės Nepriklausomybės atstatymą, tautinės valstybės atkūrimą, kitiems – ekonominę nepriklausomybę, dar kitiems (pvz. komunistams, kurie irgi laisvės idėjai pritarė) – tapti “didelėmis žuvimis mažame tvenkinyje” (t.y. tvarkytis Lietuvoje kaip savo tėvonijoje, be Maskvos priežiūros), dar kitus vedė svajonė “gyvensim kaip Švedijoje”. Nieko nuostabaus, kad kai tik ta laisvė (bent trumpam) buvo pasiekta, visa vienybė tuoj baigėsi, nes REALŪS tikslai visų skyrėsi. Lygiai tas pats ir su tuo aptariamu “sutarimu” – galima sutarti dėl abstrakcijos (pvz. kad ir grynai vartotojiška “saugi ir turtinga ateitis”) – bet nė velnio nebus sutarimo dėl konkretybių, nes, pvz., vienam ta ateitis siesis su savarankiška, savo tauta besirūpinančia valstybe, kitas svaičios, kad reikia “nesipykti su Rusija, ir viskas bus gerai”, trečiam gali ir narystė NVS patraukliai atrodyti, nes “prie ruso buvo geriau”, o ketvirtas – trečiojo “dvasios brolis” svajos, kad mūsų valstybė kuo greičiau ištirptų eurosajūze – ir viskas dėl tos “saugios ir turtingos ateities”. 🙂
    Dar vienas punktas – dėl autorės teiginio “Paminėsiu tiek: remiantis šviesaus atminimo V.A.Dambravos koncepcija, valstybė, kaip faktas ir reiškinys, prasideda nuo jos sienų ir teritorijos saugumo. Tuo tarpu, iš anksto atsiprašau visų švietimo, kultūros ir netgi ekonomikos sričių atstovų, bet – pastarosios sritys nėra vertintinos besąlygiškai aukščiausiai, kaip kad mums kartais gali atrodyti. Logiškai mąstant, viskas taip ir yra: jei nebeturėsi teritorijos, tai kur tu padėsi visą savo švietimą ir visus universitetus?” Čia autorė, nustumdama švietimą žemyn prioritetų skalėje, yra iš esmės neteisi. Apie sienų ir teritorijos saugumą galima kalbėti, kai kas nors tas sienas SAUGO. Kad saugotų, turi būti motyvacija – ir tai DIDŽIULE dalimi priklauso nuo auklėjimo – t.y. tos pačios švietimo sistemos. Viskas labai paprasta – įsivaizduokime dvi situacijas: a) valstybėje įdiegtas tautinis-patriotinis švietimo modelis, jaunuoliai auklėjami ištikimybės savo tautai ir valstybei dvasia; b) valstybėje veikia liberalus švietimo modelis, jaunuoliai auklėjami kosmopolitais (“bukim europiečei!” – plg. su “moi adres ne dom i ne ulica”) ir ruošiami kaip pigi darbo jėga užsienio rinkai, o patriotizmas ir tautiškumas matomi kaip didžiulės, tad naikintinos, blogybės. Kuriame švietimo modelyje bus ugdomi tuo valstybės sienų ir teritorijos saugumu besirūpinantys žmonės? Klausimas, tiesą sakant, retorinis. 🙂

    • Tomas:

      Nesutinku dėl švietimo sistemos skaidymo į paminėtas dvi kryptis, neva tos kryptis nebūtų suderinamos. Pilietis gali turėti kelias socialines tapatybes kurios neprieštarauja viena kitai. Piliečiai gali būt vienu metu ir europiečiai ir lietuviai.
      Aš turiu nemažai italų draugų, kurie gyvena Londone. Jie visi liberalūs kosmopolitai, tačiau jiems Italija yra tėvynė, jie visada tai pabrėžia, kad italų maistas yra pats geriausias, kad jie turi labai turtingą istoriją ir kad Ferrari automobiliai yra kilę būtent iš jų tėvynės. Jie visada palaiko vienas kitą ir niekada neišsižadės Italijos.
      Tai puikus liberalių idėjų, ištikimybės savo tautai ir valstybinės dvasios viename pilietyje pavyzdys.

      Jūs paminėjote, kad liberalus švietimo modelis ruošia tik pigią darbo jėgą užsieniui. O nepagalvojote, kad patriotinis švietimo modelis ruošia tokią pat pigią darbo jėgą, bet vidaus rinkai. Aš siūlau būti ambicingiems ir nebijoti iškišt galvos ir pažiūrėt kas vyksta už Lietuvos.

      • Bartas:

        Tie italiukai nelabai ką žino apie “didingą, dvasingą rusiją”. Pasidžiaugtų savai “ferariais” važiuodami Siberijon.
        Čia tarp kitko. Tik priminimas . Koks neramus rytuose kaimynas ir tokia tingi, viliojanti , taukuotu snukiu Europa, gožianti viską, kas lietuviška. O mes vidury.
        Liber al as. Lietuviškam žodyje priesaga -al- parodo , kad kalbama apie bjaurastį, pasišlykštėjimą. Pvz; vėm al as, myž al as, spjaud al as. Gal klystu ,gal šitas, ne lietuviškas žodis, jauniems lietuviukams “šviečia” , kaip rytmetinė aušra.

      • Pikc:

        Liberalus kosmopolitizmas iš principo nesuderinamas su patriotizmu – tai viena kitą eliminuojančios sąlygos. Kosmopolitizmas gali suderinamas su “etninio regiono” tapatybe (“pas mus skanūs šaltibarščiai ir gražūs tautiniai drabužiai”), bet patriotizmas yra politinis dalykas. Paprastas pavyzdys, parodantis esminį skirtumą: sovietiniai kosmopolitizmo propaguotojai (“tarybinių piliečių”ugdytojai) visiškai neprieštaravo, pvz. Dainų švenčių rengimui, o ir Rumšiškės sovietmečiu pastatytos – užtat už “buržuazinį nacionalizmą” galėjai iškeliauti Sibiran. Dabartiniai kosmopolitizmo propaguotojai (“europiečių/pasaulio piliečių” ugdytojai) irgi neprieštarauja “mus vienija alus ir pergalės” stiliaus “patriotizmui” (à la “mūsų geras maistas ir kietos mašinos”) – bet “nacionalizmas” (t.y. tas pats tautinis patriotizmas) yra baubų baubas. Įžvelgiate skirtumą?
        Dabar dėl švietimo – tamstos komentare pristatytas standartinis liberalistinis ir iš esmės klaidingas požiūris: pirma, patriotinis švietimas ruošia NE “darbo jėgą” – tai liberalaus švietimo tikslas. Antra, net jei kalbėsime apie darbuotojų rengimą – yra “šioks toks” skirtumas tarp orientacijos į SAVO valstybę ir į SVETIMAS, nemanote? Galiausiai, siūlyčiau vengti jau nuvalkiotų liberalistinių klišių, kad, atseit, tautiškumas ir patriotizmas reiškia saviizoliaciją ir “bijojimą iškišti galvą”. Dar ką nors apie betonines sienas ir spygliuotas vielas parašykite. 🙂 Pirmenybės savo tautos ir valstybės interesams suteikimas yra ne “izoliavimasis”, o paprasčiausia sveika nuovoka – ir tai netrukdo kitur pastebėti gerus dalykus, kuriuos galima adaptuoti sau (o ne aklai nukopijuoti), bet taip pat leidžia pamatyti ir trūkumus bei ydas, kurių “importuoti” mums nė velnio nereikia. Tuo tarpu perdėtas orientavimasis į užsienį (neretai peraugantis į ksenofiliją) yra ne “ambicingumas”, o nepilnavertiškumo komplekso išraiška, ir tiek. Kitaip tariant, žmogeliai, postringaujantys apie tai, kaip “čia” viskas blogai, “retrogradiška”, “acilikę” beigi šiaip “neprogresyvu” ir kaip “ten” viskas puiku, paprasčiausiai projektuoja SAVO ASMENINIUS kompleksus į visą tautą.

        • LosAngeles:

          Mazas pastebejimas apie kompleksus… Riemanas savo knygoje apie pagrindines baimes rusis pastebi, kad didelis noras buti ‘pazangiam ir progresyviam’ daznai tera dideliu psichiniu problemu pozymis. Kitaip tariant is savo ilgos patirties patvirtina sena tiesa: jei esi liberalas po keturiasdesimties, esi ‘psichiskai problematiska’ (svelniai tariant) asmenybe. Cia nekalbama apie liberalus-verslinykus (kaip ponas 5000)… Tai jau kita tema 🙂

        • Tomas:

          Dėl skirstymo saviems ir svetimiems. Tikriausiai čia ir yra nacionalizmo ribotumas, kad “savus” supranta tik jų teritorijoje gyvenančią gentį.

          • Pikc:

            Tas ribotumas iš tiesų yra dar platesnis: “retrogradai” įžvelgia skirtumą ne tik tarp savos ir svetimos valstybių bei tarp savo tautos ir svetimtaučių, bet dar ir tarp savo ir svetimų vaikų, savo žmonos ir svetimų moterų ir t.t. Dėl tos priežasties “retrogradams-nacionalistams” savo šeimos, savo giminės, savo tautos ir savo valstybės interesai yra svarbiau, negu badaujantys Afrikos vaikai, neišgalintys naujo “kalašnikovo” nusipirkti ar ISIS džihadistų, sunkiai randančių darbą Vakarų šalyse, kur sugrįžta pailsėti po kovų, bėdos. O juk reikia žiūrėti progresyviai, ksenofiliškai – reikia atvirumo Kitam, kad nebūtų diskriminacijos. Nors ne, diskriminacija turi būti, tik pozityvi – Kito interesai turi būti aukščiau savų. Mes juk ne kokie rasistai/ksenofobai/islamofobai/fašistai/naciai ir pan. Teisingai? 🙂

            • Tomas:

              Dėja, turiu jus nuliūdinti, bet pasaulis nėra toks paprastas: juoda arba balta; savas arba svetimas; liberalas arba fašistas; feministė arba nuskriausta musulmono žmona; mylėt savo žmoną ar padėt ISIS kovotojui ir t.t.

              Tačiau turiu ir gerų naujienų, žmogus gali rūpintis ne tik savimi ir savo vaikais, bet ir silpnesniais, kuriems gyvenimas ne taip pasisekė arba tiesiog gimė atsilikusiose šalyse, kurios pakliuvo į totalitarizmo rankas. Kiekvienas žmogus turi teises ir laisves, o vakarų pasaulis jas gina teisme, o kartais su naikintuvais dykumuose. Kad padėti silpnesniam nebūtina atsisakyti žmonos, net ir vaikų. Užtenka būti doru ir budriu piliečiu ir matant kaip koks nacionalistas/rasistas/islamofobas ar šiaip ligonis nori pažeminti ar diskriminuoti kitą žmogų – imtis veiksmų ir apginti. Tokia yra eilinio žmogaus pareiga, su rimtesniais nusikaltimais kovoja institucijos, su dar rimtesniais kovoja tarptautinės organizacijos.

              • Pikc:

                Liberalistinio mąstymo ypatumai: pamokančiu tonu pareiški, kad “pasaulis nėra toks paprastas: juoda arba balta”, pamėtai lozunginių pareiškimų – ir iškart išverti visą krūvą dichotomijų (t.y. tų pačių “juoda-balta”skirčių): “žmogus gali rūpintis ne tik savimi ir savo vaikais, bet ir silpnesniais”, “Kad padėti silpnesniam nebūtina atsisakyti žmonos, net ir vaikų”, ir pan. Suprask, nacionalistai, bjaurybės, tik apie save galvoja – vienžo, visiški egoistai nacionalistai versus kilnūs altruistai liberal-neomarksistai. Tiesiog VISIŠKAI ne “juoda-balta” skirtis. 😀
                Beje čia prieiname dar vieną liberal-neomarksistų pamėgtą “arkliuką” – “šiaudinę baidyklę”. Atkreipkite dėmesį, kaip “progresyvusis” komentuotojas iškreipė mano žodžių prasmę: aš kalbėjau apie tai, kad kiekvienam normaliam žmogui sava šeima, giminė, tauta ir šalis bus artimesnė ir svarbesnė už svetimas – o štai “progresyvusis” oponentas “išvertė” savaip: “tiems bjaurybėms nacionalistams į kitus nusispjauti – ir apskritai, jiems arba-arba”. Pastebite skirtumą tarp “savo vaikai man svarbesni už svetimus” ir interpretacijos “nacionalistai galvoja, kad turės atsisakyti savo vaikų, jei padės svetimiems”? Taigi, arba homjaunuolis turi rimtų teksto suvokimo problemų, arba, kaip sako, čia tiesiog chrestomatinis “šiaudinės baidyklės” atvejis.
                Finalui – krūva neobolševikų etikečių – o kaipgi be jų? 🙂
                Summa summarum – homunistinės logikos verdiktas: jeigu nesate “nučiuožęs” ksenofilas – jūs “nacionalistas/rasistas/islamofobas ar šiaip ligonis”, diskriminuojantis kitus žmones. 🙂

              • O jei koks liberalas/musulmonas daro nusikaltimą prieš kitamintį, tada reikia užsimerkti? Net paskatinti? Juk yra nevien juoda ir balta. Būna ir blogų liberalų/musulmonų, ir gerų tautininkų/konservatorių/krikščionių.

                • Tomas:

                  Taip, visiškai teisingai, liberalas nėra jokia išimtis. Visi lygūs ir visi turi gerbti kitų laisvę ir teisės.

                • Pikc:

                  Jeigu musulmonas, pederastas ar negras daro nusikaltimą – tai čia dėl to, kad jie, vargšai, nepakankamai toleruojami (vadinasi, reikia dar labiau “spustelti” vietinius), o jei koks liberastas – tai jis čia taip su diskriminacija kovoja (žr. pvz. tikybos mokytojos pjudymo kampaniją). 🙂 Ir apskritai, viskas labai priklauso tiek nuo to, KAS tą nusikaltimą daro (pvz. palyginam “negras/pederastas sumušė baltąjį”, ir “baltasis sumušė negrą/pederastą”), tiek nuo to, KAS nukentėjo (nes jeigu “ideologiškai neteisingas -istas/fobas – leudies priešas”… ;)).
                  Grįžtant prie temos – viena iš Rusijos propagandos sėkmės priežasčių būtent ir yra agresyvus prievartinis liberal-neomarksistinės ideologijos brukimas iš Vakarų pusės. Kadangi ta ideologija absoliučiai daugumai žmonių yra atgrasi, Putinui LABAI naudinga apsiskelbti tradicinių vertybių gynėju – taip jis gauna “taškų” ne tik pas mus, bet ir (ypač) Vakaruose, kur žmonės su Rusijos agresija tiesiogiai nėra susidūrę, bet neomarksizmo agresija jau sotūs iki kaklo. Čia net į propagandą investuoti daug nereikia.

                  • Tomas:

                    Tikybos mokytoja rodė vaikams skaidrės, kurios sakė, kad homoseksualai valgo žmones. Dabar išsivaizduokite fizikos mokytoją mokykloje, kuri savo iniciatyva mokytų, kad žemė yra plokščia ir ją nešioja dramblys ant savo nugaros. Tai aišku, kad visuomenė sureaguotų ir bandytų apginti vaikus nuo dezinformacijos.

                    Nei viena grupė žmonių nėra aukščiau už kitą, negi taip sunku suprasti? Kiekvienas nusikaltimas turi keliaut į teisėtvarkos rankas. Rusas, musulmonas, liberalas ar vilnietis negali diskriminuoti kito asmens dėl jo odos spalvos, religijos ar gyvenimo būdo.

                    • Pikc:

                      Kvailokas palyginimas, turint omenyje, kad tikybos mokytoja kalbėjo apie faktus. 😉 Na, bet kadangi jie “neopilitkorektiški”, tai, be abejaus, chunveibiniškas “linčo teismas” yra visiškai priimtinas dalykas, liberal-neomarksistų požiūriu (žr. “Laisvūnas Šopauskas. Liberalmarksistinio revoliucinio teroro pradžia Lietuvoje (III)”).
                      Dėl “nė viena grupė nėra aukščiau”: pirma, liberastų praktika rodo ką kita (pederastai, negrai, nelegalai ir pan. “mažumos”). Antra, lygybė prieš įstatymą NĖRA lygiava (bolševikai ir liberastai tą painioja). Trečia, liberastai netgi labai mielai “diskriminuoja” tuos, kurie “ideologiškai neteisingi” (žr. tą patį L.Šopausko straipsnį).

                    • Tomas:

                      Jeigu jūs tvirtinate, kad tikybos mokytoja rėmėsi faktais, tai mano diskusija su jumis yra bereikšmis laiko švaistymas.

            • Tomas:

              Ir pabaigai norėjau įdėt filmuką apie Danijoje gyvenančius žmones ir jų skirtingus soc. identitetus. Visi jie skirtingi, bet tuo pačiu ir vienodi. Lietuvoje žmonės niekuo nesiskirtų.

      • Svirba:

        “…Aš turiu nemažai italų draugų, kurie gyvena Londone. Jie visi liberalūs kosmopolitai, tačiau jiems Italija yra tėvynė, jie visada tai pabrėžia, kad italų maistas yra pats geriausias, kad jie turi labai turtingą istoriją ir kad Ferrari automobiliai yra kilę būtent iš jų tėvynės. Jie visada palaiko vienas kitą ir niekada neišsižadės Italijos….”

        liberalūs kosmopolitai tai tik jusu nuomone…ar ju paciu klauset?
        nelabai risasi saves priskyrimas vienai SALIAI ir kosmopolitizmas, nemanot?

  7. Diedas:

    Paskaičiau komentarus.
    Niūri neviltis.
    Autorė davė aiškų pasiūlymą, tikėjausi gausybės nuomonių, idėjų, diskusijos ir apčiuopiamų rezultatų O konkrečiai, protingai ir į temą parašė vieninlelis Tomas.
    Jeigu mokyti žmonės, tautinaime portale sugebantys be klaidų parašyti kelių šimtų žodžių komentarus neturi jokių fantazijų apie savo valstybės ateitį – tai katastrofa.
    Belieka tik kolioti lenkus su Europą, linkčiot rusų carui ir dėl visų pasaulio nelaimių kaltinti abstrakčius liberalus. Alko protinguoliai komentatoriai daugiau nieko nemoka.
    Ir tuo pat metu laukti kol gerasis kaimynų caras su vietiniais oligarchais sekančių rinkimų proga patys sugalvos užvedančią idėją su kurios pagalba vėl visus apmulkins. Prastums į seimą savo pinguočių ir nomenklatūrininkų gaują, o kokiu nors kvailų”patariamūjų” referendumų pagalba, sunaikins tūkstančius darbo vietų Lietuvoje ir duos progą statyti dar vieną atominę elektrinę mūsų pasienyje ir priedo kokias penkias naujas turbinas Kruonyje.

    • O aš matau ne vieną nuomonę. Pavyzdžiui, man Pikc pastebėjimai nors ir atrodo pašaipūs, bet visai įdomūs, konkretūs ir logiški. Vien jau paminėjimas apie tautinį-patriotinį ugdymą turėtų teikti vilties. Sugebėti atskirti etniškumą (tautiškumą) ir tautinį patriotištumą (ne neapykantą kitoms tautoms) irgi yra gerai.

      Ką pats parašėte konkrečiau apie kažkokį „superplaną“, pagal kurį išsispręstų tos problemos ar bent judėtų ta linkme? Parašyti, kad žmonės kažkoks vienas tikslas gali suvienyti yra viena. Suprasčiau, jeigu išdėstytas būtų tikslus planas su išsamiais punktais, kaip ką daryti, kad tautiečiai pradėtų vienytis dėl tų tikslų ir padėtis įvairiose srityse keistųsi. Tai būtų kitas dalykas.

      Manau taip: Pradžioj turi būti ŽMOGUS su savo MINTIMI. Tada turėtų jis dalintis su kitais žmonėmis ta MINTIMI. Taip pamažu atsiranda BENDRAMINČIŲ RATELIAI, pavadinkim. Jie sutelkiami BENDRŲ IDĖJŲ. Svarbi yra SAVANORYSTĖ. Tie BENDRAMINČIAI turi sutarti tam tikrais klausimais ir sugebėti išskirti ir nuspręsti, KAIP (KOKIAIS IŠTEKLIAIS, KOKIOMIS PRIEMONĖMIS) ir KĄ tiksliai DARYTI, kad tai taptų tikrove. Taip pat jie turėtų numatyti ir galimus IŠŠŪKIUS, KLIŪTIS bei BŪDUS, juos įveikiant. Svarbus turėtų būti VIEŠUMAS ir nemažiau svarbus bendraminčių ĮVAIZDIS, kad jie savo nusiteikimu ir darbais PASKATINTŲ daugiau tautiečių prisijungti.

      P. S. Kritika ES, Lenkijos ir Rusijos klausimais, manau, yra pelnyta, plačiau pasidomėjus, kas vyksta dabar Lietuvoje ir ne tik joje. Aišku, čia vėl galima turėti savo nuomones, kas yra kas.

      • Pikc:

        Dėkoju už komplimentą. Beje, kalbant apie tautinį-patriotinį ugdymą: o juk jis LABAI sustiprintų atsparumą bet kokiai (įskaitant Rusijos) propagandai. Antra vertus, gal toks ugdymas ir matomas kaip problema kaip tik dėl to, kad didina atsparumą BET KOKIAI (o ne TIK Rusijos) propagandai? Užtat ir turime situaciją, kai ant kiekvieno kampo rėkiama apie Rusijos grėsmę, bet per galvą verčiamasi, kad tik kuo mažiau būtų norinčių nuo jos ginti. 🙂

        • Svirba:

          “…Jie visada palaiko vienas kitą ir niekada neišsižadės Italijos….”

          o kuo taps ju vaiku-vaikai Italo-Norge-Turkais?
          kaip jie tikisi issaugoti savo etniskuma?

          • Svirba:

            atsipras 04:42 Tomui buvo skirta 3 komentarais auksciau…

            “…Užtat ir turime situaciją, kai ant kiekvieno kampo rėkiama apie Rusijos grėsmę, bet per galvą verčiamasi, kad tik kuo mažiau būtų norinčių nuo jos ginti…”

            kas negerai? kontrpropaganda.

            • Pikc:

              Per kurią vietą gynybinių pajėgumų silpninimas yra “kontrpropaganda”?
              Tamstos manymu, kuris punktas klasifikuotinas kaip kontrpropaganda (punktai išdėstyti atsitiktine tvarka)?
              1. Patriotizmo sukarikatūrinimas, nes šutvė, prisistatanti “tikraiseis ir vieninteleis patrijotais”, propaguoja antitautinį ir antivalstybinį liberalizmą, o patriotizmą pateikia kaip lojalumą ne Lietuvos valstybei, bet eurosajūzui (tiesą sakant, net pats žodis “patriotizmas” yra “išimtas iš apyvartos” ir pakeistas “pilietiškumu”, kad netrukdytų kurti “naująjį europietį”);
              2. Arogantišku chamiškumu skatinamas nusivylimas (ir net pasišlykštėjimas) valdžia, o kadangi valdžia save sutapatino su valstybe – tai visos neigiamos nuostatos perkeliamos ir valstybei;
              3. Lietuvių kaip atsilikusios nevykėlių tautos įvaizdžio formavimas, iškilių istorinių asmenybių šmeižimas, “kolektyvinės tautos atsakomybės” už svetimus nusikaltimus propagavimas ir kitos žmonių atsiejimo nuo savo tautos ir valstybės priemonės;
              4. Visuomenės supriešinimas per “kremleus agentū” etikečių klijavimą;
              5. “Nujautrinimo politika” – nuolatiniai klyksmai apie visur esančius “rusū agentus” smarkiai didina tikimybę, kad TIKRA grėsmė bus palaikyta eiline libkonų isterija (žr. pasaką apie piemenį, kuris šaukė “vilkas!”);
              6. Isterijos apie visur esančius ir viską galinčius “kremleus agentus” bei vos ne visus pasaulio įvykius lemiančią “kremleus ytaką” kuria Rusijos visagalybės įvaizdį (jeigu jau rusai visą pasaulį valdo – tai kokia prasmė priešintis, ne? :))
              7. Iškrypėliškos ideologijos propagavimas ir jos kaip “europiniū viartibiū” pristatymas Rusiją, pasiskelbusią “tradicinių vertybių sergėtoja” pastato į labai palankias pozicijas.
              8. Galiausiai, “liberalus” švietimas, kai jaunimas ugdomi būti ne Lietuvos patriotais, o kosmopolitiniais mankurtais, “mobilia darbo jėga”, tautiškumą ir patriotizmą laikančiais “ribotumu” beigi “atsilikimu” (žr. kad ir “Tomo” atvejį).

              • Kemblys:

                ‘Pikc’, nepyk, – klausimėlis kažkiek į šoną: o Le Pen pas Putiną važiavo su kelnėmis ar su sijonu?

                • Pikc:

                  Klausimėlis net ne “į šoną”, o visiškai “be ryšio”. 😉

                  • Pikc:

                    P.S. Medžiaga siaurakakčiams “atrajojimui”: kai “proputiniškas” Trampas pabandė praplėsti sankcijas Rusijai, “antiputiniška” Merkelienė pagrasino sankcijomis Amerikai – žr. pvz. “Germany threatens retaliation if US pushes ahead with Russia sanctions it says could harm European economy”, “Germany threatens retaliation if U.S. sanctions harm its firms” ar “Dyvų dyvai: JAV paskelbus apie naujas sankcijas Rusijai, Vokietija pagrasino … atsakyti tuo pačiu”. Smagaus galvosopio. 😉

                  • Kemblys:

                    Nepasakyčiau, kad visai ,,be ryšio”. Lietuvių NACIONALISTŲ IDEOLOGUI, kuris buvo apsimetęs tautininku, būtų buvę lengviau patekti pas Putiną pasislėpus po Le Pen sijonu.
                    Kaip manai? Anas juk ir pas tvarkiečius šliaužė, kad patapšnotų savo rinkimų sąraše…

                    • Pikc:

                      Prisipažįstu, suklydau – klausimas ne “be ryšio”, o tiesiog kvailas. 😉

                    • Kemblys:

                      Matai, ‘Pikc’, jei tas IDEOLOGAS būtų kūręs tautines pažiūras, tai tau nereikėtų atsiliepimuose ardytis dėl tų suknistų liberalų. Pridarė jis tau darbelio. Kiek domėjausi apie lieberalias pažiūras, tai visa jų esmė visiškas pažiūrų nebuvimas – tuštuma. Linkiu sėkmės kovoje su tuštuma 🙂

                  • Svirba:

                    “…Užtat ir turime situaciją, kai ant kiekvieno kampo rėkiama apie Rusijos grėsmę, … ”

                    turbut taip lengviau bus 🙂

                    “… bet per galvą verčiamasi, kad tik kuo mažiau būtų norinčių nuo jos ginti…”

                    ar del tautinio-patriotinio ugdymo? pvz. to (kaip verciamasi per galva)…

                    • Svirba:

                      o ko jus tikites vyksta KOVA del valdzios, sudaromos “koalicijos” daromos “nuolaidos” “susitarimai” ir kt. uzsitikrinti “daugumai”, norint tureti persvara priimant istatymus, ir tuos pacius “susitarimus”.

                    • Svirba:

                      gal problema tame kad turime per daug visokiu “parciju”?
                      kuo daugiau tuo didesnis “jovalas”

                      kaip ten kazkas sake:
                      “skaldyk ir valdyk.”

            • Tomas:

              Va būtent, labai teisinga citata dėl Rusijos grėsmės. Kodėl nacionalistai, taip mylintys tėvynę, nori atimti pilietybes iš emigravusių lietuvių? Juk lietuvis negalėtų grįžti ir jos apginti.

              • LosAngeles:

                Dviem ponams netarnausi… ne kvailio pasakyta, o ir praktika rodo kad taip yra.
                Ginti norintis lietuvis visada galetu grizti. Jei svedijos pilietis suka filmukus, gabena i karo zonas ‘labdara’, tai ir lietuvis ne lietuvos pilietis gales atvykti ir ginti. Klausimas stai koks: ar lietuvis, nenorintis Lietuvai dirbti, nores ja ginti… Atsakymas, gerai pagalvojus, persasi nelabai palankus Lietuvai

                • Tomas:

                  Ar jūs kovotumėt už šalį, kuri iš jūsų atėmė pilietybę?

                  • O kas ir iš ko kur nors atėmė pilietybę Lietuvoje?

                    • Pikc:

                      Taigi čia jau nuvalkiota demagogija – pilietybės ATSISAKYMĄ pervadinti ATĖMIMU ir paleisti gerklę apie “diskriminaciją”. 🙂

                    • Tomas:

                      Lietuvos valstybė daugiau nei 8000 lietuvos piliečių privertė “savo noru” sunaikinti lietuvių pilietybę.

                    • Tomas:

                      Argumentas “nemeluokite” nėra logiškas, o jūsų nuoroda yra emocijomis paremtas straipsnis.

                      Štai jums citata iš Lietuvos Žinių portalo “Tuo tarpu atvejų, kai Lietuvos pilietybė panaikinama (be atskiro prašymo – red.) tuo pagrindu, kad asmuo gavo kitos valstybės pilietybę, per metus būna apie 500-600 asmenų, 2012 metais tokių buvo 419.”

                    • „Asmuo gavo – kitos šalies pilietybę“ ir yra pareigų Tėvynei atsisakymas. Nebent tam gavusiam Lietuva ir jos Konstitucija – niekalas. Beje, kai gaunama JAV pilietybė – priesaikoje pasakoma – KAD ATSIŽADI SAVO ŠALIES.
                      Tad nemeluokite ir nedejuokite, melagiai. Žinau ne vieną kuris gyvena JAV ir Lietuvos pilietybės iš jos niekas neatima.

                    • Tomas:

                      Lietuvos Respublikos piliečio, kartu turinčio ir kitos valstybės pilietybę, statusas

                      Lietuvos Respublikos pilietį, kuris kartu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvos valstybė laiko TIK Lietuvos Respublikos piliečiu. Kitos valstybės pilietybės turėjimas NEATLEIDŽIA jo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų Lietuvos Respublikos piliečio PAREIGŲ.

                      Taip, kad pareigų net neįmanoma atsisakyti labai jau norint. Pareigos yra privalomos kaip ir visiems Lietuvos piliečiams. Daugiau nei 22 000 piliečių taip gyvena ir dėl jų jokios problemos nekyla.

                      Būdamas doras nacionalistas jūsų vietoje raportuočiau tuos tėvynės išdavikus.

                  • LosAngeles:

                    Ar jus pridarytumete savo kelnes, jei reikalas ‘mirtinai’ neprispirtu?…
                    Vadinkime daiktus savais vardais (nors kaip kam labai nesinori to suprasti)- ne ateme, o patys atsisake. Gal yra kazkoks skirtumelis, ar visgi tai per daug ‘intelektuali’ uzduotis?… Nieko, nenusiminkite. Pabandykime dar karta, pakartokite: PATYS ATSISAKE

                    • Tomas:

                      Kažkaip labai primena rusų retoriką. Juk Lietuva pati įstojo į tarybų sąjungą, juk ji visai nesipriešino.

                      Faktas yra toks, kad jeigu tu “savo noru” neatsisakai pilietybės, tai gauni 1440 eurų baudą.

                      Čia kaip nusikalteliai teisinasi teisme, kad jie iš aukos nieko neatėmė, auka viską jiems pati atidavė ir pinigus ir mašiną. Tik pamiršta paminėti, kad jie buvo prirėmę peilį prie aukos kaklo.

  8. Pikc:

    Kadangi liberal-neomarksistinės ideologijos apologetas “Tomas” pateikė nuorodą į propagandinį danų filmuką, kuris nusipelno smulkesnio aptarimo, o vietos ten nelabai liko, tai tęsiu čia.
    Kaip žinia, liberal-neomarksizmas yra ideologija, kurioje vietos logikai – nelabai (pvz. kaip galima logiškai įrodyti, kad anatomija ir fiziologija neturi reikšmės, kad psichinė liga yra ne liga, o norma ir netgi sektinas gėris, kad masinis agresyvių svetimtaučių importas yra naudingas ir pan.?). Dėl tos priežasties ši ideologija diegiama ne loginiais argumentais, bet a) apeliavimu į emocijas ir b) prievarta (žr. Laisvūnas Šopauskas. “Liberalmarksistinio revoliucinio teroro pradžia Lietuvoje (III)”). Metodas (a) labai dažnai naudojamas „tandeme“ su „priedanga“ – t.y. tikruosius tikslus dangstant kilniais lozungais (pvz. „neleiskime mušti moterų!“ (= įveskim genderizmo ir aršaus feminizmo diktatūrą), „apsaugokime vaikus nuo smurto“ (= atimkim vaikus iš normalių tėvų ir atiduokim iškrypėliams) ir pan.). Aukščiau homjaunimo atstovo „Tomas“ pateiktame danų propagandiniame filmuke akivaizdžiai taikomas tas minėtas „tandemas“: pirma, pateikiami nelogiški, bet į emocijas nukreipti teiginiai (auditorija turėtų leisti seilių burbulus ir su laimės ašaromis akyse ploti katučių „visi vienodi“ koncepcijai), o antra, jais dangstomas tikrasis tikslas.
    Žiūrim iš eilės.
    Pirmiausia, įžanga. Aišku, privalomas multi-kulti (musulmonai imigrantai pateikiami kaip „naujieji danai“). Toliau – įdomus priešpastatymas: „religingi“ (beje, praktiškai vien vyrai) ir „pasitikintys savimi“ (beveik vien moterys): suprask, tikintys žmonės turi psichologinių problemų. Jau praktiškai aišku, kokios tai ideologijos propaganda bus. 😉
    Na, o jau po to prasideda spektaklis „visi mes vienodi“. Esmė – mes vienodi, nes turėjome kažkokių atsitiktinių patirčių ar įvykių savo gyvenime. Kiek tai „logiška“, lengva pamatyti, supratus, kad pagal tokius pačius kriterijus, turistus sunkvežimiu traiškęs alach-babachas irgi turėtų būti pripažintas „vienodu“ su savo aukomis – nes juk gerai pasikapsčius, tikrai rastume tokių pačių ar bent panašių įvykių ar faktų ir žudiko, ir aukų biografijose. Dar geresnis „vienodumo kriterijus“ – lytiniai santykiai praeitą savaitę. Na pagal tai, tai ir su kiemo šunimis mes vienodi. 🙂
    Beje, dėl „visi vienodi“ demagogijos – prisimenate kvailą „socialinę reklamą“ su trimis širdimis (pvz. „homoseksualo širdis“, „juodaodžio širdis“, „baltojo širdis“ su užrašu apačioje „ar tikrai mes tokie skirtingi?“). Kiek tai idiotiška, labai paprasta pamatyti, pakeičiant tuos užrašus į, pvz. „žudiko širdis“, „pedofilo širdis“, „tavo širdis“. Kaip skambės tas „ar tikrai mes tokie skirtingi?“? Taigi. 😉
    Galiausiai – antras „tandemo“ dėmuo: koks gi TIKRASIS šito „visi mes skirtingi – visi mes vienodi“ snargliatrynio tikslas? Ogi lytinių iškrypimų „normalizavimas“ (kaip netikėta)! Taip, šitie irgi „vienodi“, o normalūs žmonės turi turėti „drąsos“ tai pripažinti. Et voilà. 🙂
    P.S. Iš pradžių galvojau, kad čia ne į temą, bet paskui supratau, kad netgi labai į temą – juk straipsnis apie propagandą. 🙂

    • Pikc:

      Beje, dar vienas įdomus punktelis: grįžtant prie tikinčiųjų kaip psichologinių problemų turinčių žmonių pristatymo – o juk musulmonai netgi LABAI tikintys, bet šitie nebuvo priešpastatyti “savimi pasitikintiems”. Nes nepolitkorektiška – skirtingai negu “naujieji danai”. 🙂

  9. Diedas:

    Žmonijos varomoji jėga yra pinigas.
    Turtinga šalis ne ta kuri turi po žemėmis daug aukso, bet ta kurioje žmonės turtingi.
    Turtingai ir sočiai nori gyvent visi lietuviai ir daugeliui tai neblogai sekasi. Bet deja, deja, ne namuose.
    Tai mūsų valstybės neišnaudotas potencialas, kurį išnaudoja svetimi.
    Politiniai, religiniai t.t ir t.t. požiūriai gali būti priešingi, bet gerai gyventi nori visi.
    Vienintelis tiesus kelias į Lietuvos į Lietuvos klestėjimą, tai europinės ekonomikos įsileidimas.
    Čekai,slovakai, lenkai, vengtai, per pastarajį dešimtmetį su vakarų kompanijų pagalba susikūrė modernią pramonę ir turi tvirtą ekonominį stuburą. Tegul atlyginimai dar tolokai nuo vakarietiškų, bet jie auga ir žmonės neemigruoja.
    Pas mus apie sienų atvėrimą vakarų koncernams plepema prieš rinkimus, o po jų oligarchai ir kiti kremliaus pakalikai toliau varo pigios baudžiavos politiką.
    Jei Lietuvoje nebus užtektinai darbo ir padorių algų, kiti klausimai liks nebeaktualūs, nes liaudis išvažiuos.
    Tomas su agentu “Piktcs” diskutavo apie švietimą.
    Jeigu žmonės namuose nematys perspektyvos uždirbt, žiniasklaidos bus ujami ir žeminami tautiniu pagrindu, matys nebaudžiamą valdžios savivalę, mokyklose neliks nei mokinių nei mokytojų. Tuščioms klasėms švies keturiasdešimties vatų iljičiaus lemputės maitinamos taikaus Astravo elektrinės atomo.

    • Pikc:

      Drg. “Diedui”, verkiančiam dėl “europinės ekonomikos stygiaus”, vertėtų pasidomėti, kam priklauso Lietuvos bankai, masinės informacijos priemonės, ryšių kompanijos, naftos perdirbimas ir t.t. ir pan. Tiesą sakant, reiktų paieškoti, kas NEpriklauso tai “europinei ekonomikai”. Bet vis mažoka, ne? Nagi, pasidairom, ką čia dar galima parduoti “vakarų koncernams” – kad europietiškesni būtume, be abejaus. 🙂

      • Diedas:

        Aj aj aj, bankai ne rusiški ir ryšių kompanijos nerusiškos.
        Apmaudu. Būtų smagiau jeigu ir šituose sektoriuose dirbančius žmopnes galėtumėt išvaįyt iš namų.
        Apie žiniaskllaidą pats patylėk. Šitoj vietoj tavo chebta viską suėmusi į savo rankas.
        Caras Putinas, Pugačiovos kelnaičių išmiera, blogi vakarai, visi lietuviai vagys ir pasauliniai alkoholikai.Bėdų turgūs nelaimės. blogas oras, t.t ir t.t.
        Kaip tik apie tai šitas straipsnių ciklas. Aišku pačiam nesvarbu apie ką straipsnis,svarbu kiršint ir rūšiuoti tautiečius.
        Piktcs, didžiąja dalimi nesuprantu apie ką pats purkštauji, bet aišku kad be Maskvos ir kompo ekrano nieko daugiau nematei.
        Patarčiau nuvažiuot į Suvalkus, kur žiniasklaidos įspirginti tautiečiai lekia apsipirkt.
        Bet prieš prisikraudamas į krepšį trimis centais negu Lietuvoje pigesnio jogurto, nuvažiuok į kitą miestelio pusę. Kur šalia naujo kelio Į Augustavą iškilęs naujas pramoninis rajonas, kokio neatsirado nė viename Lietuvos mieste.
        Galėsi pasisemt šviežio pykčio vakarų Pasauliui. Suvalkai lenkijos užkampis, o liberalsvoločiai net ten pristatė fabrikų ir prikūrė darbo vietų.

    • Tvankstas:

      Gerb. Diede, kiek galima verkšlenti lyg vargšei moterėlei pasipylus paskutines kruopas.
      Kalbėti ekonominėmis temomis reikia tik skaičiais, visa kita yra bobučių pletkai.
      Kaip aplink Lietuvą visur gerai post-socializme, štai tik Lietuvoje ašarų pakalnė.
      Skaičiai ekonomikoje, tiksliau buhalterija yra mokslas, visa kita – verkšlenimai ir pasakos.
      Žiūrim į Eurostat.
      GDP (gross domestic product) per capita in PPS :
      Estonia 74
      Latvia 65
      Lithuania 75
      Hungary 67
      Republic of Czech 88
      Poland 69
      Slovakia 77
      Portugal 77
      Netherland 128
      Germany 123
      Kiek besigirtų estai savo Estija, bet jie atsilieka nuo Lietuvos, jau nekalbant apie beveik dešimtadaliu atsiliekančią ‘strateginę partnerę Lenkiją’, prisistatančią sau kaip ‘wielke mocarstwo’ (didelė valstybė).
      Jei žiūrint kartu su AIC (actual individual consumption), tai čia Lietuva yra aiški išsišokėlė : lyginant, kad Estijos GDP yra 74, o Lietuvos 75, tai AIC Estijoje yra 70, o Lietuvoje apie 90.
      Ar Diedui pavyktų paaiškinti, kodėl taip yra ?
      Tas fabrikas prie Augustavo yra rodiklis ko ? Lenkijos užsienio skolos artėja prie 3 trilijonų (3000 milijardų) eurų, Graikija su savo skolomis tėra Mikė Pūkuotukas. Iš ko dengia Lenkija savo zloto kursą ?
      Užknisantis tas lietuvių amžinas myžimas – kaip blogai Lietuvoje, kaip gerai Lenkijoje ar Vokietijoje.

      • Diedas:

        Aš pasitikiu tik tuo ką matau pats. Internete pamatyti skaičiai, ar tvankso, kurį gyventi išmokino rusai, komentaras ne autoritetas.
        Lenkija,po Vokietijos ir Olandijos,labiausiai besikeičianti ir tobulėjanti šalis.
        1993, kai ją pamačiau pirmą kartą ir dabartinė tai visiškai skirtingos šalys.
        Keliai, pramonė, žemės ūkis, turizmas, pirmyn žingsniuoja milžino žingsniu.
        Lenkiją prilygint šiukšlinai aptingusiai nesikeičiančiai Graikijai, kur pakelėje surastum dar Aleksandro Makedoniečio išmestą ir niekeno nepakeltą bambalį, gali tik visiškas tamsuolis gyvenantis internetinėmis “tiesomis”
        O lietuvišką statistinę gerovę, didele dalimi sukuria tokie kaip aš. Daug dirbantys ir gerai uždirbantys vakaruose, bet pinigus išleidžiantys Lietuvoje.

        • Tvankstas:

          Diede, trolini kaip Kremliaus trolis, o statistika yra statistika.
          Labiausiai ekonomika vystosi per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje, patinka tai ar nepatinka, bet tokie skaičiai.
          Atitrūkimas tarp Lietuvos ir Lenkijos kasmet didėja pagal GDP, pagal gyventojų pajamas ir pagal išlaidas vartojimui. Tokie pliki skaičiai ir nepaiso meilės ar neapykantos.
          Suprantu, jei esi liankas ant Lietuvos, tai Lenkijoje kiekvienas naujas fabrikas yra ekonomikos šuolis. Šiaurės rytų Lenkijoje nedarbas daugybę metų viršija 20 nuošimčių, daugybė išvažiuojančių užsidirbti, tai ir statomi fabrikai prie Via Baltica dėl gero susisiekimo.
          Apie Lenkijos skolas nemažai pasisako politikas Janusz Korwin-Mikke (nejaučiu jam jokių prielankumų), jo pateikiami skaičiai yra tik statistika, kuri Lenkijos valdančiųjų yra slepiama. Lenkijos biudžetui sureguliuoti gaunama iš ES 110-115 mlrd. eurų kasmet nuo 2013 metų, daugiau kaip trečdalis iš jų skiriama žemės ūkiui dotuoti.
          Žemės ūkio augimas Lenkijoje lyginant su Lietuva yra apverktinas. Tiesa, Lietuva neturi tiek serbentynų, braškynų, sodų, bet grūdų ir pieno ūkiai Lietuvoje toli palikę Lenkijos ūkius našumu ir produktyvumu.
          Dėl Lenkijos kelių – tai anekdotų rinkinys, gerai dar, kad ES išprievartavo Lenkiją 2012 m. Europos futbolo čempionatui nusitiesti greitkelius. Bet Lenkijoje beveik neegzistuoja aplinkkeliai, kad ir pavyzdžiai greta Lietuvos – per miestus, miestelius ir kaimus 50 km/h 2017 m. ir dar bent 50 metų taip bus.
          Diede, mudu negalime net ginčytis ekonomine tema, nebent pilvo makroekonominiu lygiu. Mano pateikti skaičiai pagal Eurostat duomenis (nejaugi reikia galvoti, kad Lenkijos skaičiai beveik dvigubai sumažinti ?) visiškai paneigia pačio svajingus pasakojimus apie stulbinančią Lenkijos ekonominę būklę.
          2009 m. internete teko komentuoti Valdo Samonio straipsnį, prisijungė dar pora atsitiktinių bendraminčių, tai sekančią dieną pats Toronto universiteto profesorius (tarp kitko, vienas geriausių Kanadoje) isteriškai pradėjo vardinti savo titulus kaip svorį mintims vietoj kontraargumentų, dar labiau apsijuokdamas savo ‘teisingu teisingos ekonomikos’ išmanymu. Pasitikslinau internete – 8 metus nerašė daugiau Lietuvos žiniasklaidai.
          Diede, galima pačiam prie butelio su sugėrovais aptarinėti, ginčytis ir susitaikius ramiai užmigti, bet nereikia perkelti pačiam suprantamo lygio į Alką ir niekinti kitus žmones pagal savo sugedimo ir supratimo laipsnį. Susirenka čia ne goželiai, kaip pačiam, Diede, atrodo, ir nereikia pradėti, lyg šuniui apmyžant krūmą ir žymint savo proto užimtą plotą, su jau paruoštu išankstiniu nusistatymu pasityčioti, kas padeda nuleisti garą ir ramiai užmigti kaip labai svarbiam sau – JŪS sau sakant.

          • Diedas:

            Tvanksai, gyveni virtualioje realybėje, kompiuterio ekrane rodomame pasakų pasaulyje.
            Tamstos garbinami rusų propogandistai pakiš pačiam kokį nors kvailą skaičių ((kad ir apie čiulpiančius olandus) oj negaliu, pažvengėm su chebra 🙂 🙂 🙂 ) ir pats draskysies, rašysi tik sau pačiam įdomias paklodes įrodinėdamas kad tai tiesa.
            Aš gyvenu realiame gyvenime ir tikiu tuo ką pats matau.
            Lenkas supykęs su darbų vadovu gali išsikurvot, spjaut ant visko ir važiuot namo. Kuriame pakraštyje jis begyventų, darbą vis tiek ras.
            Jauni, ką tik šeimas sukūrę lenkiūkščiai, pasiėmę paskolas vestuvėms, mašinai, trobai, dirba lygiai iki tos dienos, kol bankui atiduoda paskutinį skolos zlotą ir mauna namo.
            Vyresni lenkai atidirbę vakaruose dešimtmetį ar daugiau ir užsitarnavę padorią pensiją kraunasi lagaminus ir grįžta į savo tėvynę.
            Laimingų tautiečių susirandančių darbą ar pradedantčių kurti verslą namuose-vienetai.
            Kiaulių komunistų vykdomos ekonominės ir pakaruoklinės žinių skleidimo politikos dėka, lietuviai ir toliau sėkmingai vejami iš namų.
            Aš noriu dirbt ir gyvent Lietuvoje, mano vaikai trokšta to paties, mano kolegos nori to paties, Tūkstančiai tautiečių nesieja savo ateities su užsieniais,
            Tik bėda tame, kad visokiausi, komunistinėms kiaulėms, rusų carui ir stambiam verslui tarnaujantys protinguoliai, mokslinius titulus turintys gobšuoliai, plūgo rankenų įsikibę apsimetėliai tradicijų puoselėtojai, deda visas pastangas kad niekas nesikeistų ir Lietuva būtų tamsi skurdi aksilikusi rusų politikos įtakojama šalis.

    • LosAngeles:

      ‘..ir žmonės neemigruoja…’

      cia kur? is Lenkijos zmones neemigruoja? Ar teisingai ponas Diede tamsta supratau… Jei taip, tai …keiktis kaip ir nesinori. Paklausiu paprastai: tamsta is menulio nukritote ar siaip negaluojate, arba … taip norisi ibrukti ‘vertybes’, kad pasakyti galima bet ka. Teisingai sako Pikc- visi argumentai tik emociniai

  10. Pikc:

    Homjaunuoliui “Tomas”, purkštaujančiam dėl tikybos mokytojos pateiktų faktų, priminsiu, kad chunveibinai linčo teismą rengė ne dėl to, KĄ ji sakė, bet KAD ji sakė. Ar tą medžiagą reikėjo mokiniams pateikti būtent tokia forma – atskiras klausimas, bet statistikos klastojimo ten nebuvo. Suprantu, kad sprangu nuryti, bet ideologinė propaganda yra vienas dalykas, o tikrovė – kitas. 😉

  11. Diedas:

    Didžiausios informacinio karo aukos tokie pieškos kaip “piktcs”,skirti formuoti visuomenės nuomonei.
    Jie mano, kad yra aukštesnės rūšies ir manipuliuoja žmonėmis, bet iš tikro, patys yra aukos patikėjusios tuo, ką turi kalti į galvą kitiems.
    Pažystu mokytojų šeimą, kurie prieš keleta metų staigiai pakėlė galvas ir tapo “gudresniais”.
    Gyrėsi, kad važinėja į nemokamus seminarus Molėtų rajone, prie ežerų, su vakarienėmis ir nakvynėmis .
    Veltui važiavo ekskursijon į Baltarusiją, kur gavo bonką degtinės ir kibirą makaronų ant ausų.
    Tuo pat metu pradėjo šlovint rusų carą, bulbašų batką, keikti Lietuvą ir kalbėti vien apie padugnes. Vienžo, dirbti agitatoriaus darbą.
    Kuo tolyn tuo labyn agresyvėjo noras bloga informacija sugadint kitiems gyvenima.
    Ką matome šiandien?
    Nežinau kokį poveikį jų agitacija padarė mokiniams, nežinau ar kam nors sugriovė likimą, bet patys tapo nesišypsančiais papilkavusiais, suvargusiais bambekliais, gyvenančiais sušiktą, kur viskas blogai, gyvenimą.
    Piktcs gyvas, trolio kuris patikėjo kremliaus durnystėmis ir pats sau numušė stogą pavyzdys.

      • LosAngeles:

        Cha, ziauriai taikliai… Beje, auksciau yra pokalbis su apologetu apie tautybes atsisakyma/atemima. Sakyciau labai gerai tinka ir ten, nors… gerai pagalvojus tokie ‘politrukai’ laikytini visgi protingais zmonemis. Protas turi labai idomia savybe: pateisinti viska kas tau patinka. Vat ir atsiranda aiskinimas, kad ‘taigi Lietuva pilietybe atima’???? Yra idomi vieno psichiatro knyga ‘genialumas ir beprotybe’. Gal cia ir yra pastarasis atvejis?

        • Pikc:

          Abejoju – šitie frukteliai tiesiog papūgiškai kartoja jiems transliuojamą demagogiją. Jokių protingumo apraiškų tame nėra.
          Kas įdomu, šita “progresyvioji” fauna paprastai išdidžiai pabrėžia, kad jie “nepripažįsta autoritetų” (kas reiškia automatišką garbingų asmenybių pozicijos atmetimą “protesto vardan”, net nepabandžius į ją įsigilinti) – bet jie tiesiog aklai tiki TV “žvaigždučių” postringavimais. Toks, sakyčiau, paaugliško nihilizmo ir infantilumo mišinys. Apskritai, kuo toliau, tuo labiau stiprėja įspūdis, kad liberastija iš esmės yra nebrendylų ideologija, nes “maištas prieš visus ir viską” (“laužykim stereotipus!”), emocingumas (“jūs šiokie-tokie-ir-anokie -fobai beigi -istai!”) bei kraštutinis egoizmas ir egocentrizmas (“mano teisės” ir “mano laisvės”) yra nesubrendusios asmenybės atributai. 🙂

          • Svirba:

            sutinku su daugeliu, Pikc, isreikstu minciu , sioje ir kitose temose…
            Logiskos, gausu argumentu…

            Tai tik angliskas juokas, daugiau nieko, itampai sumazint 🙂
            karininkai, baigiantis vakarienei, po keliu tauriu vyno, pasakoja savo istorijas, nuotykus. Ateina patyrusio kapitono eile:
            -Taigi. Daktare ar matote leksteje tas dvi kirmeles(ang. weevil)? Kuria is ju pasirinktumete?
            Daktaras, kaip mokslo zmogus, logiskai ir argumentuotai atsako:
            -Taigi. Tai dvi vienodos rusies kirmeles is to paties porusio
            lot. Curculionoidea. Nesirinkciau ne vienos.
            -Jeigu jus privaletumete rinktis?
            -Jeigu jau verciate rinktis, tada rinkciausi…(daktaras pasiziuri atidziau)
            Sita ilgesne, storesne, turi daugiau kojyciu, greitesne… Rinkciausi sita.
            -Taigi daktare!!! Taigi. “Pagavau” jus. (juokiasi)
            -Daktare, ar jus nezinote, kad tarnaudamas, zmogus privalo rinktis viena
            is maziausiu blogybiu (ang. evil)
            -Ak tu “senas pirdziau”! apgavai mane. (juokiasi Daktaras ir visi susirinke.) 🙂

  12. Pikc:

    Na, ligonius paliekam su jų kliedesiais- šitiems jau nepagelbėsi. 🙂
    O dabar, smalsumo dėlei – žinios iš informacinio karo frontų: “didieji kovotojai prieš Rusijos įtaką” PATYS mielai dirba Kremliaus propagandos “matiūgalnykais”, jeigu tik tai padeda “įkasti” politiniams oponentams – žr. “Rusijos propagandai pasidavę konservatoriai kultūros ministrę puola Kremliaus metodais”. Kas nors nustebęs? 🙂

    • Svirba:

      jaigu “metodas” VEIKIA, kodel jo nepanaudojus…
      jaigu “ministre” nesuvokia ka kalba, tai tokia ir ministre.

      “…Kultūra kaip sektorius buvo tiek nuniokotas per tuos 26 metus…” o ka ji pati veike tuos 26 metus….
      kaip rupintis kultura kai neturi ka valgyti?

      DBAR kai padetis nepalyginamai GERESNE, labai patogu svaistytis tokiais pareiskimais…

      • Svirba:

        kazkaip keista kai pats taip nusistates pries liberal-kosmopolitus,
        ir nei is sio, nei is to puoli ginti
        Liana Ruokytė-Jonsson

        as suprantu kad ji tuos 26 metus skleide Lietuvos kultura uzsienyje,
        gera darba dare, SAUNUOLE.

        taciau ji kaip Tomo draugai Italai(liberal-kosmopolitai?)…

        • Pikc:

          Ė, pala – kur aš rašiau, kad ją GINU? Kritika šitai veikėjai man jokiu būdu nekliūtų – BET kai ne kritikuojama, o papūgiškai kartojama rusų propaganda, ir tą daro didžiausiais kovotojais su rusų propaganda apsiskelbusi šutvė – tai jau groteskas. Būtent čia situacijos juokingumas – ir tai visiškai nesusiję su ta veikėja. Kad būtų aiškiau – kitas pavyzdys: Tapinas užsipuolė libkonų “proto bokštą” Raselę dėl “rasizmo”, nes ana pašnekėjo apie benamius negrus, nors pats “kovotojas prieš rasizmą” kiek anksčiau praktiškai lygiai taip pat postringavo apie elgetaujančius kebabus. Logiška, kad šitas “kovotojas” nusipelno pašaipos. Ar šaipymasis iš Tapino reikštų libkonų Raselės gynimą? Taigi. 🙂

  13. A.:

    Refleksinė kontrolė ypač gerai veikia, kai kontroliuojamos šalies svarbiausi vadai yra tavo paties darbuotojai, užslaptinti 100 metų į priekį. Bandymas juos išlukštenti automatiškai tampa kriminaliniu nusikaltimu, kaip pasikėsinimas į valstybinę paslaptį. Be to, šie darbuotojai išvysto aršų propogandinį vajų prieš savo šeimininkus, o visiems, bandantiems juos demaskuoti ar bent drįstantiems ginčytis, automatiškai klijuoja savo šeimininkų agentų etiketę. Paprasčiau sakant, kai vilkai į avių bandos aviganius sustato saviškius, refleksinė kontrolė eina kaip per sviestą. O jei avys ima per garsiai bliauti, jos apšaukiamos vilkų agentėmis. Rezultatas – visiems rėkiant valio, banda tirpsta akyse.

  14. Diedas:

    Kai dar vyšnios žiedynuose slėpės,
    Kai dar buvo laisva Lietuva,
    Vieno kaimo šiaudinėj palėpėj
    Į pasaulį atėjo šuva.
    Lietuvoj jam gyvent buvo gera-
    Ką gi, daiktas tikrai nuostabus.
    Jis aplojo kleboną ir dvarą
    Ir latravo už Kremliaus rublius.
    Karo gaisras užgriuvo Tėvynę.
    O jisai – su čekistais kartu
    Brolius šaudė ir veidus sumynė.
    Tų, kur krito pas kiemo vartus.
    Ką dabar šitas padaras veikia?
    Ir kokiu jis keliauja keliu?
    Kremliaus bokštai jam viltį suteikia,
    Jis jiems staugia savu balseliu.
    Nepaslėps jo juodoji komuna.
    Nei neštoji Tėvynėn naktis.
    Jau perdaug jo – pasiutusio šunio
    Aštrūs dantys krauju sutepti.
    Kai bus baltos vėl vyšnių viršūnės
    Liaudis savo jam nuosprendį tars.
    Ir patamsių raudonąjį šunį
    Tik kaip šunį tada ir pakars.

  15. Panowe!:

    Reikia pasidarbuoti komentaruose:
    Plungės valdžia rengė jaunimo išvyką į stovyklą Rusijoje
    delfi. lt/news/daily/lithuania/plunges-valdzia-renge-jaunimo-isvyka-i-stovykla-rusijoje.d?id=75258601

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *